Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 3

LAIKO PRANAŠYSTĒS IŠSIPILDYMAS PIRMAME
KRISTAUS ATĒJIME.
Dan. 9:23-27.

Septynios Dešimtys Danielio Pranašystēs Savaičiu. — Kokie Išpranašautieji lvykiai Turējo Pasirodyti Tuose Laikuose. — Mesijo Atējimo Laikas Pažymētas Ir Paro dyta Kokiu Būdu Tai Turēs lvykti. — Raktas I Kitas Laiko Pranašystes. — Laikas Mesijo Nukryžiuojimo Pažymētas. — Specialē Malonē Izraēliui Kaipo Tautai Teisingumo Atimta, Bet Pasilieka Asmeniškai. — Šven čiausiojo Patepimas. — Vargai Siunčiami Atmestąjai Tautai.

"TAIGI tu imk i širdį žodžius ir suprask regējimą. Septynios dešimtys savaičiu paskirta tavo tautai ir šventajam miestui, kad būtų panaikintas nusižengimas ir gala gautu nuodēmē, kad būtų sunaikinta neteisybē ir būtų atvesta amžina teisybē, kad būtų įvykintas regējimas ir pranašystē ir būtų pateptas šventųjų Šventasis. Žinok tat ir įsidēmēk: nuo duoto isakymo vēl statyti Jeruzale iki Kunigaikščiui Mesijui [Kristui] bus septynios savaitēs ir šešiosdešimtys dvi savaitēs (7 ir 60 ir 2 = 69) ir vēl bus statomos gatvēs ir sienos priespaudos metu."

"Po šešiasdešimtis dviejų savaičių bus užmuštas Mesijas, bet ne už save. Miestą ir šventyklą sugriaus tauta su ateinančiu vadu [Romos kunigaikščiu Titumi ir jo kariuomene]; jų galas bus potvinyje ir iki galui karas ir nutartas sunaikinimas. Bet [Mesijas] daugeliui patvirtins sandorą viena savaite [septyniasdešimta, arba pas- [62] kutine malonēs sandoros savaite]. O savaitēs viduryje liausis auka ir atnaša, ir bus šventykloje sunaikinimo nuoboda, ir sunaikinimas tęsis iki pilnam įvykinimui ir galui [iki Dievo plano įvykinimui]." — Dan. 9:23-27.

Nors šita pranašystē pažymi žydų amžiaus "pjūties" prasidējimą ir mūsų Viešpaties buvimą ten vyriausiuoju pjovēju, tačiaus kaikurios pranašystēs labai aiškiai pažymi pradžia Evangelijos amžiaus "pjūties," kurioje mūsų Viešpats taip pat yra vyriausiuoju pjovēju, savo antrojo atējimo metu. Šios pranašystēs išsipildymas pažymi abelnus pranašavimų išsipildymus, bet patiekia kaikuriuos pareiškimus gelbinčius suprasti kitą pranašystę, kurią vēliau aiškinsime.

Pakol daugelios pranašystēs susijungia ir bendrai nustato ir patvirtina Kristaus antrojo atējimo datą, aukščiaus minētoji pranašystē pati viena pažymējo pirmojo atējimo datą. Tikras nustatymas jos išsipildymo laiko pagelbēs išskaityti ir nuspręsti išsipildymo laiką kitų pranašavimų, kalbančių apie antrą mūsų Viešpaties atējimą. Del tos priežasties mes duodame vietos šiai išsipildžiusiai pranašystei, nes kaikurios joje pažymētos datos bus reikalingos suprasti pranašystes, kalbančias apie antrąjį atējima, apie ka mes tolesniai svarstysime.

