Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 4

PAGONIŲ LAIKAI.

Kas Yra Pagonių Laika? — Jų Pradžia; Jų Ilgumas; Jų Pabaiga 1914 V. M. — To Paties Laiko Įvykiai. — Vēlesnių Laikų Įvykiai. — Literinis Ir Siémbolinis Laikas. —Atsižymējęs Vaizdas. — Dabartinē Išvaizda. Dievo Karalystē Turi Sunaikinti Pagonių Viešpatavimą. — Todel Ji Organizuojama Pagoniškoms Valdžioms Dar Nepasibaigus, Pirm 1914 M.  — Kodel Jai Priešinasi Pagoniškos Karalystēs. — Kaip Ir Kodel Visi Pagaliau Su Džiaugsmu Ją Priims. — "Visų Tautų Pageidaujamasis Ateis."

[Kadangi šiame skyriuje svarstomoji tēma yra artimiausiai gimininga 8-tam pirmo tomo skyriui, todel skaitytojas turēs daug naudos pastudijuodamas minētajį skyrių pirma negu jis pradeda šį.]

"JERUZALĒ bus mindoma pagonių, iki pasibaigs pagonių laikai.^" — Luko 21:24.

Pareiškimas "Pagonių Laikai" buvo mūsų Viešpaties pritaikytas žemēs istorijos laikui nuo pašalinimo vaizdojančios Dievo karalystēs, Izraēlio karalystēs (Ezek. 21:25-27), iki įvedimui ir įsteigimui jos antitypo, tikrosios Dievo Karalystēs, tada kai Kristus "ateis, kad būtų pašlovintas tą dieną savo šventuosiuose ir apsireikštu nuostabus visuose, kurie bus įtikēję."

Šitame laikotarpy žemēs viešpatavimas buvo pavestas pagonių valdžioms ir Izraēlis, kaip kūniškasis taip ir dvasiškasis, buvo ir turējo būti paduotas šitoms valdžioms iki to laiko pasibaigimui. Nors Dievas tų valdžių nepagiria, Jis vienok jas pripažįsta. Kitaip sakant, išmintingu tikslu Jis leidžia toms valdžioms viešpatauti iki paskirtam laikui.

[72] Pradiniai žemēs viešpatavimas buvo duotas Adomui, kad pavergtų ją sau, naudotųsi ir valdytų ją teisybēje. (1 Moz. 1:28) Adomas nusidējo ir jo prarastasis viešpatavimas buvo iš jo atimtas. Paskui buvo leista angelams turēti valdžios. Bet ir jie negalēdami nupuolusiai žmonijai pagelbēti, kaikurie "nepalaikē savo viešpatavimo," bet pasidavē nusikaltimui. Po tvano Dievas paskelbē Abraomui savo nutarimą suteikti nusidējusiai ir mirštančíai padermei reikalingos pagelbos per jo ainiją, pažadindamas iš jų tarpo didį Gelbētoją, Valdovą ir Mokytoją, sakydamas: "Tavo ainijoje bus palaimintos visos žemēs giminēs."

Tai buvo pirmas pažadejimas įsteigti žemēje visuotiną ir visas tautas laiminančią valdžią. Ir kadangi tas pažadējimas atējo nuo Dievo, reikējo suprasti, kad būsimasis Valdovas turējo būti aukštesnis ir tobulesnis už visus kitus, ir kad visa žmonija turēs naudos pasiduodama tokiam Valdovui. Nēra abejonēs kad šitas Abraomui duotasis pažadas pripildē džiaugsmu širdis ir mintis jo ainijos, Izraēlitų, ir buvo gerai žinomas net jų giminēms Moabiečiams ir Edomiečiams. Sužinojusios apie tokią tautišką viltį kitos tautos įsileido į širdį norą būti tokia kilniausia ir visur viešpataujančia tauta, ir daugelis jų manē kad jie buvo tinkami ir sugebējo valdyti, mokyti ir laiminti  tautas, taip pat kaip kuri nors Abraomo ainija.

Izraēlio viltis pasiekti tokį visuotiną viešpatavimą ne kitų tautų išrinkimu, bet Dievo išrinkimu ir panaudojant Jo galybę jų naudai, pasiekē taip pat ir kitų tautų širdis. Todel mes randame kad pagoniški karaliai ir tautos laikosi nuomonēs, kad ir jie gavo savo valdžias kaip dovanas iš savo dievų, kuriuos jie garbina. Ir šita nuomonē tebeviešpatauja iki šiol dedesnių ir mažesnių karalių ir valdovų bei kunigaikščių mintyse. Neatsižvelgiant kaip silpni jie nebūtu protu ir kūnu, ìr kaip žiaurūs ir netikę valdyti nei patys save nei kitus. Jie eina beveik iš proto manydami, kad Dievas yra specialiai išrinkęs juos ir jųių [73] šeimas viešpatauti ir "laiminti" visą žemę. Šita visuomenēs priimta ir palaikoma teorija pasirodo atspausdinta medaliuose, piniguose ir valstybių popierose tokiais žodžiais kaip ya: "Karalius _____________ Dievo malonēs dēka."

