Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 5

MŪSV VIEŠPATIES SŪGRIŽIMO IR
PASIRODYMO BŪDAS.

Mūsų Viešpaties Antrojo Atējimo Būdo Sutikimas Su Kitomis Dieviškojo Plano Dalimis. — Kaip Ir Kada Bažnyčia Jį Matys. — Kaip Ir Kada Viešpaties Garbē Bus Apreikšta Taip, Kad Visas Kūnas Matys Ją Draug. — Pareiškimai, Kurie Atrodē Prieštaraujančiais, Pasirodo Suderinamais. — Jis Ateina “Kaip Vagis,” Ne Su Matomu Pasirodymu, Bet Vistiek “Su Šauksmu” — Su “Balsais” — Ir “Garsu Didelio Trimito.” — “Jis Bus Apreikštas Ugnies Liepsnoje, Atkeršyti,” Ir Tačiaus “Jis Taip Pat Ateis,” Kaip Jis Nuējo. — Išpranašautų Laikų Svarbumas Parodytas. — Esamojo Laiko Įvykių Sandermingumas.

AMŪSŲ paskelbtoji nuomonē apie greitą Pagonių Laiktų pasibaigimą ir užtikrinimą, kad bažnyčios pąēmimas į garbę turi įvykti pirm jų galutino pasibaigimo, tik paaštrina apetitą tų, kurie laukia Izraēlio paguodos. Tokie alksta ir su noru priims kiekvieną informaciją, kokią mūsų Tēvas bus noringas siųsti į juos per savo pranašus. Jie stengsis sužinoti apie “pjūti,” — šio amžiaus pabaigos laiką arba galą — atskyrimą kviečių nuo kūkalių, kurie randami tarp gyvųjų vardiškų bažnyčių narių, ir apie laiką, kuriuo nugalētojai bus permainyti ir padaryti panašūs į savo Viešpati ir Galvą.

Bet norint priderančiai suprasti pranašystes, kalbančias apie šituos labai įdomius dalykus, būtinai reikia turēti aiškų supratimą apie mūsų Viešpaties antro atējimo tikslą ir būdą, kokiu Jis bus apreikštas. Kad Jo atējimo tikslas yra suderinti su Dievu visus, kurie norēs, juos valdant, mokinant ir sudraudžiant, kas Šventraštyje vadi- [102] nama teisimu ir laiminimu, mes tikimēs kad visi mūsų skaitytojai, kurie skaitē 1-ma tomą, jau bus persitikrinę. Todel mūsų Viešpaties atējimo ir pasirodymo būdas yra labai svarbus, pirma negu mes įsigiliname į tyrinējimą apie pjūties laiką, ir t. p. Tyrinētojas turi aiškiai laikyti mintyje mūsų Viešpaties atējimo tikslą, kuomet jis tyrinēja apie Jo atējimo būdą; o tyrinēdamas apie laika, jis turi atsiminti abudu. Tai reikalinga delto, kad daugumos mintys yra pripildytos klaidingais įsitikinimais apie mūsų Viešpaties atējimą ir apie Jo atējimo būdą.

Nustatyk ir laikyk savo mintis prie faktų, kurie jau buvo parodyti, kad visas Dievo planas, kurį Jis vykina per Kristų, yra sutartinas, ir kad antrojo atējimo darbas turi santikį su pirmuoju, kaipo, priežastis ir pasekmē. Didysis Atsteigimo darbas antrojo atējimo metu seka po Atpirkimo, kuris buvo atliktas pirmo atsilankymo metu, ir tai yra loginē Dievo plano pasekmē. Todel Viešpaties sugrižimas yra vilties aušra pasauliui, laikas suteikti žmonijai Atpirkimo nuopelnus; į tarpą įeinąs Evangelijos amžius buvo skirtas išrinkimui Kristaus sužiedotinēs, kuri dalyvaus su Viešpačiu atsteigimo darbe, kurį įvykinti Jis atējo.

Ir kadangi Kristaus bažnyčia, kuri buvo išauklēta Evangelijos amžiaus bēgyje, bendradarbiaus su savo Viešpačiu didžiajame atsteigimo darbe Tūkstantmetinēje gadynēje; todel pirmas Kristaus darbas antrame atējime turi būti surinkimas Jo išrinktos bažnyčios. Apie tą darbą kalbējo Pranašas (Psal. 50:5), sakydamas: “Surink man mano šventuosius, kurie padarē su manim sandorą pasiaukojimu.” Šitas surinkimo arba pjūties metas yra laikotarpis susitikimo dviejų gadynių. Kaip bus parodyta, pjūties laiko ilgumas yra keturios dešimtys metų, ir su tuo laiku pasibaigia Evangelijos amžius ir prasideda Tūkstantmetinis amžius. (Žr. 1-mas tomas, pusl. 231-233 ir 247-250, ir į Amžių Plano Braižini.) Pjūties laiku at- [103] liekama netiktai atskyrimas kviečių nuo kūkalių, esančių vardiškoje Evangelijos bažnyčioje, bet tuo pačiu laiku deginama (naikinama) kūkaliai arba raugēs, kurios labai panašios į kviečius, ne patys žmonēs; nes kaip ugnis, taip ir kūkaliai yra simboliniai. Bus vykdomas taipogi surinkimas ir naikinimas sugedusių “Žemēs Vynuogių” (žmoginių pageidimų, godumo ir saumylumo), kurios per ilgus laikus augo ir prinoko šio pasaulio karalystēse ir įvairiose civilinēse ir socialinēse žmonių organizacijose.

Nors aiškindami mūsų Viešpaties sugrįžimą mes jau įrodinējom, kad Jo atējimas bus asmeniškas, ir vēl reikia apsaugoti tyrinētoją nuo sumaišymo minčių apsvarstant du mūsų Viešpaties pareiškimu, kuriuodu ant pirmo pažvelgimo gali atrodyti vienas kitam priešingu — “Štai aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio [aionos, amžiaus] pabaigai,” ir “Aš einu jums vietos prirengti. . . . vēl ateisiu ir pasiimsiu jūs pas save.” (Mato 28:20; Jono 14:2, 3) Žemiau paduodame atsitikimą, kuris gal pagelbēs pamatyti sandermingumą tarp anų dviejų pažadējimų: — Prieš pat persiskyrimą draugas tarē draugui: Atsimink aš būsiu su tavim visoje kelionēje. Kaip? Žinoma, ne asmeniškai; nes jie sēdo i traukinius, bēgančius vienas į vieną, kitas į kitą pusę. Taip sakydamas draugas turējo mintyje, kad jie nesiskyrē meile, mintimis, ir besirūpinimu kits kitu. Panašioje, bet pilnesnēje prasmēje. Viešpats visuomet buvo su savo bažnyčią ir Jo Dieviškoji galybē gelbējo Jam daboti, vesti ir visados jiems gelbēti. Bet dabar mes svarstome ne apie mūsų Viešpaties buvimą su mumis šitokioje prilyginimo prasmēje, bet apie būdą Jo asmeniško čiabuvimo ir apsireiškimo, “kuomet Jis bus pašlovintas savo šventuosiuose, ir tą dieną pagarbintas visų, kurie tiki.”

