Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 7

PARALĒLIŠKOS GADYNĒS.

Žydų Amžius — Evangelijos Amžiaus Vaizdas. — Stebētinas Paralēlizmas Arba Panašumas Tarp Anų Dvieju Gadyniu. — Vienok Jos Yra Atskirios. — Krikščioniškoji Gadynē Arba Tikrybē Yra Viršesnē. — Kūniškas Ir Dvasiškas Izraēlis Palygintas. — Žymesnēs Paralēlēs Išnagrinētos. — Laiko Paralēlēs Ypatingai Pažymētos. — Kūniškojo Izraēlio Malonēs Laikas. — Laikai Kuriuo Malonē Buvo Atimta. — Pranašų Kalbomis Priparodyta, Kad Jų Nemalonēs Laikas Buvo Tiek Pat Ilgas Kiek Ir Malonēs. — Apaštalų Liudijimas Kad Jų Atmetimo Laikas Naudojamas Pašaukimui Dvasinio Izraēlio. — Tuo Buvo Aiškiai Parodytas Evangelijos Amžiaus Ilgumas. — Biblijos Kronologijos, Jubiliejinių Liudijimu, Pagonių Laikų Ir Kitų Pranašavimų Atitikimas Šioms Paralēlēms Neužginčijamas. Galutinas Ir Užganēdinąs.

PIRMESNIUOSE skyriuose buvo įrodinēta kad Dievo apsiējimai su Izraēlio tauta buvo vaizdais; bet nedaug kas supranta kaip toli siekiančiais tie dalykai buvo. Beabejonēs dauguma patēmyjo, kad Apaštalai ir ypačiai Povilas, mokindami krikščionių bažnyčią, dažnai nurodē į žydų gadynēs vaizdus ir aiškino ka jie reiškia krikščionims. Atkreipimas domēs į Apaštalo moksla parodys, kad jis nepatiekia tik keletą vaizdų, paimtų iš žydų ekonomijos, bet išgalēms aiškindamas tuos dalykus, kalba apie visą žydų pasitvarkymą kaip apie Dievo įstaigą (visai paneigdamas žmonių "padavimus" — tradicijas — kurios nebuvo to pasitvarkymo dalimi). Šv. Povilas aiškina, kad visos Izraēlio įstatymo ir apeigų ypatybēs atvaizdino tais laikais auštančią krikščionišką [194] gadynę, kuoaiškiausiai pažymēdamas krikščionių bažnyčios kelią Evangelijos amžiuje, o taip pat parodydamas jos garbingąjį darbą Tūkstantmetiniame amžiuje.

