Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 1

DIEVO  PASKIRTIEJI  LAIKAI  IR  VALANDOS.

Dievo Paskirtieji Laikai Ir Valandos. — Kodel Nepasakyta Aiškiau. —Apreikšta Tinkamu Metu. — Troškimas Pažinti Laikus Ir Valandas Pagirtinas. — Adventistų Paklydimai. — Tikrasis Laiko Pranašavimų Tikslas. — Mūsų Dabartinis Stovis. — Pasekančių Skyrių Tikslas.

KAIP “Dieviškąjame Amžių Plane," autorius išdēstē žymesniąsias Dieviškojo nutarimo dalis žmonijos išgelbējimui, remdamies vientik Šventuoju Raštu, taip ir šitame tome jis pasistengē įrodyti, kad to plano dalys turi įvykti Dievo paskirtais laikais; kad visos jau įvykusios dalys įvyko tikrai ant laiko; ir kad jau prisiartino laikas palaiminti visas žemēs gimines. — 1 Moz. 28:14; Gal. 3:16.

Per ilgus Evangelijos amžiaus šimtmečius bažnyčia, klausydama Viešpaties patarimo, meldēsi: “Teateinie tavo karalystē; tebūnie tavo valia kaip danguje taip ir žemēje.” Bet, lygiai kaip miego nortintieji vaikeliai, ilgam laikui praeinant, daugelis beveik visai užmiršo šitų, jų lūpose mirštančių, žodžių varbumą. Į visus, kurių širdys dar tebēra ištikimos Viešpačiui, mes atsišaukiame Apaštalo Povilo žodžiais: “Jau mums laikas keltis iš miego; nes dabar mūsų išganymas arčiau, kaip kada įtikējome. Naktis praējo, o (Tūkstantmetinē) diena prisi [14] artino.” Taip, ji jau duryse. Dangaus karalystē jau visai arti, netiktai jos gemalo arba prasidējimo stovyje, kaip kad buvo Viešpaties pirmame atējime (Mato 3:2), bet toje prasmēje, kurioje jis pasakē kad ji dar turējo ateiti (Jono 18:36, 37) — “su didelę galybę ir garbę.”

Vienok, tik tie, kurie atydžiai ištyrē Dieviškąjį Amžių Planą, tebus prirengti pilnai įvertinti šito tomo aiškinimą apie Dievo nustatytus laikus ir valandas, įvairių Jo plano ypatybitų atidengimui ir galutinam įvykdymui. Turime vilties, kad niekas nepradēs šį studijavimą, kol nebus susipažinęs su pirmojo tomo pamokomis. Kitaip tokiems nebus tai maistas tankamam laikui. Tiesa yra tinkamas maistas tik tada, kai mes esame prirengti ją priimti. Vaikas nēra prirengtas išrišti matematikos klausimus, kol pirma jis nēra išmokintas pažinti skaitlines ir kalbą. Panašiai yra ir su tiesą: ji taip pat statoma žing­snis po žingsnio, ir norēdami ją suprasti mes turime eiti Dievo paskirtais keliais — atsargiai, Šventraščiu patikrindami kiekvieną žingsnį. Vienok, nieko nebijodami turime žengti pirmyn, kuomet jau suradome tikrąjį kelią. Tiktai tie, kurie turi tikējimo į Dievą ir kuriems “Taip sako Viešpats” padaro galą visoms abejonēms ir ginčams, tegalēs būti Dievo dvasios įvesti į gilesnes tiesas, kuomet ateina laikas jas apreikšti. Tokiems bus apreikšta naujų dalykų, ir taip pat bus patvirtinti senieji dalykai, kurie jau buvo pripažinti tikrais tuo pačiu autoritetu.

Tik tokius Dievas žada taip vesti. Amžiaus pabaigoje, pjūties metu, turi būti apreikšta daugiau tiesos, kurią Dievas nebuvo apreiškęs praeityje, net ir savo ištikimiausiems ir pasišventusiems vaikeliams. Pranašas Abakukas (2:3) pasakē, kad regējimas apie garbingą Dievo plano įvykinimą pasirodys ir neapvils laiko gale; ir kad kaikuriems Dievo vaikams tasai regējimas bus taip aiškus, kad jie, kaip įsakyta, galēs išdēstyti jį ant plokščių, kad jų [15] pasidarbavimu būtų pagelbēta kitiems aiškiai skaityti. Danielis taip pat pasakē (12:4, 9, 10), kad žinojimas padaugēs, ir kad išmintingieji (tikējimu) supras regējimą.

Mes nenorime čia pranašauti iš žmoginio įsivaizdinimo gausumo, nei nenorime kokiu nors būdu pasirodyti gudresniais už Šventąjį Raštą. Todel, padēję i šalį visus žmogiškus sumanymus, mes laikomēs arčiausiai prie Dieviškos tiesos šaltinio ir stengiamēs skaityti pranašystes pranašysčių ir jų matomo išsipildymo šviesoje; ir stengiames išdēstyti ant plokščių tai, kas sulig Dievo pareiškimu turējo būti užantspaudžiuota ir delto negalima suprasti iki šiam pabaigos laikui. Bet mes esame užtikrinti, kad dabar tie dalykai turi pasidaryti suprantami.

Šitame tome mes paduodame eilę po eilios irodymų apie Dievo paskirtus laikus, kurie visi yra Šventraščiu patvirtinti ir bendrai imant liudyja, kad Dievo planas yra labai platus ir daug reiškiąs, labai puikus ir sandermingas ir tobulas, taip, kad nuolankus ir nuoširdus tyrinētojas gali aiškiai pamatyti, kad jis yra daug aukštesnis ir gilesnis už žmogaus sumanumą ir delto negali būti žmogaus sugalvotas.