Šventasis Raštas mokina, kad Kristus ateina karaliauti; kad Jis turi karaliauti iki nepadēs visų savo neprietelių po savo kojomis, — visa, kas priešinasi di- [104] deliam atnaujinimo darbui, kurį atlikti Jis atējo, — paskutinē Jo sunaikinta neprietelē bus mirtis. (1 Kor. 15:25, 26) Šventasis Raštas taip pat kalba, kad Kristus karaliaus tūkstanti metų. Todel mes randame daug daugiau pranašavimų pašvęstų aprašymui apie Jo antrą atējimą ir Jo nugalinti tūkstantmetinį karaliavimą ir sunaikinimą pikto, negu yra pašvęsta aprašymui trisdešimt keturių metų Jo pirmo atsilankymo suteikti Atpirkimą. Mes taipogi pastebējom, kad pranašystēs kalba apie įvairius svarbesniuosius punktus, liečiančius anuos 34 metus, nuo Betliejaus ir Nazareto iki tulžies ir ukso, rūbų padalinimo, kryžiaus, kapo ir prisikēlimo. Panašiai pranašystēs kalba apie įvairius tūkstanties metų mūsų Viešpaties čiabuvimo punktus, ypatingai apie tos gadynēs pradžią ir pabaigą.

Antras mūsų Viešpaties čiabuvimas užims daug ilgesnį laiką, negu pirmas. Jo pirmo atējimo darbas buvo užbaigtas mažiau kaip 34 metų bēgyje; atlikimui gi darbo, koks yra paskirtas Jo antro čiabuvimo metu, reikēs 1,000 metų gadynēs. Todel aišku, kad nors pirmo atējimo darbas buvo ne mažesnēs svarbos, kaip antrojo, ir ištikrųjų buvo taip svarbus, kad antrojo atējimo darbas nebuvo galimas be pirmo, vienok jis nebuvo taip painus ir delto nereikējo rašyti tiek, kiek apie antrajį atējimą.

Svarstydami apie antrą atējimą, lygiai kaip apie pirmąjį, mes neturime laukti, kad visos pranašystēs pažymēs vieną kurį nors svarbų mūsų Viešpaties atējimo įvykį, ir delto atkreips visų žmonių demēsį į Jo čiabuvimą. Toki nēra paprastoji Dievo metoda, ir taip nebuvo daroma pirmame atējime. Pirmasis Viešpaties atējimas nebuvo atsižymējęs kokiu nors staigiu ir keistu ar nepaprastu apsireiškimu, bet buvo priparodytas laipsnišku pranašavimų išsipildymu; kas parodē protaujantiems tēmytojams, kad lauktieji įvykiai išsipildē tikrai savo laiku. Taip bus ir Jo antrame atējime. Suradimas tikrosios [105] mūsų Viešpaties atējimo valandos yra mažesnēs svarbos negu pastebējimas Jo čiabuvimo, kuomet Jis jau atējo, taip pat kaip ir pirmame atējime buvo svarbu pažinti Jo pribuvimą, juo greičiau, tuo geriau; mažesnēs svarbos buvo sužinojimas tikrosios Jo gimimo dienos datos. Studijuojant apie antrą atējimą dažniausiai manoma apie patį atējimą ir atējimo momentą, kuomet reikia manyti apie Jo čiabuvimo laikotarpį, taip kaip buvo Jo pirmo atējimo metu.

Taip pat turime atsiminti, kad mūsų Viešpats jau nebēra žmoginē esybē, nes būdamas tokiu, Jis davē save žmonių atpirkimui. (1 Tim. 2:6; Žyd. 10:4, 5; 1 Kor. 15:21, 22). Dabar Jis yra aukštai išaukštintas į Dievišką prigimti. Todel Povilas pasakē: “Ir jei pažinome Kristų kūno atžvilgiu, tai dabar jo jau [taip] nebepažįstame.” (2 Kor. 5:16) Jis buvo prikeltas iš numirusių gyvybe duodanti dvasia (1 Kor. 15:45), o ne iš žemēs ir žemišku žmogumi. Jokioje prasmēje ar laipsnyje Jis jau nebēra žmogumi; neužmirškime ką mes jau sužinojome iš 1-mo tomo, 10 sk. apie prigimčių skirtumus. Kadangi Jis jau nē jokioje prasmēje ar laipsnyje nebēra žmogine esybe, mes neturime laukti, kad Jis vēl ateitų kaipo žmoginē esybē, kaip kad buvo pirmame atējime. Jo antras atējimas yra skirtingas ir daromas skirtingu tikslu.

Patēmyję kad mūsų Viešpaties persimainymas nuo žmoginēs i Dieviškąją prigimtį Jo prisikēlime, buvo aukštesnio laipsnio permaina, ne kaip ta, koki įvyko pirm trisdešimt keturių metų, tuomet kai Jis padējo į šalį dvasinēs esybēs garbę ir “buvo padarytas kūnu.” Mes turēsime naudos smulkmeniškai apsvarstydami kiekvieną mūsų Viešpaties elgesį per 40 dienų po Jo prisikēlimo ir nuējimo “pas Tēvą;” nes šitas prikeltasis Jezus turi včl ateiti, o ne žmogus Kristus Jezus, kurs mirē ir davē save kaip atpirkimą. Tas, kurs buvo numarintas kūnu, prikēlimu iš numirusių buvo atgaivintas (gyvas pa- [106] darytas) dvasine esybe. —1 Pet. 3:18*

*Mūsu Viešpats mire kaip žmoginē, kūniška esybē, bet prisikēlē dvasinē esybē. Ir kadangi bažnyčia turi būti “permainyta,” kad pasidarytų panaši į Kristų, delto aišku, kad permaina, kokią patyrē bažnyčios Galva, buvo panaši tai, kokia yra pažadēta nugalētojams, kurie bus permainyti nuo žmoginēs į dvasine prigimtį, kad būtų su Juo “dieviškos prigimties dalyviai.” Todel apaštalo žodžiai apie šventųju permainą yra taip pat pritaikomi jų Viešpačiui: — “Sējamas negarbēje, kelsis garbēje. Sējamas silpnybēje, kelsis galybēje. Sējamas prigimtas kūnas, kelis dvasinis kūnas.”

