Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 5

MŪSV VIEŠPATIES SŪGRIŽIMO IR
PASIRODYMO BŪDAS.

Mūsų Viešpaties Antrojo Atējimo Būdo Sutikimas Su Kitomis Dieviškojo Plano Dalimis. — Kaip Ir Kada Bažnyčia Jį Matys. — Kaip Ir Kada Viešpaties Garbē Bus Apreikšta Taip, Kad Visas Kūnas Matys Ją Draug. — Pareiškimai, Kurie Atrodē Prieštaraujančiais, Pasirodo Suderinamais. — Jis Ateina “Kaip Vagis,” Ne Su Matomu Pasirodymu, Bet Vistiek “Su Šauksmu” — Su “Balsais” — Ir “Garsu Didelio Trimito.” — “Jis Bus Apreikštas Ugnies Liepsnoje, Atkeršyti,” Ir Tačiaus “Jis Taip Pat Ateis,” Kaip Jis Nuējo. — Išpranašautų Laikų Svarbumas Parodytas. — Esamojo Laiko Įvykių Sandermingumas.

AMŪSŲ paskelbtoji nuomonē apie greitą Pagonių Laiktų pasibaigimą ir užtikrinimą, kad bažnyčios pąēmimas į garbę turi įvykti pirm jų galutino pasibaigimo, tik paaštrina apetitą tų, kurie laukia Izraēlio paguodos. Tokie alksta ir su noru priims kiekvieną informaciją, kokią mūsų Tēvas bus noringas siųsti į juos per savo pranašus. Jie stengsis sužinoti apie “pjūti,” — šio amžiaus pabaigos laiką arba galą — atskyrimą kviečių nuo kūkalių, kurie randami tarp gyvųjų vardiškų bažnyčių narių, ir apie laiką, kuriuo nugalētojai bus permainyti ir padaryti panašūs į savo Viešpati ir Galvą.

Bet norint priderančiai suprasti pranašystes, kalbančias apie šituos labai įdomius dalykus, būtinai reikia turēti aiškų supratimą apie mūsų Viešpaties antro atējimo tikslą ir būdą, kokiu Jis bus apreikštas. Kad Jo atējimo tikslas yra suderinti su Dievu visus, kurie norēs, juos valdant, mokinant ir sudraudžiant, kas Šventraštyje vadi- [102] nama teisimu ir laiminimu, mes tikimēs kad visi mūsų skaitytojai, kurie skaitē 1-ma tomą, jau bus persitikrinę. Todel mūsų Viešpaties atējimo ir pasirodymo būdas yra labai svarbus, pirma negu mes įsigiliname į tyrinējimą apie pjūties laiką, ir t. p. Tyrinētojas turi aiškiai laikyti mintyje mūsų Viešpaties atējimo tikslą, kuomet jis tyrinēja apie Jo atējimo būdą; o tyrinēdamas apie laika, jis turi atsiminti abudu. Tai reikalinga delto, kad daugumos mintys yra pripildytos klaidingais įsitikinimais apie mūsų Viešpaties atējimą ir apie Jo atējimo būdą.

Nustatyk ir laikyk savo mintis prie faktų, kurie jau buvo parodyti, kad visas Dievo planas, kurį Jis vykina per Kristų, yra sutartinas, ir kad antrojo atējimo darbas turi santikį su pirmuoju, kaipo, priežastis ir pasekmē. Didysis Atsteigimo darbas antrojo atējimo metu seka po Atpirkimo, kuris buvo atliktas pirmo atsilankymo metu, ir tai yra loginē Dievo plano pasekmē. Todel Viešpaties sugrižimas yra vilties aušra pasauliui, laikas suteikti žmonijai Atpirkimo nuopelnus; į tarpą įeinąs Evangelijos amžius buvo skirtas išrinkimui Kristaus sužiedotinēs, kuri dalyvaus su Viešpačiu atsteigimo darbe, kurį įvykinti Jis atējo.

Ir kadangi Kristaus bažnyčia, kuri buvo išauklēta Evangelijos amžiaus bēgyje, bendradarbiaus su savo Viešpačiu didžiajame atsteigimo darbe Tūkstantmetinēje gadynēje; todel pirmas Kristaus darbas antrame atējime turi būti surinkimas Jo išrinktos bažnyčios. Apie tą darbą kalbējo Pranašas (Psal. 50:5), sakydamas: “Surink man mano šventuosius, kurie padarē su manim sandorą pasiaukojimu.” Šitas surinkimo arba pjūties metas yra laikotarpis susitikimo dviejų gadynių. Kaip bus parodyta, pjūties laiko ilgumas yra keturios dešimtys metų, ir su tuo laiku pasibaigia Evangelijos amžius ir prasideda Tūkstantmetinis amžius. (Žr. 1-mas tomas, pusl. 231-233 ir 247-250, ir į Amžių Plano Braižini.) Pjūties laiku at- [103] liekama netiktai atskyrimas kviečių nuo kūkalių, esančių vardiškoje Evangelijos bažnyčioje, bet tuo pačiu laiku deginama (naikinama) kūkaliai arba raugēs, kurios labai panašios į kviečius, ne patys žmonēs; nes kaip ugnis, taip ir kūkaliai yra simboliniai. Bus vykdomas taipogi surinkimas ir naikinimas sugedusių “Žemēs Vynuogių” (žmoginių pageidimų, godumo ir saumylumo), kurios per ilgus laikus augo ir prinoko šio pasaulio karalystēse ir įvairiose civilinēse ir socialinēse žmonių organizacijose.

Nors aiškindami mūsų Viešpaties sugrįžimą mes jau įrodinējom, kad Jo atējimas bus asmeniškas, ir vēl reikia apsaugoti tyrinētoją nuo sumaišymo minčių apsvarstant du mūsų Viešpaties pareiškimu, kuriuodu ant pirmo pažvelgimo gali atrodyti vienas kitam priešingu — “Štai aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio [aionos, amžiaus] pabaigai,” ir “Aš einu jums vietos prirengti. . . . vēl ateisiu ir pasiimsiu jūs pas save.” (Mato 28:20; Jono 14:2, 3) Žemiau paduodame atsitikimą, kuris gal pagelbēs pamatyti sandermingumą tarp anų dviejų pažadējimų: — Prieš pat persiskyrimą draugas tarē draugui: Atsimink aš būsiu su tavim visoje kelionēje. Kaip? Žinoma, ne asmeniškai; nes jie sēdo i traukinius, bēgančius vienas į vieną, kitas į kitą pusę. Taip sakydamas draugas turējo mintyje, kad jie nesiskyrē meile, mintimis, ir besirūpinimu kits kitu. Panašioje, bet pilnesnēje prasmēje. Viešpats visuomet buvo su savo bažnyčią ir Jo Dieviškoji galybē gelbējo Jam daboti, vesti ir visados jiems gelbēti. Bet dabar mes svarstome ne apie mūsų Viešpaties buvimą su mumis šitokioje prilyginimo prasmēje, bet apie būdą Jo asmeniško čiabuvimo ir apsireiškimo, “kuomet Jis bus pašlovintas savo šventuosiuose, ir tą dieną pagarbintas visų, kurie tiki.”

Šventasis Raštas mokina, kad Kristus ateina karaliauti; kad Jis turi karaliauti iki nepadēs visų savo neprietelių po savo kojomis, — visa, kas priešinasi di- [104] deliam atnaujinimo darbui, kurį atlikti Jis atējo, — paskutinē Jo sunaikinta neprietelē bus mirtis. (1 Kor. 15:25, 26) Šventasis Raštas taip pat kalba, kad Kristus karaliaus tūkstanti metų. Todel mes randame daug daugiau pranašavimų pašvęstų aprašymui apie Jo antrą atējimą ir Jo nugalinti tūkstantmetinį karaliavimą ir sunaikinimą pikto, negu yra pašvęsta aprašymui trisdešimt keturių metų Jo pirmo atsilankymo suteikti Atpirkimą. Mes taipogi pastebējom, kad pranašystēs kalba apie įvairius svarbesniuosius punktus, liečiančius anuos 34 metus, nuo Betliejaus ir Nazareto iki tulžies ir ukso, rūbų padalinimo, kryžiaus, kapo ir prisikēlimo. Panašiai pranašystēs kalba apie įvairius tūkstanties metų mūsų Viešpaties čiabuvimo punktus, ypatingai apie tos gadynēs pradžią ir pabaigą.

Antras mūsų Viešpaties čiabuvimas užims daug ilgesnį laiką, negu pirmas. Jo pirmo atējimo darbas buvo užbaigtas mažiau kaip 34 metų bēgyje; atlikimui gi darbo, koks yra paskirtas Jo antro čiabuvimo metu, reikēs 1,000 metų gadynēs. Todel aišku, kad nors pirmo atējimo darbas buvo ne mažesnēs svarbos, kaip antrojo, ir ištikrųjų buvo taip svarbus, kad antrojo atējimo darbas nebuvo galimas be pirmo, vienok jis nebuvo taip painus ir delto nereikējo rašyti tiek, kiek apie antrajį atējimą.

Svarstydami apie antrą atējimą, lygiai kaip apie pirmąjį, mes neturime laukti, kad visos pranašystēs pažymēs vieną kurį nors svarbų mūsų Viešpaties atējimo įvykį, ir delto atkreips visų žmonių demēsį į Jo čiabuvimą. Toki nēra paprastoji Dievo metoda, ir taip nebuvo daroma pirmame atējime. Pirmasis Viešpaties atējimas nebuvo atsižymējęs kokiu nors staigiu ir keistu ar nepaprastu apsireiškimu, bet buvo priparodytas laipsnišku pranašavimų išsipildymu; kas parodē protaujantiems tēmytojams, kad lauktieji įvykiai išsipildē tikrai savo laiku. Taip bus ir Jo antrame atējime. Suradimas tikrosios [105] mūsų Viešpaties atējimo valandos yra mažesnēs svarbos negu pastebējimas Jo čiabuvimo, kuomet Jis jau atējo, taip pat kaip ir pirmame atējime buvo svarbu pažinti Jo pribuvimą, juo greičiau, tuo geriau; mažesnēs svarbos buvo sužinojimas tikrosios Jo gimimo dienos datos. Studijuojant apie antrą atējimą dažniausiai manoma apie patį atējimą ir atējimo momentą, kuomet reikia manyti apie Jo čiabuvimo laikotarpį, taip kaip buvo Jo pirmo atējimo metu.

Taip pat turime atsiminti, kad mūsų Viešpats jau nebēra žmoginē esybē, nes būdamas tokiu, Jis davē save žmonių atpirkimui. (1 Tim. 2:6; Žyd. 10:4, 5; 1 Kor. 15:21, 22). Dabar Jis yra aukštai išaukštintas į Dievišką prigimti. Todel Povilas pasakē: “Ir jei pažinome Kristų kūno atžvilgiu, tai dabar jo jau [taip] nebepažįstame.” (2 Kor. 5:16) Jis buvo prikeltas iš numirusių gyvybe duodanti dvasia (1 Kor. 15:45), o ne iš žemēs ir žemišku žmogumi. Jokioje prasmēje ar laipsnyje Jis jau nebēra žmogumi; neužmirškime ką mes jau sužinojome iš 1-mo tomo, 10 sk. apie prigimčių skirtumus. Kadangi Jis jau nē jokioje prasmēje ar laipsnyje nebēra žmogine esybe, mes neturime laukti, kad Jis vēl ateitų kaipo žmoginē esybē, kaip kad buvo pirmame atējime. Jo antras atējimas yra skirtingas ir daromas skirtingu tikslu.

Patēmyję kad mūsų Viešpaties persimainymas nuo žmoginēs i Dieviškąją prigimtį Jo prisikēlime, buvo aukštesnio laipsnio permaina, ne kaip ta, koki įvyko pirm trisdešimt keturių metų, tuomet kai Jis padējo į šalį dvasinēs esybēs garbę ir “buvo padarytas kūnu.” Mes turēsime naudos smulkmeniškai apsvarstydami kiekvieną mūsų Viešpaties elgesį per 40 dienų po Jo prisikēlimo ir nuējimo “pas Tēvą;” nes šitas prikeltasis Jezus turi včl ateiti, o ne žmogus Kristus Jezus, kurs mirē ir davē save kaip atpirkimą. Tas, kurs buvo numarintas kūnu, prikēlimu iš numirusių buvo atgaivintas (gyvas pa- [106] darytas) dvasine esybe. —1 Pet. 3:18*

*Mūsu Viešpats mire kaip žmoginē, kūniška esybē, bet prisikēlē dvasinē esybē. Ir kadangi bažnyčia turi būti “permainyta,” kad pasidarytų panaši į Kristų, delto aišku, kad permaina, kokią patyrē bažnyčios Galva, buvo panaši tai, kokia yra pažadēta nugalētojams, kurie bus permainyti nuo žmoginēs į dvasine prigimtį, kad būtų su Juo “dieviškos prigimties dalyviai.” Todel apaštalo žodžiai apie šventųju permainą yra taip pat pritaikomi jų Viešpačiui: — “Sējamas negarbēje, kelsis garbēje. Sējamas silpnybēje, kelsis galybēje. Sējamas prigimtas kūnas, kelis dvasinis kūnas.”

Savo antrame atējime Jis nebeateis pasiduoti esamoms valdžioms, mokēti duokles ciesoriams ir nešti panieką, neteisybę ir prievartą; bet Jis atējo karaliauti ir panaudoti visą galybę danguje ir žemēje. Jis nebeateina savo nužeminimo kūnu, žmoginiu kūnu, kurį Jis ēmē del mirties kentējimo, kuris buvo žemesnis už Jo pirmesni kūną garbēje (Žyd. 2:9); bet savo garbingu dvasiniu kūnu, kaipo “tikras savo Tēvo paveikslas” (Žyd. 1:3); nes del Jo paklusnumo iki mirties Jis dabar yra išaukštintas i Dievišką prigimtį ir panašumą, ir Jam yra duotas vardas aukštesnis už visus vardus, išskyrus tik Tēvo vardą. (Pil. 2:9; 1 Kor. 15:27) Apaštalas sako, kad “dar neapsireiškē” mūsų žmoginiam supratimui koks Jis dabar yra; delto mes dar nežinome kokiais mes būsime, tada kai busime Jam lygūs. Bet mes (bažnyčia) galime džiaugtis užtikrinimu, kad ateina laikas, kuomet mes būsime su Juo ir panašūs į Jį ir matysime Jį koks Jis yra (1 Jono 3:2) — ne koks Jis buvo pirmo atsilankymo metu, nusižeminimo stovyje, kuomet buvo padējęs į šalį savo pirmesnę garbę ir del mūsų pasidaręs neturtingu, kad Jo neturtu mes būtumēm turtingi.

Jeigu mes patēmysime kokia išmintis ir gudrumas pasirodē mūsų Viešpaties pasirodyme savo mokytiniams po Jo prisikēlimo, ir pirm to, gal tai pagelbēs mums atsiminti, kad ta pati išmintis bus naudojama Jo apsireiškime bažnyčiai ir pasauliui Jo antrame atējime. Ne­ [107] reikia manyti, kad Jis naudos tikrai tokias pat metodas, bet kiekviename atsitikime jos atitinka tikslui, niekad neišgąsdinti arba įbauginti žmones, bet velyk įtikrinti juos, kad panaudodami savo protą, jie pamatytų svarbias tiesas, kokios dabar yra apreikštos. Mūsų Viešpaties pirmas atējimas nebuvo triukšmingas, išgąsdinantis ar įbauginantis. Jis atējo patylomis ir be jokio įkirumo. Ir tik tie, kurie turējo tikējimo ir nuolankumo tegalējo pažinti, kad pažeminančiose apystovose gimęs kūdikis, kurs pasidarē sielvarto žmogumi, nuolankiųjų ir beturčių draugu, ir kuris pagaliau buvo nukryžiuotas, buvo ilgai lauktasis Mesijas.

Po Jo prisikēlimo Jo čiabuvimo apreiškimas turējo būti daug svarbesnis, ypatingai kuomet mes atsižvelgiame į Jo prigimties atmainą. Vienok, Jo prisikēlimas bendrai su Jo permainą, turējo būti pilniausiai apreikštas, ne visam pasauliui tuo metu, bet tik Jo išrinktiems liūdytojams, kurie turējo duoti patikētiną liūdijimą apie tai paskesnēms kartoms. Jei tuomet visas pasaulis būtų pažinęs šį faktą, tai iki mūsų laikų pasilikęs liūdijimas gal būtų buvęs daug labiau nepatikētinas, iškraipytas ir sumaišytas su žmonių teorijomis ir tradicijomis, taip kad tikrybē atrodytu beveik nesusekama ir netikētina. Bet Dievas patikējo savo tiesą tik ištikimiems liūdytojams; todel skaitydami aprašymus apie tai, kiekvienas tegul pastebi kokie aiškūs, neapverčiami ir itikrinantys irodymai apie Kristaus prisikēlimą ir permainą buvo jiems duoti. Tēmykite kaip atydžiai jie buvo saugojami nuo bereikalingo išgąsdinimo, kuomet jiems buvo skelbiamos šios didelēs svarbos tiesos. Ir būkime tikri kad ta pati išmintis, gudrumas ir sumanumas bus naudojami imonēse, kokios bus vartojamos paskelbimui fakto apie Jo garbingą čiabuvimą Jo antrame atējime. Rimtas ir protaujantis žmogus bus greit itikintas, bet abelnai pasaulis turēs patekti po aštrios disciplinos, kad tuo būtų pri- [108] rengtas priimti liūdijimą; tikros širdies esantieji gi priims šitas palaimintas žinias anksčiau. Visi įrodymai apie Jo prisikēlimą ir persimainymą į dvasinę prigimti nebuvo duoti Jo mokytiniams su sykiu, bet laipsniškai ir tokiu būdu kokiu buvo galima padaryti juose giliausių įspūdžių.

Per tris ir pusę metų mūsų Viešpaties tarnybos Jo mokytiniai buvo išsižadēję savo draugų, pagarsējimo, žemiškų užsiēmimų ir t. p. ir pašventę savo laiką ir energiją skelbimui Mesijo čiabuvimo ir Jo Karalystēs įkūrimo. Bet apie Viešpaties išaukštinimo laiką ir būdą ir jiems pažadētąjį išaukštinimą su Juo, jie turējo nesubrendusių nuomonių. Pilnas žinojimas nebuvo tuomet reikalingas; užteko pilnu tikējimu priimti kiekvieną Viešpaties apreiškima, kuomet atējo tinkamas laikas apreikšti; Viešpats mokino juos pamažu, sulig jų sugebējimu priimti. Ir baigdamas savo tarnybą Jis pasakē: "Daug dar aš turiu jums sakyti, bet dabar jūs negalite pakęsti. Kada gi ateis ta tiesos dvasia, ji jus ves i visokią tiesą ... jus viso išmokys ir primins jums visa, ką tik aš jums kalbējau." — Jono 16:12, 13; 14:26.

Kas gali išpasakoti jų apsivylimą, nežiūrint to kad jie jau buvo išanksto prirengti, kuomet jie pamatē kaip ūmai Jis buvo atimtas nuo jų ir žiauriai nukryžiuotas kaip piktadaris. — Tas, kurio Karalystēs ir garbēs jie laukē ir skelbē, ir kuri tik penkias dienas pirm Jo nukryžiuojimo atrodē esanti visai arti. (Jono 12: 1, 12-19) Nors jie žinojo, kad Jis buvo melagingai įskūstas ir neteisingai nukryžiuotas, tas vienok nepakeitē fakto, kad jų ilgai glamonēta tautiškoji viltis apie žydų Karalių, kuris turējo sugražinti jų tautą į garbę ir galybę, o taip pat ir jų asmeniškos viltys, troškimai ir svajonēs apie aukštas ir garbingas vietas Karalystēje, buvo ūmai sunaikintos neprilankiose aplinkybēse, kokiose buvo prikaltas ant kryžiaus jų Karalius.

Bet Viešpats gerai žinojo kaip apleisti ir sumišę jie [109] jautēsi; nes pranašas buvo parašęs: "Aš ištiksiu ganytoją, ir avys išsisklaidys." (Zak. 13:7; Mork. 14:27) Ir per anas 40 dienų, nuo Jo prisikēlimo iki užžengimui į dangų, Jo svarbiausiu užsiēmimu buvo vēl surinkti savo mokytinius ir sustiprinti jų tikējimą į Jį kaip į ilgai lauktąjį Mesiją, irodinējant jiems, kad ištikrųjų Jis kēlēs iš numirusių, ir kad po prisikēlimo, nors Jis tebebuvo tas pats asmuo, Jis tačiau nebebuvo žmogine esybe, bet išaukštinta dvasinē esybē, turinti "visa galybe danguje ir žemēje." — Mato 28:18.