Mes randame, kad pabaiga Evangelijos amžiaus taip pat kaip ir žydų amžiaus, yra pavadinta pjūtimi (Mato 9:37; 13:24, 30, 39); ir kad šitie pjūties laikai buvo keturios dešimtys metų; ir kad pranašingų liudijimų spinduliai yra ypatingai atkreipti į amžių pjūtis, labiausia į pjūtį šio amžiaus, kuriam taip pat priklauso ir vaizduo­jančiojo žydų amžiaus garbingoji šviesa. Pasinaudodami šitą šviesą mes dabar galime aiškiai matyti puikius mūsų Dievo žingsnius, nevien tai, kas buvo Jo padaryta per ilguosius praeities amžius, bet galime įsižiūrēti ir į tai, kas dabar daroma Jo plano įvykdyme. Tikēdami Jo pažadui parodyti mums ateities įvykius (Jono 16:13), mes matome labai aiškiai Jo išmintingą nusistatymą palai- [16] minti visus ateinančiame Tūkstantmetiniame amžiuje. Mes turime progos net įsižiūrēti į garbinga visų dalykų atnaujinimo įvykinimą. Mes randame kad pjūties metu turi įvykti daug didelių ir stebētinų įvykių. Tuo pačiu metu turi pasirodyti laikas didelių perversmų, Jehovos diena; galutinas ir visiškas nuvertimas Antikristo ir sugriovimas didžiosios Babelēs; prasidējimas sugražinimo malonēs žydams; antras mūsų Viešpaties atējimas ir jo karalystēs įkūrimas; ir prisikēlimas ir atsilyginimas šventiesiems.

Pranašystēse mes randame aiškiai pažymēta pjūties pradžią ir pabaigą ir to laiko įvykius. Taigi šito tomo tikslu yra atkreipti domēsį ir sekti įvairias pranašingojo laiko ruožas, net iki galutinam tų dalykų išsipildymui. Norint pasinaudoti šitais įrodinējimas skaitytojui reikēs girdinčių ausų (Apr. 2:7; Mato 11:15), ir jis turēs nuolankiai mesti šalin daug iš savo įsivaizdintų nuomonių, taip greit kaip jis pamatys kad jos nesutinka su Dievo Žodžiu. Kurie taip mano ir kurie atydžiai, tvarkingai ir kantriai tyrinēs šio tomo pamokas, mes neabejojame kad tokie bus apsčiai palaiminti. Jei šitos pamokos bus primtos į geras ir teisingas širdis, mes tikime kad tai bus galybē, atskirianti juos nuo pasaulio ir prirengianti kaip kviečius Viešpaties kluonui. Mes tikime kad šitoks Viešpaties suteiktas pranašavimų atidengimas yra skirtas pagreitinti šventųjų atskyrimą ir prirengimą, kaip kviečių nuo raugių (kūkalių).

Kuriems leista įsižiūrēti į garbingajį amžių planą, kuris taip aiškiai parodo tvarkingą Dievo patvarkymą, giliausį Jo sumanumą ir stebētiną Jo plano plotį, kaip yra išdēstyta pirmesniame tome, tiems reikētų turēti karšta norą sužinoti ką nors daugiau apie Dievo paskirtus laikus ir valandas. Jų susidomējimas tais dalykais turētų būti daug didesnis negu galējo būti praējusiuose amžiuose, kuomet nebuvo galima matyti didžiųjų palaiminimų, [17]  kokie yra skirti visai žmonijai. Ištikimi Dievo vaikai nori žinoti kada turējo ateiti Garbēs Karalius, ir kada tamsybēs kunigaikštis turējo būti surištas; kada šviesos vaikai žibēs kaip saulē, ir tamsumas bus išblaškytas; kada šventieji gaus pilną Dievo priēmimą, ir vaitojantis sutvērimas bus išlaisvintas nuo sugedimo nelaisvēs; ir kada garbingasis mūsų dangiškojo Tēvo pobūdis bus pilnai apreikštas nustebintam pasauliui, priverčiantis visus, kurie myli teisybę, palenkti savo širdis į pagarbą, meilę ir paklusnumą.

Neturējimas tokio troškimo parodo nesidomējima ir neįvertinimą Dievo plan. Visi apaštalai, pranašai ir net angelai troško ir stengēsi sužinoti į kųri laiką nurodē pranašuose buvusioji Dievo dvasia. Ir toks Jo vaiktų susi domējimas yra visuomet Dievui patinkamas; nors pirmesniais laikais Jis neužganēdino tokių troškimų, delto, kad nebuvo atējęs tinkamas laikas, bet Jis niekad nenupeikē tokio troškimo. Priešingai, tyrinētoja Danielių Jis pavadino mylimiausiuoju ir atsiliepē į jo klausimus sutiktinai su savo planu.