Danieliui buvo parodyta daug. regējimų, kaip parašyta 2, 4, 7 ir 8 skyriuose jo paties pranašavimų. Visais regējimais buvo parodyta pagoniškų karalysčių pasise­kimas ir išaukštinimas; bet jis labiausiai domējosi Izraēliumi, ir jam dar nebuvo suteikta žinių apie Izraēlio ateitį. Vienok, iš Jeremijo pranašystēs (Jer. 29:10; 2 Kron. 36:20-23) jis žinojo kad Jūdo šalies sunaikinimas turējo tęstis per 70 metų. Žinodamas kad tasai laikas buvo beveik pasibaigęs (Dan. 9:2), jis karštai meldēsi kad Dievas sugrąžintu Izraēliui malonę (Dan. 9:17-19), ir aukščiau paduotoji ištrauka iš jo pranašytēs buvo Dievo atsiliepimas, suteiktas jam, angelui tarpininkaujant. [63]

Pažymētasis arba "paskirtasis" ir čia parodytasis Izraēlio istorijos laikas buvo septynios dešimtys savaičių, prasidējusių paskirtu laiku, nuo davimo įsakymo "išnaujo atsteigti ir pastatyti Jeruzalę." (Tēmykite! Ne Dievnamį). Tuo metu turējo įvykti daug stebētinų dalykų. Miestas turējo búti pastatytas neprilankiose apystovose (Neēm. 4) ir priespaudos metu; nuodēmei turējo búti padarytas galas; neteisybē sunaikinta ir įsteigta amžina teisybē (išteisinimas) — ne toki kaip buvo daroma kas metai jaučių ir ožių krauju, bet Jezaus Kristaus auka turējo búti "atvesta amžina teisybē." Danieliui dar buvo pranešta, kad tas, kurs įves geresnę auką, tuo pačiu padarys gala vaizdojančioms įstatymo aukoms ir atnašoms, ir delto jos turēs paliauti.

Šitame periode turējo ateiti Mesijas, ilgai lauktasis Izraēlio Išgelbētojas, ir paskirtasis laikas iki Mesijo atējimui turējo búti 7 savaitēs ir 60 savaičių ir dvi savaiti, viso 69 savaitēs. Ir po to Jis turējo búti užmuštas, bet ne už save. Todel po Mesijo atējimo turējo pasilikti dar viena savaitē, paskutinē pažadētosios malonēs savaitē, kurios viduryje, sulig pranašystēmis, Jis turējo padaryti gala typiškoms aukoms, atiduodamas "savo sielą [gyvybę] už nuodēme." — Iza. 53: 10-12.

Šitos 70 savaičių arba 490 dienų, atvaizdino 490 metų laikotarpį, nes kiekviena simbolinē diena perstatē metus. Todel šita taip išsipildžiusioji pranašystē, vie nintelē laikopranašystē, kurioje tiesiog kalbama apie pirmąjį Kristaus atējimą, suteikia mums rakta atrakinimui kitų pranašavimų, kurie, kaip vēliau bus įrodinēta, buvo paslēpti panašiose simbolinēse skaitlinēse — diena už metus, iki kol nebuvo atējęs tinkamas laikas jas suprasti.

Šita pranašystē buvo pasakyta tokiais žodžiais, kad Danielius ir kiti žydai, jei norējo, galējo manyti kad negalima jai tikēti, ir delto laikui bēgant galējo ja užmiršti; [64] arba ją galējo neužmiršti tik tie, kurie "Iaukē Izraēlio paguodos," ir kurie suprato kad jos laikas buvo simbolinis, taip pat kaip Ezekiēlio (4:6) pranašystēje pažymētasis laikas. Tikrai žinoma, kad ištikimieji žinojo kad buvo laikas laukti Mesijo, ir parašyta yra, kad visi Jo laukē (Luko 3:15), neatsižvelgiant į tai kad ne visi galējo priimti Jį taip, kaip Jis atējo.