Jis suteikē jiems žinių apie savo prisikēlimą laipsniškai. Pirmiausia liūdijimais Marijos Magdelenos, Joanos, ir Marijos, Jokūbo ir Salomēs motinos, ir paskui liūdijimais kitų su jais buvusių moterų, kurios buvo atējusios anksti pas kapa patepti Jo negyva kūną kvepalais. (Mork. 16:1; Luko 24:1, 10) Joms besirūpinant kas atris akmeni nuo kapo angos, štai įvyko žemēs drebējimas, ir atējusios jos rado akmeni atrista, ir Viešpaties angelas sēdējo ant jo ir tarē joms: "Jūs nebijokite; nes aš žinau, kad jieškote Jezaus, kurs buvo prikaltas ant kryžiaus. Jo čia nēra, nes jis prisikēlē, kaip yra sakęs. Eikite ir pažiūrēkite vieta, kur Viešpats buvo paguldytas. Ir greitai eikite pasakyti jo mokytiniams, kad jis yra prisikēlęs ir štai eina pirm jūsų į Galilieją; tenai jį matysite." — Mato 28:5-7.

Atrodo kad Marija Magedelena atsiskyrē nuo kitų moterų ir nubēgo pasakyti Petrui ir Jonui (Jono 20:1, 2), Kitos gi nuējo pasakyti kitiems mokytiniams, ir jai atsiskyrus nuo jų Jezus pasirodē anoms kitoms moterims kelyje, ir tarē: "Sveikos!" (Mato 28:9, 10) Jos gi apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį. Tuomet Jezus tarē joms. "Nebijokite: eikite, pasakykite mano broliams, kad eitų į Galilieja [į jų namus], ten jie mane matys." Su baimę ir džiaugsmu jos bēgo ir pranešē kitiems mokytiniams. Sumišusios, susirūpinusios, nes jų širdys buvo [110] pripildytos džiaugsmu ir pabūgimu, jos beveik nebeišmanē ką sakyti apie savo nustebinantį prityrimą. Kuomet Marija susitiko Petrą ir Joną, ji su nuliūdimu pasakē: "Jie paēmē Viešpati iš kapo, ir nežinome kur jį padējo." (Jono 20:2) Kitos gi moterys pasakojo kaip pas kapą jos regējime matē angelus, kurie sakē kad Jis esąs gyvas (Luko 24:22, 23), ir paskui, kaip jos susitiko Viešpati kelyje. — Mato 28:8, 10.

Atrodo kad didžiuma mokytinių laikē jų pranešimą tik prietaringu isivaidinimu, bet Petras ir Jonas tarē: Eisime ir patys pažiūrēsime; ir Marija grižo su jais pas kapą. Petras ir Jonas pamatē, kad kūno jau nebebuvo kape, ir kad paklodēs buvo suvyniotos ir padētos į šali: ir kad akmuo buvo atristas nuo angos. Susirūpinę jįe grižo atgal, liko tik Marija beverkdama. Ji pasilenkē ir pažiūrējus į kapą pamatē du angelu, kuriuodu jai tarē: "Moteriškē, ko verki?" Ji atsiliepē: "Nes paēmē mano Viešpatį ir nežinau kur jį padējo." Po to ji atsigręžē atgal ir pamatē Jezų stovintį, bet nepažino Jo. Jis gi teiravosi: "Moteriške, ko verki? ko jįeškai?" Ji gi manē kad Jis buvo daržininkas, ir delto atsiliepē: "Viešpatie, jei tu ji išsinešei, pasakyk man kur padējai, aš jį pasiimsiu." Tuomet Jis prabilo į ją savo paprastu balsu: "Marija!" ir ji tuojau Jį pažino.

To užteko jos įtikinimui į angelo paskelbimą, kad Jis atsikēlē, kas iki tam laikui atrodē lyg sapnas ir tuščia pasaka; todel besidžiaugdama ji atsiliepē: "Viešpatie!" Pirmučiausiai ji norējo apkabinti Ji ir pasilikti su Juo. Bet Jezus meilingai pranešē jai, kad dabar ji turējo atlikti labai svarbų darba, liūdydama apie Jo prisikēlimą, ir kad ji turējo skubēti ir skelbti mokytiniams ir sustiprinti jų tikējimą. Jai dar besistebiant, Viešpats tarē: "Neliesk [gr. haptomai, neapkabink] manęs [netrukdyk savęs norēdama parodyti man savo meilę], nes aš dar neužžengiau pas savo Tēvą [Aš dar būsiu su jumis trumpam [111] laikui]. Eik verčiau pas mano brolius ir jiems sakyk: Aš žengiu pas savo Tēvą ir jūsų Tēvą, pas mano Dievą ir jūsų Dievą." (Jono 20:17) Kitomis moterimis Jis taip pat buvo pranešdinęs jiems, jog Jis pasitiks juos Galiliejuje.

Po to Jis pasivijo du nusiminusiu ir susirūpinusiu mokytiniu, kuriuodu keliavo iš Jeruzalēs iki Emauso, ir teiravosi kodel jie buvo taip nuliūdę ir susirūpinę. (Luko 24:13-35) Vienas jų atsiliepē sakydamas: "Ar tu vienas esi Jeruzalēje, kurs nepatyrei, kas joje atsitiko šiomis dienomis? Jis juos paklausē: Kas gi? Juodu atsakē: Su Jezumi Nazarēnu, kurs buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais, Dievo ir visos tautos akivaizdoje, kaip vyriausieji kunigai ir mūsų vyresnieji įdavē Jį, kad būtų pasmerktas nužudyti, ir prikalē Jį ant kryžiaus. O mes tikējomēs kad Jis atpirksiąs lzraēli. Dabar po viso to šiandien trečia diena, kaip tai įvyko. [Čia jie gal atsiminē kas parašyta Jono 2:19, 21, 22]. Tiesa, kaikurios moterys iš mūsiškų, kurios prieš išauštant buvo prie kapo, nustebino mus; neradusios Jo kūno, jos parējo ir sakē, kad jos net mačiusios pasirodžiusius angelus, kurie sakē Jį esant gyvą. Kaikurie mūsiškiai buvo irgi nuēję pas kapą ir rado taip, kaip moterys sakē, o Jo paties nerado."

Nestebētina kad mokytiniai buvo sumišę. Visa, kas per kelias paskutines dienas atsitiko, atrodē keista ir stebētina.

Tuomet jų nepažįstamas svetys pasakē jiems sujaudinanti pamokslą, tiesiog iš pranašysčių, išaiškindamas jiems dalykus, del kurių jie buvo nusiminę, nes įvyko kaip pranašai buvo skelbę apie tikrąjį Mesiją: kad pirma negu Jis galējo viešpatauti, laiminti ir išaukštinti Izraēlį ir visą pasaulį, Jis turējo savo gyvybę atpirkti juos nuo mirties prakeikimo, atējusio ant visų per Adomą, ir kad paskui, Jehovos išaukštintas į garbę ir šlovę, taip pat kaip Jis [112] įvykino pranašystes, kalbančias apie Jo kentējimus, pažeminimą ir mirtį. Stebētinas pamokslininkas ir stebētinas Jo pamokslas! Jo žodžiai pagimdē jų širdyse naują viltį ir pasitikējimą. Besiartindami prie miestelio jie prašē Jo pasilikti su jais, nes diena baigēsi ir jau buvo vakaras. Jis įējo paviešēti su jais; ir Jam atsisēdus su jais valgyti, Jis ēmē duonos ir laužē ir davē jiems. Tuomet atsidarē jų akys; bet Jis dingo iš jų akių.

Iki tai valandai jie nepažino Jo, nors Jis vaikščiojo ir kalbējosi su jais, ir atsisēdo su jais valgyti. Jie pažino Jį ne iš Jo veido, bet iš Jo paprasto laužymo duonos ir dēkojimo, kuriuo Jis sustiprino jų tikējimą į tai, ką jie jau buvo girdēję, — kad Jis buvo prikeltas ir pasirengęs pasimatyti su jais.

Po to anuodu nustebintu ir džiaugsmo perimtu mokytiniu kēlēsi tą pačią valandą ir grižo į Jeruzalę, kalbēdamu kits kitam: "Argi mūsų širdis nebuvo užsidegusi mumyse, kada Jis kalbējo kelyje ir aiškino Raštą?" Atvykę į Jeruzalę jie rado kitus taip pat besidžiaugiančius ir sakančius: "Viešpats ištikrųjų prisikēlē ir pasirodē Simonui." Tuomet jie papasakojo kas atsitiko kelyje, ir kaip jie pažino Jį iš laužymo duonos. Gali būti kad tą vakarą buvo susirinkę beveik visi, kurie buvo palikę namus, užsiēmimus, ir užmiršę viską. Marija Magdelena su džiaugsmo ašaromis sakē: Aš pažinau Jį tada kai Jis ištarē mano vardą; iki tol aš negalējau tikēti angelo skelbimui apie Jo prisikēlimą. Kitos gi moterys taip pat pasakojo apie savo stebētinus prityrimus aname ryte, ir kaip jos susitiko Ji kelyje. Po to Simonas papasakojo ka Jis matē; paskui atsirado dar du liūdytoju iš Emauso. Koki atsitikimų pilna diena! Todel nereikia stebētis kad jie mēgdavo susirinkti kiekvieną pirmą savaitēs dieną, pasikalbēti apie tuos dalykus ir atsiminti stebētinus įvykius, liečiančius Viešpaties prisikēlimą, nes jie norējo kad jų širdys kuodažniau "užsidegtų."

[113] Šitam džiaugsmo perimtam mažam būreliui taip tebepasakojant kits kitam savo prityrimus, pats Viešpats atsistojo tarp jų ir tarē: "Ramybē jums!" (Luko 24:36­49) Iš kur Jis atsirado? Visi tokie susirinkimai būdavo laikomi slaptomis už užrakintų durų, nes jie bijodavo žydų (Jono 20:19, 26), ir čia Jis ūmai pasirodē, be jokio matomo atējimo ar įējimo; jie net nusigando ir manē jog matē dvasią. Tuomet Jis drąsino juos, liepē nusiraminti, ir parodęs jiems rankas ir kojas, tarē: "tai aš pats; čiupinēkite ir žiūrēkite, juk dvasia neturi kūno ir kaulų, kaip kad mane matote turint." Ir jiems dar netikint ir besiste­bint iš džiaugsmo, Jis kalbējo į juos: "Ar turite čia ko nors valgyti?" ir jie padavē Jam keptos žuvies dali, o Jis ēmē ir valgē jų akivaizdoje. Tuomet Jis atidarē jų išmanymą, jų supratimo akis, ir išaiškino jiems Raštą, parodydamas iš įstatymo ir pranašų, kad įvyko tikrai taip, kaip buvo išpranašauta. Bet Tomo tuomet nebuvo su jais (Jono 20:24); ir kuomet kiti mokytiniai sakē jam, kad jie matē Viešpatį, jis nenoręjo tikēti ir tarē: "Jei nepamatysiu Jo rankose vinių perdūrimų ir neidēsiu savo rankos į Jo šoną, netikēsiu."

Praējo aštuonios dienos be jokių tolesnių apsireiškimų, ir jie turējo laiko ramiai pagalvoti ir pasikalbēti apie tos stebētinos dienos įvykius. Kuomet ir vēl buvo susirinkę mokytiniai, Jezus atsistojo tarp jų, lygiai kaip ir pirmą vakara, ir tarē: "Ramybē jums." (Jono 20:26) Šįkart Tomas buvo su jais, ir Viešpats kalbējo i jį sakydamas: "Tomai, įdēk čia savo pirštą, matyk mano rankas; ištiesk savo ranką ir įdēk į mano šoną, nebūk netikēlis, bet tikintis." Tai darydamas Jis parodē, kad dar niekam nepasakius, Jis žinojo ką Tomas buvo pasakęs, ir todel Jis suteikē Tomui Jo pareikalautą irodymą apie Jo prisikēlimą; ir su džiaugsmu Tomas atsiliepē: "Mano Viešpatie ir mano Dieve."

Po to turējo praeiti gana ilgas laikas iki kitam mūsų [114] Viešpaties pasirodymui, nes mokytiniai, kurie buvo Galilējiečiai, pradējo mąstyti apie namus ir apie ateitį; ir atsimindami. Viešpaties pažadējimą moterims, kad Jis eisiąs pirm jų į Galilieją, jie ējo į paskirtą vietą. Turbūt kelyje Viešpats pasitiko juos, ant kalno, kaip Mato pasakyta. Jie buvo susirūpinę ir nebelaikē Ji taip pažįstamu, kaip Jis buvo jiems pirmiau. Atrodē kad buvo įvykusi didi permaina, nes Jis nebuvo toks, koks Jis buvo pirm nukryžiuojimo, nes Jis pasirodydavo ūmai ir keistose apystovose ir vēl išnykdavo. Jis nebeatrodē panašus į "žmogų Kristų Jezų"; todel Matas sako, kad "jie pagarbino Jį, bet kaikurie abejojo." Pasakęs kelis žodžius Viešpats "pražūdavo" iš jų akių, ir palikdavo juos besirūpinančius kas ateityje atsitiks. Per tūlą laiką po jų sugrižimo į Galilieją nieko nepaprasto neįvyko, ir jie nebematē tolesnių Viešpaties pribuvimo apsireiškimų. Beabejonēs jie susirinkdavo draug ir kalbēdavosi apie tuos dalykus, ir stebējosi kodel Jis dažniau nepasirodē jiems.

Jiems belaukiant dienos ir savaitēs atrodē ilgos. Jie jau senai buvo palikę savo žemiškus užsiēmimus ir sekę Viešpatį iš vietos į vietą, besimokindami iš Jo ir skelbdami kitiems, kad "Dangaus Karalystē prisiartino." (Mato 10:5-7) Jie nebenorējo grįžti prie savo senų darbų; bet buvo klausimas, kaip reikia pradēti Viešpaties darbą? Jie aiškiai suprato kad jau nebuvo galima skelbti, kad Karalystē buvo arti; nes visa tauta žinojo, kad jų Viešpats ir Karalius buvo nukryžiuotas, o tik jie težinojo apie Jo prisikēlimą. Kolei visi vienuolika buvo taip susirūpinę ir nebežinojo ko jie laukē, Petras tarē: Netinka mums dykinēti: Grišiu prie savo žuvavimo; ir kiti šeši pritarē jam, sakydami: Mes ir tai darysime ir eisime su tavim. (Jono 21:3) Ir gali būti kad likusieji taipogi sugrįžo prie savo senų užsiēmimų 

Kas gali abejoti kad nematomasis Viešpats daug kartų [115] buvo su jais, kuomet jie taip tarēsi, tvarkydamas jų žingsnius ir vesdamas juos į apystovas, kurios buvo jiems naudingos. Jei jie būtų turēję gerų pasekmių savo senuose užsiēmimuose, tai jie greit būtų pasidarę netinkami aukštesniam tarnavimui. Bet jei nebūtų turēję nē jokio pasisekimo, tai gal kas būtų manęs, kad jie buvo priversti tarnauti Viešpačiui. Todel Jis tvarkē jų reikalus taip, kaip Jis paprastai tvarko savo pasekējų kelius, prityrimais parodydamas jiems, kad Jis daro su jais, kaip Jam patinka.

Ir vēl susiorganizavo senoji žvejų firma; jie surado sau laivų, tinklų ir kitų reikmenų, ir išplaukē žuvauti. Bet išdirbę visą naktį jie visai žuvų nepagavo, ir jautēsi nusiminę. Rytmetį nepažįstamas vyras stovējo ant kranto ir teiravosi apie jų pasekmes. Atsakymas buvo: Mes nieko nepagavom! Nepažįstamasis liepē jiems mēginti dar sykį, ir įleisti tinklą kitame laivo šone. Nebus naudos, mes jau per visą naktį išmēginome abi pusi, ir jei būtų buvę žuvų vienoje pusēje, tai būtų ir kitoje. Bet mes dar kartą paleisime tinklą, kad pats pamatytumei. Tai padarę jie pagavo labai daug žuvų. Stebētina, vienas jų pareiškē; bet Jonas greit suprato kame dalykas, ir tarē: Broliai, tik Viešpats tegali taip padaryti. Ar neatsimenate kaip Jis pavalgydino dideles minias, ir t. p.? Ištikrųjų ant kranto stovi Viešpats, ir matyt kad Jam patiko tokiu būdu mums pasirodyti. Ar jūs neatsimenate, kad Jis taip pat padarē mūsų pašaukimo pradžioje? Tuokart mes taip pat dirbome visą nakti nieko nepagaudami, ir paskui Viešpats kalbējo į mus: "Išmeskite savo tinklus valksmui." (Luko 5:4-11) Čia tikrai yra mūsų Viešpats, bet po Jo prisikēlimo mes nebegalime pažinti Jį iš Jo apsireiškimų. Nes dabar Jis pasirodo įvairiais būdais; bet kiekvieną kartą mes žinome, kad Jis buvo su mumis ir priminē mums kuri nors žymų praeities atsitikimą, įvykusį tada kai mes buvome su Juo.

[116] Išēję ant kranto jie patyrē kad Jezus jau turējo duonos ir žuvies, ir išmoko pamoką, kad esant Jo apsaugoje ir globoje ir Jo tarnystēje, jiems nereikēs alkti. (Luko 12:29, 30) Jie nebeklausē Jo ar Jis buvo Viešpats; nes tame atsitikime, kaip ir kituose, jų supratimo akys buvo atidarytos ir jie pažino Jį, ne pagal Jo kūno išvaizdą, bet Jo padarytais stebuklais. Po to sekē linksma valanda pamokymų, kuriais Petras buvo užtikrintas apie jo tolesnį priēmimą, neatsižvelgiant į tai, kad jis buvo išsigynęs Viešpaties, už ką jis verkdamas gailējosi. Dabar jis sužinojo kad Viešpats tebemyli jį, ir delto suteikē jam progos ganyti ir penēti Jo avis ir avinēlius. Atrodo kad ir mes girdime Viešpatį, sakanti: Petrai, tau nereikia grįžti prie žvejavimo. Aš pašaukiau tave būti žmonių žvejuotoju, ir žinodamas, kad tavo širdis tebēra ištikima ir uoli, aš atnaujinu tavo įgaliojimą būti žmonių žveju.

"Valgydamas su jais, jis jiems liepē neišeiti iš Jeruzalēs ir laukti Tēvo pažado. Apie jį, sakē Jis, jūs girdējote iš mano burnos; nes Jonas krikštijo tik vandenimi, o jūs, nedaugeliui dienų praslinkus, būsite pakrikštyti šventaja dvasia." (Ap. Darb. 1:6) Jie grįžo į Jeruzalę, kaip buvo įsakyta, ir ten, 40 dienų po Jo prisikēlimo, Jezus buvo su jais ir jiems kalbējo paskutinį kartą. Šįkart jie pasidrąsino paklausti Jo apie pažadētają Karalystę, sakydami: "Viešpatie, ar šiuo laiku tu sugrąžinsi karalystę Izraēliui?" Mintis apie karalystę turējo pirmą vietą kiekvieno žydo širdyje. Jie tikējosi, kad Mesijui karaliaujant Izraēlis turējo būti žymiausia tauta; apie ilgus "Pagonių Laikus" jie nežinojo, ir dar jie nematē, kad svarbiausieji palai­minimai buvo atimti iš kūniško Izraēlio (Mato 21:43; Rom. 11:7), ir kad jie patys turējo būti sąnariais naujojo (dvasinio) Izraēlio, karališkoji kunigystē, ir šventoji tauta, per kurią, kaip per Kristaus kūną, palaiminimai turējo ateiti į visą pasaulį. Dar jie nesuprato nēvieno iš tų dalykų. Jie negalējo suprasti delto, kad dar tebebuvo [117] po pasmerkimu. Nes nors Atpirkējas jau buvo suteikęs atpirkimo auką, tačiaus ji dar nebuvo formaliai prista­tyta už mus Švenčiausioje, pačiame danguje. (Jono 7:39) Todel mūsų Viešpats nemēgino duotí jiems ilgesnį atsakyma, bet atsiliepē, sakydamas: "Ne jūsų dalykas [dabar] žinoti laikus ar valandas, kurias Tēvas nustatē savo valdžia; bet kaip tik šventoji dvasia ateis ant jūsų, jūs gausite galios* ir būsite man liūdytojai Jeruzalēje, visoje Jūdiejoje, Samarijoje ir iki žemēs pakrasčių." — Ap. Darb. 1:7, 8.