Todel nereikia manyti, kad toks tyrinējimas reiškia mēginimą įsibriauti į Dievo slaptybes. Dievas nori kad mes rūpintumēs Jo planais ir “tyrinētumēm Raštą” ir “žiūrētumēm į tikresnį pranašų žodį,” ir tuo būtumēm prirengti laukti ir greitai pažintumēm tiesą, kuomet ji pasirodo. Paslaptys priguli Dievui, bet apreikštieji dalykai priklauso mums ir mūsų vaikams. (5 Moz. 29:29) Taigi, jei mes griežtai laikomēs Dievo Žodžio, vengdami tuščias spekuliacijas, mes stovime ant tvirto pamato. Jei Dievo planas ir laikai nebūtų parašyti Šventraštyje, tai niekas negalētų jų surasti; o Dievas juk nebūtų parašęs per savo pranašus ir apaštalus tokius dalykus, kuriuos Jis norējo visada laikyti paslēptus. Tinkamu metu ir tvarkingai kiekviena parašytoji Dievo plano dalis ir pažymētieji laikai ir valandos yra apreikšti tiems, kurie [18] budi; bet savo pilnume, su visais pažymētais laikais, tasai planas nebuvo suprantamas, kol nebuvo atējęs metas vadinamas “pabaigos laikas.” (Dan. 12:9, 10) Ir reikia atsiminti, kad iki kol pats Dievas neapreiškia savo paslapčių, tol nē mokslas nei dievotumas negali į jas įsižiūrēti. Per ilgus amžius pranašystēs buvo prieinamos ir vistų matomos, bet negalējo būti atrakintos ir jų paslaptys skaitomos, kolei nebuvo atējęs paskirtasis laikas.

Kuomet kaikurie mokytiniai atējo pas mūsų Viešpatį teirautis apie Dievo Karalystēs įsteigimo laiką, kuomet dar nebuvo laikas tai apreikšti, Jo atsakymas buvo toks: “Ne jūsų dalykas žinoti laikus ar valandas, kurias Dievas nustatē savo valdžia.” (Ap. Darb. 1:7) Kitame panašame atsitikime, Jezus pasakē: “Bet dienos ar valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik vienas Tēvas. Žiūrēkite, budēkite ir melskitēs, nes nežinote kada bus laikas ... Ką aš jums sakau, sakau visiems; Budēkite.” — Mork. 13:32, 33, 37.

Nereikia manyti kad šitie mūsų Viešpaties žodžiai reiškia, kad ant visados niekas nežinos, kaip tik Tēvas apie savo laikus ir valandas; ir nereiškia tai, kad nei mes, nei mūsų Viešpats negali dabar žinoti apie laikus ir valandas. Ir patsai faktas, kad visas Tēvo planas ir patys laikai ir valandos dabar yra aiškiai įmatomi, yra tvirtas priparodymas, kad mes dabar gyvename esamos piktos valdžios pasibaigimo laikuose, ir Tūkstantmetinēs dienos aušroje, kuomet žinojimas turi pasidauginti ir išmintingieji turi suprasti. (Dan. 12:4, 10) Jei pranašystēs nebūtų niekad suprantamos, tai nebūtų atsakančios priežasties jas duoti.

Šitie Viešpaties pareiškimai parodo, kad Dievas neįvykdo įvairias savo plano dalis bile kada ir be apmąstymo, nes Jis turi nustatytus ir aiškiai pažymētus laikus kiekvienai savo didelio darbo daliai. Ir Jo berybē galybē [19] ir išmintis garantuoja, kad Jo nutarimuose negali būti jokio nepasisekimo arba užtrūkimo.

Tie žodžiai dar paduoda mintis, kad iki tam laikui Tēvas nebuvo apreiškes savo planų laikus ir valandas niekam, net ir mūsų Viešpačiui Jezui. Visai nereikia manyti kad Viešpats išbarē tuos, kurie teiravosi ir norējo žinoti laikus ir valandas, arba kad Jis tiesiog uždraudē tų dalykų ištyrimą. Jo žodžiai aiškiai parodo, kad nors dar nebuvo metas pažinti laikus ir valandas, tačiau ateityje turējo pasirodyti laiko svarbumas ir būti apreikštas budētojams. Žinodamas kad kada nors antspaudas turējo būti atimtas ir kad tų dalykų svarbumas turējo pasirodyti, Jis ragino “žiūrēti” ir nepasiduoti neatbojimui, bet nuolat “budēti,” nes tai darydami jie žinos kada ateis paskirtasis laikus.

Kurie visais amžiais budējo, nors ir nematē viso, ko jie laukē, buvo gausiai palaiminti ir laikomi atskirtais nuo pasaulio. Tie gi, kurie gyvens “tinkamu metu” ir klausydami Viešpaties “budēs,” žinos, matys ir “supras” ir nebus nežinojime, gyvendami tarp stebētinų šio amžiaus “pjūties” įvykių. Kas nenori kuomet nors budēti, tas praranda palaiminimus, kokių Viešpats žadējo duoti, ir pasirodo kad jis yra šio pasaulio dievo apakintas arba pasidavęs prietarams, arba apsunkintas šio gyvenimo reikalais ant tiek, kad jis nebepaiso savo pilno pasišventimo Viešpačiui ir patarimo visupirma jieškoti Karalystēs ir būsimojo gyvenimo.

Apaštalai, Povilas ir Petras, kalba apie laikus ir valandas. Petro pasakyta (2 Pet. 1:16), kad mes nesekēme gudriai pramanytomis pasakomis; kad figuroje jis matē ateinančios Kristaus karalystēs garbę ant atsimainymo kalno, kuomet garbingame regējime jis matē Mozę ir Eliją žibančiais drabužiais. Mozē atvaizdino senovēs [20] šventuosius (Žyd. 11:38-40), kurie bus žemiškais dangiškos Karalystēs atstovais, Elijas gi perstatē šio Evangelijos amžiaus “nugalētojus.” Visas tasai regējimas atvaizdino “būsimąją garbę,” koki pasirodys tada, kai pasibaigs Kristaus bažnyčios kentējimai už teisybę. Bet Petras, rašydamas apie šį regējimą, kreipiasi į pranašingąjį liudijimą, sakydamas: “Juo tikresnis yra dabar mums pranašų žodis, ir jūs gerai darote, žiūrēdami į jį kaip į žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje iki išauš diena.” (2 Pet. 1:19) Jie gerai žinojo kad tuomet dar niekas negalējo pilnai suprasti pranašystes, todel jis ragino šventuosius budēti — ne žiūrēti į padanges, bet laukti išsipildimo viso, ką Dievas buvo kalbējęs per šventuosius pranašus apie “atnaujinimo laikus,” kurių aprašymui jie pašventē daug laiko. Jis užtikrina mus, kad pranašavimai suteiks mums naujų ir svarbių tiesų iki pat išaušimui dienos.