Izraēliui belaukiant ir besitikint sulaukti pažadētojo visuotinojo viešpatavimo ant žemēs, ir kartais bemanant kad jie jau beveik pasiekē tikslą, ypačiai karaliaus Dovido ir Saliamono laikuose, troškimas įsteigti visuotiną karalystę įsigalējo ir pasidarē viešas kitose tautose. Ir kuomet Dievas buvo pasirengęs; atimti vainiką iš Izraēlio iki tikrosios pažadējimo ainijos atējimui ir paēmimui valdžios į savo rankas, Jis nutarē leisti pagoniškoms karalystēms kontroliuoti ir išmēgimti pasaulio valdyma, kad tokiu būdu pasaulis patirtų ir pamatytų savo nesugebējimą valdyti pasaulį dar tebeesant dabartiniame nuodēmingame stovyje. Kaip praeityje Jis buvo davęs Adomo prarastąjį viešpatavimą angelams, kad parodytų savo negalējimą valdyti ir laiminti pasaulį, taip Jis dabar atidavē viešpatavimą pagonams tegul ir jie išmēgina įvairias savo metodas, be Dievo pagelbos. Šitie įvairūs bandymai įvyksta Dievui leidžiant, nes tuo žmonija gauna naudingų ir reikalingų pamokų laikotarpy iki atējimui teisētojo Viešpaties Pateptojo, kuris turi imti viešpatavimą ir įvykinti visus meilingus Dievo nutarimus.

Kadangi kūniškasis Izraēlis atvaizdino dvasinį Izraēlį arba Evangelijos amžiaus bažnyčią, kuri aukštesnēje žodžio prasmēje vadinama "karališka kunigystē ir šventoji tauta" (1 Pet. 2:9), kuri tinkamu metu valdys ir laimins visas tautas. Todel kaikuriais atžvilgiais Izraēlio karalystē buvo Kristaus Karalystēs vaizdas. Taigi kuomet buvo atējęs Dievo laikas pavesti žemēs viešpatavimą pagonims, pirma reikējo atimti vainiką iš vaizdojančios Izraēlio karalystēs, todel nuo to laiko typiškoji karalystē nebebuvo pripažinta. Tai Dievas darē pareikšdamas, [74] kad Izraēlis pasidarē netinkamas išaukštinimui į visuotiną viešpatavimą, nes buvo sugedęs, pasidavęs tuštybei ir stabmeldystei. Ypatingai taip buvo karaliaus Zedekijo dienose, todel Dievo nutarimas prieš jį buvo pasakytas šitokiais žodžiais: "Viešpats Dievas sako taip: Padēk į šalį nuometą ir nusiimk vainiką: kas buvo, to nebebus; kas žema paaukštinama, ir kas augšta, pažeminama. Griuvēsius, griuvēsius, griuvēsius aš padarysiu iš jo ir tai nebepasiliks iki ateis tas, kuriam priguli teisē, ir aš Jam tai suteiksiu." — Ezek. 21:24-27.

Šitas padējimas į šalį vainiko arba viešpatavimo jau buvo įvykintas. Pirmiausia tai buvo atiduota Babilonui, po to Medų Persijai, po jos Graikijai ir pagaliau Romai. Šitų karalysčių elgesys, kaip parašyta istorijos puslapiuose, pilnai atitinka pranašingiems aprašymams, kurie aiškiau pasirodē Nebukadnecaro regējime didelēs statulos ir Danieliaus regējime, kuriame jis matē keturias žvēris. Šitas Izraēlio viešpatavimo griuvēsių stovis turējo pasilikti iki Kristui, teisētajam Izraēlio sosto paveldējui visoje žemēje, kurią Jis nupirko savo brangiu krauju, nes po to Jis turējo ateiti ir paimti pasaulį savo kontrolēje. Jo Karalystē, kaip jau matēm, bus penkta abelna Karalystē ant žemēs, Dievo Karalystē po visu dangumi. Bet ji nebus panaši į keturias pirmesniasias, kurioms paskirtu laiku buvo leista viešpatauti, ir del kurios priežasties jos buvo pripažintos, bet nepagirtos. Krístaus gi Karalystē bus Dievo pagirta ir įsteigta visoje žemēje, kaip Dievo Karalystē, Jo Pateptąjam atstovaujant. Ji bus įkurta laipsniškai, didelių priespaudų metu, su kuriomis Evangelijos amžius turi pasibaigti ir kuriuo sumišimu ir perversmais dabartinēs valdžios bus pašalintos ir galutinai sunaikintos.