* Šita pažadētoji galia žinoti ir suprasti laikus ir valandas, ir visa, kas reikalinga priderančíam liūdíjímuí, pritaikoma visai bažnyčiai, nuo pirmo iki paskutinio; ir šventąjai dvasiai ir galybei vadovaujant, buvo patiektas tankamam laikui maistas, liečiantis kiekvieną Dievo plano dali, kad ir mes būtumēm Jo liūdytojais, iki pat šio amžiaus pabaigai. — Jono 16:12, 13.

Po to Viešpats, eidamas su jais, nusivedē juos į Alyvų kalną, ir pakēlęs savo rankas palaimino juos ir atsiskyręs nuo jų pasikēlē aukštyn, ir debesis uždengē Jį nuo jų akių. (Luko 24:48-52; Ap. Darb. 1:6-15) Dabar Jo mokytiniai pradējo aiškiau suprasti Dievo planą. Jų Viešpats, kurs buvo atējęs iš dangaus, sugrįžo pas Tēvą, kaip Jis buvo jiems sakęs dar pirm mirties. Jis nuējo jiems vietos prirengti ir žadējo vēl ateiti ir paimti juos pas save. Jis nuējo gauti sau Karalystēs ir vēl sugrįžti (Luko 19:12); ir per tą laiką jie turējo būti liudytojais visoje žemēje, kviesti ir prirengti žmones priimti Jį, kuomet Jis ateis, kad būtų pašlovintas savo šventuosiuose, ir karaliautų kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Jie pamatē savo naujas pareigas skelbti kiekvienam sutvēri­mui apíe būsimajį dangišką Karalių, turintį "visa galybę danguje ir žemēje." Jie suprato kad tas darbas buvo daug svarbesnis, negu jų pirmesnis darbas, kuomet jie skelbē "žmogų Kristų Jezų" ir sekē Ji, kolei Jis buvo "paniekintas ir žmonių atmestas." Jų prikeltasis Viešpats ištikrųjų [118] buvo persimainęs, ne tik savo asmeniška išvaizda, — kartais pasirodydamas vienokiu būdu vienoje vietoje ir vēl kitokiu kitoje, parodydamas savo "visagalybę," — ir Jo prigimtis taip pat buvo permainyta. Jis jau nebepasirodē žydams. Po prisikēlimo Jį matē tik Jo prieteliai ir pasekējai. Ištikrųjų įvyko, kas Jo pasakyta: "Dar truputį, ir pasaulis manęs daugiau nematys."

Tokiu būdu buvo patvirtintas apaštalų ir ankstybosios bažnyčios tikējimas į Viešpaties prisikēlimą. Jų abejonēs buvo išblaškytos ir širdys pripildytos džiaugsmu. Jie sugrįžo į Jeruzalę ir pasiliko ištvermingi maldoje ir tyrinējime Rašto, belaukdami priēmimo, kurį Tēvas buvo pažadējęs. Jie laukē apdovanojimo jų dvasiniu supratimu ir ypatingomis stebuklingos galybēs dovanomis, kuriomis jie galējo itikrinti tikruosius Izraēlitus, ir Sekminų dienai atējus, suorganizuoti Evangelijos bažnyčią. — Ap. Darb. 1:14;2:1.

Nors antrame atējime mūsų Viešpats jau nebepasirodys taip, kaip Jis pasirodydavo per anas 40 dienų po savo prisikēlimo; vienok mes turime užtikrinimą, kad "broliai nebus tamsybēje." Mes turēsime pagelbos, kokios jie negalējo turēti 40 dienų bēgyje, būtent: "galybēs iš aukštybių," kurį įves mus į išmanymą kiekvienos tiesos, kuri turējo pasidaryti suprantama; ir, kaip pažadēta, mums bus parodyta, kas ateityje turi ivykti. Todel tinkamu metu mes pilnai suprasime Jo apsireiškimo būdą, laika ir aplinkybes, kurios budētojams ir tēmytojams bus tiek pat įtikrinančios, kaip kad buvo mūsų Viešpaties apsireiškimai po prisikēlimo ankstybąjai bažnyčiai, nežiūrint to, kad Jo antro čiabuvimo apsireiškimai bus skirtingi.

Visai nereikia abejoti, kad savo antrame atējime mūsų Viešpats galētų pasidaryti sau žmoginį kūną ir pasirodyti kaipo žmogus, taip kaip Jis pasirodē savo mokytiniams po prisikēlimo. Taip galima manyti delto, [119] kad Jis pasirodydavo žmogine išvaizda 40 dienoms praslinkant, ir delto, kad praeítyje dvasinēs esybēs turējo galios pasirodyti įvairių kūniškų žmonių panašumu. Bet toks pasirodymas nesutiktų su abelnu Dievo plano turiniu ir taipogí nebūtų suderinamas su tuo, kas pasakyta Rašte apie Jo apsireiškimo būdą. Priešingai, mūsų Viešpaties planas yra toks, kad Jo dvasinē Karalystē turēs susisiekimų, veiks, ir parodys savo galybę žmonēms tarpininkaujant. Lygiai kaip ir šio pasaulio kunigaikštis, Šetonas, nors nematomas, turi itakos pasaulyje per tuos, kurie jam pasiduoda, ir delto yra jo dvasios kontroliuojami. Panašiai ir naujasis Ramybēs Kunigaikštis ir Viešpats apreikš savo čiabuvimą ir galybę per žmogines esybes, kurios pasiduoda Jam ir yra Jo dvasios kontroliuojamos.

Matymas prigimtomis akimis ir girdējimas prigimtomis ausimis nēra viskas, ka galima matyti ar girdēti. "Dievo nē vienas niekados nēra matęs," prigimtomis akimis; tačiau visi Dievo vaikai yra Jį matę ir pažįsta ir turi susisiekimų su Juo. (Jono 1:18; 5:37; 14:7) Mes girdējome Dievo pašaukimą, mūsų "aukštąjį pašau­kímą," mes gírdējome balsą mūsų Ganytojo, ir mes nuolat žiūrime į Jezų. Mes matome aukštąjį atlyginimą, mums pažadētąjį gyvenimo vainiką, — ne prigimtomis akimis arba ausimis, bet mūsų išmanymu. Regējimas, kuriuo mes įsižiūrime į mūsų pagarbintaji ir dvasinį Viešpatį, išaukštintaji garbēs Karalių, mūsų Atpirkēją ir mūsų Valdovą, į kurį mes žiūrime tikējimo ir supratimo akimis, yra daug brangesnis, ne kaip tas, koks buvo suteiktas prigimtoms akims pirm Sekminių.

Po mūsų Viešpaties prisikēlimo buvo reikalinga Jam pasirodyti taip kaip Jis pasirodē savo mokytiniams. Antrame Jo atējime jau nebereikia taip daryti. Savo tikslą Jis galējo geriau atsiekti kitokiu būdu. Jei Viešpats savo antrame atējime taip pasirodytu, tai būtų priešinga Jo [120] tikslui. Viešpaties pasirodymas mokytiniams po Jo prisikēlimo buvo įtikrinti juos, kad tas, kurs buvo numiręs, buvo gyvas per amžių amžius, nes jie turējo eiti ir liudyti apie Jo prisikēlimą (Luko 24:48), o jų liudijimui reikējo tvirto pamato, kad ir būsimos kartos galētų tikēti. Kadangi be tikējimo į Kristų niekas negali ateiti pas Dievą, būti Jo priimtas ir gauti šventosios dvasios; todel reikējo kad įrodymai apie Jo prisikēlimą ir permainą Jo mokytiniams ir paskui visiems, būtų tokie, kokius prigimtas žmogus gali išmanyti ir įvertinti. Po to kai jie tapo šventosios dvasios dalyviais ir suprato dvasinius dalykus (Žr. 1 Kor. 2:12-16), jie būtų galēję tikēti angelams, pasirodžiusiems pas kapa, kurie sakē, kad Jis atsikēlē iš numirusų. Jie būtų galēję tikēti net ir tokiose aplinkybēse, kuomet būtų matę Žmogaus Jezaus Kristaus kūna dar tebegulintį kape; bet pirm to jie negalējo tikēti ir delto Jezaus kūnas turējo būti pašalintas, kad padarius kelia jų tikējimui į Jo prisikēlimą. Po to kai šventoji dvasia gelbējo jiems suprasti dvasinius dalykus, jie galējo tikēti pranašų liudijimui, kad Jis turējo numirti ir atsikelti iš numirusių, ir paskui jau nebereikia imti žmogaus isvaizdą ir pasidaryti sau kūna kaipo priedangą, kad žmonēs apčiuoptų ir matytų Jį užžengiant į aukštybes. Bet visa tai buvo reikalinga kuomet jie buvo kūniški žmonēs. Tikējimu mes ateiname pas Dievą per Jį ir gauname nuodēmių atleidimą ir įsūnystēs dvasią, gelbinčią suprasti dvasinius dalykus.

Padējęs į šalį naturales tikējimo kliūtis ir ēmęs sau žmoginę išvaizda, mūsų Viešpats itikino mokytinius ir padarē juos liudytojais kitiems, ne jų prigimtu matymu ar prisilietimu, bet išaiškindamas jiems Raštus: "Tuomet Jis davē jiems išmanymo, kad jie suprastų Raštus, ir jiems tarē: Taip parašyta ir taip turējo Kristus kentēti ir trečiąją diena keltis iš numirusųjų. Reikia skelbti Jo vardu atgailą ir nuodēmių atleidimą visose tautose, pra- [121] dedant nuo Jeruzalēs. Jūs gi esate tų dalykų liudytojai." (Luko 24:45-48) Petras ir kalba panašiai ir aiškiai sako: "Dievas Jį prikēlē trečiąją dieną ir leido Jam apsireikšti, ne visai tautai, bet Dievo išanksto paskirtiems liudytojams, — mums, kurie valgēme ir gērēme su Juo po Jo prisikēlimo iš numirusiųjų. Jis mums įsakē skelbti tautai ir liudyti, kad Jis [prikeltasis Jezus] yra Dievo pastatytasis teisējas gyvųjų ir mirusiųjų." — Ap. Darb. 10:40-42.

Po prisikēlimo mūsų Viešpats žinojo kokiais būdais pasirodyti savo mokytiniams ir kaip geriausiai pertikrinti juos apie savo prisikēlimą ir prigimties permainą. Jei Jis būtų pasirodęs ugnies liepsnoje, kaip kad angelas pasirodē Mozei degančiame krūme (2 Moz. 3:2), beabejonēs Jis būtų galējęs susikalbēti su jais; bet taip duotasis jiems liudijimas nebūtų buvęs tiek pat įtikrinančiu, kiek buvo Jo pasirinktoji metoda, abejiems, apaštalams ir visam pasauliui, kuriam jie turējo liudyti.

Jeigu Jis būtų pasirodęs garbingoje dvasios formoje, kaip kad angelas pasirodē Danieliui (Dan. 10:5-8), Jo garbē būtų buvusi didesnē negu liudytojai galējo pakelti. Jie gal būtų taip išsigandę, kad nebūtų galēję priimti Jo nurodymus. Tokiu būdu mūsų Viešpats pasirodē tik vienam Povilui, ir Jo garbē taip nušvietē Povilą, kad jis parpuolē ant žemēs ir buvo apakintas Jo šviesumu, šviesesniu už saulę vidurdieny.

Ištirdami mūsų Viešpaties apsireiškimo metodas po Jo prisikēlimo, mes matēme kad Jis apsireiškē savo išrinktiems liudytojams tik kelis kartus ir tik trumpam laikui. Visas laikas, kuriuo Jis pasirodē jiems tarpais per 40 dienų, būtų sutilpęs į vieną dieną, gal į mažiau kai 12 valandų, arba į vieną 80-tą dalį viso to laiko. Taip esant, aišku, kad Jezus buvo su jais nematomas didesnę ano 40 dienų periodo dalią. Ir Jo apsireiškimai nebebuvo tokioje pat formoje (išskiriant tik vieną kartą, kuomet [122] Jis pasirodē Tomui), kokioje jie gerai pažino Jį per trejus ir pusę metų, ir kokiu Jis buvo tik keletą dienų pirmiau. Nēra niekur pasakyta, kad jie pažino Ji iš paprastos Jo veido išvaizdos, ir Jis nebuvo pažintas tuo pačiu būdu kituose savo apsireiškimuose.

Marija manē Ji esantį "daržininku." Dviem mokytiniam einantiems į Emausą Jis atrodē kaip "svetimas." Panašiai Jis atrodē žvejams Galiliejos jūroje ir vienuolikai augšto kambary. Kiekviename atsitikime Jis buvo pažintas iš Jo pasielgimo, Jo žodžų, ar iš Jo paprasto balso.

Kuomet Tomas pareiškē, kad tik toks priparodymas, kuris patenkins jo prigimtą matymą ir palietimą, tegalēs ji įtikinti, Viešpats suteikē jam ko jis reikalavo, bet meilingai pabarē jį, sakydamas: Kadangi mane matei, tu įtikējai, palaiminti, kurie nematē ir tikējo. (Jono 20:27-29) Tvirtesniais įrodymais buvo tie, kurie nebuvo matomi prigimtomis akimis, ir labiau palaiminti yra tie, kurie yra gatavi priimti tiesą visokiais Dievo naudojamais liudijimais.

Tokiu būdu Jis parodē jiems, kad Jis galējo pasirodyti ivairiais būdais ir išvaizdomis; ir kad nēvienas iš tų kūnų, kuriuos jie matē, nebuvo Jo dvasinis, garbingasis kūnas. Tuo Jis tik parodē jiems faktą apie savo prisikēlimą ir buvimą su jais. Skirtingos išvaizdos ir ilgos pertraukos Jo nematomo buvimo su jais, be jokių matomų apsireiškimų, parodē, kad nors jų Viešpats ir Mokytojas buvo gyvas ir dar neužžengęs pas Tēvą, Jis dabar yra dvasinē esybē, žmonių akims nematoma, bet galinti parodyti savo pribuvimą ir galybę įvairiais būdais, sulig savo pasimēgimu.*

Sutvērimas kūno ir drabužių, kuriais Jezus jiems pasirodē kambary, kuriame jie buvo susirinkę, buvo neužginčijamu priparodymu, kad Kristus jau nebebuvo žmoginē esybē, nors Jis ir užtikrino savo mokytinius, [123] kad kūnas, kurį jie matē ir kurį Tomas čiupinējo, buvo tikras kūnas ir kaulai, o ne tiktai regējimas arba apsireiškimas.** Būdamas žmogumi Jis nebūtų galējęs įeiti į kambarį be atidarymo durų; būdamas gi dvasinē esybē Jis galējo, nes Jis turējo galios ūmai sutverti sau kūną ir drabužius pagal reikalą ir kaip Jam patiko.

Mes taip pat nesutinkame su kaikurų pareiškimais, kad mūsų Viešpats atidarē duris nēvieno nepastebētas, delto kad aiškiai parašyta, jog atsistojo tarp jų kuomet durys buvo uždarytos — gal atsargiai užrakintos arba užsklęstos, — delto kad jie "bijojo žydų." — Jono 20:19, 26.

*Atsitikimas apie kuri parašyta Luko 4:30 negali būti su’ygintas su Jo pasirodymu ir pražuvimu po Jo prisikēlimo. Ten paminētasis pasišalinimas nebuvo pasidarymas žmonēms nematomu. Tai buvo tik sumanus ir ūmas pasitraukimas ir pasišalinimas nuo galvažudiškų neprietelių. Jiems dar nepabaigus savo planus Jį užmušti, Jis apsigręžē ir nuējo šalin ir nēvienas jų neišdrįso Jam kliudyti, nes Jo valanda dar nebuvo atējusi.

**Nēvienas tenemano kad mes esame Spiritistų ar kitokiu klastorių pasekējai. Mes tik norime susekti ir loginiai išdēstyti apaštaų aprašymus. Mes matome didelį skirtumą tarp Biblijos mokslo ir Spiritizmo, kokį skelbia pamēgdžiotojas Šetonas. Apie tai mes aiškinsime sekančiame tome. Užtenka pasakyti, kad Spiritizmas sakosi turys susisiekimų tarp mirusiųjų ir gyvųių, kas sutig Biblija yra uždrausta. (Iza. 8:19) Tikrieji susisiekimai buvo daromi su žmonēmis, dvasinēms esybēms arba angelams tarpininkaujant. Mūsų Viešpats nedarē tai, kolei buvo "žmogus Kristus Jezus," ir ne kada Jis buvo numiręs, bet po Jo prisikēlimo permainos, tada kai Jis buvo pasidaręs "gaivinančia dvasine esybe."

Pamoka apie Jo prigimties permainą buvo dar labiau atspausta jų mintyse Jo ūmu pasišalinimu: "Jis pražuvo iš jų akių." Žmoginis kūnas ir kaulai ir drabužiai, kuriais Jis ūmai pasirodē, kolei durys buvo uždarytos, neišējo per duris, bet išnyko arba pavirto į tuos pačius elementus iš kurių Jis nesenai buvo juos sutvēręs. Jis pražuvo iš jų akių, ir jie Jo nebematē; bet nēra abejonēs, kad Jis buvo [124] su jais didesnę dali laiko per anas 40 dienų.

Specialiuose atsitikimuose, duodant ypatingų pamokymų. Dievas suteikdavo panašios galybēs kitoms dvasinēms esybēms, angelams, ir jie galēdavo pasirodyti žmonēms kaipo kūnas ir kaulai ir valgyti ir kalbēti su tais, kuriems jie duodavo įsakymų, panašiai kaip kad darē mūsų Viešpats. — Žiūrēk 1 Mozēs 18; Teis. 6:11­22; 13:3-20; ir pirmas tomas 186 iki 188.

Mūsų Viešpaties ir anų angelų parodytoji galybē, ūmai sutverti ir vēl išnaikinti drabužius, kuriais jie pasirodydavo, buvo toks pat parodymas viršgamtinēs jēgos, koks buvo sutvērimas ir išnaikinimas jų žmoginų kūnų, ir kaip jų kūnai nebuvo garbingais dvasiniais kūnais, taip ir jų drabužiai, kuriais jie buvo apsivilkę. Reikia atsiminti, kad mūsų Atpirkējo rūbai ir kiti drabužiai, kuriais Jis buvo apsivilkęs prieš prikalimą ant kryžiaus, buvo padalinti tarp Romos kareivų, o kapinių drapanos buvo suvyniotos ir padētos į šalį kape. (Jono 19:23, 24; 20:5-7) Todel drabužiai, kuriais Jis pasirodē minētuose atsitikimuose, buvo specialiai sutverti ir beabejonēs atitiko kiekvienam atsitikimui. Pavyzdžiui, kada Jis pasirodē Marijai kaip "daržininkas," Jis gal buvo apsivilkęs daržininko drabužiais.

Kad kūnai, kuriais mūsą Viešpats pasirodydavo, buvo tikri žmoginiai kūnai, o ne kokios apgavystēs, mes galime aiškiai suprasti iš to, kad Jis valgydavo su jais ir kvietē juos čiupinēti Jo rankas ir matyti, kad Jis turējo tikrą kūną, sakydamas: "Ko esate nusigandę? . . . Matykite mano rankas ir kojas, kad tai aš pats; čiupinēkite ir žiūrēkite; juk dvasia neturi kūno ir kauių, kaip kad matote mane turint."

Kaikurie krikščionys daro labai nesąmoningas išvadas iš mūsų Viešpaties pareiškimo apie Jo priimto žmoginio kūno tikrumą. Jie laiko Jo priimtąjį pasirodymo kūną Jo dvasiniu kūnu, sakydami kad per Jo gyslas teka kokia [125] tai neišaiškinama dvasia užuot kraujo. Jie paneigia Vieš­paties pareiškimą, kad tai nebuvo dvasinis kūnas, nes dvasinē esybē neturi kūno ir kaulų. Jie turbūt užmiršo ir Jono žodžius, kad "dar neapsireiškē" koks yra dvasinis kūnas, ir kad mes nežinosime, kol nebūsime permainyti ir padaryti į Jį panašūs ir matysime kaip Jis yra, ne kaip Jis buvo? (1 Jono 3:2) Ar jie taip pat užmiršo Apaštalo Povilo pareiškimą, kad "kūnas ir kraujas negali ieiti į Dievo Karalystę?" — ir jo tolesnį užtikrinimą, kad todel visi paveldējai su Kristumi turi būti "permainyti"? — 1 Kor. 15:50, 51.