Apaštalas Povilas sako: “Apie laikus ir valandas jums, broliai, nereikia kad mes jums rašytumēm. Nes jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena taip ateis, kaip vagis naktį. [Ji ateis tylomis ir vogtinai, ir jai atējus, daugelis, per tūlą laiką nežinos kad ji jau atējo.] Nes kada jie sakys: ramybē ir nēra pavojaus, tuomet ateis jiems ūmas žuvimas [ūmas arba greitas, palyginus su lētą praējusų šešių tūkstančių metų eigą; vienok, nereiškia tai žaibo greitumą), kaip skausmai neščiai moteriškei, ir jie neištruks. Bet jus, broliai, neesate tamsybēse, kad ta diena užkluptų jus kaip vagis.” — 1 Tesal. 5:1-4.

Visi “broliai” turi su savim žiburi, tikresni pranašų žodį, apie kurį Petras kalba kaip apie šviesą tamsioje vietoje; ir kolei jie elgiasi kaip broliai, ištikimi, nuolankųs ir nusižeminę Žodžio tyrinētojai, jie niekad nebus tamsybēje: jiems visuomet bus suteikta tiesa kaipo maistas tinkamam laikui. Kurie gyvena pilnoje santaikoje su Dievu, tie niekad nebus palikti be tiesos, kad [21] vaikščiotų tamsybēje sykiu su pasauliu. Abraomas ir Lotas išanksto žinojo apie Sodomos sunaikinimą, nes Dievas buvo pasakęs: “Argi aš galēsiu paslēpti nuo Abraomo, ką noriu daryti?” (1 Moz. 18:17) Noē žinojo apie tvaną ir turējo laiko pastatyti arką ir buvo painformuotas apie dieną, kurią turējo įeiti į ją. Simeonas ir Ona ir Išminčiai iš rytų žinojo ir laukē Mesijo atējimo. Laukimas tuomet buvo labai viešas. (Luko 2:25-38; Mato 2:2; Luko 3:15) Ir jei Dievas taip darē savo tarnų namams, argi Jis darys mažiau delei savo vaikų? Mūsų Viešpats ir Galva yra pasakęs: “Aš jau nebevadinu jus tarnais, nes tarnas nežino ką jo viešpats daro. Jus aš pavadinau prieteliais, nes pasakialu jums visa, ką tik esu girdējęs iš savo Tēvo.” Esame tikri, kad tinkamu metu mūsų Viešpats žinos apie laikus ir valandas, nes Jis turi įvykdyti Dievo pianą, ir tuos nutarimus jis apskelbs savo artimiems draugams, jo šventiesiems, kurie bendrauja su juo Jojo darbe.

Todel protas priveda mus prie išvados, kaip yra parašyta, kad “Viešpats Dievas juk nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams pranašams.” (Amos 3:7) Ir didžiuma to, ką Jis jiems apreiškē, nebuvo jų, bet mūsų, Evangelijos bažnyčios, naudai (1 Pet. 1:12). Taigi, aišku, kad šventieji nebus palikti tarnsybēje, bet pažins Viešpaties dienos atējimą. Ji neateis ant jų kaip vagis ir kaip žabangai, netikētai, delto kad jie budēs ir turēs pažadētąją tikrojo laiko šviesą.

Apaštalas pasako kodel jis tvirtina, kad broliai žinos apie laikus ir valandas tinkamu metu, ir nebus tamsybēje, sakydamas (5 eil.): “Nes jūs visi esate šviesos vaikai ir dienos vaikai.” Tokie yra atgimdyti tiesos žodžiu, ir auklējami tiesa labiau ir labiau iki tobulai dienai, kuriai jie priklauso. — Jok. 1:18; Jono 17:17, 19.

Tēmykite kaip atsargiai įvardžiai mes, jus, jie ir jiems, šituose ir kituose Šventraščio tekstuose, atskiria anas dvi [22] klasi, šventuosius nuo pasaulio. Žinojimas, kurį šventieji turēs V ešpaties dienoje, yra palygintas su nežinojimu, kokiame randasi pasaulis: “Jums nereikia, kad mes jums rašytumēm.” “Kada jie sakys: ramybē ir nēra pavolaus, tuomet ateis jiems ūmas žuvimas, . . . ir jie neištruks. Bet jūs, broliai, neesate tamsybēse, kad ta diena užkluptų jus, kaip vagis. Jūs visi esate šviesos vaikai.” Viešpats ir vēl sako: “Žiūrēkite savęs, kad kartais jūsų širdys nebūtų apsunkintos apsirijimu, girtybe ir šio gyvenimo rūpesčiais, kad ta diena neateitų jums netikētai, nes ji užeis kaip žabangai ant visų visos žemēs paviršiaus gyventojų. Taigi, budēkite [žiūrēkite savęs ir pranašystēs žodžio] visą laiką melsdamies, kad būtumēte rasti verti išvengti viso to, kas turi įvykti ir stotis žmogaus Sūnaus akivaizdoje.” — Luko 21:24-36.