Savo antrame atējime Jis nebeateis pasiduoti esamoms valdžioms, mokēti duokles ciesoriams ir nešti panieką, neteisybę ir prievartą; bet Jis atējo karaliauti ir panaudoti visą galybę danguje ir žemēje. Jis nebeateina savo nužeminimo kūnu, žmoginiu kūnu, kurį Jis ēmē del mirties kentējimo, kuris buvo žemesnis už Jo pirmesni kūną garbēje (Žyd. 2:9); bet savo garbingu dvasiniu kūnu, kaipo “tikras savo Tēvo paveikslas” (Žyd. 1:3); nes del Jo paklusnumo iki mirties Jis dabar yra išaukštintas i Dievišką prigimtį ir panašumą, ir Jam yra duotas vardas aukštesnis už visus vardus, išskyrus tik Tēvo vardą. (Pil. 2:9; 1 Kor. 15:27) Apaštalas sako, kad “dar neapsireiškē” mūsų žmoginiam supratimui koks Jis dabar yra; delto mes dar nežinome kokiais mes būsime, tada kai busime Jam lygūs. Bet mes (bažnyčia) galime džiaugtis užtikrinimu, kad ateina laikas, kuomet mes būsime su Juo ir panašūs į Jį ir matysime Jį koks Jis yra (1 Jono 3:2) — ne koks Jis buvo pirmo atsilankymo metu, nusižeminimo stovyje, kuomet buvo padējęs į šalį savo pirmesnę garbę ir del mūsų pasidaręs neturtingu, kad Jo neturtu mes būtumēm turtingi.

Jeigu mes patēmysime kokia išmintis ir gudrumas pasirodē mūsų Viešpaties pasirodyme savo mokytiniams po Jo prisikēlimo, ir pirm to, gal tai pagelbēs mums atsiminti, kad ta pati išmintis bus naudojama Jo apsireiškime bažnyčiai ir pasauliui Jo antrame atējime. Ne­ [107] reikia manyti, kad Jis naudos tikrai tokias pat metodas, bet kiekviename atsitikime jos atitinka tikslui, niekad neišgąsdinti arba įbauginti žmones, bet velyk įtikrinti juos, kad panaudodami savo protą, jie pamatytų svarbias tiesas, kokios dabar yra apreikštos. Mūsų Viešpaties pirmas atējimas nebuvo triukšmingas, išgąsdinantis ar įbauginantis. Jis atējo patylomis ir be jokio įkirumo. Ir tik tie, kurie turējo tikējimo ir nuolankumo tegalējo pažinti, kad pažeminančiose apystovose gimęs kūdikis, kurs pasidarē sielvarto žmogumi, nuolankiųjų ir beturčių draugu, ir kuris pagaliau buvo nukryžiuotas, buvo ilgai lauktasis Mesijas.

Po Jo prisikēlimo Jo čiabuvimo apreiškimas turējo būti daug svarbesnis, ypatingai kuomet mes atsižvelgiame į Jo prigimties atmainą. Vienok, Jo prisikēlimas bendrai su Jo permainą, turējo būti pilniausiai apreikštas, ne visam pasauliui tuo metu, bet tik Jo išrinktiems liūdytojams, kurie turējo duoti patikētiną liūdijimą apie tai paskesnēms kartoms. Jei tuomet visas pasaulis būtų pažinęs šį faktą, tai iki mūsų laikų pasilikęs liūdijimas gal būtų buvęs daug labiau nepatikētinas, iškraipytas ir sumaišytas su žmonių teorijomis ir tradicijomis, taip kad tikrybē atrodytu beveik nesusekama ir netikētina. Bet Dievas patikējo savo tiesą tik ištikimiems liūdytojams; todel skaitydami aprašymus apie tai, kiekvienas tegul pastebi kokie aiškūs, neapverčiami ir itikrinantys irodymai apie Kristaus prisikēlimą ir permainą buvo jiems duoti. Tēmykite kaip atydžiai jie buvo saugojami nuo bereikalingo išgąsdinimo, kuomet jiems buvo skelbiamos šios didelēs svarbos tiesos. Ir būkime tikri kad ta pati išmintis, gudrumas ir sumanumas bus naudojami imonēse, kokios bus vartojamos paskelbimui fakto apie Jo garbingą čiabuvimą Jo antrame atējime. Rimtas ir protaujantis žmogus bus greit itikintas, bet abelnai pasaulis turēs patekti po aštrios disciplinos, kad tuo būtų pri- [108] rengtas priimti liūdijimą; tikros širdies esantieji gi priims šitas palaimintas žinias anksčiau. Visi įrodymai apie Jo prisikēlimą ir persimainymą į dvasinę prigimti nebuvo duoti Jo mokytiniams su sykiu, bet laipsniškai ir tokiu būdu kokiu buvo galima padaryti juose giliausių įspūdžių.

Per tris ir pusę metų mūsų Viešpaties tarnybos Jo mokytiniai buvo išsižadēję savo draugų, pagarsējimo, žemiškų užsiēmimų ir t. p. ir pašventę savo laiką ir energiją skelbimui Mesijo čiabuvimo ir Jo Karalystēs įkūrimo. Bet apie Viešpaties išaukštinimo laiką ir būdą ir jiems pažadētąjį išaukštinimą su Juo, jie turējo nesubrendusių nuomonių. Pilnas žinojimas nebuvo tuomet reikalingas; užteko pilnu tikējimu priimti kiekvieną Viešpaties apreiškima, kuomet atējo tinkamas laikas apreikšti; Viešpats mokino juos pamažu, sulig jų sugebējimu priimti. Ir baigdamas savo tarnybą Jis pasakē: "Daug dar aš turiu jums sakyti, bet dabar jūs negalite pakęsti. Kada gi ateis ta tiesos dvasia, ji jus ves i visokią tiesą ... jus viso išmokys ir primins jums visa, ką tik aš jums kalbējau." — Jono 16:12, 13; 14:26.

Kas gali išpasakoti jų apsivylimą, nežiūrint to kad jie jau buvo išanksto prirengti, kuomet jie pamatē kaip ūmai Jis buvo atimtas nuo jų ir žiauriai nukryžiuotas kaip piktadaris. — Tas, kurio Karalystēs ir garbēs jie laukē ir skelbē, ir kuri tik penkias dienas pirm Jo nukryžiuojimo atrodē esanti visai arti. (Jono 12: 1, 12-19) Nors jie žinojo, kad Jis buvo melagingai įskūstas ir neteisingai nukryžiuotas, tas vienok nepakeitē fakto, kad jų ilgai glamonēta tautiškoji viltis apie žydų Karalių, kuris turējo sugražinti jų tautą į garbę ir galybę, o taip pat ir jų asmeniškos viltys, troškimai ir svajonēs apie aukštas ir garbingas vietas Karalystēje, buvo ūmai sunaikintos neprilankiose aplinkybēse, kokiose buvo prikaltas ant kryžiaus jų Karalius.