Reikia pastebēti kad 69 simbolinēs savaitēs, arba 483 metai, siekia iki Kunigaikščiui Mesijui, o ne iki Jezaus užgimimui Betliejuje. Ebrajų žodis Mesijas atitinka graikų žodžiui Kristus ir reiškia Pateptasis. Tai yra titulas, o ne vardas. Jezus nebuvo Pateptuoju arba Mesiju iki po Jo krikšto. Palygink Ap. Darb. 10:37, 38 su Mato 3:16. Jis buvo pateptas šventąja dvasia tuojau kai išējo iš vandens. Tai buvo tuomet kai Jis jau buvo susilaukęs pilnametystēs ir pagal įstatymą turējo trisdešimtį metų, nes Jis buvo gimęs po istatymu, ir kaip visi žydai, taip ir Jis, turējo pildyti jo reikalavimus iki kol nepašalino jo "prisegdamas jį ant kryžiaus."

Todel šešiasdešimt šios pranašystēs savaitēs siekia iki Jezaus pakrikštyjimo ir patepimo, ir tik nuo to laiko, ne pirmiau, Jis buvo Mesiju, Kristumi, arba Pateptuoju. Taigi anos 69 savaitēs arba 483 metai pasibaigē rudeny, 29-tais V. m. Ir tuomet įvyko ta pranašystēs dalis, kurioje pasakyta: "Nuo duoto įsakymo vēl statyti Jeruzalę (Dan. 9:25), iki Kunigaikščio Mesijo [Kristaus, Pateptojo] bus septynios savaitēs ir šešios dešimtys dvi savaitēs [69 savaitēs]." Pradēję nuo to laiko mes randame kad septyniasdešimtoji savaitē išsipildē taip pat kaip ir kitos — diena už metus.

Kaikurie rašytojai apie šiuos dalykus pradējo skaityti laiką nuo septintų Artakserkso viešpatavimo metų, kuomet įsakymas buvo duotas Ezdrui (Ezdro 7:7-14); manoma kad tai buvęs įsakymas įvykinti Kyro duotąjį dekretą. (Ezdro 1:3; 5:13; 6:1-12) Bet reikia patēmyti, [65] kad Kyro įsakymas buvo statyti Viešpaties namus, Dievnamį ir jo kiemo sienas. Bet dvidešimtais Artakserkso metais buvo duotas kitas įsakymas Neēmijai išnaujo pastatyti Jeruzalēs sienas, kurios iki tam laikui dar nebuvo atstatytos. (Neēm. 2:3-8; 6:15; 7:1) Nuo šito tat įsakymo "vēl statyti Jeruzalę," turi būti išskaitomas Danielio pranašystēs laikas. Su tuo sutinka visas aprašymas, atskyrus tik vieną pareiškimą, kuris ant pirmo pažvelgimo gali atrodyti priešingas; o tai yra apie ta dalyką kalbančioji Izaijo pranašystē, kurioje pasakyta, kad Kyras "statys mano miestą ir paleis mano belaisvius." (Iza. 45:13) Šitą atrodantį nevienodumą mes aiškiname šiaip: Ebrajų žodis ir, kuris čia išverstas miestą reiškia mūru apvestą vietą. Mes suprantame kad čia kalbama apie Dievnamio kiemo sienas, ir su tuo sutinka aukščiau suminētieji faktai. Tas pats Ebrajų žodis yra išverstas kiemas 2 Karalių, 20:4.

Paprastai sakoma kad Neēmijui duotojo įgaliojimo data buvusi 445 metai pirm Kr. Bet Dr. Hales veikale apie kronologiją (puslapei 449 ir 531) ir Dr. Priestlies veikale "Evangelijų Sandermingumas" (puslapei 24-38) parodo, kad šitai viešai priimtai nuomonei trūksta devynių metų, kas padaro tikrąją Neēmijui duotojo įgaliojimo laika 454 metais pirm Kr. ir su tuo sutinka Danielio pranašystē (9:25), kalbanti apie paliepimą atstatyti Jeruzalę.