Daug krikščionų mano, kad kūnas, kuriuo mūsų Viešpats buvo nukryžiuotas ir padētas į Juozapo kapą, buvo tas pats garbingasis ir dvasinis Jo kūnas, nes jie tikisi matyti Viešpatį garbēje ir pažinti iš Jo žaizdų, kokios buvo Jam padarytos Kalvarijoje. Čia jie turi didelę klaidą, kuri bent kiek pagalvojus pasirodo. Pirma, tai parodytu kad Jo prisikēlimo kūnas nēra garbingas nei tobulas, bet sužeistas ir sugadintas. Antra, pasirodytu kad mes jau žinome koks yra dvasinis kūnas, nežiūrint to, kad Apaštalas kalba priešingai. Trečia, pasirodytu kad mūsų atpirkimo kaina buvo paimta atgal; nes pats Jezus pasakē: "Mano kūną aš atiduodu del pasaulio gyvybēs." Jo kūnas, Jo gyvybē kaipo žmogaus, Jo žmogystē, buvo paaukota mūsų atpirkimui. Jei šita atpirkimo kaina būtų atimta, tai mes dar tebebūtumēm po mirties pasmerkimu ir nebeturētumēm vilties.

Nēra jokios priežasties manyti, kad mūsų Viešpaties kūnas po prisikēlimo buvo žmoginis, taip pat kaip nēra priežasties manyti, kad Jo kūnas prieš Jo pirmo atējimo buvo žmoginis, arba kad kitos dvasinēs esybēs turi žmoginius kūnus, nes dvasia neturi kūno ir kaulų. Todel Apaštalas Petras sako, kad mūsų Viešpats buvo "numarintas kūnu, bet gyvas padarytas dvasia."

Bet mūsų Viešpaties žmoginis kūnas buvo viršgam- [126] tiniai paimtas iš kapo; nes jei jis būtų ten pasilikęs, jis būtų buvęs nenugalima kliūtimi mokytinių tikējimui, kurie dar nesuprato dvasinų dalykų, "nes dvasia dar nebuvo duota." (Jono 7:39) Nēra niekur pasakyta, kas atsitiko su juo, išskiriant tą, kad jis nesugedo ar nesu­puvo. (Ap. Darb. 2:27, 31) Ar jis pavirto į gazus arba yra kur nors laikomas kaipo Dievo meilēs paminējimo ženklas, primenąs Kristaus paklusnumą ir mūsų atpirkimą, niekas apie tai nežino; ir tokio žinojimo mums nereikia. Mes esame užtikrinti, kad Dievas stebuklingai paslēpē Mozēs kūną (5 Moz. 34:6; Jūdo 9); mes taip pat žinome, kad Dievas stebuklingu būdu užlaikē nuo sugedimo manną, kuri buvo auksiniame inde, kuris buvo padētas arkoje po Malonēs Krasēs, šētroje, ir tai buvo mūsų Viešpaties kūno arba duonos iš dangaus simbolis. (2 Moz. 16:20, 33; Žyd. 9:4; Jono 6:51-58) Todel mes nesistebētume jei Karalystēje Dievas parodyų pasauliui Kristaus žmogini kūną, kuris buvo prikaltas ant kryžiaus už visus kaipo jų atpirkimas, kuriam nebuvo leista supūti, bet turējo pasilikti amžinu Dievo meilēs ir tobulo Jezaus paklusnumo irodymu. Galima būti, kad tokiu būdu išsipildys, kas parašyta Jono 19:37 ir Zakarijo 12:10. Kurie šaukē: "Ant kryžiaus ji!" gali turēti progos pamatyti tą pati kūną, kurį jie pervērē jietimi ir perdūrē vinimis ir erškēčiais.

Pasakymas, kad mūsų Viešpaties garbēs kūnas buvo tas pats, kuri Jis turējo prieš nukryžiuojimo, visai nepaaiškina Jo stebētinų ir ūmų apsireiškimų per 40 dienų pirm Jo užžengimo. Kaip Jis galējo taip staigiai pasirodyti ir vēl išnykti? Kaip Jis galējo laikyti save nematomu per beveik visą 40 dienų laiką? Ir kodel Jo pasirodymas kiekvieną kartą buvo skirtingas ir nepanašus tam, kaip Jis pirmiau pasirodē, arba kaip Jis buvo pažįstamas visų, pirm nukryžiuojimo, tik kelias dienas pirmiau?

Neužtenka pasakyti kad tai buvo tik stebuklai, nes taip [127] esant būtų buvę pažymēta kokia nors priežastis tokiems stebuklams. Jeigu Jo kūnas po prisikēlimo buvo kraujas ir kaulai, ir tas pats, kuris buvo prikaltas ant kryžiaus, su visomis Jo žaizdomis, tai kodel Jis darē stebuklus, kurie visai to fakto nepatvirtino; bet buvo jam priešingi? Nes Jis jau ilgiau nebebuvo žmogumi — kūnas ir kaulai — bet buvo dvasinē esybē, galinti nueiti ir ateiti kaip vējas, ir nēvienas negalējo pasakyti iš kur atējo ir kur nuējo. Bet norēdamas pamokyti savo mokytinius, Jis pasirodē kaip žmogus įvairiuose kūnuose, susidedančiuose iš kraujo ir kaulų, kuriuos Jis sutverdavo ir panaikindavo pagal reikalą.

Pirm mūsų Viešpaties nukryžiuojimo, Jis buvo labai artimai susidraugavęs su savo mokytiniais; bet po prisikēlimo, nors Jis taip pat mylējo juos, Jo pasielgimas su jais buvo kitoks. Taip gal buvo daroma norint labiau atspausti jų mintyse Jo didenybę ir Jo išaukštinimo šlovę, ir pamokinti juos priderančiai pagarbinti Jį patį ir Jo valdžią. Nors esant žmogumi Jezaus elgesys visuomet buvo pagarbos vertas, bet buvo reikalas parodyti dar didesnį pagerbimą po to, kai Jo prigimtis buvo permainyta į Dieviškają. Tokios pagarbos Jehova visuomet reikalauja iš savo sutvērimų. Todel priderančiai mūsų Viešpats reikalavo tokio pagerbimo iš savo mokytinių po prisikēlimo iš numirusių. Jo pasikalbējimai buvo trumpi, kaip Jis pats buvo pasakęs: "Jau nebedaug aš kalbēsiu su jumis." — Jono 14:30.

Kurie tiki kad mūsų Dangiškasis Tēvas yra dvasia, o ne žmogus, galēs greit suprasti, kad mūsų Viešpats Jezus, kurs dabar yra išaukštintas į Dievišką prigimtį, ir yra netiktai moraliniai panašus į Dievą, bet yra "tikras savo Tēvo esmēs paveikslas, jau nebēra žmogus, bet dvasinē esybē, kurio nēvienas žmogus negali matyti be stebuklo. Žmonēs negali matyti mūsų Viešpaties atidengto skaistumo, lygiai taip pat, kaip jie negali matyti Jehovos.

[128] Pamąstykite kokių įspūdžių padarē Dievo garbēs atšvaita i Mozę ir Izraēlį prie Sinajaus kalno. (Žyd. 12:21; 2 Moz. 19; 20:19-21; 33:20-23; 34:29-35) "Taip baisu buvo kas pasirodē," vaizdas buvo taip išgąsdinąs, "kad Mozē tarē: Aš nusigandau ir drebu." Ir nors Mozē buvo viršgamtiniai sustiprintas matyti Viešpaties šlovę, taip kad per 40 dienų ir nakčių, pats vienas su Dievu, apsiau­stas Jo šlovēs, ir nieko nevalgydamas ir negerdamas, jis gavo ir parašē Dievo istatymą (2 Moz. 34:28). Kuomet jis norējo pamatyti Viešpatį veidas į veidą, jam buvo pasakyta: "Negali matyti mano veido, nes žmogus negali manęs matyti ir likti gyvas." (2 Moz. 33:20) Viskas ką Mozē matē buvo tik Dievo panašumo apsireiškimas, ir nieko daugiau jis negalējo matyti. Ir tai sutinka su Apaštalo pareiškimu: "Dievo niekad nē vienas žmogus nematē;" nes Jis yra nemirtinasis ir nematomasis Karalius, kurio joks žmogus niekados nematē ir negali matyti. (1 Tim. 6:15, 16) Bet yra labai aiškiai pasakyta, kad dvasinēs esybēs gali matyti ir mato Dievą, kuris pats yra dvasinē esybē. — Mato 18:10.

Jei mūsų Viešpats dar tebēra "žmogus Kristus Jezus, kurs davē save atpirkima už visus" (1 Tim. 2:5, 6), — jei Jis buvo numarintas kūnu ir vēl prikeltas kūnu, o ne kaip Apaštalo pasakyta, "gaivinanti dvasia," — tai reikšų, kad užuot išaukštinimo aukščiau už angelus ir kiekvieną vardą danguje ir žemēje, Jis dar tebēra žmogus. Ir jei Jis tebeturi tarno išvaizdą, kurią Jis ēmē del kentējimo mirties už kiekviena žmogų, tai reikšų kad Jis yra žemesnis už angelus, ir delto negali matyti Dievo. Bet kaip neprotinga pasirodo toki nuomonē, kuomet įsižiūrime į apaštalų liudijimus. Tik pamąstykime, jei tas pats mūsų Viešpaties kūnas, kuris buvo pervertas ir perdurtas jietimi ir vinimis ir erškēčiais, ir delto atsižymējęs nuliūdimu, yra Jo garbingasis dvasinis kūnas, ir jei žaizdos ir sugadintoji žmogaus išvaizda yra dalimis pagar- [129] bintojo Viešpaties, tai Jis yra toli nuo skaistumo, nors mes ir mylētumēm Jo žaizdas, kurias Jis gavo kentēdamas už mus. Ir jei Jezus turi tokį netobulą sužeistą ir sugadintą kūną, ir jei mes būsime panašūs į Jį, ar tai nereikštų, kad apaštalai ir kiti šventieji, kurie buvo nukryžiuoti, kalaviju nukirsti, akmenimis užmušti, sudeginti, supjaustyti arba žvērių sudraskyti, ir kurie žuvo kitokiuose nelaimēs atsitikimuose, taip pat kiekvienas turētų nešioti savo sugadinimą ir žaizdas? Ir ar tokie vaizdai nepadarytų dangų baisētinu reginiu — visam amžinumui? Bet taip nēra, ir nēvienas negalēs ilgai laikytis tokių nesąmoningų ir Raštui priešingų pažvalgų. Dvasinēs esybēs yra visais žvilgsniais tobulos, ir Apaštalas sako, kad tokie bus bažnyčios nariai, kurie yra dangiškos arba dvasinēs garbēs ir šlovēs dalyviai, kad nors jie sējami (mirtyje) silpnybēje (sugadinti ir sužeisti), kelsis garbēje; sējami negarbēje (su susirūpinimo ir sielvarto žymēmis), kelsis garbēje; sējamas prigimtas (naturalis, literiniai: "gyvulinis") kūnas, kelsis dvasinis kūnas; ir kad kaip mes nešiojome žemiškojo tēvo paveikslą, taip nešiosime dangaus Viešpaties paveikslą. (1 Kor. 15:42-51) Mūsų Viešpats, del mūsų, ēmē ir nešiojo žemiškąjį paveikslą (žmoginę išvaizdą), trumpam laikui, kolei Jis atpirko mus. Bet prisikeldamas iš numirusiųjų Jis pasidarē dangiškuoju Viešpačiu. (Rom. 14:9) Panašiai ir mes, jei būsime ištikimi, nešiosime paveikslą dangiškojo Viešpaties (turēdami dvasinius kūnus), taip kaip dabar mes nešiojame paveikslą (žemiškus kūnus) žemēs valdovo Adomo.

Atsiminkite kas atsitiko su Povilu. Jam esant vienu iš Apaštalų, jis turējo būti liudytoju ir delto turējo matyti Viešpatį po Jo prisikēlimo. Jis nebuvo vienas iš tų, kurie matē Viešpaties apsireiškimus ir kalbējosi su Juo po Jo prisikēlimo 40 dienų bēgyje; todel jam buvo suteiktas specialis pažvelgimas į Viešpati. Bet jis matē Jį [130] ne taip kaip kiti, ne prisidengusiu įvairios išvaizdos kūnu ir drabužiais. Ir tik vienas pažvelgimas į garbingą mūsų Viešpaties esmę parbloškē jį ant žemis apakintą šlovis, "skaistesnēs už saulēs šviesumą vidurdienį;" iš kurio apakimo, nors dalinam sugrąžinimui jam matymo, reikējo stebuklo. (Ap. Darb. 9:17, 18) Ar Povilas nematē Viešpatį koks Jis yra — dvasine esybe? Ir ar mūsų Viešpats per 40 dienų nepasirodē koks Jis buvo? Ir tai Jis darē ypatingu tikslu, kaip mes jau įrodinējom. Nēra abejonēs tuo klausimu. Bet Povilui mūsų Viešpats pasirodē tokiu ypatingu tikslu, taip pat kaip kad Jis pasirodē kitiems kitokiu būdu. Povilas pasakē del kokios priežasties buvo taip daroma: "Visų paskiausiai pasirodē man, lyg pirm laiko gimusiam." (1 Kor. 15:8) Kadangi mūsų Viešpaties prisikēlimas buvo Jo gimimas iš numirusųjų, į pilną dvasinēs esybēs tobulumą (Kol. 1:18; Rom. 8:29), todel ir bažnyčios, Kristaus kūno, prisikēlimas šiuose ir kituose tekstuose vadinamas gimimu. Po mūsų gimimo arba prisikēlimo dvasinēmis esybēmis, mes matysime Viešpatį koks Jis yra, taip kaip Povilas Jį matē. Bet mes, delto kad būsime permainyti arba gimę dvasinēmis esybēmis, jau nebebūsime parblokšti ar apakinti pamatymu garbingos mūsų Viešpaties esmēs. Povilo žodžiai reiškia, kad jis matē Jį taip kaip mes Jį matysime — "koks Jis yra," — nes jis matē Jį taip kaip visas Kristaus kūnas Jį matys; bet pirm laiko, pirm Jo gimimo iš numirusių, ir delto negalējo pakelti Jo pasirodymo.

Mozē, nužengdamas nuo kalno duoti Izraēliui įstatymo sandorą, atvaizdino didesnįjį įstatymdavį ir naujosios sandoros Tarpininką, kuris savo antrame atējime pasirodys valdyti ir laiminti pasaulį. Todel Mozē atvaizdino visą bažnyčią, kurios Galva yra mūsų Viešpats. Mozēs veidas buvo nušviestas taip kad žmonēs negalējo į jį žiūrēti, ir delto jis turējo prisidengti gaubte, kas at- [131] vaizdino dvasinį Kristaus garbingumą, kurį mes dabar nagrinējame. Kristus gi turi tikrąją garbę ir skaistumą, tikrą savo Tēvo esmēs paveikslą, o mes būsime Jam lygūs. Todel joks žmogus negali įsižiūrēti į Jo garbę, ir visa ano įstatymdavio garbē, kuri bus apreikšta pasauliui Viešpaties garbēs apreiškimo metu, nebus Jo dvasinēs esmēs apreiškimu. Tai buvo gana aiškiai parodyta Mozēs gaubte. — 2 Moz. 34:30-33.

Atydžiai ištirdami tuos dalykus mes vis aiškiau pamatome Dieviškos išminties pasirodymą mūsų Viešpaties apsireiškime Jo apaštalams po prisikēlimo, kad jie būtų pilnai pertikrintais ir tinkamais liudytojais, ir kad pasaulio nuolankieji galētų priimti jų liudijimą ir tikēti į Dievą, kurs prikēlē mūsų Viešpatį iš numirusių — kad jie pažinų Jį kaip tą, kurs buvo numiręs, bet dabar yra gyvas per amžius, ir kad tikēdami galētų ateiti pas Dievą per Jį. Ir svarstant apie Jį šventąjai tiesos dvasiai vadovaujant, mūsų protavimas plētojasi ir mes nebežiūrime į Jį kaip į žmogų Krisų Jezų, bet kaip į garbēs ir galybēs Viešpatį, Dieviškos prigimties dalininką. Ir taip mes pažįstame Jį, kurio atējimo ir Karalystēs bažnyčia su pasilgimu maldose prašē. Ir nēvienas iš tų, kurie priderančiai suprato Jo didelį išaukštinimą, nenorēs laukti Jo antrame atējime žmogaus Kristaus Jezaus žmoginiame kūne, kuris buvo skirtas aukai, sužeistas ir atiduotas numirti mūsų atpirkimui. Nereikia talp pat laukti, kad savo antrame atējime Jis "pasirodys" arba apsireikš pasauliui įvairiose kūno ir kauhų formose, kaip kad buvo reikalinga pasirodyti pirmutiniams liudytoįams. Mes pamatysime, kad savo antrą čiabuvimą mūsų Viešpats parodys visai skirtingu būdu.

Iš to ką mes jau sužinojome apie dvasines esybes ir jų apsireiškimus praeityje, aišku, kad jei mūsų Viešpats pasirodytu savo antrame atējime ar tai atidarydamas žmonų akis, kad matyų Jo garbę, taip kaip Jis padarē [132] Povilui ir Danieliui, arba pasiimdamas žmoginį kūną, tai būtų priešingą Dievo Žodyje apreikštąjam planui. Pasirodymas pasauliui garbēje ir stebuklingas gelbējimas jiems matyti Jį, beveik suparaližuotu juos ir apakintų jų akis; pasirodymas gi žmogine išvaizda pažemintu Jo didenybēs laipsnį ir žmonēs negalētų tikrai įvertinti Dieviškos prigimties formos. Kadangi dabar nesimato jokio reikalo tokiais būdais pasirodyti, mes nemanome kad tokios metodos bus naudojamos.

Priešingai mes galime laukti kad Kristus apsireikš žmonijos kūnu tokioje pat prasmēje, kokioje pasirodē Viešpats tada, kai buvo "padarytas kūnu" ir gyveno tarp žmonų ir Dievas buvo apreikštas Jo kūne. Žmogaus prigimtis, kuomet ji yra tobula ir santaikoje su Dievu, yra kūniškas panašumas į Dievą; tokioje prasmēje pradžioje tobulasis Adomas buvo panašus į Dievą, ir tobulasis žmogus Kristus Jezus taipogi buvo panašus į Dievą; delto Jis galējo sakyti mokytiniui Pilypui, kuris norējo matyti Tēvą: "Kas mane mato, tas mato ir Tēvą" — jis matē Dievą kūno panašume, "Dievas buvo apreikštas kūne." 

Panašiai ir visa žmonija, kuomet jos nariai iš palengvo sugrįš į senai prarastąjį Dievo paveikslą, bus kūniškais Tēvo ir Kristaus paveikslais ir panašumais. Pačioje Tūkstantmeties pradžioje, kaip jau buvo parodyta (Tomas pirmas, 301-307 pusl.), pasaulis turēs tobulos žmonijos pavyzdžų: Abraomas, Izaokas ir Jokūbas ir šventieji pranašai, kurie jau buvo ištirti ir pagirti, bus "kunigaikščiais" tarp žmonų, dvasinēs ir nematomos Karalystēs skelbējais ir atstovais. Per juos bus apreikštas Kristus — jųjų kūnuose — panašiai kaip Tēvas buvo apreikštas Jezaus kūnu. Ir kuomet kiekvienas, "kurs norēs," pasieks tobulumą ir pilną susiderinimą su Kristumi, tai toks asmuo bus Dievo ir Kristaus paveikslas, ir tokiuose bus apreikštas Kristus.

[133] Sutvertas į moralinį Dievo paveikslą tobulas ir pilnai pasišventęs žmogus, galēs pilnai įvertinti šventąją dvasią ir Dievo Žodį, ir pagarbintoji bažnyčia duos jam reikalingų pamokymų. Ir neabejotina kad regējimai ir tiesioginiai apsireiškimai ir susisiekimai tarp dvasinēs Karalystēs ir žemiškų jos atstovų ir skelbējų, bus viešesni ir dažniau naudojami negu kada nors pirmiau — maždaug panašūs susisiekimui Rojuje, pirma negu nuodēmē užtraukē ant žmogaus pasmerkimą ir atskyrimą nuo Dievo malonēs ir bendravimo.