Daugelis mano kad žydų ir krikščionių amžiai yra viena ir ta pati gadynē ir kad Dievas rinko krikščionis nuo pat žmogaus prasidējimo. Taip manydami jie klysta ir šita klaida neleidžia jiems teisingai ir aiškiai suprasti daugumą tiesų. Jezus buvo krikščioniškos bažnyčios Galva ir Pirmtakūnas; todel ji vadinama Jo kūnu (Efez. 5:23; Kol. l:24); pirm Jo nebuvo nēvieno bažnyčios nario. Jei kas nors būtų buvęs pirm Jo, tai nebūtų buvę galima vadinti Jį Pirmtakūnu. "Aukštasis pašaukimas" patapti bendromis aukomis ir paskui bendratēvainiais su Kristumi, nebuvo žinomas praējusiuose amžiuose. (Efez. 3:2, 5, 6) Geri žmonēs, kurie gyveno ir mirē pirm aktualio suteikimo atpirkimo brangiu Jezaus krauju, nežinojo nieko apie "aukštąjį pašaukimą." Ir kadangi Dievo dovanos ir pašaukimai yra nenupelnytomis dovanomis, nebuvo padaryta jokios skriaudos tiems, kurie gyvendami praeityje, negavo šitų malonių. Praeities ir būsimojo amžiaus gyventojams teikiamos malonēs buvo ir bus žemiška garbē ir amžinasis žmoginis gyvenimas ant žemēs. Evangelijos amžiaus pašaukimas ir malonē siųlo dangišką šlovę ir garbę ir prigimties permainą nuo žmoginēs į dieviškają, ir žada galybę, šlovę ir valdžią danguje ir žemēje, draug ir bendradarbiaujant su Kristumi. Ir kadangi taip pašauktoji bažnyčia šiame amžiuje atsiskyrē nuo pasaulio ir buvo prirengiama, delto būsimame amžiuje ji bus Jehovos naudojama įvykinimui Jo didžiojo amžių plano — Jo nutarimo, perviršijančio ne tik žmonių, bet ir visų danguje ir žemēje esančių sutvērimų sumanymus. Del tos tat priežasties šio amžiaus bažnyčios lavinimui ir mokinimui praējusiuose amžiuose buvo daromi stebētini prisirengimai. Panašiai ir šiame amžiuje, pašauktieji [195] paveldēti Dieviška garbę, buvo labai atsargiai mokinami, lavinami, sergimi ir vadaujami, kolei jie vaikščioja ilguoju, nelygu ir siauru keliu, kurį pirmiausiai atidarē jų Viešpats ir Pirmtakūnas, kurio pēdomis jiems įsakyta vaikščioti, kaip Jis pats paliko pavįzdį. — 1 Petro 2:21.

Mūsų Viešpats praleido tris ir pusę metų savo tarna­vimo surinkimui iš Izraēlio ir mokinimui ir lavinimui saujelēs savo mokytinių, kurie buvo pirmais krikščioniškos bažnyčios nariais. Kuomet Jezus' buvo pasirengęs palikti juos pasaulyje, Jis žadējo duoti jiems šventosios dvasios, kuri per visą Evangelijos amžių turējo vesti bažnyčią į visą tiesą ir parodyti jai kas dar turējo įvykti, ir priminti ka Jis buvo jiems kalbējęs — ir tas pažadējimas buvo patikrintas Sekminių dieną. Taip pat yra parašyta, kad visi angelai yra tarnaujančiomis dvasiomis, siųstomis tarnauti šitiems didelio išganymo paveldējams (Žyd. 1:14), ir kad mūsų Viešpats ypatingai rūpinasi jais net iki amžiaus pabaigai. (Mato 28:20) Visi Apaštalų raštai buvo parašyti bažnyčiai, ne pasauliui, kaip kad daugelis mano; ir tie raštai yra pilni specialicų pamokymų, padrasinimų ir paraginimų, reikalingų tik šio amžiaus šventiesiems, kurie vaikščioja siauruojo keliu. Ir mūsų Viešpaties Apreiškimas, kurį Dievas davē Jam po įējimo į garbę, buvo Jo siųstas (sim­boliais arba ženklais) Jo bažnyčiai, Apaštalui Jonui tarpininkaujant. (Apr. 1:1) Į mus taip pat yra pasakyta, kad pirm laiko, senovēje, šventųjų žmonių parašytosios pranašystēs, buvo duotos ne jų pačių naudai, ir ne kitų, kurie gyveno jų dienose ir laikuose, bet išimtinai pamokymui krikščioniškos bažnyčios. — 1 Pet. 1:12.

Šiame skyriuje mes pasistengsime parodyti, kad visa žydų tauta, visame jos amžiuje, Dievui vadovaujant, nejučiomis buvo naudojama atvaizdinimui viso išganymo plano, su visomis smulkmenomis — mūsų pamokymui; kaip jau matēm, kad ir Jubiliejais buvo parodytas galu- [196] tinas to plano įvykinimas visų žemēs giminių palaiminimui. Eidami į šitą taip gausingą ir specialiai del bažnyčios prirengtą tiesos sandēlį, mes esame Dievo maitinami ir laipsniškai vedami į pilnesnį Jo plano supratimą taip greit, kaip toksai žinojimas pasirodo mums reikalingas. Ir iš šito didelio sandēlio Dievas dabar suteikia mums ypatingos šviesos ir maisto, koks reikalingas šiame "pjūties" laike, Evangelijos amžiaus pabaigoje. Matydami kad Dievas taip gausiai aprūpino krikščionišką bažnyčią, labiau negu kurią nors kitą tautą praeityje, mes turētumēm suprasti kaip svarbus yra tasai žinojimas ir delto turētumēme uoliai stengtis pasinaudoti juo.