Bet Viešpats gerai žinojo kaip apleisti ir sumišę jie [109] jautēsi; nes pranašas buvo parašęs: "Aš ištiksiu ganytoją, ir avys išsisklaidys." (Zak. 13:7; Mork. 14:27) Ir per anas 40 dienų, nuo Jo prisikēlimo iki užžengimui į dangų, Jo svarbiausiu užsiēmimu buvo vēl surinkti savo mokytinius ir sustiprinti jų tikējimą į Jį kaip į ilgai lauktąjį Mesiją, irodinējant jiems, kad ištikrųjų Jis kēlēs iš numirusių, ir kad po prisikēlimo, nors Jis tebebuvo tas pats asmuo, Jis tačiau nebebuvo žmogine esybe, bet išaukštinta dvasinē esybē, turinti "visa galybe danguje ir žemēje." — Mato 28:18.

Jis suteikē jiems žinių apie savo prisikēlimą laipsniškai. Pirmiausia liūdijimais Marijos Magdelenos, Joanos, ir Marijos, Jokūbo ir Salomēs motinos, ir paskui liūdijimais kitų su jais buvusių moterų, kurios buvo atējusios anksti pas kapa patepti Jo negyva kūną kvepalais. (Mork. 16:1; Luko 24:1, 10) Joms besirūpinant kas atris akmeni nuo kapo angos, štai įvyko žemēs drebējimas, ir atējusios jos rado akmeni atrista, ir Viešpaties angelas sēdējo ant jo ir tarē joms: "Jūs nebijokite; nes aš žinau, kad jieškote Jezaus, kurs buvo prikaltas ant kryžiaus. Jo čia nēra, nes jis prisikēlē, kaip yra sakęs. Eikite ir pažiūrēkite vieta, kur Viešpats buvo paguldytas. Ir greitai eikite pasakyti jo mokytiniams, kad jis yra prisikēlęs ir štai eina pirm jūsų į Galilieją; tenai jį matysite." — Mato 28:5-7.

Atrodo kad Marija Magedelena atsiskyrē nuo kitų moterų ir nubēgo pasakyti Petrui ir Jonui (Jono 20:1, 2), Kitos gi nuējo pasakyti kitiems mokytiniams, ir jai atsiskyrus nuo jų Jezus pasirodē anoms kitoms moterims kelyje, ir tarē: "Sveikos!" (Mato 28:9, 10) Jos gi apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį. Tuomet Jezus tarē joms. "Nebijokite: eikite, pasakykite mano broliams, kad eitų į Galilieja [į jų namus], ten jie mane matys." Su baimę ir džiaugsmu jos bēgo ir pranešē kitiems mokytiniams. Sumišusios, susirūpinusios, nes jų širdys buvo [110] pripildytos džiaugsmu ir pabūgimu, jos beveik nebeišmanē ką sakyti apie savo nustebinantį prityrimą. Kuomet Marija susitiko Petrą ir Joną, ji su nuliūdimu pasakē: "Jie paēmē Viešpati iš kapo, ir nežinome kur jį padējo." (Jono 20:2) Kitos gi moterys pasakojo kaip pas kapą jos regējime matē angelus, kurie sakē kad Jis esąs gyvas (Luko 24:22, 23), ir paskui, kaip jos susitiko Viešpati kelyje. — Mato 28:8, 10.

Atrodo kad didžiuma mokytinių laikē jų pranešimą tik prietaringu isivaidinimu, bet Petras ir Jonas tarē: Eisime ir patys pažiūrēsime; ir Marija grižo su jais pas kapą. Petras ir Jonas pamatē, kad kūno jau nebebuvo kape, ir kad paklodēs buvo suvyniotos ir padētos į šali: ir kad akmuo buvo atristas nuo angos. Susirūpinę jįe grižo atgal, liko tik Marija beverkdama. Ji pasilenkē ir pažiūrējus į kapą pamatē du angelu, kuriuodu jai tarē: "Moteriškē, ko verki?" Ji atsiliepē: "Nes paēmē mano Viešpatį ir nežinau kur jį padējo." Po to ji atsigręžē atgal ir pamatē Jezų stovintį, bet nepažino Jo. Jis gi teiravosi: "Moteriške, ko verki? ko jįeškai?" Ji gi manē kad Jis buvo daržininkas, ir delto atsiliepē: "Viešpatie, jei tu ji išsinešei, pasakyk man kur padējai, aš jį pasiimsiu." Tuomet Jis prabilo į ją savo paprastu balsu: "Marija!" ir ji tuojau Jį pažino.

To užteko jos įtikinimui į angelo paskelbimą, kad Jis atsikēlē, kas iki tam laikui atrodē lyg sapnas ir tuščia pasaka; todel besidžiaugdama ji atsiliepē: "Viešpatie!" Pirmučiausiai ji norējo apkabinti Ji ir pasilikti su Juo. Bet Jezus meilingai pranešē jai, kad dabar ji turējo atlikti labai svarbų darba, liūdydama apie Jo prisikēlimą, ir kad ji turējo skubēti ir skelbti mokytiniams ir sustiprinti jų tikējimą. Jai dar besistebiant, Viešpats tarē: "Neliesk [gr. haptomai, neapkabink] manęs [netrukdyk savęs norēdama parodyti man savo meilę], nes aš dar neužžengiau pas savo Tēvą [Aš dar būsiu su jumis trumpam [111] laikui]. Eik verčiau pas mano brolius ir jiems sakyk: Aš žengiu pas savo Tēvą ir jūsų Tēvą, pas mano Dievą ir jūsų Dievą." (Jono 20:17) Kitomis moterimis Jis taip pat buvo pranešdinęs jiems, jog Jis pasitiks juos Galiliejuje.

Po to Jis pasivijo du nusiminusiu ir susirūpinusiu mokytiniu, kuriuodu keliavo iš Jeruzalēs iki Emauso, ir teiravosi kodel jie buvo taip nuliūdę ir susirūpinę. (Luko 24:13-35) Vienas jų atsiliepē sakydamas: "Ar tu vienas esi Jeruzalēje, kurs nepatyrei, kas joje atsitiko šiomis dienomis? Jis juos paklausē: Kas gi? Juodu atsakē: Su Jezumi Nazarēnu, kurs buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais, Dievo ir visos tautos akivaizdoje, kaip vyriausieji kunigai ir mūsų vyresnieji įdavē Jį, kad būtų pasmerktas nužudyti, ir prikalē Jį ant kryžiaus. O mes tikējomēs kad Jis atpirksiąs lzraēli. Dabar po viso to šiandien trečia diena, kaip tai įvyko. [Čia jie gal atsiminē kas parašyta Jono 2:19, 21, 22]. Tiesa, kaikurios moterys iš mūsiškų, kurios prieš išauštant buvo prie kapo, nustebino mus; neradusios Jo kūno, jos parējo ir sakē, kad jos net mačiusios pasirodžiusius angelus, kurie sakē Jį esant gyvą. Kaikurie mūsiškiai buvo irgi nuēję pas kapą ir rado taip, kaip moterys sakē, o Jo paties nerado."