Kadangi 69 savaitēs (7 ir 62), arba 483 metai, siekia iki Mesijui, Pateptajam Kunigaikščiui, todel nuo tų 69 simbolinių savaičių, arba 483 metų, mes atimame 454 metus pirm Kristaus gimimo ir taip gauname tikrąją datą įsakymo atstatyti Jeruzalę; ir likusieji 29-ti V. metai turi būti laikas pąsirodymo Pateptojo (Mesijo). Visa tai gražiai sutinka su tuo ka mes jau priparodēm, kad Jezus buvo Jono pakrikštytas ir gavo šventosios dvasios patepimą 29-tais V. metais, apie spalio 3 d. nes tuomet [66] Jis buvo trįsdešimties metų. amžiaus, sulig tikrosios Jo gimimo datos, kaip jau buvo parodyta pirmesniame skyriuje.

Mūsų Viēšpaties tarnavimo laikas buvo trįs ir pusē metų, ir pasibaigē nukryžiuojimu Velykų metu 33 V. m. Taip darydamas Jezus pilnai įvykino pranašystę apie likusią arba paskutinę pažadētos malonēs septynų metų savaitę. Pranašystēje buvo pasakyta, kad po (7 ir 62) arba 69 savaičių Mesijas bus užmuštas, bet ne už save,* o likusios arba paskutinēs, t. y. 70-tos savaitēs "viduryje liausis auka ir atnaša."

*Žodžiai "bet ne už save" yra ivairiai išversti ir nevienodai aiškinami; bet mes naudojamēs vertimo, kuris mūsų nuomone yra aiškiausias ir geriausias.

Aukos kokios buvo aukojamos einant įstatymu tuomet liovēsi; nereiškia kad po to jau kunigai visai nēbeaukojo gyvulių, smilkalų ir t. p. nes tai buvo daroma kas metai; bet tokios aukos jau nebebuvo Jehovos priimtos ir nebebuvo laikomos aukomis už nuodēmę. Nes jau buvo pasirodžiusi tikroji auka, mūsų Viešpats — "nuodēmēs atimti savo auka." (Žyd. 9:26) Po to jau Jehova nebēgalējo pripažinti kitas atnašas aukomis, ir nebebuvo reikalo atnašauti.

Tuokart ant kryžiaus pakabintasis Mēsijas, Kristus, kuris jau buvo aukojęs save per tris ir pusę metų, pabaigē savo darba (Jono 19:30) ir taip "padarē gala nuodēmei," suteikdamas Dievui pilną ir pabaigtą suderinimą arba permaldavimą už žmonių neteisybę. Tokiu būdu Jis atnešē visai žmonijai amžiną ištēisinimą nuo nuodēmēs, kas pirmiau buvo daroma kas metai vaizdojančiu išteisinimu, kuris buvo laikinai gaunamas vaizdojančios Izraēlio tautos typiškomis aukomis. Mesijo mirtis buvo taipogi "patvirtinimu" arba garantija įvykinimui visų regējimų ir. pranašavimų apiē būsimus palaiminimus ir "visų dalykų atnaujinimo laikus, apie ka Dievas yra [67] kalbējęs visų savo šventųjų pranašų burna nuo pasaulio prasidējimo." (Ap. Darb. 3:21) Šitie Abraomiškos Sandoros ir Naujosios Sandoros pažadējimai buvo patvirtinti arba užtikrinti "Jo paties brangiu krauju" (Luko 22:20; 1 Kor. 11:25), žadančiu mums geresnių dalykų nekaip jaučių ir ožiu kraujas — amžino išteisinimo ir nuodēmēs atēmimo visiems, kurie Jį priims. Likusioje gi paskutinēs arba 70-tos žydų malonēs savaitēs bēgyje, trejiems ir pusei metų praeinant, anos tautos "švenčiausiėji," Jezaus pasekējai, buvo patepti šventąja dvasia, lygiai kaip ir pats Mesijas buvo pateptas 69-tos savaitēs pabaigoj.