Nors šitame skyriuje mes smulkmeniškai neaiškinsime vaizduojančiąsias dalis Dievo apsiējimų su Izraēliumi, kaip parodyta Šētroje arba Šventykloje ir jų apeigose ir aukose ir t. p. Mes dabar kviečiame skaitytoją atydžiai tēmyti kaikuriuos atsižymējusius ir aiškiai matomus panašumus tarp žydų ir krikščionių laikų — vaizdų ir tikrybēs; nes visi krikščionių bažnyčios prityrimai ir veikimai buvo žydų apeigomis atvaizdinti. Dauguma jų padarytų vaizdų nurodē į tikrųjų krikščionių gyvenimą ir laiką, kuriame jie gyvena. Jų tautinēje istorijoje, ir kaikurių tos tautos asmenų gyvenime, taip pat randame Šventraštyje pažymētus panašumus. Kaikurie iš šitų panašumų buvo mąstančių krikščionių senai pastebēti, kiti gi liko visai nepatēmyti. Taigi čia mes turime prieš save puikią ir našią dirvą mąstymui ir tyrinējimui.

Povilas vadina žydų šventyklą "kūnišku Izraēliumi"; krikščioniškoji bažnyčia gi vadinama "Dievo Izraēliumi." (1 Kor. 10:18; Gal. 6:16) Todel ir mes galime priderančiai vartoti šituo du pavadinimu-kūniškasis Izraēlis ir dvasiškasis Izraēlis. Aukštesnis dvasinių namų laipsnis yra taip pat Apaštalo pažymētas, kuomet, kalbēdamas apie kūniškąjį Izraēlį jis vadina juos tarnų namais (šeimyną), dvasinis gi vadinamas sūnų namais. (Žyd. 3:5, 6; [197] Rom. 8:14) Kūniškieji namai turējo įvairiais būdais tarnauti; sekdami Dievo patvarkymus jie turējo nupaveiksluoti arba atvaizdinti dvasinius dalykus, kuriuos tyrinēdami Dievo vaikai gali gauti daug apšvietos ir palaimų.

Žiūrint Dievo žvilgsniu kiekviename atsitikime buvo tikrų ir vardiškų Izraēlitų, nors žmonēms jie galējo atrodyti kaip vienas; vardiškieji ir tikrieji nebuvo atskiriami iki pabaigos arba pjūties laikui to amžiaus, kuriame jie gyveno, nes tuomet pasirodžiusioji tiesa parodē skirtumą, ir parodē, kurie yra tikri, ir kurie tik vadinasi Izraēlio vardu. Apie kūniškus namus Povilas pasakē: "Nes ne visi, kurie kilę iš Izraēlio, yra Izraēlitais" (Rom. 9:6); mūsų Viešpats irgi pripažino šį faktą, kuomet kalbēdamas apie Nataniēlį, pasakē: "Štai tikras Izraēlitas, kuriame nēra klastos," ir delto pjūties metu Jis atskyrē tikruosius nuo netikrųjų, ir praminē tikruosius naudingais kviečiais, kitus gi pelais. Palyginus kviečių buvo tik sauja, o prie pelų buvo priskaitoma beveik visa tauta. Panašioje normoje ir tolygiu vaizdu yra parodomi šio Evangelijos amžiaus vardiškojo ir tikrojo dvasinio Izraēlio nariai; ir jų atskyrimas daromas pjūtyje, Evangelijos amžiaus pabaigoje. Ir tuomet tik kviečiai, "mažas būrelis," tebus atskirtas nuo vardiško dvasinio Izraēlio minių; didžiuma gi, kurie yra kūkaliais, o ne tikrais kviečiais, bus atmesti kaip neverti aukštos malonēs, į kurią jie buvo pašaukti; tokie nebus priskaitomi prie Viešpaties išrinktųjų. — Rom. 9:27; 11:5; Luko 12:32; Mato 3:12; 13:24-40.