Nestebētina kad mokytiniai buvo sumišę. Visa, kas per kelias paskutines dienas atsitiko, atrodē keista ir stebētina.

Tuomet jų nepažįstamas svetys pasakē jiems sujaudinanti pamokslą, tiesiog iš pranašysčių, išaiškindamas jiems dalykus, del kurių jie buvo nusiminę, nes įvyko kaip pranašai buvo skelbę apie tikrąjį Mesiją: kad pirma negu Jis galējo viešpatauti, laiminti ir išaukštinti Izraēlį ir visą pasaulį, Jis turējo savo gyvybę atpirkti juos nuo mirties prakeikimo, atējusio ant visų per Adomą, ir kad paskui, Jehovos išaukštintas į garbę ir šlovę, taip pat kaip Jis [112] įvykino pranašystes, kalbančias apie Jo kentējimus, pažeminimą ir mirtį. Stebētinas pamokslininkas ir stebētinas Jo pamokslas! Jo žodžiai pagimdē jų širdyse naują viltį ir pasitikējimą. Besiartindami prie miestelio jie prašē Jo pasilikti su jais, nes diena baigēsi ir jau buvo vakaras. Jis įējo paviešēti su jais; ir Jam atsisēdus su jais valgyti, Jis ēmē duonos ir laužē ir davē jiems. Tuomet atsidarē jų akys; bet Jis dingo iš jų akių.

Iki tai valandai jie nepažino Jo, nors Jis vaikščiojo ir kalbējosi su jais, ir atsisēdo su jais valgyti. Jie pažino Jį ne iš Jo veido, bet iš Jo paprasto laužymo duonos ir dēkojimo, kuriuo Jis sustiprino jų tikējimą į tai, ką jie jau buvo girdēję, — kad Jis buvo prikeltas ir pasirengęs pasimatyti su jais.

Po to anuodu nustebintu ir džiaugsmo perimtu mokytiniu kēlēsi tą pačią valandą ir grižo į Jeruzalę, kalbēdamu kits kitam: "Argi mūsų širdis nebuvo užsidegusi mumyse, kada Jis kalbējo kelyje ir aiškino Raštą?" Atvykę į Jeruzalę jie rado kitus taip pat besidžiaugiančius ir sakančius: "Viešpats ištikrųjų prisikēlē ir pasirodē Simonui." Tuomet jie papasakojo kas atsitiko kelyje, ir kaip jie pažino Jį iš laužymo duonos. Gali būti kad tą vakarą buvo susirinkę beveik visi, kurie buvo palikę namus, užsiēmimus, ir užmiršę viską. Marija Magdelena su džiaugsmo ašaromis sakē: Aš pažinau Jį tada kai Jis ištarē mano vardą; iki tol aš negalējau tikēti angelo skelbimui apie Jo prisikēlimą. Kitos gi moterys taip pat pasakojo apie savo stebētinus prityrimus aname ryte, ir kaip jos susitiko Ji kelyje. Po to Simonas papasakojo ka Jis matē; paskui atsirado dar du liūdytoju iš Emauso. Koki atsitikimų pilna diena! Todel nereikia stebētis kad jie mēgdavo susirinkti kiekvieną pirmą savaitēs dieną, pasikalbēti apie tuos dalykus ir atsiminti stebētinus įvykius, liečiančius Viešpaties prisikēlimą, nes jie norējo kad jų širdys kuodažniau "užsidegtų."

[113] Šitam džiaugsmo perimtam mažam būreliui taip tebepasakojant kits kitam savo prityrimus, pats Viešpats atsistojo tarp jų ir tarē: "Ramybē jums!" (Luko 24:36­49) Iš kur Jis atsirado? Visi tokie susirinkimai būdavo laikomi slaptomis už užrakintų durų, nes jie bijodavo žydų (Jono 20:19, 26), ir čia Jis ūmai pasirodē, be jokio matomo atējimo ar įējimo; jie net nusigando ir manē jog matē dvasią. Tuomet Jis drąsino juos, liepē nusiraminti, ir parodęs jiems rankas ir kojas, tarē: "tai aš pats; čiupinēkite ir žiūrēkite, juk dvasia neturi kūno ir kaulų, kaip kad mane matote turint." Ir jiems dar netikint ir besiste­bint iš džiaugsmo, Jis kalbējo į juos: "Ar turite čia ko nors valgyti?" ir jie padavē Jam keptos žuvies dali, o Jis ēmē ir valgē jų akivaizdoje. Tuomet Jis atidarē jų išmanymą, jų supratimo akis, ir išaiškino jiems Raštą, parodydamas iš įstatymo ir pranašų, kad įvyko tikrai taip, kaip buvo išpranašauta. Bet Tomo tuomet nebuvo su jais (Jono 20:24); ir kuomet kiti mokytiniai sakē jam, kad jie matē Viešpatį, jis nenoręjo tikēti ir tarē: "Jei nepamatysiu Jo rankose vinių perdūrimų ir neidēsiu savo rankos į Jo šoną, netikēsiu."

Praējo aštuonios dienos be jokių tolesnių apsireiškimų, ir jie turējo laiko ramiai pagalvoti ir pasikalbēti apie tos stebētinos dienos įvykius. Kuomet ir vēl buvo susirinkę mokytiniai, Jezus atsistojo tarp jų, lygiai kaip ir pirmą vakara, ir tarē: "Ramybē jums." (Jono 20:26) Šįkart Tomas buvo su jais, ir Viešpats kalbējo i jį sakydamas: "Tomai, įdēk čia savo pirštą, matyk mano rankas; ištiesk savo ranką ir įdēk į mano šoną, nebūk netikēlis, bet tikintis." Tai darydamas Jis parodē, kad dar niekam nepasakius, Jis žinojo ką Tomas buvo pasakęs, ir todel Jis suteikē Tomui Jo pareikalautą irodymą apie Jo prisikēlimą; ir su džiaugsmu Tomas atsiliepē: "Mano Viešpatie ir mano Dieve."

Po to turējo praeiti gana ilgas laikas iki kitam mūsų [114] Viešpaties pasirodymui, nes mokytiniai, kurie buvo Galilējiečiai, pradējo mąstyti apie namus ir apie ateitį; ir atsimindami. Viešpaties pažadējimą moterims, kad Jis eisiąs pirm jų į Galilieją, jie ējo į paskirtą vietą. Turbūt kelyje Viešpats pasitiko juos, ant kalno, kaip Mato pasakyta. Jie buvo susirūpinę ir nebelaikē Ji taip pažįstamu, kaip Jis buvo jiems pirmiau. Atrodē kad buvo įvykusi didi permaina, nes Jis nebuvo toks, koks Jis buvo pirm nukryžiuojimo, nes Jis pasirodydavo ūmai ir keistose apystovose ir vēl išnykdavo. Jis nebeatrodē panašus į "žmogų Kristų Jezų"; todel Matas sako, kad "jie pagarbino Jį, bet kaikurie abejojo." Pasakęs kelis žodžius Viešpats "pražūdavo" iš jų akių, ir palikdavo juos besirūpinančius kas ateityje atsitiks. Per tūlą laiką po jų sugrižimo į Galilieją nieko nepaprasto neįvyko, ir jie nebematē tolesnių Viešpaties pribuvimo apsireiškimų. Beabejonēs jie susirinkdavo draug ir kalbēdavosi apie tuos dalykus, ir stebējosi kodel Jis dažniau nepasirodē jiems.