Taigi, pasirodo, kad jei Dievo vaikas, gyvenantis Viešpaties dienoje, pasilieka tamsybēje arba to fakto nepažinime, tai jis turi būti arba apsirijęs šio gyvenimo dalykais ir apsigēręs pasaulio dvasia, arba apsunkintas šio gyvenimo rūpesčiais ir delto nesirūpinąs apie savo žibintuvą ir jame esantį aliejų, kitaip sakant, jis nebeturi savo širdyje ir mintyje Dievo Žodžio ir tiesos dvasios.

Nors pranašai daug pranašavo apie laikus ir valandas ir apie Dievo plano smulkmenas, jie vistiek prisipažino, kad nematē viso savo pranašavimų svarbumo. (Žr. Dan. 12:8; Ezek. 20:49; Mato 13:17; 1 Pet. 1:10-12) Nebuvo galima suprasti kas buvo pasakyta neaiškia ir simboline kalba, ir sujungta su ateities įvykiais. Nors tai buvo parašyta pirm laiko ir parodē Dievo pirmžinojimą ir patvarkymą, vistiek tai buvo parašyta delei tų, kurie gyvena šitų pranašavimų išsipildymo laikuose, o ne del pačių rašytojų. (Rom. 15:4) Jie laukē įvairių Dievo plano ir žmogaus istorijos ypatybių atidengimo, kuris, [23] Dievo paskirtu laiku, turējo būti sustiprinančiu “maistu” kantrybēs turintiems ir jieškantiems Dievo vaikams, ir jų prirengimui ištyrimo valandai “piktoje dienoje,” — perversmo dienoje, su kurią šis amžius pasibaigia ir naujoji gadynē prasideda.

Stebētinas moderniškas prietaisas, naudojamas kaikuriuose bankuose, vadinamas Kombinacijos Laiko Raktas, gražiai parodo Dieviškąją tvarką laiko pranašystēse. Tasai užrakinimo prietaisas taip padarytas, kad rakta sarba rankena visuomet pasilieka jame. Tik tam tikras, žinomas rankenos sukinējimas tegali atrakinti; mažiausias gi pakrypimas vienon ar kiton pusēn sumaišo kombinaciją ir pasunkina atrakinimą. Stebētiniausia to prietaiso dalis yra laiko raktas, sujungtas su tam tikru laikrodžiu. Taip vakare užrakintos durys negali būti atrakintos iki nustatytai valandai pasekantįrytą; nustatytam laikui atējus, kombinacijos numerius žinąs asmuo, gąli atrakinti banko skliautą.

Panašiai ir mūsų Dangiškasis Tēvas buvo uždaręs ir savo didžiuoju laiko raktu užrakinęs daugelias savo plano dalis nakties laiku, ir niekas negalējo atidaryti iki “paskirtam laikui” — didžiosios atsteigimo dienos rytui. Tam laikui atējus Jehovos Pateptasis, “kurs turi rakta,” ir žino kombinaciją, “atrakina ir niekas neužrakina.” (Apr. 3:7) Jis atidaro suteikdamas mums informacijos apie Dieviškų pranašavimų veikima tuose, kurie nori surasti begalinēs išminties turtus. Ir dabar mes galime ątrakinti tokius Dieviškosios išminties sandēlius, delto kad jau atējo rytas, nors dar yra ankstyba valanda ir pasaulis dar neturi šviesos. Bet tik atydžiai klausydami didžiojo Sumanytojo patarimų ir naudodami kombinacijos raktą, tegalēsime atrakinti Jo sandēlius.

Šita iliustracija atitinka visam Dievo, planui ir visoms jo dalims, nes kiekviena tiesa ir kiekviena pranašystē yra dalimis vienos puikiausios kombinacijos, kurią di- [24] džiojo laikrodžio rodyklēs dabar leidžia atrakinti, delto kad jau rytas. Ją atidarius mes pamatome neišsemiamus Dievo išminties, teisingumo, meilēs ir galybēs turtus. Kam atidaryta, tas dabar pažįsta Dievą ir Jo planus.

Todel tyrinēkime Šventraštį pagarbos dvasioje ir stengkimēs sužinoti ką Dievas nori mums parodyti. Kadangi šiais laikais Jis taip aiškiai parodē mums savo planą, delto galime tikēti kad Jis suteiks mums išmanymo apie savo paskirtus laikus ir valandas. Praeityje tie dalykai buvo išmintingai paslēpti, apsaugojimui Jo šventųjų nuo nuliūdimo delto, kad laikas garbingojo plano įvykdymui buvo dar toli. Šventiesiems laista įsižiūrēti i tuos dalykus, kad jie galētų pakelti savo galvas ir džiaugtis, žinodami kad jų išgelbējimas arti. (Luko 21:28) Laiko apreiškimas paskutinēse dienose bus naudingas ir pagelbingas šventiesiems, nors ir pirmesniais laikais tai būtųbuvę nenaudinga ir pažeidinga.

Matyt kad mūsų Dievas yra tvarkos Dievas. Visa ką Jis daro turi atitikti Jo Nustatytam planui, ir Jo paskirtieji laikai turi svarbios reikšmēs Jo plane. Pastebēkite kad ir Jezus gimē paskirtu laiku: “Bet atējus laiko pilnybei, Dievas siuntē savo Sūnų.” (Gal. 4:4) Jis nebuvo siųstas nē pirmiau, nē paskiau, bet kada laikas buvo pilnas. Mūsų Viešpats pradējo skelbti tinkamu metu. Jezus atējo ir skelbē Evangeliją, sakydamas: “Laikas pasidarē pilnas, ... darykite atgailą ir tikēkite Evangelijai.” (Mork. 1:15) “Tinkamu metu Kristus mirē už nusidējēlius.” (Rom. 5:6) Paskirtu laiku “Kristus numirē už mūsų nuodēmes, kaip sako Raštai.” (1 Kor. 15:4) Jezaus žemiškojo tarnavimo metu Jo neprieteliai dažnai norējo Jį suimti, bet negalējo “nes jo valanda dar nebuvo atējusi.” — Jono 7:30.