Šitame skyriuje mes patiekiame Biblijos liudijimus, įrodančius kad Pagonių Laikai arba jų viešpatavimo laikas turi pasibaigti 1914 V. m. ir nuo to laiko bus [75] galima matyti netobulų žmonių valdžios iširimą. Ir jei tas faktas yra Šventraščio liudijimais patvirtintas, tai turi pasirodyti: —

Pirma, kad nuo to laiko turi prasidēti Dievo Kara­lystē, kurios mūsų Viešpats liepē maldoje prašyti, sakant: "Teateinie tavo Karalystē," ir po to ji bus įsteigta žemēje ir patvirtinta ant dabartinių įstaigų griuvēsių.

Antra, kad tas, kuriam priklauso teisē viešpatauti, bus tuomet atējęs ir bus naujuoju žemēs Valdytoju; ir tai parodo, kad Jis bus čia per tūlą laika pirm tos datos, delto kad šitų pagoniškų valdžių išgriovimas įvyksta Jam sutrupinant juos kaip puodžiaus indą. (Psal. 2:9; Apr. 2:27 ) Jų vieton Jis įkurs savo teisingą valdžią.

Trečia, tų dalykų įvykimas priparodys, kad kada nors pirm galutino pasaulinių karalysčių iširimo, paskutiniai nariai Dievo pripažintos Kristaus bažnyčios, "karališkoji kunigystē." "Kristaus kūnas," bus pagarbinti su savo Galvą, delto kad kiekvienas narys turi karaliauti su Kristumi kaip bendratēvainis su Juo Karalystēje; o ji juk negalēs būti pilnai įsteigta neturint visų sąnarių.

Ketvirta turi pasirodyti kad Jeruzalě nebebus ilgiau mindoma pagonių, bet kelsis iš Dieviškos nemalonēs dulkių, delto kad tuomet jau bus pasibaigę arba išsipildę "Pagonių Laikai."

Penkta, kad maždaug tuom laiku turi pasirodyti Izraēlio apakimo pašalinimo prasidējimas, nes jų dalinis apakimas turējo pasilikti tik iki "kolei įeis pilnas pagonių skaičius" (Rom. 11:25); kitaip sakant kolei bus išrinktas iš pagonių pilnas skaičius tų, kurie turēs būti Kristaus kūnu arba Jo sužiedotine.

Šešta, tai turējo parodyti, kad "laikas didelių priespaudų, kokių nebuvo nuo tautos prasidējimo," pasibaigs višą pasaulį siekiančioje anarkijoje, ir kad tuomet žmonēs išmoks tylēti ir žinos kad Jehova yra Dievas, ir Jis bus išaukštintas visoje žemēje. (Psal. 46:10) Sąlygos, [76] kurios simboline kalba pavadintos banguojančia jūra, ištirpstančia žeme, krintančiais kalnais ir degančiu dangumi, tuomet praeis ir suvargintoji žmonija pradēs pa­stebēti "naują dangų ir naują žemę," teikiančius ramybēs ir palaiminimų. Bet Viešpaties Pateptasis ir Jo teisētoji ir teisingoji valdžia pirmiausia pasirodys būreliui Dievo vaikų, kurie turēs pergyventi didžiuosius perversmus, - klasei parodytai raidēmis m ir t Amžių Plano piešinyje. (Žr. pirmas tomas 248 iki 252). Po to, perversmų pabaigoje, Jį pastebēs kūniškasis Izraēlis ir pagaliau visa žmonija.

Septinta, pasirodys, kad pirm to laiko Dievo Karalystē su galybę ir autoritetu, jau veiks ant žemēs ištikdama ir daužydama pagoniškąją statulą (Dan. 2:34), ir pagaliau ji visiškai panaikins šitų karalių galybę. Jos galybē ir viešpatavimas įsigalēs taip greit kaip savo įtakomis ir įmonēmis ji sudaužys ir išsklaidys pagoniškąsias valdžias, civilines ir bažnytines, kurias atvaizdino galežis ir molis.

PAGONIŲ LAIKŲ  PRASIDĒJIMAS 606 METAIS
PIRM  KRISTAUS.