Kūniškų namų galva buvo Jokūbas, vadinamas Izraēliumi (kunigaikščiu); ir iš jo dvylikos sųnų atsirado jo vardu vadinami namai, Jokūbo namai arba Izraēlio namai. Panašiai ir dvasiniuose namuose, kurių kūrējas yra Kristus ir Jo dvylika Apaštalų; ir šitie namai taipogi vadinami jų įsteigējo vardu — Kristaus bažnyčia. Žiurint laiko, Dievas pašaukē pirma kūnišką Izraēlį, bet žiūrint į [198] malonę ir i atsilyginimo laiką, dvasinis Izraēlis bus pirmas. Tokiu būdu pirmieji bus paskutiniais, ir paskutiniai pirmais. (Luko 13:30) Šventraštis aiškiai kalba apie šituo du Izraēlio namu kaip apie kūnišką Abraomo ainiją ir dvasinę Jehovos ainiją, — kaip apie vaikus Dangiškojo Tēvo, kurį Abraomas atvaizdino.

Kaikurie nebemato svarbių tiesų delto, kad mano jog pareiškimas "abejiems Izraēlio namams," nurodo į pasidalinimą kūniško Izraēlio į dvi dali, Saliamono sūnaus Roboamo laikuose. Tokie turētų atsiminti, kad po Babilono nelaisvēs ir sugrįžimo į Palestiną visiems visų giminių Izraēlitams, buvusiems Medo-Persijos ir Syrijos arba Babilonijos nelaisvēje, buvo suteikta laisvē grįžti i savo šalį, jei jiems patinka. (Ezdro 1:1-4) Daug ištikimų Izraēlitų iš visų giminių, kurie tikējo Dievo pažadams, liečiantiems šventają šalį ir šventąjį miestą, sugrįžo i įvairius Palestinos miestus. Jūdo giminē, kuriai buvo pavestos karališkos pareigos, ir kurios teritorijoje buvo svarbiausias miestas Jeruzalē, naturaliai užēmē žymiausią vietą miesto atstatyme; bet po to sugrįžimo iš Babilono Izraēlis jau nebebuvo pasidalinusi tauta, bet gyveno išvien kaip viena tauta ir vadinosi savo senuoju vienu vardu — Izraēliumi. Žr. Neēm. 11:1, 20; Ezd. 2:70.

Apie tai daugiau kalbama Naujame Testamente. Mūsų Viešpats ir Apaštalai kalba apie kūnišką Izraēlį kaip apie vieną. Povilas sako kad Izraēlis jieškojo, bet tiktai išrinktieji ("liekanos") tebuvo pripažinti vertais. (Rom. 10:1-3; 9:27, 11:5-12, 20-25; Ap. Darb 26:7) Mūsų Viešpats pasakē kad Jis buvo siųstas "pas [visas] prapuolusias Izraēlio namų avis;" bet kadangi Jezus neleido savo mokytiniams eiti už Palestinos ribų jų jieškoti (Mato 10:5, 6; 15:24), delto aišku, kad gyvenantieji Palestinoje perstatē visą Izraēlį. Petras ir kalba apie kūnišką Izraēlį kaip apie vieną; nes kalbēdamas i žmones Jeruzalēje jis pasakē: "Todel tegul tikrai žino visi Izraēlio [199] namai," ir t. t. Jokūbas taipogi kalba apie dvyliką giminių kaip apie viena tautą. (Ap. Darb. 2:36; Jok. 1:1) Dauguma iš visų giminių gyveno Palestinoje, ir daug jų iš visų giminių gyveno tarp aplinkinių tautų. Todel Povilas susitikdavo ir skelbdavo Evangeliją Izraēlitams beveik visuose Mažosios Azijos ir Italijos miestuose, kuriuos jis aplankē; bet jie visuomet buvo laikomi viena tauta; kitas Izraēlis buvo dvasinis.