Laikų pranašystēs nebuvo duotos vien delto, kad užganēdinti žingeidumą, bet tikslu pagelbēti Dievo Žodžio tyrējui pažinti išpranašautuosius įvykius, kuomet jie [25] ateis. Pavyzdžiui: nors pranašystēs pažymējo laiką ir būdą mūsų Viešpaties pirmojo atējimo, vienok tai nebuvo suprantama iki Kristaus atējimui, ir tuomet rūpestingiems Rašto tyrinētojams buvo pagelbēta pažinti, kad žmogus Jezus buvo Kristus, kurį Dievas siuntē savo paskirtu ir išpranašautu laiku. Taip pat ir pranašystēs pažyminčios laiką ir būdą Jezaus antrojo atējimo, dabar darosi suprantamos, gelbinčios mums pažinti Jo atējimo ir čiabuvimo dieną, ir matyti šios valandos įvykius ir mūsų pareigas. Niekas negali atydžiai skaityti Senąjį Testamentą ir nepastebēti koki žymi vieta yra dugta datoms, ir kaip atsargiai jos yra paženklintos, net iki dienai, ir neretai datos yra paminētos net mažos svarbos dalykuose. Bet atydus tyrinētojas patirs, kad šitos įvairios kronologiškos datos yra rinkēs puikiame liudijimų retēžyje, kuris ypatingai parodo du žymiausiu ir svarbiausiu pasaulio istorijos įvykiu, būtent: pirmą ir antrą mūsų Viešpaties ir pasaulio Atpirkējo atējimus, ir su jais sujungtus didelios svarbos dalykus.

Faktas, kad didžiuma krikščionių nesirūpina tais dalykais, nēra priežastimi del kurios ir tie, kurie myli Jo apsireiškimą ir nori laimēti Jo pagyrimą, turi pasiduoti panašiam neatbojimui.

Reikia atsiminti, kad kūniškas Izraēlis, atskyrus Dievo “prietelius,” suklupo ir nepažino savo aplankymo meto (Luko 19:44), ir kad pranašas išpranašavo įsitrenkimą abiejų Izraēlio namų — vardiškų žydiškų namų ir vardiškų krikščioniškų namų. (Iza. 8:14) Tik “liekanos” kiekvienos tų gadynių  pjūties, tegali priimti ir įvertinti to laiko tiesas ir delto pasinaudoti specialiomis privilegijomis ir auštančios naujos gadynēs palaiminimais. Todel šio amžiaus  pabaigoje kiekvienas asmeniškas krikščionis turi žiūrēti, kad jis būtų vienas iš  anų “liekanų,” ir nepriklausytų prie atšalusios, apmirusios ir neatbojančios vardiškos krikščioniškos bažnyčios minios, kuri ištikrųjų [26] suklups, kaip pranašavo pranašai, mūsų Viešpats ir Jo apaštalai, ir kaip buvo atvaizdinta kūniškojo Izraēlio pasielgimu į kuri turime žiūrēti kaip į paveikslą arba vaizdą.

Pranašystēs apie laikus yra labai naudingos, nes jos parodo įvairias Dieviško plano ypatybes, priklausančias pjūties laikui; taip pat ir žinojimas apie mūsų Viešpaties atējimą ir apsireiškimą, yra būtinai reikalingas. Delto raginame skaitytojus pašvęsti laiką nuodugniam tų dalykų išnagrinējimui. Bet visų tų dalykų pažinimui įsigyti reikia šventumo ir nuolankumo, kuris pagelbēs Dievo vaikams pašalinti iš savo širdies prietarus ir suprasti tai, kas jau buvo apreikšta. Taip buvo ir pirmame Viešpaties atsilankyme: laiką ir būdą pažino tik uolūs, pasišventę ir nuolankųs tyrinētojai. Pasaulio reikalais apsunkintieji ir patenkintieji nesupras nei pranašavimų, nei jų išsipildymo laikų, kolei ypatingos malonēs vasara ir jos pjūtis nebus praējusi.

Žydų amžiaus “pjūties” metu, nuolankieji “tikrieji Izraēlitai,” laukē visai skirtingų dalykų nuo anų, kokių manē susilaukti pasidavusieji puikybei, pasauliniai dvasiai ir savo pramanytam teisingumui. Nuolankumo dvasios turintieji buvo pasirengę priimti Dievo nustatytąjį planą, ir buvo gatavi išgirsti ir ištirti tiesą, kuomet ji pasiekē juos. Todel mūsų Viešpats atstūmē nuo savęs priekabiųjieškančius ir save teisinančius Fariziejus trumpais ir neaiškiais atsakymais, bet Jis pašventē daug laiko išaiškinimui tiesos nuolankiems ir širdingiems jieškotojams. (Mato 13:10-17; 16:1-4; Mork. 7:1-23; Luko 18:18-30; Jono 1:45-51; Luko 24:13-32 ir 33-49; Jono 20:24-28; 21:1-12) Pasididžiavusieji, kurie manē kad jie jau viską žino, ir visi, kurie juos sekē, įsitrenkē (Mato 15:14); nusižeminę gi tiesos jieškotojai teiravosi ir stengēs pažinti tiesą. (Mato 13:36; Mork. 4:10) Ir tokiems Viešpats išaiškino kas nebuvo aišku, ir pasakē: [27] 

“Jums duota pažinti Dievo karalystēs paslaptis; o tiems, kurie lauke [kurie nebuvo tikrais Izraēlitais] viskas įvyksta prilyginimais, kad regēte regētų, ir neišvystų, girdēte girdētų ir nesuprastų.”