Mūsų Viešpaties žodžiai "iki pasibaigs pagonių laikai,"* reiškia kad pagonių laikams buvo paskirtas ir nustatytas laikas, nes kitaip nebūtų galima kalbēti apie to laiko išsipildymą. Aišku tat, kad pagonių viešpatavimas turējo pradžią, turējo pasilikti iki paskirtam laikui, ir tam laikui atējus pasibaigti.

* Graikų žodis, kuris čia išverstas "laikai" reiškia nustatytas laikas. Tas pąts žodis išverstas "laikas" sekančiuose tekstuose: Mork. 1:15; 1 Tim. 6:15; Apr. 12:14; Ap. Darb. 3:19; 17:26. Ap Darb. 1:7 tasai graikų žodis išverstas "vaiandos."

Šitų Pagonių Laikų prasidējmas yra aiškiai pažymētas Šventajame Rašte. Taigi, jei Šventraštis pažymi taipogi šito paskirto laiko ilgumą, tai delto mes galime [77] tikrai žinoti kada tasai laikas pasibaigs. Biblijoje rašoma apie šį paskirtajį laikotarpi, kuris turējo išsipildyti; bet apie tai buvo parašyta taip, kad parašymo metu nebuvo galima suprasti, net iki kol tasai laikas nebuvo beveik pasibaigęs ir istorijos įvykiai pradējo jį apšviesti. Bet ir tuomet apie tai suprato tik tie, kurie budējo ir nebuvo apsunkinti šio pasaulio rūpesčiais.

Biblijos, liudijimai yra aiškūs ir tvirti, kad "Pagonių Laikų" periodas buvo 2520 metų, nuo 606 m. pirm Kr. iki 1914 V. m. Leidimas pagonių valdžioms viešpatauti, kaip jau buvo įrodyta, prasidējo su Nebukadnecaru; ne kuomet jis pradējo karaliauti, bet tada kai typiškoji Viešpaties karalystšē pasibaigē, ir viso pasaulio viešpatavimas buvo atiduotas į pagonių rankas. Taigi Pagonių laikų prasidējimas yra aiškiai pažymētas ir atitinka laikui, kuriuo vainikas buvo atimtas iš Zedekijo, typiškosios Dievo karalystēs karaliaus.

Paties pranašo žodžiai (Ezek. 21:25-27) parodo, kad tuomet buvo atimtas vainikas iš Zedekijo, ir Jeruzalē buvo apsupta Nebukadnecaro kariuomenēs ir paversta griuvēsiais, ir taip pasiliko per 70 metų iki jos atstatymui Kyro paliepimo dēka. (2 Kron. 36:21-23) Nors Jeruzalē buvo tuomet išnaujo pastatyta ir belaisviai sugrįžo į savo šalį, tačiaus nuo to laiko íkí esamojo laiko Izraēlís jau nebeturējo savo karaliaus. Nors jie grįžo į savo žemę ír buvo asmeniškai išlaisvinti Kyro paliepimu, vistiek tautišku atžvilgiu jie buvo paduoti vēliaus buvusiems Persams, Graikams ir Romēnams. Jiems tebeesant po paskutinēs pasaulinēs valdžíos jungu įvyko mūsų Viešpaties pirmas atējimas, Pilotui ir Erodui esant ciesoriaus pareigūnais.

Turint šitokius faktus ties savim, mes greit surandame Pagonių Laikų viešpatavimo prasidējimo datą; nes pirmi Kyraus karaliavimo metai yra kuo aiškíausiai pažymēti pasaulinēje taip pat kaip ir religinēje istorijoje ir pilnai [78] sutinka su Ptolimiejaus kanonu, kame pasakyta kad tai buvo 536 m. pirm Kr. Todel, jei tais metais pasibaigē septynios dešimtys metų Jeruzalēs naikinimo ir prasidējo Izraēlio atsteigimas, tai jau aišku, kad jų karalystēs išgriovimas turējo prasidēti 70 metų pirm 536 m. pirm Kr. būtent 606 pirm Kr. Taigi, čia turime Pagonių Laikų prasidējimo datą, 606 m. pirm Kristaus gimimo.