Jiems belaukiant dienos ir savaitēs atrodē ilgos. Jie jau senai buvo palikę savo žemiškus užsiēmimus ir sekę Viešpatį iš vietos į vietą, besimokindami iš Jo ir skelbdami kitiems, kad "Dangaus Karalystē prisiartino." (Mato 10:5-7) Jie nebenorējo grįžti prie savo senų darbų; bet buvo klausimas, kaip reikia pradēti Viešpaties darbą? Jie aiškiai suprato kad jau nebuvo galima skelbti, kad Karalystē buvo arti; nes visa tauta žinojo, kad jų Viešpats ir Karalius buvo nukryžiuotas, o tik jie težinojo apie Jo prisikēlimą. Kolei visi vienuolika buvo taip susirūpinę ir nebežinojo ko jie laukē, Petras tarē: Netinka mums dykinēti: Grišiu prie savo žuvavimo; ir kiti šeši pritarē jam, sakydami: Mes ir tai darysime ir eisime su tavim. (Jono 21:3) Ir gali būti kad likusieji taipogi sugrįžo prie savo senų užsiēmimų 

Kas gali abejoti kad nematomasis Viešpats daug kartų [115] buvo su jais, kuomet jie taip tarēsi, tvarkydamas jų žingsnius ir vesdamas juos į apystovas, kurios buvo jiems naudingos. Jei jie būtų turēję gerų pasekmių savo senuose užsiēmimuose, tai jie greit būtų pasidarę netinkami aukštesniam tarnavimui. Bet jei nebūtų turēję nē jokio pasisekimo, tai gal kas būtų manęs, kad jie buvo priversti tarnauti Viešpačiui. Todel Jis tvarkē jų reikalus taip, kaip Jis paprastai tvarko savo pasekējų kelius, prityrimais parodydamas jiems, kad Jis daro su jais, kaip Jam patinka.

Ir vēl susiorganizavo senoji žvejų firma; jie surado sau laivų, tinklų ir kitų reikmenų, ir išplaukē žuvauti. Bet išdirbę visą naktį jie visai žuvų nepagavo, ir jautēsi nusiminę. Rytmetį nepažįstamas vyras stovējo ant kranto ir teiravosi apie jų pasekmes. Atsakymas buvo: Mes nieko nepagavom! Nepažįstamasis liepē jiems mēginti dar sykį, ir įleisti tinklą kitame laivo šone. Nebus naudos, mes jau per visą naktį išmēginome abi pusi, ir jei būtų buvę žuvų vienoje pusēje, tai būtų ir kitoje. Bet mes dar kartą paleisime tinklą, kad pats pamatytumei. Tai padarę jie pagavo labai daug žuvų. Stebētina, vienas jų pareiškē; bet Jonas greit suprato kame dalykas, ir tarē: Broliai, tik Viešpats tegali taip padaryti. Ar neatsimenate kaip Jis pavalgydino dideles minias, ir t. p.? Ištikrųjų ant kranto stovi Viešpats, ir matyt kad Jam patiko tokiu būdu mums pasirodyti. Ar jūs neatsimenate, kad Jis taip pat padarē mūsų pašaukimo pradžioje? Tuokart mes taip pat dirbome visą nakti nieko nepagaudami, ir paskui Viešpats kalbējo į mus: "Išmeskite savo tinklus valksmui." (Luko 5:4-11) Čia tikrai yra mūsų Viešpats, bet po Jo prisikēlimo mes nebegalime pažinti Jį iš Jo apsireiškimų. Nes dabar Jis pasirodo įvairiais būdais; bet kiekvieną kartą mes žinome, kad Jis buvo su mumis ir priminē mums kuri nors žymų praeities atsitikimą, įvykusį tada kai mes buvome su Juo.

[116] Išēję ant kranto jie patyrē kad Jezus jau turējo duonos ir žuvies, ir išmoko pamoką, kad esant Jo apsaugoje ir globoje ir Jo tarnystēje, jiems nereikēs alkti. (Luko 12:29, 30) Jie nebeklausē Jo ar Jis buvo Viešpats; nes tame atsitikime, kaip ir kituose, jų supratimo akys buvo atidarytos ir jie pažino Jį, ne pagal Jo kūno išvaizdą, bet Jo padarytais stebuklais. Po to sekē linksma valanda pamokymų, kuriais Petras buvo užtikrintas apie jo tolesnį priēmimą, neatsižvelgiant į tai, kad jis buvo išsigynęs Viešpaties, už ką jis verkdamas gailējosi. Dabar jis sužinojo kad Viešpats tebemyli jį, ir delto suteikē jam progos ganyti ir penēti Jo avis ir avinēlius. Atrodo kad ir mes girdime Viešpatį, sakanti: Petrai, tau nereikia grįžti prie žvejavimo. Aš pašaukiau tave būti žmonių žvejuotoju, ir žinodamas, kad tavo širdis tebēra ištikima ir uoli, aš atnaujinu tavo įgaliojimą būti žmonių žveju.

"Valgydamas su jais, jis jiems liepē neišeiti iš Jeruzalēs ir laukti Tēvo pažado. Apie jį, sakē Jis, jūs girdējote iš mano burnos; nes Jonas krikštijo tik vandenimi, o jūs, nedaugeliui dienų praslinkus, būsite pakrikštyti šventaja dvasia." (Ap. Darb. 1:6) Jie grįžo į Jeruzalę, kaip buvo įsakyta, ir ten, 40 dienų po Jo prisikēlimo, Jezus buvo su jais ir jiems kalbējo paskutinį kartą. Šįkart jie pasidrąsino paklausti Jo apie pažadētają Karalystę, sakydami: "Viešpatie, ar šiuo laiku tu sugrąžinsi karalystę Izraēliui?" Mintis apie karalystę turējo pirmą vietą kiekvieno žydo širdyje. Jie tikējosi, kad Mesijui karaliaujant Izraēlis turējo būti žymiausia tauta; apie ilgus "Pagonių Laikus" jie nežinojo, ir dar jie nematē, kad svarbiausieji palai­minimai buvo atimti iš kūniško Izraēlio (Mato 21:43; Rom. 11:7), ir kad jie patys turējo būti sąnariais naujojo (dvasinio) Izraēlio, karališkoji kunigystē, ir šventoji tauta, per kurią, kaip per Kristaus kūną, palaiminimai turējo ateiti į visą pasaulį. Dar jie nesuprato nēvieno iš tų dalykų. Jie negalējo suprasti delto, kad dar tebebuvo [117] po pasmerkimu. Nes nors Atpirkējas jau buvo suteikęs atpirkimo auką, tačiaus ji dar nebuvo formaliai prista­tyta už mus Švenčiausioje, pačiame danguje. (Jono 7:39) Todel mūsų Viešpats nemēgino duotí jiems ilgesnį atsakyma, bet atsiliepē, sakydamas: "Ne jūsų dalykas [dabar] žinoti laikus ar valandas, kurias Tēvas nustatē savo valdžia; bet kaip tik šventoji dvasia ateis ant jūsų, jūs gausite galios* ir būsite man liūdytojai Jeruzalēje, visoje Jūdiejoje, Samarijoje ir iki žemēs pakrasčių." — Ap. Darb. 1:7, 8.