Taip yra ir šio amžiaus pabaigoj. Kaip tuomet, taip ir dabar, tiesa atskiria nuo pasaulio širdingus ir nuolankius tyrinētojus ir veda juos į tolesnį, dabar aprekštą, žinojimą, sustiprindama ir apšviesdama juos, kad nesukluptų sykiu su kitais vardiškais krikščionimis; tuo pačiu laiku atšalusieji atmeta dabar apreikštąją tiesą, delto kad jų pačių netikusios širdys apakino juos. Todel jie bus Viešpaties atmesti kaipo neverti tapti Jo sužiedotine. — Efez. 4:1; 1 Kor. 9:27.

Daugelis įpuola į pavojingą paklydymą, manydami kad Dievo darbų ir planų pažinimas yra mažos svarbos dalykas, kad krikščionio būdo išauklējimas yra visa, ko Dievas reikalauja, ir kad tai esą galima geriausiai atlikti pasiliekant nežinojime. Šventasis Raštas kalba visai priešingai. Jis pataria nevien krikščioniško būdo auklējimą, bet ir nuolatinį užlaikymą savo širdies tikamame stovyje pažinti tiesą, ypačiai didžiąją tiesą apie mūsų Viešpaties čiabuvima, tikamam laikui atējus. Pažinimas tikro laiko tiesos yra tiek pat svarbus šio amžiaus pabaigoje, kiek jis buvo žydų amžiaus pabaigoje. Kurie nepažino tuomet įvykstančių tiesų, negavo tuomet teikiamų malonių. Taip pat yra ir šio amžiaus pabaigoje, kurie nemato esamojo laiko tiesų, delto kad yra netikējimo arba pasaulinēs dvasios apakinti, negali gauti specialių šiais laikais teikiamų malonių. Jie nēra nugalētojais, ir delto nēra tinkami būti Kristaus sužiedotine, ir delto negali įeiti į garbingą paveldējimą kaipo bendratēvainiai su Juo. Tiesa šiame amžiuje ir nepatogiose apystovose, darosi ištyrimu mūsų ištikimumo Dievui; todel ji, kaip pjautuvas, atskiria tinkamuosius nuo netinkamų, kviečius nuo raugių.

Prie pranašingų laikų tyrinējimo nuo senų laikų yra [28] prikibęs neapkentimas, atējęs delei “Adventistų” ir kitų netikusio aiškinimo ir neįvykimo to, ko jie paskirtais laikais laukē. Bet mes matome, kad ir tai buvo Dievo plano dalis, skirta paslēpti tuos dalykus nuo visų, išskiriant klasę, del kurios tai buvo parašyta; delto buvo leista prikabinti prie tų dalykų panieką ir išjuokimą, kad pasaulio gudrieji ir išmintingieji negalētų jų suprasti. (Mato 11:25) Mes neabejojame, kad tai buvo Dievo plano dalis, taip pat kaip ir siuntimas Jezaus į paniekintąjį miestelį Nazareta, “kad jis būtų vadinamas Nazarēnu” (Mato 2:23), nors tikrybēje Jis buvo gimęs pagarsējusiame Betliejaus mieste. Kaip anais laikais pasaulio gudrieji pasakē: “Ar gali būti kas gera iš Nazareto?” taip ir šiandien, kuomet prisimenama apie pranašingus laikus arba apie Viešpaties antrą atējimą, daugelis sušunka: “Adventistai,” arba kitaip sakant, “Ar gali išeiti kas nors gera iš Adventistų?” — nors ir jie pripažįsta, kad daugelios pranašystēs dar nēra įvykusios, ir kad antrasis Viešpaties atējimas yra svarbiausi Šventraščio tēma.

Mes turime sąjausmo kaip del pirmesniųjų Adventistų (žydų), taip ir del šios gadynēs Adventistų, nors tik maža jų dalelē tepriēmē ir įvertino to laiko tiesą, delto kad buvo apakinti klastingais įsitikinimais. Mūsų draugai Adventistai neįstengē priderančiai suprasti Viešpaties sugrįžimo tikslą ir būda, kaip apie tai parašyta Rašte; delto jie nesitiki “matyti Jį kaip Jis yra,” bet kaip Jis buvo. Jie mano kad Jo atējimas pripildys visų širdis, išskiriant tik šventuosius, nuliüdimu ir išgąsčiu. Jie mano kad Jis ateina surinkti išrinktuosius, sunaikinti visą likusią žmoniją ir sudeginti pasaulį. Įsitikinę į tokias svajones jie naudojo laiko pranašystes kaip botagą plakimui ir varymui pasaulio pas Dieva. Bet pasaulis žiūrējo į juos šaltai ir išvadino juos neprotingais karštagalviais, sakydami, kad jei yra Dievas, tai ištikrųjų Jis turi būti teisingesnis už juos. Laikui bēgant ir po atkartotino neįvykimo [29] jų išpranašautam pasaulio sunaikinimui, žmonių panieka ir nepasitikējimas kas kart padidējo, taip, kad dabar prisiminimas apie pranašingus laikus abelnai priimamas su dideliu nepasitikējimu, arba net pašiepiančiai. Taip daro krikščionys, kurie gerai žino, kad pranašystēs ir kronologija sudaro didesniąją Dievo apreiškimų dalį.

Palaimintas tas

“Kurs kantriai neša pasaulio panieką,
       Ir nepaiso jų išjuokimo;
Kuriam pasaulio vargai nekenkia,
       Kurs nebijo Šetono suvedžiojimo.”