Pripažindami Dievo leidimą šitoms pasaulinēms arba pagoniškoms valdžioms viešpatauti, mes žinome kad jos turēs nepasisekimų ir bus išgriautos ir jų "laikams" pasibaigus jų vietas užims Kristaus Karalystē. Bet žinokime ir tai, kad Dievas neatims iš jų viešpatavimą ir neatiduos jį savo Pateptąjam iki nebus pasibaigę "Pagonių Laikai." Tokiu būdu mes, esame apsaugoti nuo netikro įsitikinimo į kurį Popiežystē įvedē pasaulį, tvirtindama kad Dievo Karalystē buvo įsteigta per Sekmines, ir dar pilnesnēje prasmēje įsteigta tada kai romiškoji karalystē priēmē krikščionybę (papystę) ir po to pasiekē laikiną ir dvasinį viešpatavima pasaulyje. Šita pranašystē apie Pagonių Laikus parodo kad toks Romos bažnyčios ir kaikurių Protestantų tvirtinimas yra klaidingas. Mes matome kad anos tautos, kurias Papystē ir Protestantizmas vadina krikščioniškomis tautomis, ir kurių viešpatavimą jie vadina "krikščionija" arba Kristaus Karalyste, yra ne tuo, kuo jos vadinasi. Jos yra "šio pasaulío karalystēs,” ir  delto Kristaus Karalystē, nors ji ir bus suorganizuota ir pasirengusi karaliauti šiais paskutiniais Pagonių Laikų pasibaigimo metais, negalēs pradēti pilnai kontroliuoti, kol dar pasaulinių valdžių "laikai" nebus išsipildę. Pirma tos karalystēs turēs būti pajudintos, išardytos ir sunaikintos anarkijoje.

Évángelijos amžiaus bēgyje Krístaus Karalystē buvo tik prasidējimo arba nužemintame stovyje, be galybēs ir be valdžios privilegijų, kitaip sakant, be vainiko, turēdama tik pažadētąjį karaliavimą, kurio pasaulis [79] nepripažįsta, ir delto turējo pasiduoti “šio pasaulio karalystēms" arba pagoniškoms valdžioms. Ir dangiškos Karalystēs paveldējai turi pasilikti tokiame stovyje iki paskirtam laikui, kuriuo jie turi pradēti karaliauti su Kristumi. Kuomet ant viso pasaulio ateis dideli perversmai, su kuriais šis amžius turi pasibaigti jie bus išaukštinti ir apsiausti galybe, bet jų teisingas “karaliavimas” pasaulyje negali prasidēti pirm 1915 V. m. arba pirm Pagonių Laikų pasibaigimo. Todel bažnyčios pareiga yra kantriai laukti paskirtojo laiko pilnam nugalējimui ir pradējimui savo garbingą karaliavimą. Jie turi laikyti save atskirtais nuo šio pasaulio karalysčių kaip ateiviai ir pilgrimai, nes jie yra būsimos Karalystēs paveldējai ir jų viltys ir troškimai priklauso jai. Krikščionys turi pažinti tikrąjąjį šitų karalysčių būdą ir, kolei jie laiko save atskirtais nuo jų, turi parodyti joms prigulinčią pagarbą ir paklusnumą, delto kad Dievas yra leidęs joms víešpatauti. Povilas šitaip mokina: "Kiekvienas tepasiduodie aukštesniosioms vyresnybēms; nes nēra valdžios kaip tik iš Dievo.”—Rom. 13:1.

Nei kūniškasis Izraēlis negali pasiekti savo senai žadētojo paveldējimo iki kol neateis paskirtasis laikas, neatsižvelgiant į tai kad pirm to bus daromi prisirengimo žygiai; nes Dievas pilnai neįsteigs nei žemiškos nei dvasiškos savo Karalystēs, vaizdomainos iki pagonių viešpatavimas nebus pasibaigęs.

Vainikas (viešpatavimas) buvo atimtas iš Dievo žmonių, abiejų: dvasinēs ir kūniškos sēklos, iki Pagonių Laikų pasibaigimui; kitaip sakant, iki garbingam Mesijo čiabuvimui, kuris bus netiktai " Zydų Karalius," bet bus " tą dieną Karaliumi visoje žemēje.” Kaikurie gali manyti  kad atēmimas vainiko iš Izraēlio buvo sulaužymas pažado: "Ir nebus atimta iš Jūdo karaliavimo lazda [skēptras], nei įstatymdavis iš jo ainijos, kolei neateis Siųstinasis [Mesijas]." (1 Moz. 49: 10) Vienok reikia [80] pastebēti kad tarp vainiko ir skēptro yra skirtumas; nes nors vainikas buvo atimtas Zedekijo dienose, skēptras, kaip matysime, nebuvo atimtas kol dar nepraējo 639 metai, kuomet mūsų Viešpats iš Jūdo giminēs ir Dovido ainijos pagal kūną, buvo Dievo pripažintas ir pasidarē teisētuoju ir vienatinu senai pažadētojo žemēs skēptro paveldētoju.