Taigi, pasirodo, kad nei protas nei šventasis Raštas nereikalauja, kad Viešpats savo antrame atējime pasirodytų įvairiais kūnais, susidedančiais iš kraujo ir kaulų. Kad toks pasirodymas nēra reikalingas, pasirodo Šetono karaliavimo pasisekime, kuris dabar atlieka savo darbą žmonēms tarpininkaujant. Kurie dabar pasiduoda piktojo ir klaidų dvasiai, atstovauja nematomąjį šio pasaulio kunigaikštį. Jis apsireiškia jų kūnuose, nežiūrint to, kad jis yra dvasinē ir žmonēms nematoma esybē.Kuomet Kristus, Jezus ir bažnyčia, susilauks savo "permainos" ir bus padarytas Dieviškos prigimties dalyviais, bažnyčios nariai bus dvasinēs esybēs ir taip pat žmonēms nematomi kaip ir Šetonas. Jų veikimo būdas bus panašus, bet skirtingas savo veikme ir sekmēmis; jų pagarbintieji veikējai nebus pavergti ir suvaržyti nežinojimo ir silpnybų, kaip kad yra Šetono tarnai. Jie bus tobulais ir "tikrai laisvais," elgsis protingai ir sandermingai, pasirinkimo ir meilēs verčiami. Savo vietas jie gaus kaip atlyginimą už jų teisingus darbus.

Mūsų Viešpaties čiabuvimas bus apreikštas pasauliui parodymu "galybēs ir didelēs garbēs," ne matomos vientik prigimtomis akimis, bet supratimo akimis, kuomet jos bus atidarytos, kad pažintų didžiąsias permainas, kurias naujasis Valdovas įvykins. Jo čiabuvimas ir teisingas viešpatavimas pasirodys bausmēse ir palaimini- [134] muose, kurie bus teikiami žmonijai Jam karaliaujant.

Per ilgus amžius buvo abelnai tikima, kad sielvartai ir vargai ateina ant piktadarių jų nubaudimui. Atrodē kad tai buvo naturalis ir tinkamas įstatymas, kurį žmonēs priēmē, manydami kad taip turi būti; bet taip nēra, nes faktai ir Biblija parodo, kad praeityje dažniausiai dievobaimingi žmonēs turēdavo sielvartų ir buvo persekiojami. (2 Tim. 3:12) Bet "perversmo Dienoje," keturių dešimčių metų laikotarpį, Mesijinei Karalystei prasidējus, bus įvykinta permaina. Tą dieną piktos jēgos bus naikinamos, ir teisybē, kuri bus laipsniškai įsteigta, teisingai atsilygins piktadariams ir palaimins gera darančiuosius. — "Sielvartas ir suspaudimas kiekvieno žmogaus sielai, kurs daro pikta, ... garbē gi, išaukštinimas ir ramybē kiekvienam darančiam gera;" — "rūstybēs ir teisingo Dievo teismo apreiškimo dienoje, Jis atsilygins kiekvienam, žiūrēdamas jo darbų." (Rom. 2:9, 10, 6, 5) Ir kadangi dabar pasaulyje yra labai daug neteisybēs, Dievo Karalystēs pradžioje bausmēs bus labai sunkios, ir delto "tuomet bus didelē priespauda, kokios nebuvo nuo pasaulio pradžios." Tokiu būdu atkeršijimais, priespaudomis ir rūstybēs parodymu tautoms, Viešpats parodys pasauliui amžų permainą ir valdovų pasikeitimą. Delto parašyta: "Kuomet tu darysi savo teismus žemēje, pasaulio gyventojai mokinsis teisybēs." (Iza. 26:5-11) Žmonēs sužinos, kad naujoje tvarkoje teisybēs darytojai bus išaukštinti, piktadariai gi varžomi ir baudžiami. Norēdami gauti aiškesnį pranašingą liudijimą apie šitą Karalystę ir jos apsiējimą su nuolankiais, teisingais, neturtingais, reikalaujančiais ir prispaustais, ir apie sunaikinimą visokių pavergējų, neteisybēs palaikytojų ir prispaudējų įstaigų, ir apie abelną žmonijos reikalų sulyginimą, atydžiai skaitykite Psalmes 72:1-19, 37:1-4.

Tokiu būdu mūsų Karalius apreikš save laipsniškai: Kaikurie pastebēs naująjį Valdovą anksčiau, kiti vēliau, [135] bet pagaliau "kiekviena akis jį matys" (horao — pastebēs). (Apr. 1:7) Bet "Jis ateina su debesimis;" kol dar priespaudų debesiai yra tamsūs ir kalnai (šio pasaulio karalystēs) dreba ir krinta, ir žemē (organizuotoji visuomenē) yra judinama, ardoma ir tirpinama, kaikurie supras, kad jau arti tas, ką mes dabar skelbiame, — kad didžioji Jehovos diena jau atējo; kad išpranašautoji priespaudų ir keršto diena tautoms jau prasideda; ir kad Jehovos Pateptasis ima ant savęs savo didžią galybę ir pradeda savo darbą, darydamas iš teisybēs taisyklę ir iš tiesumo lyginimo įrankį. (Iza. 28:17) Nes "Jis turi karaliauti iki" Jis pažemins visokį viešpatavimą ir žemēs nusistatymą, kurie priešingi dangiškiems įstatymams.

Suspaudimui besididinant žmonēs jieškos prieglaudos "lindynēse," ir uolų plyšiuose, didelēse visuomeninēse tvirtovēse [glausis prie laisvųjų masonų ir kitokų susivienijimų, sąjungų ir bendrovių, ir prie visokų pasaulinų ir bažnytinų organizacijų] ir kalnuose [žemiškose valdžiose], sakydami: "Griūkite* ant mūsų [pridengkite ir sergēkite] ir paslēpkite mus nuo sēdinčiojo soste ir nuo Avinēlio rūstybēs, nes didi Jo rūstybēs diena atējo." — Apr. 6:15-17.

* Prašymas kad kalnai griūtų ant jų, reiškią jíeškojimą prieglaudos. Manymas kad bedieviai gaus tiek tikējimo, kad norēs melstis ir prašyti, kad tikrieji kalnai griūtų ant jų, yra nesąmoningas. Tikroji šių pareiškimų prasmē yra toki, kad didžiūnai, turtuoliai, o taip pat ir beturčiai dabar yra išsigandę ir jieško kur pasislēpti nuo užeinančios pasaulio perversmų audros.

Piniginē stabmeldystē, del kurios pasaulis padūko, ir kuri užims žymią vietą suspaudimuose, vers žmones rūpintis netik jų sukrovimu, bet ir apsaugojimu; bet jų garbinimas bus visai panaikintas, kaip parodyta Izaijo 2:8-21; ir Ezekiēlio 7:17-19.

Didžioji perversmų diena bus pažinta ir nuo jos audros [136] kiekvienas norēs pasislēpti, bet tik nedaug kas supras, kad Viešpaties teismai daromi pasaulyje kaip Jo čiabuvimo ir teisingos valdžios įsteigimo ir Jo įstatymų įvykdymo sekmē. Bet pagaliau visi pažins ("matys") garbēs Karalių; ir visi, kurie tuomet mylēs teisybę, linksmai Jo klausys ir stengsis vykinti Jo teisingus reikalavimus.

Tai bus laikas atsilyginimo visiems, kurie klastomis arba prievarta, kartais net įstatymo vardu ir po jo priedanga, neteisingai pasigriebē kitų teises ir nuosavybę. Atlyginimas, kaip jau matēm, ateis nuo Viešpaties, žmonijos minių sukilimu. Sielvartaudami ir nenorēdami persiskirti su doleriu arba su žemēs šmoteliu, ar su pasisavintomis teisēmis ar garbe, kuriuos jie ilgai savinosi, ir matydami ateinantį ątsilyginimą, daugelis norēs pasislēpti civilinēse ir religinēse iki tam laikui buvusiose tvirtovēse, — organizacijose, manydami kad tik jos tegali juos ginti ir apsaugoti, ir kad nepriklausydami prie jų, jie kris. Bet tokios įstaigos negalēs jų išgelbēti Viešpaties rūstybēs dieną. Besiartinančioji kova ir atsilyginimas privers visas žemēs gimines dejuoti arba raudoti; nes tai bus laikas tokių priespaudų, kokių nebuvo nuo tautos prasidējimo, ir kokių niekados nebebus. Raudojimas bus daromas "del Jo;" delto kad Jo teismai naturaliu būdu pagamins didelius perversmus, nes Viešpats kelsis baisiai sudrebinti žemę ir sunaikinti jos ištvirkimą. (Iza. 2:21) Viešpaties teismai ir suspaudimai bus taip toli siekia, kad nēvienas negalēs ištrūkti. Pagaliau kiekviena akis pamatys permainą, ir pažins kad Viešpats karaliauja. Perversmai galētų būti žymiai sumažinti, jei žmonēs greičiau pamatytų ir pasielgtų sulig lygybēs principais, atsisakydami ir išsižadēdami visų neteisingų praeities privilegijų; bet saumylystē neleis taip daryti ir delto vargai ir suspaudimai ištiks ir parblokš pasididžiavusiuosius, pažemins galinguosius ir išaukštins nuolankuosius.

[137] Bet didelēs žmonijos minios nepažins tikrosios padēties kolei didžioji perversmų diena nebus beveik praējusi. Jie supras tik tada, kai pagonių karalystēs jau bus sutriuškintos ir pašalintos, ir joms nebus rasta vietos (po 1915 V. m. kaip jau buvo įrodinēta pirmesniame skyriuje), kuomet jau didžioji Babelē bus visiškai išgriauta ir jos įtaka pasaulyje sunaikinta. Tuomet jie pamatys, kad didieji perversmai, kuriuos jie pergyveno, buvo simboliniai vadinami: "Didžiosios Visagalio Dievo dienos kova." (Apr. 16:14) Jie susipras, kad sulig tuo kiek jie palaikē klastas ir neteisybę, jie kovojo prieš naujosios Karalystēs įstatymus ir kariuomenes ir prieš patį naująjį žemēs Valdovą; ir kokiame laipsnyje jų liežuvis, plunksnos, rankos, įtekmēs ir įmonēs buvo naudojamos parēmimui tiesos ir teisybēs kiekviename dalyke, tokiame pat laipsnyje jie kovojo Viešpaties pusēje.

Kaikurie pažins suspaudimų reikšmę daug anksčiau negu kiti, delto kad jie greičiau priims pamokymus. Ir per visą šitą suspaudimų laiką pasaulyje bus tokių, kurie skelbs tų dalykų priežasti ir apsakys Viešpaties čiabuvimą ir įkurimą Jo Karalystēs, kuri yra priešinga tamsybēs valdžioms, ir delto yra tikroji perversmų priežastis; nes ji krato ir ardo visuomenę, parodydama, kad visi, kurie priešinasi tiesai ir teisingumui, yra naujosios Karalystēs priešais; ir jei tokie greit nepasiduos, jie bus nugalēti ir sugēdinti. Bet minios neklausys išmintingų patarimų, kaip kad visuomet buvo daroma, iki jos nebus pažemintos naujosios Karalystēs geležine valdžia, ir tik tuomet atkaklieji pamatys savo užsispyrimo paikumą.

Tikroji mokytoja ir šviesanešē (Mato 5:14), bažnyčia arba Kristaus kūnas, nebus palikta tamsybēje, kad per rūstybēs ir galybēs apreiškimą pažinų savo Viešpaties čiabuvimą, kaip kad daroma su pasauliu. Jos apšvietimas buvo specialiai Dievo prirengtas. Tikriausiu pranašavimų Žodžiu, šviečiančiu tamsioje vietoje, ji turi aiš- [138] kių ir tikrų žinių apie tai, ko ji turi laukti. (2 Pet. 1:19) Tyrinēdama pranašingąjį Žodį ji bus apsaugota nuo nusiminimo ir taip sustiprinta, kad galēs apgalēti priešo užpuolimus, sląstus ir visokias kliūtis "piktoje dienoje," ir pasirodyti Dievo pagirta; bet ji pasidaro šviesos nešēja ir pasaulio mokytoja. Tokiu būdu bažnyčiai bus pagelbēta parodyti pasauliui del kokios priežasties ateina perversmai, apskelbti naujojo Valdovo čiabuvimą ir supažindyti žmones su naujosios gadynēs tvarką, planais ir tikslais, ir parodyti geros valios žmonēms kokiu būdu jie gali pasidaryti naujosios tvarkos rēmējais ir palaikytojais. Ir nors didžiuma nepriims patarimų, kolei nebus suspaudimais priversti pasiduoti, tai visgi tie patarimai gelbēs jiems greičiau išmokti jiems skirtąsias pamokas. Tokią pasiuntinystę turēs "kojos, arba paskutiniai bažnyčios nariai, kurie skelbs kalnuose (karalystēse) pradētąjį Kristaus karaliavimą, ir apie juos kalbama Izaijo 52:7.

TEKSTAI, KURIE ATRODO KITS KITAM PRIEŠINGI

Šventraštyje randama kaikurių pareiškimų apie Viešpaties sugrižimą, kurie, pirm ištyrimo, gali atrodyti kits kitam priešingi. Ir neabejotina kad Dievo valios paskyrimu taip buvo per ilgus amžius paslēpta tiesa iki tinka mam laikui ją suprasti. Ir paskirtam laikui atējus ji pasidarys suprantama tik specialiai pašvęsųjų klasei, kurios naudai ji parašyta.

Pavyzdžiui: Mūsų Viešpats pasakē: "Štai aš ateinu kaip vagis," ir "Kaip buvo Noēs dienose, taip bus ir žmogaus Sūnaus dienose [Jo čiabuvimo dienose]: Jie valgē ir gērē, vedē moteris ir jos tekējo," "ir jie nežinojo, kolei atējo tvanas." "Ir kada Jezus buvo Fariziejų paklaustas, kuomet ateis Dievo Karalystē? Jis jiems atsakydamas tarē: Dievo Karalystē neateina regimai." — neateina su [139] iškilmę — Apr. 16:15; Luko 17:26, 27, 29; Mato 24:38, 39.

Šitie Šventraščio tekstai aiškiai sako ir parodo kokiu būdu Viešpats ateis. Jie sako kad Jis bus čia nematomas, ir tūlą laiką vykins savo darbą pasauliui visai nieko apie tai nežinant. Todel Jo atējimas turi būti tylomis, napastebētas, ir visiškai pasauliui nežinomas, "kaip vagis," kurs ateina be iškilmēs ir be pasirodymo. Kaip Noēs dienose pasaulis buvo užimtas savo reikalais ir visai nesirūpino apie ateitį ir visiškai netikējo Noēs skelbimui apie ateinantį tvaną, taip pat bus pirmesnēje Viešpaties dienos dalyje. Pasaulis netikēs skelbimui apie Jo čiabuvimą ir apie ateinantį suspaudimą, bet eis savo paprastu keliu, visai nekreipdamas domēs į toki skelbimą, iki didelių perversmų potvinis sunaikins senąjį pasauli arba senąjį pasitvarkyma, atidarydamas kelią pilnam įsteigimui naujos tvarkos, Dievo Karalystēs po visu dangumi. "Kaip buvo Noēs dienose, taip bus ir žmogaus Sūnaus dienose" (Jo čiabuvime).

Kitur Šventąjame Rašte mes randame tekstų, kurie ant pirmo pažvelgimo atrodo tiesiog priešingi. Pavyzdžiui: "Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus su šauksmu, su arkangelo balsu, ir su Dievo trimitu." — "Viešpats Jezus apsireikš iš dangaus su savo galingais pasiuntiniais ugnies liepsnoje. Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir neklauso mūsų Viešpaties Jezaus Kristaus Evangelijos." — "Štai jis ateina su debesimis; jį matys kiekviena akis." — 1 Tesal. 4:16; 2 Tesal. 1:7, 8; Mato 24:30; Apr. 1:7.

Būdami tiesos jieškotojais mes negalime sakyti, kaip kad didžiuma sako, kad esą galima aiškinti juos kaip kas nori, neatsižvelgiant kas pasakyta kituose tekstuose. Kol nepasirodē kad kiekvienas Biblijos pareiškimas yra sandermingas, nereikia manyti kad mes jau teisingai supratome dalykus. Vienas Dievo pareiškimas yra tiek pat [140] teisingas ir tiek pat tvirtas pamatas tikējimui, kiek šimtas. Todel yra išmintingiau jieškoti sutartino išaiškinimo, negu priimti nepatvirtintas išvadas arba teorijas, paremtas tik vienpusiniais aiškinimais; nes taip darydami suvedžiotumēm patys save ir kitus.

Abelnai krikščionys nesistengia suderinti šituos pareiškimus, ir delto jų nuomonēs yra vienpusiškos ir neteisingos. Paskutinē pareiškimų grupē yra tiek pat teisinga ir reikšminga, kiek pirmesnioji, ir matomai skelbia mūsų Viešpaties atējimą ir čiabuvimą iš visai priešingos pusēs, nejučiomis, nepastebēta, panašų į vagies atējimą. Turime dar kitu du pareiškimu, parodančiu kokiu būdu įvyks Jo atējimas: "Tas Jezus, kurs paimtas nuo jūsų į dangų, taip pat ateis, kaip matēte jį žengiantį į dangų." ir "Nes kaip žaibas eina iš rytų ir pasirodo iki vakarų, taip bus ir žmogaus Sūnaus atējimas." (Ap. Darb. 1:11; Mato 24:27) Norint ateiti prie teisingos išvados, turime priderančiai apsvarstyti ir šituos tekstus.

Tyrinēdami tuos dalykus mes turime pastebēti, kad kuomet mūsų Viešpaties aiškiai pasakyta, kad Jo Karalystē bus įsteigta be jokių išlaukinių apsireiškimų, ir kad Jo atējimas, Jo čiabuvimas, bus kaip vagies, reikalaująs atydaus budējimo jo pastebējimui ar patēmijimui; delto visi aukščiau minētieji tekstai, kurie kalba apie Jo išlaukinį ir matomą apsireiškimą, yra pasakyti aukšta simboline kalba, atskyrus tą vieną, kuriame pasakyta, kad Jis taip ateis, kaip nuējo. Simbolinē kalba visuomet turi nusilenkti aiškesniems ir rasmeniškiems pasakymams, kuomet jų simbolinē prasmē pasirodo. Kada tik literinis aiškinimas pasirodo priešingas protui ir padaro, kad aiškinamieji tekstai atrodo tiesiog priešingi aiškesniems Šventojo Rašto pareiškimams, tuomet tokius tekstus reikia skaityti figūros kalba, ir simbolinis, jų aiškinimas turi būti suderintas su aiškesniais arba literiniais pasakymais, sutiktinai su apreikštais Dieviškais planais [141] ir tikslais. Taip skaitant ir taip aiškinant čia vartotus simbolius, pasirodys gražus visų šitų pareiškimų sutartinumas. Taigi dabar ištirkime juos ir pamatysime kaip tobulai jie sutinka su pasakymais, kurie nēra simboliniai.

(a) "Pats Viešpats nužengs iš dangaus su šauksmu ir su arkangelo balsu ir su Dievo trimitu." (1 Tesal. 4:16) Balsas ir trimitas šitoje vietoje atitinka simboliams, kokie naudojami Apreiškimo 11:15-19 — "Sekmasis angelas sutrimitavo, ir danguje pasigirdo didelių balsų, kurie sakē: Šio pasaulio karalystē teko mūsų Viešpačiui ir jo Kristui ir jis karaliaus per amžių amžius ... Tautos supyko ir atējo tavo rūstybē ir metas teisti mirusius," ir t. t. Apie tuos pačius atsitikimus kalbama Danielio pranašystēje: — "Anuo gi metu kelsis [pradēs karaliauti] didis kunigaikštis Mikolas [Kristus] , . . . ir ateis priespaudos laikas, kokio nebuvo nuo to meto, kai tautos pradējo būti, ... ir daugelis tų, kurie miega žemēs dulkēse, pabus." Ir prie paminētų pareiškimų apie balsą ir trimitą, Povilas dar priduria: "Tuomet mirusieji, kurie yra Kristuje, kelsis pirmi." 2 Tim. 4:1 jis toliau sako, kad Kristus teis gyvuosius ir mirusiuosius, savo apsireiškime ir Karalystēje; ir apie gyvųjų tautų teismo prasidējimą visur rašoma kaip apie laiką didžiausių priespaudų, kokių dar niekad pasaulyje nebuvo. — Dan. 12:1, 2.