* Šita pažadētoji galia žinoti ir suprasti laikus ir valandas, ir visa, kas reikalinga priderančíam liūdíjímuí, pritaikoma visai bažnyčiai, nuo pirmo iki paskutinio; ir šventąjai dvasiai ir galybei vadovaujant, buvo patiektas tankamam laikui maistas, liečiantis kiekvieną Dievo plano dali, kad ir mes būtumēm Jo liūdytojais, iki pat šio amžiaus pabaigai. — Jono 16:12, 13.

Po to Viešpats, eidamas su jais, nusivedē juos į Alyvų kalną, ir pakēlęs savo rankas palaimino juos ir atsiskyręs nuo jų pasikēlē aukštyn, ir debesis uždengē Jį nuo jų akių. (Luko 24:48-52; Ap. Darb. 1:6-15) Dabar Jo mokytiniai pradējo aiškiau suprasti Dievo planą. Jų Viešpats, kurs buvo atējęs iš dangaus, sugrįžo pas Tēvą, kaip Jis buvo jiems sakęs dar pirm mirties. Jis nuējo jiems vietos prirengti ir žadējo vēl ateiti ir paimti juos pas save. Jis nuējo gauti sau Karalystēs ir vēl sugrįžti (Luko 19:12); ir per tą laiką jie turējo būti liudytojais visoje žemēje, kviesti ir prirengti žmones priimti Jį, kuomet Jis ateis, kad būtų pašlovintas savo šventuosiuose, ir karaliautų kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Jie pamatē savo naujas pareigas skelbti kiekvienam sutvēri­mui apíe būsimajį dangišką Karalių, turintį "visa galybę danguje ir žemēje." Jie suprato kad tas darbas buvo daug svarbesnis, negu jų pirmesnis darbas, kuomet jie skelbē "žmogų Kristų Jezų" ir sekē Ji, kolei Jis buvo "paniekintas ir žmonių atmestas." Jų prikeltasis Viešpats ištikrųjų [118] buvo persimainęs, ne tik savo asmeniška išvaizda, — kartais pasirodydamas vienokiu būdu vienoje vietoje ir vēl kitokiu kitoje, parodydamas savo "visagalybę," — ir Jo prigimtis taip pat buvo permainyta. Jis jau nebepasirodē žydams. Po prisikēlimo Jį matē tik Jo prieteliai ir pasekējai. Ištikrųjų įvyko, kas Jo pasakyta: "Dar truputį, ir pasaulis manęs daugiau nematys."

Tokiu būdu buvo patvirtintas apaštalų ir ankstybosios bažnyčios tikējimas į Viešpaties prisikēlimą. Jų abejonēs buvo išblaškytos ir širdys pripildytos džiaugsmu. Jie sugrįžo į Jeruzalę ir pasiliko ištvermingi maldoje ir tyrinējime Rašto, belaukdami priēmimo, kurį Tēvas buvo pažadējęs. Jie laukē apdovanojimo jų dvasiniu supratimu ir ypatingomis stebuklingos galybēs dovanomis, kuriomis jie galējo itikrinti tikruosius Izraēlitus, ir Sekminų dienai atējus, suorganizuoti Evangelijos bažnyčią. — Ap. Darb. 1:14;2:1.

Nors antrame atējime mūsų Viešpats jau nebepasirodys taip, kaip Jis pasirodydavo per anas 40 dienų po savo prisikēlimo; vienok mes turime užtikrinimą, kad "broliai nebus tamsybēje." Mes turēsime pagelbos, kokios jie negalējo turēti 40 dienų bēgyje, būtent: "galybēs iš aukštybių," kurį įves mus į išmanymą kiekvienos tiesos, kuri turējo pasidaryti suprantama; ir, kaip pažadēta, mums bus parodyta, kas ateityje turi ivykti. Todel tinkamu metu mes pilnai suprasime Jo apsireiškimo būdą, laika ir aplinkybes, kurios budētojams ir tēmytojams bus tiek pat įtikrinančios, kaip kad buvo mūsų Viešpaties apsireiškimai po prisikēlimo ankstybąjai bažnyčiai, nežiūrint to, kad Jo antro čiabuvimo apsireiškimai bus skirtingi.

Visai nereikia abejoti, kad savo antrame atējime mūsų Viešpats galētų pasidaryti sau žmoginį kūną ir pasirodyti kaipo žmogus, taip kaip Jis pasirodē savo mokytiniams po prisikēlimo. Taip galima manyti delto, [119] kad Jis pasirodydavo žmogine išvaizda 40 dienoms praslinkant, ir delto, kad praeítyje dvasinēs esybēs turējo galios pasirodyti įvairių kūniškų žmonių panašumu. Bet toks pasirodymas nesutiktų su abelnu Dievo plano turiniu ir taipogí nebūtų suderinamas su tuo, kas pasakyta Rašte apie Jo apsireiškimo būdą. Priešingai, mūsų Viešpaties planas yra toks, kad Jo dvasinē Karalystē turēs susisiekimų, veiks, ir parodys savo galybę žmonēms tarpininkaujant. Lygiai kaip ir šio pasaulio kunigaikštis, Šetonas, nors nematomas, turi itakos pasaulyje per tuos, kurie jam pasiduoda, ir delto yra jo dvasios kontroliuojami. Panašiai ir naujasis Ramybēs Kunigaikštis ir Viešpats apreikš savo čiabuvimą ir galybę per žmogines esybes, kurios pasiduoda Jam ir yra Jo dvasios kontroliuojamos.