Dievo duotasis pažadējimas Abraomui buvo atnaujintas Izaokui ir paskui Jokūbui, ir iš jų ainijos turējo ateiti didysis Išgelbētojas, kuris turējo palaiminti ir išaukštinti pasaulyje netik jųjų gíminę, bet turējo "palaiminti visas žemēs gimines." Mozēs laikuose atrodē kad patsai Mozē buvo didžiuoju pažadētuoju Įstatymdaviu ir Išgelbētoju; bet pranašaudamas jis pasakē anai tautai: "Viešpats jūsų Dievas, pažadins jums pranašą iš jūsų brolių tarpo, kaip mane." Taip jis parodē kad jis buvo tik atvaizdintojas ano, kuris turējo ateiti; paskui Mozē numirē. Vēlesniu laiku pažadas, kad "karaliavimo lazda [skēptras] nebus atimta iš Jūdo," įtikino juos, kad pažadas turējo įvykti toje giminēje. Todel visos kitos giminēs, tikēdamos Dievo pažadams ir laukdamos tinkamu metu palaiminimo iš tos giminēs, laikēsi prie Jūdo.

Kuomet iš tos pažadētosios giminēs kilo karalius Dovidas, jo laimējimai įtikino Izraēlį laukti jo karalystēs pasididinimo ir jos įtakos išsiplatinimo visame pasaulyje ir pavergimo įstatymui visų tautų. O kuomet Saliamono pagarsējusioji išmintis ir didenybē pasiekē aukščiausį laipsnį, tada jau ištikrųjų atrodē kad visuotinojo viešpatavimo vainikas buvo beveik pagautas. Viešpaties pažadējimas Dovidui, kad iš jo strēnų vaisiaus Jis pažadins tą, kuris turēs sēdēti jo soste per amžius, atrodē lyg išsipildymu Jūdo giminēs pažadējimo, nes vienas iš tos giminēs jau buvo atsisēdęs ant Izraēlio sosto. Kuomet gí buvo pastatytas puikusis. Saliamono Dievnamís, ir pasirodē šimtai, giedotojų ir kunigų; kuomet jau Saliamono [81] išmintis ir turtingumas buvo pagarsējęs visame pasaulyje; kuomet karaliai siuntē jam dovanų jieškodami jo malonēs, ir kuomet Šebos karalienē atējo su dovanomis pamatyti šitą garsiausį ir kilniausį pasaulyje karalių, neabejotina kad žydų viltis apie Abraomo ainijos išaukštinimą ir visų tautų palaiminimą atrodē beveik pasiekta.

Saliamonui mirus Izraēlio karalystē buvo ardoma ir pagaliau buvo visai sugriauta, ir tie, kurie manē kad jie, kaipo šventoji tauta, valdys ir laimins visas tautas, jautēsi labai apviltais ir buvo paimti nelaisvēn ir nugabenti į Babiloną. "Prie Babilono upių, ten mes sēdējome ir verkēme, atsimindami apie Zioną." — Psa. 137.

Bet nors vainikas buvo atimtas ir jie neteko galios valdyti net patys save teisē viešpatauti (skēptras), kuri buvo pradiniai suteikta jiems Dievo pažadais, nebuvo iš jų atimta. Nors visuotinas viešpatavimas buvo atiduotas Nebukadnecarui, ir po jo sekantiems valdovams, kaip buvo parodyta didžiaja statula, ir keturiomis dideliomis žvērimis, visgi tai turējo pasilikti tik iki paskirto laiko. Pradinis Izraēliui duotasis pažadas turējo išsipildyti; vainikas buvo atimtas, bet skēptras pasiliko iki Siųstinojo atējimui. Taip buvo pasakyta dekrete prieš Zedekiją: Nusiimk vainiką, aš paversiu griuvēsiais, iki ateis tas, kuriam priklauso teisē, Jam aš jį tiduosiu.

Ir nors su Abraomu padarytoji sandora pažadējo valdyti ir laiminti pasaulį per jo sēklą; vienok su Izraēliumi arba su Abraomo vaikais padarytoji įstatymo sandora, apribojo šitą Abraomišką Sandorą taip, kad tik tie, kurie parodē pilną paklusnumą įstatymui, tegalējo savintis arba turēti teisēs ar vilties dalyvauti karaliavime ir laiminime, kuris buvo pažadētas Abraomui duotoje Sandoroje. To fakto pastebējimas vēlesniais laikais suorganizavo sektą Fariziejų, kurie tarēsi tobulai išpildę visus įstatymo reikalavimus ir "patys savimi pasitikējo teisūs esą, ir kitus niekino," save gi laikē "Abraomo vaikais," [82] tēvainiais pažadētojo viešpatavimo, kuriuo turējo būti palaimintas pasaulis.