Atrodo kad Povilas, Jonas ir Danielis kalba apie ta patį laiką, mūsų Viešpaties pasirodymo laiką ir įsteigimą Jo Karalystēs didelių suspaudimų metu; bet kaikurie jų pareiškimai pritaikomi ankstybesniems įvykiams, dar prieš Karalystēs įkūrimą. Kiekvienas rašytojas parodo tokias pat sekmes ir įvykius po Mikolo atsistojimo, balsų ir trimitavimo, būtent: suspaudimą ir rūstybę tautoms ir prisikēlimą iš numirusių. Dabar pastebēkime ką reiškia figūros kalba pasakytieji žodžiai: —

"Su šauksmu." Graikų žodis, kuris čia išverstas "šauksmu" yra keleusma, kas reiškia padrąsinimo šauksmas. [142] Šauksmas reiškia viešą skelbimą, kurį girdi netik keli žmonēs, bet mišrios minios. Šauksmu galima įbauginti, išgąsdinti, arba pagelbēti ir padrąsinti. Į vieną klasę šauksmas gali atsiliepti vienaip, į kitą kitaip, sulig apystovomis ir aplinkybēmis.

Pasaulio įvykių eiga bēgyje pereitų penkiolikos metų labai griežtai atitinka šitiems simboliams, nes šiandien visame pasaulyje žmonēs šaukiami ir žadinami jieškoti savo teisių ir privilegijų, bendro sugyvenimo ir teisingumo dēsnių, kurie turētų būti žmonių sutikimo ir sugyvenimo pagrindu. Kur dabar rasime civilizuotame pasaulyje tautą, kuri nebūtų girdējusį šitą šauksmą ir pajutusi jo įtaką.  Visas civilizuotasis pasaulis, per pereitus kelis metus, tyrinējo politinę ekonomiją, civilines teises ir visuomenines laisves, taip kaip niekad pirmiau žmogaus istorijos bēgyje. Žmonēs yra drasinami ir jie patys ragina kits kitą atydžiau ir uoliau ištirti dalykus, kurie liečia jų gyvenimo reikalus. Padrąsinimo šauksmas prasidējo su žinojimo padaugējimu, kuris jau pasklido po visą pasaulį, ir delto žmonēs pradējo jungtis ir vienytis pasitikēdami pasaulio išminčiais ir vadais, raginančiais juos kovoti už savo tikras ir pramanytas teises ir laisves. Ir tokioms organizacijoms besididinant ir besidauginant šauksmas taipogi didēja ir, kaip pranašystēse pasakyta, pasibaigs dideliu tautų sumišimu ir prispaudimu. Apie galutinas pasekmes Pranašo aiškiai parašyta: "Daugybēs balsas kalnuose [karalystēse], kaip skaitlingų tautų; klausykis, tai surinktų tautų karalysčių trinksējimas, kareivijų Viešpats davē įsakymą kariuomenei." — Iza. 13:4.

"Su arkangelo balsu." — Čia turime kitą žymų panašios svarbos simbolį. "Arkangelas" reiškia vyriausį pasiuntinį; ir pateptasis mūsų Viešpats yra Vyriausiuoju Pasiuntiniu — "Sandoros Pasiuntinys." (Mal. 3:1) Danielius kalba apie tą patį asmenį ir vadina Jį Mikolu, [143] kurio vardas reiškia "kaip Dievas," — tinkamas vardas tam, kurs yra "tikras Tēvo esmēs paveikslas,” ir Jo valdančios galybēs Atstovas. Arkangelo balsas yra Kristaus valdžios ir įsakymo simbolis. Taigi, šitas simbolis perstato Kristų, pradedantį kontroliuoti ir karaliauti ir duoti savo oficialių įsakymų ir paliepimų, skelbiančių gadynių permainą, kuri bus įsteigta Jo Karalystēs įsakymų įvykinimu.

Danielius išreiškē tą pačią mintį kitokiais žodžiais, sakydamas, kad tuomet "kelsis" Mikolas, didysis Kunigaikštis. Keltis reiškia imti ant savęs valdžią ir duoti paliepimų. Izaijo 2:19, 21 naudojamas tas pats žodis "kelsis." Tą patį "balso" simbolį vartojo Dovidas, kuomet pranašaudamas apie Kristų, pasakē: "Jis paleido savo balsą ir žemē sutirpo." Didžiųjų priespaudo laikas skubuotai artinsis prie galo, ir žemē (organizuota visuomenē) sutirps ir iširs, valdžios permainai įvykus, kuomet naujasis Karalius paleis savo paliepimo balsa. Jo paliepimu klaidingos visuomeninēs ir religinēs įstaigos turēs griūti, nežiūrint kaip jos senos arba kiek stiprios ir kaip apsiginklavusios jos nebūtų. Iš Jo burnos išeinąs kalavijas padarys joms galą. Tiesa, nušviečianti visokius dalykus, teis tautas ir Kristui viešpataujant ir vadovaujant sunaikins pikta ir klastas tūkstančiose jos formose.

"Su Dievo Trimitu." — Daugelis nepagalvodami laikosi nuomonēs kad tasai trimitas bus literinis trimitavimas ore. Bet pasirodys kad tai yra neprotingas laukimas, kuomet patēmijame, kad Povilas čia nurodo į tą patį trimitų, kuris Apreiškime vadinamas "Septintas Trimitas," arba "Paskutinis Trimitas," iš septynių simbolinių trimitų. (Apr. 11:15; 1 Kor. 15:52) Priparodymas, kad minētuose tekstuose kalbama apie tą patį trimitą, randamas aprašymuose apie juose išpranašautuosius įvykius. Povilas kalba apie prisikēlimą ir Viešpaties Karalystēs įkūrimą, ir jungia tuos dalykus su [144] "Dievo trimitu;" panašiai kalba ir Apreikštojas, pridēdamas dar kaikurias smulkmenas. Kodel tai vadinama "septintu" arba "paskutiniu trimitu," ir "Dievo trimitu," paaiškēja kuomet mes atsimename, kad įvykiai, kokie turējo įvykti šešių pirmesnių Apreiškimo trimtų metu, nurodo į žmonijos reikalus, sekmasis gi nurodo ypatingai į Viešpaties darbą "Viešpaties dienoje." Kadangi šeši pirmesnieji trimitai buvo simboliai — ką abelnai pripažįsta įvairūs tyrinētojai ir Apreiškimo aiškintojai, juk būtų priešinga išmanymui ir sveikam protui laukti, kad sekmasis arba paskutinis trimitas bus literinis arba ore girdimas trimitavimas. Tai būtų priešinga abelnoms Viešpaties metodoms ir Šventraščio pareiškimams, kalbantiems apie Jo atējimo slaptingumą; vagis jog niekados neskelbia savo atsilankymą trimitavimu.

Visi septyni Apreiškimo trimitai yra simboliniai ir vaizduoja septynius ilgus laikotarpius ir jų įvykius. Jų ištyrimą mes paliksime sekančiam tomui. Pasakysime tik tiek, kad mes dabar randame save tarp tų įvykių, kokie turējo pasirodyti septinto trimito trimitavimo laiku. Didieji balsai, žinojimo padaugējimas, tautų supykimas, ir t. p. imant bendrai su laiko pranašystēmis, patvirtina šį faktą. Dar turi įvykti daug dalykų pirma negu septinto arba paskutinio trimito trimitavimas paliaus; pavyzdžiui, atsilyginimas šventiesiems ir pranašams, prikēlimas visų mirusiųjų, ir t. p. Ištikrųjų tasai trimitavimas siekia per visą Tūkstantmetinį Kristaus karaliavimą. kaip parodyta įvykiais, kurie tuomet turēs įvykti. — Apr. 10:7; 11:15, 18.

Tokiu būdu mes pamatēme, kad "šauksmas," "arkangelo balsas" ir "Dievo trimitas," visi yra simboliais, kurie dabar pradeda įvykti. Reikia taip pat atydžiai pastebēti, kad kiekviena iš ką tik minētų trijų pranašysčių (Dan. 12:1; Apr. 11:15; 1 Tesal. 4:16), kalba apie Viešpaties čiabuvimą tuo pačiu laiku, kuriuo [145] pranašautieji dalykai įvyksta. Tie dalykai buvo parašyti parodymui kokiu būdu Jo nematomas čiabuvimas bus apreikštas tiems, kurie turi tikējimo į pranašavimų Žodį. Povilas sako: "Pats Viešpats nužengs su šauksmu [šauksmo metu]," su balsu, trimitu ir t. p.; Jonas gi sako, kad šio pasaulio karalystēs pasidarē Jo, šitų įvykių metu; Danielius sako, kad "tuo metu kelsis didysis Kunigaikštis, Mikolas [Kristus]"; Jis bus čia ir ims ant savęs savo didžią galybę. Jei tat mes pažįstame šauksmą, balsus ir didelio trimito garsą, turime juos priimti kaip priparodymą, ne kad Viešpats netrūkus ateis, bet kad Jis yra atējęs ir yra čia, ir kad jau prasidējo pjūties darbas, surinkimas kviečių ir sudeginimas kūkalių. Tą mes veik priparodysime daugeliomis laikopranašystēmis. Vienok, Jo čiabuvimą ir darbą bus galima pastebēti, ne naturaliu matymu, bet tikējimo akimis, žiūrint į tikrą pranašavimų Žodį.

Čia reikia atkreipti domēsį dar į kitą dalyką, kad "šauksmas," "arkangelo balsas," ir "Dievo trimitas," kaip jau aiškinome, yra įmonēs naudojamos atlikimui Evangelijos amžiaus pjūties darbo. Taigi, jei mes suprantame netiktai simbolių reikšmę, bet matome išpranašautuosius įvykius, tai ir vēl turime įrodymą, kad mes teisingai išaiškinome simbolius ir kad dabar mes gyvename laikotarpy, kurs vadinamas "pjūtimi," kuriuo Evangelijos amžius pasibaigia ir Tūkstantmetinis amžius prasideda. Daugelis be jokių tolesnių įrodymų pamatys, kad dabar įvyksta atskyrimo darbas tarp tikrai pasišventusiųjų ir tarp tų, kurie neša tik krikščionių varda. Daugelis jau gali matyti simbolinēs ugnies liepsną ir pastebēti žmonių. "šūkavimą,"' ir naujojo Karaliaus Imanuēlio paliepimą ir įvykius, kurie vadinami "septintu trimitu," ir suspaudimų "debesius," su kuriais Viešpats ateina ir kuriais Jis parodys savo galybę, pavergdamas viską sau.

Mes jau atkreipēme domēsį į faktą (Tom. 1, 250 p.), [146] kad pripažinimas vykdomojo pjūties darbo yra kitas Viešpaties čiabuvimo priparodymas, delto kad Jo pasakyta, kad Jis bus vyriausias pjovējas ir viso darbo vedējas, ir kad tai bus Jo pirmas darbas — "Aš žiūrējau, ir štai baltas debesis ir ant debesies sēdintis, panašus į žmogaus Sūnų; jis turējo ant savo galvos auksinį vainiką ir savo rankoje aštrų pjautuvą ... Kurs sēdējo ant debesies paleido savo pjautuvą į žemę, ir žemē buvo nupjauta." — "Pjūties metu aš pasakysiu pjovējams: Pirma išrinkite," ir t. t. (Apr. 14:14, 16; Mato 13:30) Įvairūs pjūties darbai bus atlikti laipsniškai, bet visa tai įvyks "žmogaus Sūnaus dienose" — mūsų Viešpaties čiabuvimo dienose, kuomet Jis panaudos savo galybę. Pirmiau­siai Jis bus pažintas klasēs, apie kurią Apaštalas kalbējo, sakydamas: "Jūs, broliai, neesate tamsybēje," pagaliau visi Jį pažins.

"Ugnies liepsnoje." — Kuomet atsimename ką šitie "ugnies" simboliai reiškia (kaip buvo aiškinama pirmame tome, 333 pul.), greit suprasime ir šį simbolinį pareiškimą. Apie tai mes skaitome : "Viešpats Jezus apsireikš iš dangaus su savo jēgos angelais ugnies liepsnoje. Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir neklauso mūsų Viešpaties Jezaus Kristaus Evangelijos." — 2 Tesal. 1:8.

Stačiai pasakius, mes suprantame kad čia pasakyta, kad mūsų Viešpaties čiabuvimas Jo dienoje (Tūkstant­metiniame amžiuje) bus apreikštas pasauliui iš Jo dvasinēs valdiškos vietos ("dangaus") rūstybe ir nubaudimu viso pikto ir piktadarių. Tai bus naikinanti rūstybē, kaip parodyta ugnies simboliu, ir tai nepaliks nei šaknies, nei šakos iš piktenybēs sistemų, klastų, priespaudų ir savavalingų nusidējēlių; ir visi puikieji ir visi piktadariai bus sudeginti kaip pelai Tūkstantmetinēje dienoje. Jos pradžioje, "pjūties" metu, šita ugnis degs labai smarkiai, naikindama puikybę ir piktenybę, kurios [147]dabar labai greit augo. Laimingi kurie norēs palikti savo puikybę ir piktenybę sunaikinimui; nes kitaip esant jie patys galētų patekti į sunaikinimą (antrą mirtį), į kurią kaikurie pasipriešintojai pakliūs Tūkstantmetiniame amžiuje. Apie tą laiką mes skaitome: "Nes štai ateis diena, įkaitinta kaip krosnis, ir visi puikieji, ir visi, kurie elgiasi bedieviškai, bus pelai; ateinantį diena padegs juos, sako kareivijų Viešpats, ir ji nepaliks jiems nei šaknies, nei atžalos." — Mal. 4:1.

"Jo galybēs angelai," arba pasiuntiniai yra įvairūs Jo tarnai arba veikējai, gyvi ir negyvi, kuriuos Viešpats naudos dabartinų piktų sistemų išardymui ir visų piktadarių nubaudimui.

Kolei Viešpaties rūstybē arba kerštas bus tokiu būdu išreikštas ugnies liepsna ir naikinančiais perversmais, kokių niekad pirmiau nebuvo — taip visuotinais ir toli siekiančiais ir pikta naikinančiais — tuo pačiu laiku teisybē ir teisingumas pradēs tarpti. Ir kuomet žmonēs vis aiškiau ir aiškiau pamatys tokią naują tvarką, jie susipras, kad nauja valdžia yra pradējusi tvarkyti žmonijos reikalus; ir tokiu būdu mūsų Viešpaties čiabuvimas, kaipo karalių Karaliaus, bus apreikštas pasauliui. "Jis bus apreikštas ugnies liepsnoje ir atkeršys [abejiems] tiems, kurie nepažįsta Dievo [kurie nēra tikrai susipažinę su Dievu, bet vistiek nenori klausyti apšviestos sąžinēs, kurią visi maždaug turi] ir [tiems, kurie, pažindami Dievą] neklauso mūsų Viešpaties Jezaus Kristaus Evangelijos."

Pasinaudodami Viešpaties drausmēmis, padidējusia apšvieta ir prilankiomis Tūkstantmetinēs dienos progomis, visi bus atvesti į tikrą tiesos pažinimą ir į teisybēs kelią, nes nebebus kuo pateisinti nežinojimą ar negalējimą klausyti tiesos; todel visi atkaklieji Dievo ir teisin­gumo priešai bus nubausti amžinu sunaikinimu (iš kurio [148] nebebus prisikēlimo) nuo Viešpaties veido ir Jo galybēs garbēs.

"Su galybę ir didelę garbę." — Toliau pasakyta, kad pasaulis matys žmogaus Sūnų ateinantį pirmą negu Jo Karalystē bus pilnai įsteigta arba visi Jo bendratēvainiai surinkti pas Jį ir išaukštinti su Juo. Matydamos Jo atējimą visos žemēs giminēs raudos — "ir išvys žmogaus Sūnų ateinantį su didelę galybę ir garbę."

Pasaulis jau mato kilstančius tamsius suspaudimų debesius. Žmonēs pradeda suprasti, kad koki nepaprasta galybē dabar tvarko jų reikalus, kurių jie patys nebegalējo sutvarkyti. Pasauliniu atžvilgiu ateitis atrodo labai tamsi ir baisi visiems, kurie turi užtektinai proto isižiūrēti į esamojo laiko įvykius. Protaujanti žmonēs gali pastebēti kaip dabar reikalaujama atskyrimo tiesos nuo netiesos ir teisingumo nuo neteisybēs ir reikalauja jų individinių principų pripažinimo. Daugelis pastebējo naujojo žemēs Karaliaus garbę ir galybę; bet kadangi apie Jį yra debesiai ir tamsybē, delto paties Karaliaus jie nepažįsta. Žmonēs mato debesius ir delto mato Jį ateinantį debesyse su didelę galybę ir garbę (valdžios ir teisingumo garbę), bet Jo jie nepažįsta. Ir kolei iš tų debesų nekris ledai ir ugninēs anglįs (Psal. 18:12, 13), daužančios ir naikinančios žmogaus puikybę, saumylystę ir prietarus, iki tol debesiai nebus išblaškyti ir Kristaus čiabuvimo garbē ir didenybē negalēs pilnai pasirodyti. Jei žmonēs apsvarstytų ir klausytų Viešpaties balso, kuris dabar tvarko teisybēs kelią ir duoda įspējimų apie gręsiantį atsilyginimą, didžiosios artimos ateities nelaimēs galētų būti išvengtos; bet "Dievas kalba vieną sykį, taipogi antrą sykį, bet žmogus tai netēmyja ... Tuomet jis atveria žmonių ausis [suspaudimo dienos griausmais], moko juos ir duoda nurodymų perspējimais, kad nukreiptų žmogų nuo to ką jis daro ir išliuosuotų jį nuo puikybēs."

[149] "Štai Jis ateina su debesimis," ir tinkamu metu "Jį matys [pastebēs] kiekviena akis," — pažins Jo čiabuvimą, galybę ir valdžią; ir visi turēs Jam pasiduoti, noromis ar nenoromis, iki Šetono paliuosavimui trumpam laikui Tūkstantmeties pabaigoj; ir tuomet po pilno prityrimo, jų noringumas ar nenoringumas bus ištirtas ir nenorintieji bus sunaikinti antra mirtimi, kuri simboliškai vadinama ugnies tvenkiniu. — Apr. 21:8.

Taip žiūrint visi šitie simboliniai aiškinimai apie mūsų Viešpaties atējimo būdą gražiai sutinka su aiškiais pareiškimais, kuriais pasakyta, kad Jo čiabuvimas per tulą laika bus paslēptas ir žinomas tik bundantiems.

"TAIP PAT ATEIS"

Dabar pagalvokime ką reiškē angelo žodžiai pasakyti mūsų Viešpaties atsiskyrimo metu — Ap. Darb. 1:11 — "Tas Jezus, kurs paimtas nuo jūsų į dangų, taip pat ateis, kaip matēte Jį žengiantį į dangų"?

Nuodugnus šio teksto ištyrimas parodys, kad jis sutinka su aukščiau paduotomis išvadomis. Daugelis mano kad šitie žodžiai skaitomi šiaip: "Kaip jūs matote Jezų užžengiantį į dangų, tokiu pat būdu matysite Jį vēl ateinanti." Tokie turētų kelis kartus perskaityti šį tekstą, kolei jie pastebēs, kad jis nesako kad tie, kurie matē Jį nueinantį, matys Jį ateinantį; ir kad kiti Jo nematys. Tik pasakyta, kad Jo atējimo būdas bus panašus į Jo nuējimą. Koks tat buvo Jo nuējimas arba atsiskyrimas? Ar buvo tai su didelę iškilmę ir dideliu apsireiškimu? Ar buvo tai su trimitavimu, su balsu ir dideliu šauksmu ir su Viešpaties asmens garbēs prašvitimu, viršgamtinę garbę, ir šviesumu? Jei taip tai mes turētumēm laukti panašaus Jo sugrįžimo. Bet ar neįvyko tai tylomis ir beveik visai slaptomis, sutikmēje su Jo nutarimu turēti sau tikrai įtikrintų liudytojų? To įvykio nematē ir nežinojo niekas kitas kaip tik ištikimieji Jo pasekējai. Dar [150] niekam nepavyko užginčyti Jezaus pereiškimą (Jono 14:19), "Dar trumpa valandēlę, ir pasaulis manęs jau nebematys," nes tik broliai tematē Jo pasirodymus po Jo prisikēlimo, ir niekas kitas nematē Jo užžengimo. Ir tokiu pat būdu kaip Jis nuējo (tylomis, slaptomis, kiek Jo atējimas liečia pasaulį, nežinant, atskyrus tik Jo pasekējus) , taip pat Jis vēl ateis. Ir kaip atsiskirdamas Jis pakēlē savo rankas ir laimino juos, taip ir Jo sugrįžimas daromas tuo tikslu, kaip Jo pasakyta: "Aš vēl ateisiu ir pasiimsiu jus pas save;" "bet aš vēl jus matysiu; tuomet jūsų širdis džiaugsis, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų neatims." — Luko 24:50, 51; Jono 14:3; 16:22.