Matymas prigimtomis akimis ir girdējimas prigimtomis ausimis nēra viskas, ka galima matyti ar girdēti. "Dievo nē vienas niekados nēra matęs," prigimtomis akimis; tačiau visi Dievo vaikai yra Jį matę ir pažįsta ir turi susisiekimų su Juo. (Jono 1:18; 5:37; 14:7) Mes girdējome Dievo pašaukimą, mūsų "aukštąjį pašau­kímą," mes gírdējome balsą mūsų Ganytojo, ir mes nuolat žiūrime į Jezų. Mes matome aukštąjį atlyginimą, mums pažadētąjį gyvenimo vainiką, — ne prigimtomis akimis arba ausimis, bet mūsų išmanymu. Regējimas, kuriuo mes įsižiūrime į mūsų pagarbintaji ir dvasinį Viešpatį, išaukštintaji garbēs Karalių, mūsų Atpirkēją ir mūsų Valdovą, į kurį mes žiūrime tikējimo ir supratimo akimis, yra daug brangesnis, ne kaip tas, koks buvo suteiktas prigimtoms akims pirm Sekminių.

Po mūsų Viešpaties prisikēlimo buvo reikalinga Jam pasirodyti taip kaip Jis pasirodē savo mokytiniams. Antrame Jo atējime jau nebereikia taip daryti. Savo tikslą Jis galējo geriau atsiekti kitokiu būdu. Jei Viešpats savo antrame atējime taip pasirodytu, tai būtų priešinga Jo [120] tikslui. Viešpaties pasirodymas mokytiniams po Jo prisikēlimo buvo įtikrinti juos, kad tas, kurs buvo numiręs, buvo gyvas per amžių amžius, nes jie turējo eiti ir liudyti apie Jo prisikēlimą (Luko 24:48), o jų liudijimui reikējo tvirto pamato, kad ir būsimos kartos galētų tikēti. Kadangi be tikējimo į Kristų niekas negali ateiti pas Dievą, būti Jo priimtas ir gauti šventosios dvasios; todel reikējo kad įrodymai apie Jo prisikēlimą ir permainą Jo mokytiniams ir paskui visiems, būtų tokie, kokius prigimtas žmogus gali išmanyti ir įvertinti. Po to kai jie tapo šventosios dvasios dalyviais ir suprato dvasinius dalykus (Žr. 1 Kor. 2:12-16), jie būtų galēję tikēti angelams, pasirodžiusiems pas kapa, kurie sakē, kad Jis atsikēlē iš numirusų. Jie būtų galēję tikēti net ir tokiose aplinkybēse, kuomet būtų matę Žmogaus Jezaus Kristaus kūna dar tebegulintį kape; bet pirm to jie negalējo tikēti ir delto Jezaus kūnas turējo būti pašalintas, kad padarius kelia jų tikējimui į Jo prisikēlimą. Po to kai šventoji dvasia gelbējo jiems suprasti dvasinius dalykus, jie galējo tikēti pranašų liudijimui, kad Jis turējo numirti ir atsikelti iš numirusių, ir paskui jau nebereikia imti žmogaus isvaizdą ir pasidaryti sau kūna kaipo priedangą, kad žmonēs apčiuoptų ir matytų Jį užžengiant į aukštybes. Bet visa tai buvo reikalinga kuomet jie buvo kūniški žmonēs. Tikējimu mes ateiname pas Dievą per Jį ir gauname nuodēmių atleidimą ir įsūnystēs dvasią, gelbinčią suprasti dvasinius dalykus.

Padējęs į šalį naturales tikējimo kliūtis ir ēmęs sau žmoginę išvaizda, mūsų Viešpats itikino mokytinius ir padarē juos liudytojais kitiems, ne jų prigimtu matymu ar prisilietimu, bet išaiškindamas jiems Raštus: "Tuomet Jis davē jiems išmanymo, kad jie suprastų Raštus, ir jiems tarē: Taip parašyta ir taip turējo Kristus kentēti ir trečiąją diena keltis iš numirusųjų. Reikia skelbti Jo vardu atgailą ir nuodēmių atleidimą visose tautose, pra- [121] dedant nuo Jeruzalēs. Jūs gi esate tų dalykų liudytojai." (Luko 24:45-48) Petras ir kalba panašiai ir aiškiai sako: "Dievas Jį prikēlē trečiąją dieną ir leido Jam apsireikšti, ne visai tautai, bet Dievo išanksto paskirtiems liudytojams, — mums, kurie valgēme ir gērēme su Juo po Jo prisikēlimo iš numirusiųjų. Jis mums įsakē skelbti tautai ir liudyti, kad Jis [prikeltasis Jezus] yra Dievo pastatytasis teisējas gyvųjų ir mirusiųjų." — Ap. Darb. 10:40-42.

Po prisikēlimo mūsų Viešpats žinojo kokiais būdais pasirodyti savo mokytiniams ir kaip geriausiai pertikrinti juos apie savo prisikēlimą ir prigimties permainą. Jei Jis būtų pasirodęs ugnies liepsnoje, kaip kad angelas pasirodē Mozei degančiame krūme (2 Moz. 3:2), beabejonēs Jis būtų galējęs susikalbēti su jais; bet taip duotasis jiems liudijimas nebūtų buvęs tiek pat įtikrinančiu, kiek buvo Jo pasirinktoji metoda, abejiems, apaštalams ir visam pasauliui, kuriam jie turējo liudyti.

Jeigu Jis būtų pasirodęs garbingoje dvasios formoje, kaip kad angelas pasirodē Danieliui (Dan. 10:5-8), Jo garbē būtų buvusi didesnē negu liudytojai galējo pakelti. Jie gal būtų taip išsigandę, kad nebūtų galēję priimti Jo nurodymus. Tokiu būdu mūsų Viešpats pasirodē tik vienam Povilui, ir Jo garbē taip nušvietē Povilą, kad jis parpuolē ant žemēs ir buvo apakintas Jo šviesumu, šviesesniu už saulę vidurdieny.

Ištirdami mūsų Viešpaties apsireiškimo metodas po Jo prisikēlimo, mes matēme kad Jis apsireiškē savo išrinktiems liudytojams tik kelis kartus ir tik trumpam laikui. Visas laikas, kuriuo Jis pasirodē jiems tarpais per 40 dienų, būtų sutilpęs į vieną dieną, gal į mažiau kai 12 valandų, arba į vieną 80-tą dalį viso to laiko. Taip esant, aišku, kad Jezus buvo su jais nematomas didesnę ano 40 dienų periodo dalią. Ir Jo apsireiškimai nebebuvo tokioje pat formoje (išskiriant tik vieną kartą, kuomet [122] Jis pasirodē Tomui), kokioje jie gerai pažino Jį per trejus ir pusę metų, ir kokiu Jis buvo tik keletą dienų pirmiau. Nēra niekur pasakyta, kad jie pažino Ji iš paprastos Jo veido išvaizdos, ir Jis nebuvo pažintas tuo pačiu būdu kituose savo apsireiškimuose.

Marija manē Ji esantį "daržininku." Dviem mokytiniam einantiems į Emausą Jis atrodē kaip "svetimas." Panašiai Jis atrodē žvejams Galiliejos jūroje ir vienuolikai augšto kambary. Kiekviename atsitikime Jis buvo pažintas iš Jo pasielgimo, Jo žodžų, ar iš