Kaikurie aiškūs ir įspūdingi mūsų Viešpaties Jezaus mokinimai buvo atkreipti prieš paklydimus kokių laikēsi Fariziejai, kurie manē kad atydžiai pildydami kaikurias paviršutines įstatymo apeigas jie jau išpildē jo prasmę ir dvasią. Mūsų Viešpats skelbē ką dabar visi krikščionys žino, kad įstatymas, savo pilnatēje, yra taip aukštas ir tobulas, o žmogus taip nupuolęs ir netobulas, ir visokių išlaukinių gundymų ir vidujinių silpnybių apimtas, kad delto nēvienas žmogus negali tobulai įvykinti įstatymo arba pasisavinti Abraomiškų palaiminimų. Delto nereikia manyti kad į Fariziejus atkreiptasis mūsų Viešpaties pabarimas, reiškia nupeikimą pasistengimo kuo tobuliausiai pildyti įstatymą; ir Jis nenupeikē jų delto, kad neįstengē tobulai įvykinti įstatymą, kurio joks netobulas žmogus negali įvykinti. Jis tik kaltino juos veidmainystēje, kuria jie suvedžiojo patys save ir kitus rodydamies esą tobulais ir šventais, ką jie patys ir kiti galējo matyti kad tai buvo tik iš viršaus daromas apsivalymas, jų širdys gi pasiliko suteptos ir nepašvęstos. Jis barē juos delto, kad jie turējo tik dievotumo išvaizdą, ir ant lūpų pasirodžiusį garbinimą, kuomet jų širdys buvo toli nuo Dievo. Mūsų Viešpaties ir Povilo aiškiai pasakyta, kad nēvienas iš jų pilnai neįvykino ir negalējo įvykinti įstatymą (Jono 7:19; Rom. 3:20), nors jų besistengimas privedē juos arčiau prie pilno jo reikalavimų įvykinimo.

Mūsų Viešpats netiktai žodžiais pasakē kaip labai svarbus buvo Dievo įstatymas, sakydamas: "Mylēsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi ir visa savo galia, ir savo artimą kaip pats save," bet Jis tai parodē savo pilnu pasišventimu ir atsidavimu Dievo valios ir Jo plano vykinimui, niekad nedarydamas savo valios ar savo sumanymų. Jis širdingiausiai darē Dievo valią visa savo širdimi, mintimi, siela [83] ir galia, ir mylējo savo artimą kaip pats save, net iki mirties.

Taip tat tobulai klausydamas įstatymo ir išpildydamas visus jo reikalavimus, ko nēvienas iš netobulų žmonių negalējo, mūsų Viešpats pasidarē paveldētoju visų palaiminimų, kokie buvo duoti įstatymo sadoroje, padarytoje su Izraēliumi Sinajaus kalne, ir taip Jis buvo pripažintas už tikrąją Abraomo ainiją, kuriai dabar priklauso visi Abraomui žadētieji palaiminimai. Tokiu būdu mūsų Viešpats įsigijo skēptrą, pažadētąją teisę arba autoritetą viešpatauti žemēje; kuri teisē amžiams praeinant buvo pažadēta vienam iš Jūdo giminēs ir iš Dovido eilios. Šitas didelis atlyginimas, kurio Izraēlis per amžius laukē ir tikējosi laimēti, pagaliau buvo atiduotas Liutui (nugalētojui) iš Jūdo giminēs. Siųstinasis, didysis Ramybēs Kunigaikštis, jau atējo. Tas, kuris savo krauju padarē ramybę tarp Dievo ir žmogaus, atpirkdamas žmoniją iš mirties, paēmęs ant savęs savo galybę ir pradējęs karaliauti kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, pašalins visą neteisybę, visa pikta ir nuodēmę ir įsteigs ramybę ant tikrojo šventumo pamato, nes Jis yra Ramybēs Kunigaikštis.

Kuomet sandoros skēptras (teisē) teko mūsų Viešpačiui, tuomet įstatymo sandora pasibaigē; nes po to Dievas jau nebegalējo niekam siūlyti atlyginimo, kurį Jis buvo suteikęs Siųstinajam. Todel Apaštalas pasakē: "Kristus padarē gala įstatymui [sandorai] prisegdamas jį ant kryžiaus."  — Ko1. 2:14.