Taip buvo įvykinti 24-tos šios, pranašystēs eilutēs pareiškimai: "Septynios dešimtys savaičių paskirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui, (a) kad būtų panaikintas nusižengimas ir galą gautų nuodēmē, kad būtų sunaikinta neteisybē ir būtų atvesta amžina teisybē ir (b) iki regējimas ir pranašystē bus antspaudžiuota, ir (c) būtų pateptas šventųjų Šventasis." Pranašystē neparodē kad visas tasai darbas turējo būti atidētas iki paskutinēs "savaitēs," kuomet jau Mesijas bus atējęs; ir neabejotina kad jie suprato, kad juose turējo įvykti didelē moralinē reforma, kuni turējo prirengti juos ir atvesti pas Mesiją, kad per Jį šita tauta būtu patepta kaip "švenčiausieji" žmonēs, visu pasaulio tautų palaiminimui. Per visus ilguosius prityrimu amžius jie dar nebuvo sužinoję, kad savaimi jie neturējo galios padaryti galą nuodēmei ir sunaikinti neteisybę, ir kad to didelio darbo atlikimui — nuodēmēs panaikinimui ir pasmerktųjų išteisinimui — reikējo tobulos atpirkimo aukos.

Pažiűrējus is kitos pusēs, Danielio pranašystē, nors joje pasakyta kad paskutinēs savaitēs viduryje Mesijas bus užmuštas (numirs), neparodē kad visa Izraēlio tauta buvo nešventa ir todel atmesta tos savaitēs viduryje. (Mato 23:38) Kitas pranašas pasakē, kad Jis veikiai ir trumpu laiku atliks savo darbą teisybēje (teisingai); ir [68] todel visa tai buvo atlikta pusēje savaitēs, trijų ir pusēs metų Jezaus tarnavimo laikotarpy, išskiriant Švenčiausiojo sventųjų patepimą.

O kas atsitiko likusioje 70-tos savaitēs dalyje, arba per trejus ir pusę metų po Jezaus nukryžiuojimo? Ar Jehova buvo pažadējęs paskirti 70 savaičių Izraēlio malonēs laiko ir paskui davē jiems tik 69 ir pusę savaičių? Ant pirmo pažvelgimo gali taip atrodyti, ypatingai kuomet mes atsimename kad tik penkias dienas prieš savo mirtį, "viduryje savaitēs," Jezus apsiverkē delei to miesto ir paleido iš akių tauta, sakydamas: "Štai jūsų namai bus jums palikti tušti." Vienok tikrybēje taip nebuvo. Jehova iš pat pradžios žinojo pabaigą; ir žadēdamas Jis reiškē tikrai 70 savaičių. Todel mes turime žiūrēti kokiu būdu Dievas parodē palankuma tai tautai dar per trejus ir pusę metų po Jezaus nukryžiuojimo, nežiūrint kad tautos atžvilgiu jie jau buvo atmesti.

Kad Izraēlitai kaipo tauta nebuvo tinkami gauti aukščiausių dvasinių arba ir žemiškų Dievo malonių, parodē jų atmetimas Mesijo, kaip buvo Dievo numatyta ir išpranašauta; todel nebūtų buvę naudinga toliau tęsti jų tautos ištyrimą, dar po 70-tos savaitēs pasibaigimo. Tos savaitēs viduryje malonē buvo nuo jų atimta ir toji tauta buvo atmesta ir "apleista." Likusioje trijų ir pusēs metų periodo dalyje, malonē pasididino ir buvo parodoma tik "liekanoms," šventiesiems, nesuteptiems arba tikintiems, kurie vieni tegalējo ja pasinaudoti. (Iza. 10:22, 23. Palygink su Rom. 9:28) Padidējusioji malonē pasirodē tame, kad liekanoms buvo duota trįs ir pusē metų pirmenybēs ir tarnavimo prilankiose dvasinēs gadynēs apystovose. Tasai ypatingos malonēs laikas prasidējo su Jezaus mokytiniais Sekminių dieną ir per anuos tris ir pusę metų turbűt buvo pasiekti visi prinokusieji tos tautos kviečiai. Žiūrēk Ap. Darb 2:41 ir 4:4 ir pamatysi kokias pasekmes jie turējo per pirmąsias keletą dienų.