Angelas dar kreipia mūsų dēmesį į faktą, kad Viešpaties sugrįžime ateis "tas pats Jezus" — tas pats, kurs paliko savo garbę, kurią Jis turējo būdamas pas Tēvą pirm pasaulio atsiradimo, ir kurs pasidarē žmogumi — pasidarē neturtingas, kad mes būtumēm turtingi; tas pats Jezus, kurs mirē Kalvarijoj; tas pats Jezus kurs atsikēlē trečioj dienoj kaip gaivinanti dvasia; tas pats Jezus, kurs per 40 dienų buvo įrodinējęs savo permainą, — tas pats Jezus dabar užžengē aukštyn. Taip, tai buvo tas pats Jezus, kurs buvo patyręs dvi prigimties permainas — nuo dvasinēs į žmoginę, ir po to nuo žmoginēs į dieviškąją. Bet šitos permainos nepakeitē Jo asmenybēs. Angelas tikrina, kad Jis pasiliko ta pati esybē, nežiūrint ar tasai faktas yra suprantamas ar ne; ir nors mes nebepažinsime Jį pagal kūną (kaip žmogų), turime atsiminti Jo išaukštinimą, kad dabar Jis yra dieviškos, dvasiškos prigimties, ir delto turime laukti Jo atējimo sutikmēje su šitą permainą ir išaukštinimu; tačiau turime atsiminti, kad Jis yra tas pats meilingasis Jezus, nepersimainęs šituo atžvilgiu. "Tas pats Jezus," kurs per 40 dienų po Jo prisikēlimo pasirodē tik mokytiniams, ir tik trumpu laiku. Savo antrame čiabuvime Jis bus taip pat nematomas pasauliui, kaip kad buvo per 40 dienų pirm užžen- [151] gimo. Turime atsiminti, kad Jis nebeateina duoti save kaip auką ir kad delto Jam nebereikia aukai prirengto žmogiško kūno. (Žyd. 10:5) Visa tai jau praējo: Jis jau nebemiršta, bet dabar ateina valdyti ir laiminti ir pakelti atpirktąją padermę.

Mūsų Viešpats suteikē mums gražiausį savo čiabu­vimo apreiškimo pavįzdį, sakydamas: "Nes kaip skaisčioji šviesa išeina iš rytų ir pasirodo iki vakarų, taip bus ir žmogaus Sūnaus čiabuvimas." (Mato 24:27) Aišku kad daugeliuose paprastų Biblijų vertimuose pasirodo klaida vartojime žodžio "žaibas," kur turi būtų saulēs šviesa; nes žaibas juk neateina iš rytų ir nešviečia iki vakarų. Dažniausiai žaibai prasideda bile kur padangēse ir retai kada, o gal ir niekad, nenušviečia visas padanges. Saulēs šviesa yra vienintelē šviesa kuri atitinka šitiems Viešpaties žodžiams, pasakytiems prilyginimo prasmēje; nes saulē visuomet pasirodo rytuose ir šviečia iki vakarų. Čia vartotasai graikų žodis astrape yra neteisingai išverstas šiame tekste ir panašiame Luko aprašyme. (Luko 17:24) Kita vieta, kurioje mūsų Viešpats vartojo žodį astrape pritaikydamas jį žvakēs žibējimui, yra Luko 11:36. Neteisingų nuomonių įsigalējimas vertējų mintyse apie mūsų Viešpaties atējimą ir apsireiškimą lyg privertē juos pasiduoti paklydimui ir išversti žodį astrape žodžiu "žaibas." Jie manē kad Jis pasirodys staiga, lyg žaibas, o ne išpalengvo kaip saulēs užtekējimas. Bet įsitēmykime kaip gražiai saulēs užtekējimas atitinka laipsniškam tiesos ir palaimų pasirodymui Jo čiaesumo dienoje. Vartodamas tą pačią iliustraciją Viešpats jungia su savim nugalētojus, sakydamas: "Tuomet teisieji žibēs kaip saulē jų Tēvo Karalystēje." Panašiai kalba pranašas, sakydamas: "Užtekēs Teisybēs Saulē, sveikata yra po jos sparnais." Aušra pasirodo laipsniškai, bet pagaliau jos šviesa išblaškys piktumo tamsybes, nežinojimą, niektikystę ir nuodēmę. [152]

Netobulas išvertimas žodžio parousia dar labiau aptemdē minētojo teksto prasmę. Daugelyje vertimuose tasai graikų žodis yra išverstas atējimas arba atsilankymas, kuomet tikrybēje turējo būti išverstas čiabuvimas. Angliški Biblijos žodynai ir pataisyti vertimai išverčia šį graikų žodį presence. Taigi aišku kad šitas tekstas reiškia, kad kaip saulē išpalengvo pasirodo, taip pat ir žmogaus Sūnaus čiabuvimas bus apreikštas laipsniškai.

Kartu su šitą iliustraciją mūsų Viešpats davē ir persergējimo žodį apsisaugoti nuo kaikurių paklydimų, kurie bus platinami Jo antrojo atsilankymo metu, ir kurių tikslas bus išvesti iš kelio Jo bažnyčią. "Štai aš jums iš anksto paskelbiau. Jei tat jums sakytų: Štai jis tyruose, neišeikite; štai namų gilumoje, netikēkite. Nes kaip saulēs šviesa pasirodo rytuose ir eina iki vakarų, taip bus ir žmogaus Sūnaus čiabuvimas." Taip tat mūsų Viešpats patarē mums apsisaugoti nuo dviejq plačiai pasklidusių mūsų dienų paklydimų. Vienas iš anų dviejų paklydimų yra tvirtinimas, kad mūsų Viešpats ateisiąs kūnu, kur nors Palestinos tyruose; taip tikēdami kaikurie nuējo i tyrus ten laukti Jezaus kūnu, su žaizdomis, taip kaip Jis buvo nukryžiuotas. Jie laukia Jo koks Jis buvo, ne koks Jis yra. Tokie klysta ir nemato tiesos, taip kaip žydai nematē jos pirmojo atsilankymo metu. Toks klaidingas laukimas verčia šitą klasę literiniai aiškinti pra­našo pareiškimą (Zak. 14:4), "Jo kojos stovēs aną dieną Alyvų kalne.* Klaidingų laukimų apakinti jie nemato, kad "kojos" šiame ir kituose tekstuose yra imamos prilyginimo prasmēje. Žr. Psa. 91:12; Iza. 52:7; Psa. 7:6; 110:1; Efez. 6:15; 5 Moz. 33:3; ir daugelyje kituose tekstuose. Jeigu jie žinotų ko laukti tai jie neeitų į Jeru­zalę laukti žmogaus Kristaus Jezaus; nes aukštai išaukštintasis Karalius ateina kaip saulē, ir Jo čiabuvimas ir įtaka jaučiami visame pasaulyje. Todel "neišeikite." [153]

*Šią pranašystę aiškinsime kur nors kitur.

"Jei tat jums sakytų: štai namų gilumoje, netikēkite." Spiritizmas yra visuomet pasirengęs pamēgdžioti ir apgaudinēti; jis visuomet naudoja tiesą kaip šviesos rūbus (2 Kor. 11:13, 14); jis nesidrovi tvirtinti kad mes gyvename laiko permainos periode, garbingo amžiaus aušroje. Nekurie net skelbia kad Kristus jau yra atējęs, ir beabejonēs tokie, savo spiritistų sueigose, mēgins priparodyti kad Jis yra pasislēpęs "namų gilumoje." Jei šitos klastos pasirodytų vienoje ar kitoje formoje, atsiminkime Viešpaties žodžius ir stumkime šalin visus tokius neteisingus tvirtinimus, žinodami kad ne taip Jis apreikš savo čiabuvimą, bet lyg saulēs užtekējimas, pasirodys laipsniškai: "Užtekēs teisybēs Saulē, sveikata yra po jos sparnais."

MŪSŲ VIEŠPATIES ČIABUVIMAS
(PAROUSIA) PJŪTYJE.

Graikų kalba yra labai aiški, ir tasai faktas yra pagelbingas teisingam tiesos pareiškimui. Mūsų paprastose Biblijose vartojama apie trisdešimts graikų kalbos žodžių išvertimui žodžių: Ateis, atējo, turi ateiti, artintis ir t. p. Pavyzdžiui: — ephistemi reiškia pagauti arba užklupti, Luko 21:34 — "neateitų jums netikētai;" — Žydams 4:16 — "Todel artinkimēs su pasitikējimu," reiškia ateiti arba prieiti prie, gr. proserchomai. Jono 2:4 — "Mano valanda dar neatējo," gr. heko. 2 Tim. 3:1 — "Ateis pavojingų laikų," turi būti "bus pavojingų laikų," gr. enistemi; 2 Tesal. 2:2 — "Buk Viešpaties diena esanti arti," turi būti "čia." Graikų žodis parousia reiškia čiaesumą arba čiabuvimą ir neturējo būti išverstas atējimas. Tinkamiausiai tas žodis yra išverstas Pilyp. 2:12, "man pas jus esant."

Čia mes norime atkreipti skaitytojo domēsį į du graikų kalbos žodžiu, heko ir parousia ir į jų vartojimą Naujame Testamente, delto kad tikras tų žodžių supratimas nušviečia mūsų Viešpaties sugrįžimo būdą, ir teisingai aiš- [154] kina tekstus, kurie nebuvo suprantami delei klaidingų vertimų.*

* Žodis parousia randamas 24 kartus Graikų Testamente, ir mūsų vertimuose beveik visuose tekstuose išverstas atējimas. Žr. 2 Kor. 10:10; Mato 24:3, 27, 37, 39; 1 Kor. 15:23; 16:17; 2 Kor. 7:6, 7; Pil. 1:26; 1 Tesal. 2:19; 3:13; 4:15; 5:23; 2 Tesal. 2:1, 8, 9; Jok. 5:7, 8; 2 Pet. 1:16; 3:4, 12; 1 Jono 2:28.

Turēdami mintyje tikrąją žodžio parousia prasmę, — ne atējimą, buvimą kelyje, bet čiabuvimą, po atējimo, — išnagrinēkime dabar kaikuriuos tekstus, kuriuose tas žodis pasirodo. Tai darydami mes sužinosime, kad čiabuvimas nevisuomet reiškia matymą; jis gali būti pritaikomas nematomiems esamiems daiktams. Pavyzdžiui angelai, nematomos esybēs, gali būti su mumis, bet mes negalime jų matyti. Mūsų Viešpats buvo pasaulyje ir dažnai su savo mokytiniais per keturiasdešimts dienų po Jo prisikēlimo, bet pasaulis Jo nematē, ir Jo mokytiniai matē Ji tik kelis trumpus sykius. Tose dienose Jis buvo ant žemēs panašiai kaip ir per 33 ir pusę metų, bet jau nebebuvo visų matomas.

Pasikalbējime įvykusiame pirm klausimo, kokį ran­dame Mato 24:3, mūsų Viešpats išpranašavo sunaikinimą Izraēlio pagal kūną iki laikui, kuriuo jie linksmai pripažins Jį savo Mesiju ir sakys: "Pagirtaš, kurs ateina." Jis buvo pasakęs savo mokytiniams kad Jis nueis, ir vēl ateis, ir paims juos pas save. Tą dieną Jis praminē "pjūtimi," arba to amžiaus pabaiga. Jis pasakē jiems dar ir apie kitą "pjūti" Jo antro atējimo metu. (Mato 9:37, 38; 13:39, 40) Beabejonēs jie atsiminē, kad visai maža kas tepripažino Jį Kristumi Jo pirmame atējime, ir delto norējo žinoti kaip Jis galēs būti pažintas antrame atējime; ir gal jie manē kad Jo antras atējimas įvyks jų dienose. Todel jie statē jam šitokį klausimą: "Koks bus tavo čiabuvimo [parousia] ir pasaulio pabaigos ženklas [pažinimo būdas]?"

[155] Kadangi mokytiniai buvo palinkę sumaišyti žydų amžiaus pabaigos arba pjūties ivykius su būsimos "pjuties," arba Evangelijos gadynēs pabaigos įvykiais, delto mūsų Viešpats pasakē daug dalykų, kurie dar turējo įvykti, parodydamas kad dar turējo praeiti ilgokas laikas, bet kiek ilgas, Jis aiškiai nepasakē; nes tuomet ir Jis dar nežinojo kiek ilgas bus tas laikas. — Mork. 13:32.

Mūsų Viešpaties atsakymas nuo pirmos iki keturio­liktos eilutēse apima visą Evangelijos amžių; ir žodžiai nuo 15 iki 22 eilutēse, turi dvigubą pritaikymą — tiesioginiai — žydų gadynei, ir figūros kalboje šio amžiaus pabaigai, kuriai žydų amžius buvo tik vaizdas. Eilutēs 23 iki 26, patiekia persergējimą apie netikrus kristus, ir 27-je eilutēje Jezus atsiliepia į mokytinių klausimą apie Jo čiabuvimą (parousia), sakydamas: "Nes kaip saulēs šviesa išeina iš rytų ir pasirodo iki vakarų, taip bus ir žmogaus Sūnaus parousia [čiabuvimas]." Saulēs šviesa gali pasirodyti gana staigiai, bet vistiek tylomis, ir pirmiausia ją pamato bundantieji.

Palikdami kaikurias mūsų Viešpaties kalbos dalis vēlesniam aiškinimui, mes tik pastebime antrą atsiliepimą į jų klausimą apie Jo parousia, 37 ir 39 eilutēse. Jis sako; "Nes kaip buvo Noēs dienomis, taip bus ir žmogaus Sūnaus parousia [čiabuvime]." Tēmykite, kad palyginimas nēra tarp Noēs atējimo ir mūsų Viešpaties atējimo, nei tarp tvano atējimo ir mūsų Viešpaties atējimo. Visai nekalbama apie Noēs atējimą; nes, kaip buvo pasakyta, žodis parousia nereiškia atējimą, bet čiabuvimą. Palyginimas yra tarp Noēs buvimo tarp žmonių "pirm tvano," ir Kristaus buvimo pasaulyje, antrame atējime, pirm ugnies — didžiausių perversmų Viešpaties Dienoje, su kurią šis amžius pasibaigs.

Tiesa, kad Noēs dienose, "pirm tvano," žmonēs buvo bedieviški, ir kad jie bus taip pat bedieviški mūsų Viešpaties čiabuvimo laiku, pirma negu ateis ant jų perversmų [156] karštis; vistiek ne tuo tikslu daromas palyginimas, nes bedievystē visuomet buvo. Atsargiai skaitydami mes galime aiškiai pamatyti kokiu tikslu daromas palyginimas: Žmonēs, išskiriant Noēs šeimos narius, nežinojo apie ateinančią audrą, ir jie netikējo Noēs ir jo šeimos liudijimui, ir tuo atvējų daroma palyginimas. Taip pat bus ir žmogaus Sūnaus čiabuvime. Tiems dalykams tikēs tik Dievo šeimynos sąnariai; kiti gi "nežinos," kol visuomenē arba dabartinis pasitvarkymas nepradēs sutirpti nuo didelio karščio ateinančiame priespaudų laike. Tai pasirodo Jezaus Žodžiuose: "Nes kaip buvo dienomis pirma tvano, jie valgē ir gērē, vedē moteris, [Lukas (17:28) priduria "sodino ir statē namus"], iki tai dienai, kurią Noē įējo į laivą, ir jie nieko nežinojo, ... taip bus ir žmogaus Sūnaus parousia [čiabuvime]." Žmogaus Sūnaus čiabuvimo metu pasaulio gyventojai valgys, gers, sodins, statys namus ir apsives. Nekalbama apie tai kaip apie nuodēmingus darbus, bet tik parodyta, kad jie nieko nežinos apie Viespaties čiabuvimą, ir kodel priespaudos įsigalējo pasaulyje. Toks tat buvo mūsų Viešpaties atsakymas i mokytinių klausimą — Koks bus tavo parousijos — čiabuvimo ir pjūties arba amžiaus pabaigos (pažinimo) ženklas? Jo beveik šitaip pasakyta: Pasaulinēms minioms nebus duota jokio ženklo; jie nieko nežinos apie mano čiabuvimą ir apie naujos gadynēs permainas. Apie tai žinos tik nedaugelis, ir tik tie, kuriuos Dievas mokina (čia nēra aiškinama kaip), pirma negu pasauliniai galēs pamatyti kokį nors ženklą.

Luko nupasakojimas apie tą pačią paskaitą (Luko 17:26-29), nors nepasakytas tokiais pat žodžiais, vistiek pilnai sutinka su kitų liudijimais. Lukas nevartoja žodį parousia, bet pareiškia tokią pat minti, sakydamas: "Kaip atsitiko Noēs laikais, taip bus ir žmogaus Sūnaus dienomis" — Jo čiabuvimo dienomis. Ne pirma ir ne po Jo dienų, bet Jo dienose, pasaulis valgys, gers, apsives, [157] pirks, parduos, sodins ir statys. Šventasis Raštas aiškiai mokina, kad mūsų Viešpats bus atējęs šio amžiaus pabaigoje, pasaulio nepažintas ir jų nematomas.

Nors jau nebebus tvano žemēs sunaikinimui (1 Moz. 9:11), parašyta kad Dievo rūstybēs ugnyje visa žemē bus praryta (Sof. 3:8); — ne pati literinē žemē, nei viename nei kitame atsitikime, bet čia kalbama apie sunaikinimą buvusios ir esamosios tvarkos. Pirmame atsitikime tai įvyko prigirdymu visų, išskiriant tik Noēs šeimyną; vēlesniame atsitikime simboline ugnimi bus deginami visi, atskyrus tik Dievo šeimyną — tai bus atlikta dideliais Viešpaties dienos suspaudimais. Ištikimi Dievo vaikai bus įskaityti vertais išvengti visa tai, kas turi ateiti ant žemēs. (Luko 21:36) Nēra reikalo būtinai paimti juos nuo žemēs, bet tik padaryti nesudeginamais (prilyginimo prasmēje), lygiai kaip anie trys Ebrajai, kurie vaikščiojo vidury krosnies, kuri buvo įkaitinta septynius kartus, ir kurių drabužiai nebuvo ugnies paliesti, nes su jais buvo vienas panašus į Dievo Sūnų. — Dan. 3:19-25.

Dabar pažiūrēkime į kaikuriuos tekstus, parodančius kad dauguma bažnyčios narių, per tūlą laiką, nežinos apie Viešpaties čiabuvimą ir apie "pjūtį" ir šio amžiaus pabaigą, nežiūrint kad Viešpats bus čia ir kad pjūties darbas bus vykdomas.

Ypatingai pastebēkime užbaigiamąsias Mato 24 skyriaus eilutes, pradedant nuo 42-ros. Trisdešimts septintoje mūsų Viešpats buvo parodęs, kad pasaulis nežinos apie žmogaus Sūnaus čiabuvimą; ir dabar Jis įspēja savo išpažintojus mokytinius, kad jei jie nebus budrūs, tai ir jie pateks į panašų nežinojimą apie Jo parousia. Jis sako: "Budēkite tat, nes nežinote kurią valandą jūsų Viešpats ateis [gr. erchomai — pribus]." Jeigu žmones lauktų vagies, kuriuo nors paskirtu laiku, jie juk budētų ir apsisaugotų: taip ir jūs turite visuomet budēti ir būti gatavais ir visuomet belaukiančiais pirmiausių įrodymų 

[158] apie mano čiabuvimą (parousia). Atsiliepdamas į klausimą, "Kada tai bus?" aš tik įsakau jums budēti ir būti pasirengusiais, ir kuomet aš būsiu atējęs, būsiu čia, aš apreikšiu tą faktą visiems, kurie budēs ir bus ištikimi ir tik jie tegalēs žinoti. Visi kiti turēs būti ir bus tamsybēje ir turēs sužinoti apie tai kartu su pasauliniais — dideliuose perversmuose.