Tokiu tat būdu "Ramybēs Kunigaikštis" užtikrino savo pavaldiniams nuodēmių atleidimą ir atsteigimą ir įsteigē amžiną Karalystę ant teisybēs pamato, ko jokiu kitu būdu nebuvo galima pasiekti. Taip įvyko pranašystē: "Nebus atimtas iš Jūdo skēptras ir įstatymdavis iš jo ainijos, kolei neateis Siųstinasis." Ir tinkamu metu jis buvo atimtas iš Jūdo ir atiduotas "Liutui [stípriajam, [84] išaukštintąjam dvasiškam sutvērimui, garbēs Viešpačiui] iš Jūdo giminēs," kuris dabar turi skēptrą arba turi teisę būti karalių Karaliumi ir viešpačių Viešpačiu.

Net ir po 70 metų Babilono nelaisvēs, kuomet kaikurie sugrįžo ir atstatē Šventyklą ir miesto sienas, taip padarē tik tie, kurie laikē pagarboje Dievo pažadus ir "laukē Izraēlio paguodos." Tokie susirinko pas Jūdo giminę atsimindami Dievo pažadą, kad Įstatymdavis, Išgelbētojas ir didysis Siųstinasis arba Ramybēs Darytojas turējo ateiti iš tos giminēs. Bet dēja, kuomet šitas Ramybēs Darytojas, kuris suderino žmoniją savo krauju, atējo, jie paniekino ir atmetē Jį, nes jie nelaukē Vyriausiojo Kunigo, bet didelio generolo.

Siųstinasis, kuris po prisikēlimo gavo skēptrą ir "visą galybę," delto kad buvo paklusnus iki mirties, pirmiausia palaimins Izraēlį, nes ne visi yra tikrais Izraēlitais, kurie taip vadinami pagal kūną. (Rom. 9:6) Siųstinasis, paveldētojas, jieško ir, suranda Abraomo vaikus pagal dvasią, tokius, kurie parodo Abraomo tikējimą ir paklusnumą. Jie imami iš abiejų, kūniško Izraēlio ir pagonių, kad būtų žmonēs Jo vardui. (Ap. Darb. 15:14) "Po to," po surinkimo Kristaus bažnyčios Evangelijos amžiaus pabaigoje arba pjūtyje, pagonių laikams praējus, Jis ir vēl suteiks Izraēliui pasigailējimo ir išnaujo pastatys kas buvo jame išgriauta, ir pagaliau palaimins visas žemēs gimines, geresnēmis sąlygomis kaip kuomet įējo i žmogaus širdį. Tas, kuris jau turi skēptrą arba teisę viešpatauti, pagonių laikams pasibaigus, gaus taipogi ir vainiką, "ir pas Jį susirinks žmonēs." (Anot kitų: "Jam bus paklusnios tautos.") (1 Moz. 49:10) Skēptras arba teisē turēti "visą galybę danguje ir žemēje," buvo Jam suteiktas po Jo prisikēlimo iš numirusių; bet Jis laukē savo Tēvo paskirto laiko, pagonių laikų pasibaigimo, ir tik tuomet Jis ims savo didžią galybę ir pradēs savo garbingą karaliavimą. — Žiūrēk Apr. 11:17,18.

[85] Čia reikia atsiminti kad Pagonių Laikų prasidējimo data buvo 606 m. pirm Kr. nes dabar mes stengsimēs ištirti faktus priparodančius, kad to laikotarpio ilgumas buvo 2520 metų ir turējo pasibaigti 1914 V. m.

Mes negalime laukti kad šita informacija būtų pasakyta tik keliais trumpais žodžiais. Jei ji būtų taip pasakyta, tai būtų pasidariusi žinoma pirm paskirtojo laiko. Ji buvo išreikšta taip, kad paslēpus jos reikšmę iki "pabaigos laikui."  — Dan. 12:4, 10.

Mūsų Viešpaties žodžiai: "Jeruzalē bus mindoma pagonių, iki pasibaigs pagonių laikai," primena mums galutinai nustatytą laiką pagonių viešpatavimui, ir paduoda mintis, kad nors dvasinis, taip pat kaip ir kūniškas Izraēlis, buvo paduotas šitų pagoniškų valdžių kontrolēje, vienok šitie "laikai" yra kaip nors sujungti ir pritaikomi žemiškam miestui Jeruzalei ir kūniškiems Izraēlio namams. Delto ateina į galvą mintis: Ar pranašaudamas apie Izraēlio istoriją Dievas pasakē ką nors tokio, kas suteiktų mums tikrąjį mąstą šitų pranašingų laikų išmatavimui. Taip yra.

Kreipdamies į 3