Bet ne tokiu tikslu Dievas davē mums laiko prana­šystes, ir Jis nemēgins tokiais būdais priversti pasaulį, nes Jis jieško tokių, kurie garbina Jį dvasioje ir tiesoje (Jono 4:23); ne tokia juk yra su prievartą daromoji tarnystē arba Dievo garbinimas. Jeigu Jis būtų manęs įbauginti žmones į paklusnumą, Jis juk galējo išrasti pasekmingesnę metodą, negu paskelbimą laiko, kaip darē mūsų prieteliai Adventistai. Pranašingi laikai buvo duoti ne išgąsdinti pasaulį, ir nebuvo duoti pasauliniams žmonēms, bet apšvietimui, sustiprinimui, palinksminimui, padrąsinimui ir pamokymui bažnyčios, pavojinguose šio amžiaus pabaigos laikuose. Todel parašyta, kad niekas iš bedievių nesupras, o tik išmintingieji. Tokiems tai yra maistas tinkamu metu, kuris, imamas kartu su kitomis tiesomis, sustiprina jį priimančius, kad “galētų priešintis piktoje dienoje,” perversmų dienoje, su kurią šis amžius pasibaigia. Jiems bus pagelbēta suprasti stebētinus, vis aplinkui įvykstančius įvykius, kurie jų neįbaugins, nei neišgąsdins, ir jie nebus apsiriję klastingais išmislais ir teorijomis, neteisingai vadnamonis mokslu, kurių šiais laikais bus labai daug. Ir pačioje ryjančioje ugnyje (perversmuose), jie galēs būti Dievo ir Jo plano liudytojais ir žmonių mokytojais, rodančiais į kilniausį [30] Jehovos plano įvykimą, iškeldami vēliavą žmonēms. — Iza. 62: 10.

Svarbiausias laiko pranašavimų tikslas šiame laike yra, kad Dievo žmogus būtų tobulas ir tinkamai prirengtas. Neturēdami šitų pranašingų liudijimų mes gal ir būtumēm matę Viešpaties dienos įvykius, bet nebūtumēm galēję žinoti ką jie reiškia ir kokios mūsų pareigos ir privilegijos. Taigi tegul nēvienas iš tikrai pasišventusiųjų nemano, kad laiko pranašystēs yra mažos vertēs dalykai, nes jos buvo duotos tvarkyti mūsų žodžius ir darbus ankstyboje Tūkstantmetinēs Dienos aušroje, saulei dar neužtekējus, kol pasaulis ir vardiškos bažnyčios dar tebemiega, nes jie nežino ir nepaiso esamojo laiko permainų. Šitie pranašingų laikų įrodinējimai buvo Dievo naudojami atkreipimui šio tomo rašytojo domēsio į Dieviškąji planą. Tų dalykų apsvarstymas įtikrins tyrinētoją apie “dabartinę tiesą,” ir parodys jam kaip svarbios ir galingos yra visos Šventojo Rašto tiesos; nes tinkamu metu visi Dievo planai bendrai veikia Jo garbingų tikslų įvykdymui.

Adventistų išpranašautojo pasaulio sudeginimo neįvykimas ir kiti apsirikimai, buvo daugiausia apie jų laukiamų dalykų neįvykimą, o ne apie paskirtąjį laiką. Kaip žydai, taip ir jie, laukē netikrų dalykų tinkamu metu. Ta buvo antros eilēs priežastis jų negalējimui aiškiai suprasti tiesą; tikroji gi priežastis buvo ta, kad dar nebuvo laikas aiškesniam tiesos atidengimui. Bet vistiek jau buvo laikas sužadinti šventuosius laukti Viešpaties pasirodymo ir ējimo pasitikti Jaunikį, ir apsirikimo apie aktualį Jo atējimą, — visa tai buvo parodyta Viešpaties prilyginime apie dešimts mergelių, apie ką mes paskui plačiau aiškinsime. Kaip jau buvo parodyta pirmesniame tome, Viešpaties Dienos ugnis, kuri turēs sudeginti žemę, yra simbolinē, o ne literivē; ir pasekančiuose skyriuose bus parodyta, kad kaikurie laiko pranašavimų pritaiky- [31] mai, kuriuos Adventistai atmetē kaipo netinkamus, buvo teisingi, ir kad jais buvo aiškiai pažymēta šio laiko simboliškoji ugnis, kuri jau pradeda degti.

Adventistai, belaukdami literinio žemēs sudeginimo, mēgino sugrūsti visus pranašingus laikus į vieną paprastą dvidešimt keturių valandų dieną, ir taip darydami jie iškraipē kitas pranašystes, norēdami kad jos visos pasibaigtų jų nustatytu laiku. Bet aiškesnis įsižiūrējimas į Dieviškąjį planą dabar parodo įvairių laiko pranašavimų sandermingumą, ir kad visai nereikia jas iškraipyti arba neteisingai pritaikyti. Pasekančiuose skyriuose mes nuodugniau išnagrinēsime žymesniąsias pranašystes, ne pirma sugalvodami savo teoriją ir paskui mēgindami pritaikyti jai pranašystes kalbančias apie laikus, bet rūpestingai sekdami kiekvieną pažymēta laiką ir jo pasibaigimą, ir paskui jungsime ir aiškinsime jas taip, kaip didysis paslapčių Apreiškējas yra parodęs. Pamatysime kad Dievo planų tvarkingumas ir sandermingumas pasirodo laikuose ir valandose, taip pat kaip ir garbingose to plano ypatybēse, kurias mes aiškinome pirmesniojo tomo Amžių Plano braižinyje. Ir kuomet didysis amžių laikrodis išmuš pranašystēse pažymētą valandą, tuomet tikrai įvyks visa, kas Dievo pasakyta.