"Kas yra ištikimas ir gudrus tarnas [pjūties metu], kurį jo Viešpats pastatys prie savo šeimynos, kad jiems duotų valgio tinkamu metu? Palaimintas tas tarnas, kurį atējęs [erchomai — pribuvęs] jo Viešpats randa taip darantį. Ištikrųjų, sakau jums, Jis pastatys jį prie visų savo gerybių" — tokiam ištikimam tarnui bus atidaryti visi didžiausieji brangios tiesos sandēliai, kad aprūpintų, ir duotų maisto visai tikējimo šeimynai.

Bet jeigu to tarno širdis nebūtų teisinga, ir jis sakytų: mano Viešpats užtrunka (nēra atējęs) ir imtų mušti savo draugus (priešintis tiems, kurie nesutinka su juo, delto kad jie sako priešingai — mano Viešpats neužtrunka, bet yra atējęs ir yra čia.) Jis gali valgyti ir gerti su girtuokliais (apsigerti pasauline dvasia), bet to tarno Viešpats pareis (gr. heko — pribus) nelauktoje dienoje, ir tarnui nežinomoj valandoj ir atkirs jį (kad nebebūtų tarp tarnų, kurie gali duoti tinkamą maistą tikējimo šeimynai) ir duos jam dalią su veidmainiais. (Nors jis ir nebūtų veidmainys, bet tikras tarnas, tačiau delei savo neištikimumo ir apsigērimo, jis turēs dalyvauti su veidmainiais perversmuose ir suspaudimuose kokie ateis ant Babilono.) "Ten bus verksmo ir dantų griežimo."

Atydus šių tekstų išnagrinējimas aiškiai parodo, kad šio amžiaus pabaigoje bus toki klasē, kuri užginčys, kad Viešpats yra čia (jie neužginčys Jo atējimą kada nors, bet tik faktą kad Jis yra atējęs) ir jie muš arba bus griežtai priešingi tiems tarnams, kurie skelbs priešingai — kad Viešpats jau yra atējęs. Viešpaties aiškiai pasakyta, [159] kuris yra ištikimasis ir tikrasis tarnas ir kuris klastingasis. Ištikimasis, kurį Jis ras duodanti "maistą", atitinkantį laikui, bus išaukštintas, ir jam bus duota pilnesnis prižiūrējimas tiesos sandēlių; neištikimasis gi bus laipsniškai atskirtas ir pradēs vis labiau ir labiau draugauti su vardiškais išpažintojais arba veidmainiais. Ir pastebēkime faktą, kad tokiu būdu neištikimasis bus atkirstas arba atskirtas, laiku, kurio jis nežinos — pjūties laiku — kuomet Viešpats ištikrųjų yra čia nežinant, ir kuomet Jis suranda ir surenka savo nuosavybę. Mato 13:30; Psal. 50:5; Mal. 3:17; Mato 24-31.

Čia mes įsigilinome norēdami parodyti, kad atsiliepdamas į mokytinių klausimą apie Jo antro čiabuvimo ženklus ir įrodymus, mūsų Viešpats pasakē, kad nē pasaulis nē neištikimasis tarnas nežinos apie tai, iki suspaudimų ugnies karštis nebus gerokai įkaitęs. Ir patys ištikimieji matys Jį esantį čia tik tikējimo akimis — žiūrēdami į Šventąjį Raštą, kurs išanksto parašytas jų pamokymui, ir kurs darosi suprantamas tinkamu metu. Esamojo laiko tiesos apie kiekvieną dalyką, yra dalimis "Jo gerybių" ir turtų, naujų ir senų, kuriuos mūsų Viešpats yra surinkęs ir dabar gausiai suteikia mums. — Mato 24:45-47.

Kadangi tokiais išanksto pasakytais priparodymais mūsų Viešpats prirengē savo bažnyčią, kad galētų pažinti Jo čiabuvimą, tinkamu metu, nors jie nematys Jį prigimtomis akimis. Jis taip pat atsargiai įspējo juos saugotis nuo ateinančių paklydimų, kuriais, jei būtų leista, galētų būti suklaidinti patys išrinktieji. Bet nebus galima juos suklaidinti, delto kad visi išrinktieji tēmyja Jo persergējimą, ir todēl uoliai tyrinēja išpranašautuosius Jo čiabuvimo ženklus, ir tēmyja jų išsipildymą. Kitokias mintis turintieji nēra išrinktųjų klasēs nariais. Tik nugalētojams tebus leista karaliauti su Viešpačiu. Sekančiame skyriuje bus įrodinēta, kad jau turime suminētų [160] paklydimų, kuriais daugelis bus suklaidinti. Bet, ačių Dievui, išrinktieji yra persergēti ir apginkluoti; ir niekas negalēs jų suklaidinti arba atimti jų drąsumą. Nors aplink Ji yra debesiai ir tamsa, vistiek jie pastebi Jo čiabuvimą, ir džiaugiasi tuo, kad jų išgelbējimas yra arti. Jei kas sakytų jums: Štai čia ar kitur kur (kurioj nors ypatingoje vietoje) yra Kristus, netikēkite. Ir jei jie sakytų jums: Štai Jis yra tyrumoje, neišeikite; štai Jis slaptame kam­baryje, netikēkite; nes kaip skaisčioji saulēs šviesa, kuri išpalengvo apšviečia žemę, toks bus ir Jo čiabuvimas. (Mato 24:23, 26, 27.) Tai bus apreikšta, kaip išpra­našauta, tiesos prašvitimu, nušviečiančiu kiekvieną dalyką, kaip kad dabar mes matome jos greitą ir garbingą pasirodymą. Dar keli metai ir teisybēs Saulē bus pilnai užtekējusi su gydymu po jos sparnais, su laiminimu ir pakēlimui mirties ištikto pasaulio.

Turēdami tat tokius, šiame ir sekančiuose skyriuose patiektus, priparodymus, mes nesidrovime skelbti širdį­palinksminantį liudijimą, kad mes gyvename Evangelijos amžiaus pjūtyje, ir kad mūsų Viešpats yra čia kaip Vyriausias Pjovējas—ne kūnu, kaip kad buvo Žydų amžiaus pjūtyje, bet su galybę ir didelę garbę, kaip "aukštai išaukštintasis," dieviškasis Kristus, kurio garbingasis kūnas dabar yra "tikras savo Tēvo esmēs paveikslas," nežiūrint, to, kad Jo asmens garbē yra maloningai paslēpta nuo žmoginio matymo. Jis dabar steigia savo teisingą karaliavimą; Jo teisybēs pjautuvas daro atskyrimą; Jis surenka į širdies ir minties vienybę prinokusius dvasinio Izraēlio vaisius; ir nepoilgam pabaigtieji išrinktieji Jo "kūno" nariai pradēs karaliauti ir laiminti pasaulį.

Šitoks paskelbimas daromas tikslu, kad toliau skaitydamas skaitytojas galētų aiškiau išmanyti apie ką ypatingai kalba laikopranašystēs; nes toliau bus įrodinēta, kad pjūtis ir visi to laiko įvykiai, sulig kronologiją, turi dabar įvykti ir ivyksta, kaip išpranašauta. [161]

Taip žiūrint laikopranašystēs ir visi su jomis sujungtieji patarimai, kurie liečia Viešpaties apsireiškimo būdą ir to laiko įvykius, nebuvo duoti pasaulio išgąsdinimui, nei patenkinimui tuščio žingeidumo, nei pabudinimui miegančios vardiškos bažnyčios; tai buvo duota apšvietimui tų, kurie nēra užmigę, ir nēra pasauliniais, bet yra bundančiais, pasišventusiais ir ištikimais ir uoliais savo Tēvo plano tyrējais, kad jie žinotų praeinančių įvykių reikšmę ir nebūtų tamsybēje, bet žinotų kad esamojo laiko ivykiai ištikrųjų liečia pjūtį, didžiojo Pjovējo čiabuvimą, kūlimą ir sijojimą tikrųjų kviečių ir surinkimą ir sudeginimą kūkalių priespaudų metu, ir t. p.

IŠJUOKĒJAI IŠPRANAŠAUTI

Apaštalas Petras rašo kaip nekurie neištikimi tarnai ir veidmainiai juoksis Viešpaties čiabuvimo metu, lygiai kaip kad buvo išjuokējų Noēs dienose. (2 Pet. 3:3, 4, 10, 12.) Tēmykite kad Apaštalas rašē  bažnyčiai, ir kad išjuokējai, apie kuriuos jis rašo, yra vardiškoje bažnyčioje, ir delto tarsiasi esą susidomējusiais Viešpaties darbu ir planu ir delto vadinasi tikinčiais, kad kada nors Jis ateis. Išjuokimas daromas dalykuose apie kuriuos mes čia rašēm, ir tokį išjuokimą mes girdime ir girdēsime iš vardiškų krikščionių, kuomet prisiminsime jiems apie Viešpaties čiabuvimą ir apie pjūties darbą, ir t. p. Abelnai krikščionys, kurie nēra ištyrę šį dalyką, turi mintyje literinēs ugnies pasirodymą, trimitavimą, balsus, ir t. p. Jie mano kad jie matys Viešpatį nužengianti ore, žibančiame mēsos kūne; kuomet tokie išgirsta apie nematomą Viešpaties čiabuvimą, neturēdami laiko to dalyko ištyrimui, delto kad jų laikas naudojamas pasauliniuose dalykuose, ir kadangi jie yra apsigērę pasauline dvasia, jie atmeta tokius dalykus kaip nevertus nuodugnesnio išnagrinējimo.

Į šitą vardiškų krikščionių klasę Apaštalas nurodē saky- [162] damas: "Paskutinēse dienose [paskutiniais Evangelijos amžiaus metais — "pjūtyje"] ateis išjuokējų, kurie elgiasi sekdami savo pageidimus [planus ir teorijas, ir t. p.], sakydami: Kur yra pažadas ar Jo čiabuvimas [parousia]? Nes nuo to meto kaip tēvai užmigo [mirē], visa taip pat pasilieka, kaip nuo sutvērimo pradžios." Pažiūrēję į mūsų Viešpaties pareiškimą (Mato 24:37-39; Luko 17:26) mes matome kad pasakyta, kad ištikrųjų Jo dienose arba Jo čiabuvimo metu, dalykų eiga bus toki pat kaip ir pirma. Kaip Noēs dienose žmonēs valgē, gērē, vedē, sodino ir statē; ir kad kaip tuokart pasaulis nežinojo apie jo čiabuvimą, ir nepažino greitos ir didelēs besiartinančios permainos žymių, nes jie neturi laiko tokio liudijimo ištyrimui ir delto tik juokiasi.

Deja, sako Petras, jie užmiršta didelę permainą kokį ivyko Noēs dienose; ir po to, vartodamas ugnies simbolį, jis rašo apie perversmų potvinį, kuris nepoilgam ištiks pasaulį ir galutinai išardys visą civilinį ir bažnytinį viešpatavimą (dangų) ir ištirpys visą visuomeninį pasitvarkymą (žemę) — įvesdamas anarkiją ir socialinį perversmą, iki pilnam įsteigimui naujo dangaus (valdančios Dievo karalystēs) ir naujos žemēs (visuomenēs, pastatytos ant naujo ir geresnio pamato, meilēs, lygybēs ir teisybēs). Po to (8 eil.) Apaštalas primena mums, kad šita Viešpaties čiabuvimo Diena, kurios bažnyčia ilgai laukē ir tikējosi sulaukti, yra tūkstantmetinē diena — Tūkstantmetinis Kristaus karaliavimo laikas.

Dešimtoje eilutēje jis užtikrina mus, kad Viešpaties diena ateis kaip vagis* (tylomis ir nepastebēta; bet ji bus čia, pakol kaikurie išjuokia ir muša savo bendradarbius, kurie skelbia šitą tiesą). Po to Apaštalas ragina šventuosius atsiskirti nuo pasaulio, kad nebūtų politikos, ar panašių dalykų praryti, bet nustatytų savo mintis ant aukštesnių dalykų. Jis sako: Matant kad Dievo plane [163] dabartinēs žemiškos sąlygos yra tik laikinēs ir kad veikiai jų vietą užims geresnē tvarka, kokiais mes turime būti šventame pasielgime ir pamaldume? — "laukiant Dievo Dienos čiabuvimo [parousia]" — jieškančiais įrodymų (ženklų), kad ta diena jau yra atējusi.

* Senesniuose rankraščiuose nēra žodžio "naktyje."

Ir, ačių Dievui, Jo patiektų įrodymų turime taip daug, kad visi nuolankieji, kurie laukia Jo dienos, pažins ją pirma negu pilnai užsidegs rūstybēs ugnis. Povilo lūpomis Jis užtikrina mus, kad nē vienas iš šviesos vaikų nebus paliktas tamsybēje, kad ta diena užkluptų juos nežinant. (1 Tesal. 5:4.) Taigi, jau būdami Viešpaties čiabuvimo dienoje ir didžiųjų suspaudimų ugnies pradžioje, mes matome, kaip parodyta simboliu (Apr. 7:1, 2), kad audra yra sulaikyta iki bus "pažymēti [ištikimieji] mūsų Dievo tarnai jų kaktose": iki tokiems bus duotas protinis išmanymas apie laiką, čiabuvimą, ir kitus dalykus, kas netiktai palinksmins ir apsaugos juos, bet bus taip pat ir pažymējimu arba jų įsūnystēs įrodymu, kaip kad buvo mūsų Viešpaties pažadēta, kad šventoji dvasia parodys ištikimiesiems "kas turi įvykti." — Jono 16:13.

Kaikurie supranta Petro žodžius literiniai, kad "dangus sudegintas pragaiš ir su dideliu smarkumu praeis;" ir taip pat jie ima simbolinį Apreikštojo aprašymą apie tą patį įvykį: "Dangus praējo kaip suvyniojamos knygos rietimas." Bet pažvelgimas aukštyn į nesuskaitomas daugybes šviesų, nušviečiančių milijonus mylių erdvių, kame nēra nieko suvyniojamo arba sudeginamo, turētų greit įtikrinti taip manančius, kad jie klydo imdami tokius simbolinius pareiškimus literiniai, — jie turētų persitikrinti, kad jų laukimas literinio išsipildymo yra visai nesąmoningas.

Tokiu tat būdu, vartodamas simbolius trimito, balsų ir t. t. Dievas paslēpē nuo žmonijos informaciją (kuri nebuvo skirta, kad pasauliniai žinotų, bet tik "mažas būrelis" pasišventusių šventųjų), apie pjūtį, Viešpaties [164] čiabuvimą, Jo dvasinę karalystę, ir t. t. Dievas taip sutvarkē dalykus, kad tinkamu laiku, visi tie dalykai suteiks aiškių ir neužginčijamų įrodymų tai klasei, kuriai ta informacija yra skirta. Kaip pirmame atējime, taip ir dabar antrojo atējimo metu galima pasakyti į panašią pasišventusiųjų klasę: "Jums duota pažinti Dievo karalystēs paslaptis; o tiems, kurie lauke, viskas įvyksta prilyginimais" — figūros ir neaiškiomis kalbomis — kad, turēdami ties savim Bibliją, tik pasišventusieji tegalēs aiškiai išmanyti ir suprasti. — Mork. 4:11, 12.

Pasaulis yra susipažinęs su nepaprastais šių laikų įvykiais ir apystovomis, kurių atsižymējimas didēja su kiekvienais metais; bet nepermatydami garbingų galutinų sekmių, jie pripildo savo galvas tamsių ir pavojingų įrykių laukimu. Kaip išpranašauta, jie yra išsigandę, laukdami to, kas turi įvyktių ant žemēs; nes jau dabar dangaus galybēs (esamojo laiko valdžios) judinamos.

SUJUNGIMAS PRANAŠINGOJO RETĒŽIO

Pirmesniame skyriuje mes patiekēme įrodymų, kad "pagonių laikai," arba jų viešpatavimo laikas, turi pilnai pasibaigti 1914 V. m. ir kad nuo to laiko jų viešpatavimas bus griaunamas, ir įvyks Kristaus Karalystēs įkūrimas. Kad laikas, kuriuo Viešpats turi būti čia ir turi steigti savo Karalystę ir naudoti savo didžią galybę sudaužymui tautų kaip puodžiaus indų, yra galutinai nustatytas; nes "šitų karalių dienose" — pirm jų išgriovimo, kada nors po 1914 V. m. Nēra aiškiai pasakyta kiek laiko ims jas sugriauti, tik galima tikēti kad tai įvyks palyginamai "trumpu laiku." Nes jau laikas dangaus Dievui įkurti savo Karalystę, kuri sutrupins ir sunaikins visas kitas karalystes. (Dan. 2:44.) Sutikmēje su tuo, kas pasakyta, mes vis aplinkui matome dabartinių valdžių daužymo, kratymo ir griovimo prasidējimą ir prisirengimą įsteigti "nepajudinamą karalystę" — tvirtą ir pastovią valdžią. [165]

Sekantis skyrius patieks Biblijos įrodymus, kad 1874 V. m. buvo laikas prasidējimui "visų dalykų atnaujinimo laikų," o taip pat ir mūsų Viešpaties sugrįžimo. Nuo to laiko Jis parodē savo pažadų išsipildymą tiems, kurie laukē ir budējo — "Palaimintieji tie tarnai, kuriuos atējęs Valdovas ras budinčius. Iš tikrųjų, sakau jums, Jis susijuos, pasodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, tarnaus jiems." (Luko 12:37.) Taip pat ir mums, Jis atidengē Raštus, parodē tiesą, liečiančią Jo garbingą dabartinę prigimtį; Jo atējimo tikslą, būdą ir laiką, ir Jo apsireiškimą tikējimo šeimynai ir pasauliui. Jis atkreipē mūsų dēmesį į pranašystes, kurios aiškiai parodo kokiuose laikuose mes gyvename, ir parodē kaip ir ką Jis veikia šituo pjūties metu. Pirmiausia Jis parodē mums kad tai yra šventųjų pjūtis; laikas jų prinokimo ir surinkimo ir atskyrimo nuo kūkalių; antra, kad dabar laikas pasauliui pjauti audrą, — ir surinkti žemēs vynuoges ir mindžioti jas Visagalio Dievo rūstybēs vyno spaustuvēje. Jis parodē mums, kad šitų dviejų klasių prinokimas įvyks 40 metų periode, ir pasibaigs po 1915 V. m. — Žr. Apr. 14:1-4,18-20.

Bet kadangi skaitytojui jau buvo pranešta apie tai, kas bus įrodinēta sekančiuose skyriuose, jis, tačiau, noturi laukti kad būtų paduoti Šventraščio tekstai, kuriuose šitie dalykai ir datos yra aiškiai parašyta. Priešingai, jis turi neužmiršti kad visa tai buvo Viešpaties paslēpta taip, kad nebūtų galima suprasti ir įvertinti, kol nebuvo atējęs tinkamas laikas. Ir tam laikui atējus, supras tik tie uolūs ir ištikimi Jo vaikeliai, kurie laiko tiesą brangesnę už perlus ir kurie jieško jos kaip sidabro. Kaip sidabras, taip ir tiesa, turi būti ne tiktai iškasta, bet išvalyta ir atskirta nuo rūdies, pirma negu pasirodys jos vertybē. Kas čia pasakyta tik keliais žodžiais, bus toliau laipsniškai priparodyta; ir nors daugelis bus palinkę priimti pareiškimus be palyginimo su Šventuoju Raštu, [166] tačiau tikras tiesos jieškotojas to nedarys. Jis turi, kiek galima, pasisavinti ir patikrinti ir sujungti kiekvieną pareiškimą su tiesioginiu Dievo Žodžiu ir taip pertikrinti save apie čia dēstomojo  dalyko teisingumą.

Nors Viešpats patiekia ir Jo tarnai padeda ant stalo "maistą tinkamam laikui, naudingą tikējimo šeimynai," tačiau kiekvienas, kurs nori sustiprēti, pats turi valgyti.

KAS VERTAS BŪTI DIEVO NAMUOSE.
Psalmē 15

Viešpatie, kas gyvens tavo šētroje, arba kas ilsēsis ant tavo šventojo kalno?
Tas, kurio gyvenimas nekaltas, kurs daro teisybę.
Kursai kalba tiesą, savo širdyje, kurs nešmeižia savo liežuviu.
Kurs nedaro artimui pikta ir nekrauna išniekinimų ant savo artimų.
Kurio akyse piktadarys laikomas nieku,
O bijančius Viešpaties jis laiko pagarboje.
Kurs prisiekdamas su savo nuostoliu neatmaino apžado.
Kurs neduoda savo pinigų delei palūkanų ir neima dovanų prieš nekaltąjį.
Kurs tai daro, nebus pajudintas per amžius.