Del tos tat priežasties, nežiūrint kad Jezus paragavo mirties už visus, ir kad Evangelija turējo būti apsakoma [69] visiems, Jo mokytiniams buvo įsakyta pradēti iš Jeruzalēs. Ir jie neturējo palikti tą darbą arba suteikti naujosios gadynēs palaiminimų kam nors kitam, iki kol nebuvo praēję trįs ir pusē metų Izraēliui pažadētosios malonēs, nes tik po to Dievas siuntē malonēs dovanų pagonims taip pat kaip ir žydams. — Ap. Darb. 10 skyrius.

Tikroji Kornelio atvertimo data nēra žinoma ir kronologijos rašytojai gali tik spēti apie ją; todel įvairiai aiškinama, kad gal tai įvyko 37 ligi 40 V. m. Bet turēdami mintyje šią žymią pranašystę, kurią mes čia nagrinējame, mes neabejojame kad tai buvo rudeny 36 V. m. nes tuomet pasibaigē 70 savaičių arba 490 metų Izraēliui pažadētos malonēs. Kadangi jiems skirtosios malonēs laikas tuokart pasibaigē, pritinka manyti kad tasai laikas atsižymējo siunčiant Evangeliją 1 pagonis. Nuo to laiko Evangelija nebuvo atimta nuo žydų, bet su jais buvo apsieinama taip pat kaip ir su pagonais; gal tik prietarai pastatē pirmesniuosius iš jų žemesnēje vietoje. Švenčiausieji jau buvo is jų išrinkti ir delto nebereikējo jiems vieniems skelbti Evangeliją; po to ji buvo skelbiama kiekvienam girdinčias ausis turinčiam sutvērimui.

Septynioms dešimtims savaitēms praslinkus atējo 26 ir 27 eilutēse paminētieji vargai ir priespaudos. Atējo Romos kunigaikštis ir sunaikino miestą ir Dievnamį ir kaip tvanas pasitraukdamas paliko baisų išgriovimą ir naikinimą. Taip Mesijas, kurį jie atmetē, leido ant tos tautos ateiti įvairioms piktenybēms ir leis įvykti "iki galui," iki jie turēs gana vargų ir iki kol Jis nepasakys: "Raminkite, raminkite mano tautą. Kalbēkite paguodos žodžiais į Jeruzalę ir šaukkite jai kad jos paskirtasis vargo laikas pasibaigē ir jos neteisybē atleista." (Iza. 40:2) Tuo tarpu kas nutarta bus išpilta ant šitos atmestosios tautos, iki kol jos sielvarto taurē nepasidarys pilna, iki tai dienai, kurioje jie sakys: "Palaimintas kurs ateina [70] Viešpaties vardu." Dēkui Dievui kad jau aušta Izraēlio išgelbējimo diena, ir nors jų naikinimas ir priespaudos dar nepasibaigē tai visgi su kiekvieną valandą artēja laikas kuomet jų prietarais apakintos proto akys aiškiai pamatys Jį, kurį jie perdūrē, ir kuomet jie raudos Jo kaip paprastai raudojama mirus vienturčiui. — Zak. 12:10.

Kadangi daugelis tų, kurie skaitē čia ištirtuosius tekstus, susimaiše ir suklydo negalēdami priderančiai suprasti Pranašo žodžių prasmēs ir tvarkos, pamainydami Romos kunigaikštį su Kunigaikščiu Mesiju ir t. p. mes patariame tokiems atydžiai pastudijuoti ištrauką kaip yra paduota šio skyriaus pradžioje ir pastebēti kabutēse paduotuosius paaiškinimus.