Dievas padarē speciales sutartis ir pažadus abejiems Izraēlio namams. Visi Jo pažadai kūniškiems namams buvo žemiški; dvasiškiems gi namams duotieji pažadai buvo dangiški. Nors ir kūniškiems namams duotieji pažadai buvo (ir yra) dideli ir brangūs, tačiaus dvasiniams duotieji pažadai vadinami "geresniais pažadais" ir "didžiausiais ir brangiausiais pažadais." (Žyd. 8:6; 2 Pet. 1:4) Kūniškiems namams buvo pasakyta; "Jei tat klausysite mano balso ir užlaikysite mano sandorą, jūs būsite man [brangi] nuosavybē tarp visų tautų; nes mano yra visa žemē. Ir jūs man būsite kunigiška karalija ir šventoji tauta." Ir visas Izraēlis atsiliepdamas tarē: "Visa, ką Viešpats kalbējo, padarysime." (2 Moz. 19:5-8) Bet paskui jie neįstengē užlaikyti savo sutartį, tačiaus ištikimieji, kurie nuoširdžiai pasistengē laikyti sandorą, Tūkstantmetiniame amžiuje bus "kunigaikščiais visoje žemēje," nariais Dievo Karalystēs žemiškos vaizdomainos.—Žr. Tomas 1, skyr. XIV.

Priešingai, į dvasinius namus pasakyta: "Ir jūs būkite kaip gyvi akmenįs ant Jo antstatomi, kad būtumēte dvasiniai namai, šventa kunigystē aukoms aukoti, * kurios [200] priimtinos Dievui per Jezų Kristų . . . Bet jūs esate išrinktoji giminē, karališkoji kunigystē, šventoji tauta, įsigy­tieji žmonēs, kad skelbtumēte dorybes to, kurs pašaukē jus iš tamsybių į savo stebētiną šviesą; jūs, kurie kitados buvote ne tauta, o dabar Dievo tauta. — 1 Pet. 2:5, 9, 10.

* Žodis dvasinēms aukoms šiame tekste, 5-je eilutēje, yra pralenktas seniausiuose graikų rankraščiuose — Sinaiškame. Apleidimo priežastis pasirodo tame, kad aukojame ne dvasiškus dalykus, bet kūnikškus, būtent: žmogines privilegijas, teises ir t. t.

Dievo įsakymu kūniškasis Izraēlis turējo rankomis padarytą šventyklą (padangtę arba šētrą), kuri su visomis savo apeigomis buvo vaizdais. (Žyd. 9:1, 2, 9, 10) Bet dvasinis Izraēlis turi "tikrąją [antitypiškąją] padangtę, kurią ištiesē Viešpats, ne žmogus." (Žyd. 8:2) Vaizduojančios šētros tarnavimui buvo paskirta typiškoji kunigija, kurios galva buvo Aaronas, kuris atnašaudavo vaizduojančias aukas už vaizduojančių žmonių nuodēmes, padarydamas kiekvienais metais vaizduojantį apvalymą arba išteisinimą. Antitypiškoji šventykla turi savo kunigiją ir atnašauja geresnes aukas (Žyd. 9:23), kurios tikrai ir amžinai atleidžia viso pasaulio nuodēmes. Ir tos kunigijos Galva ir Vyriausias Kunigas yra mūsų Viešpats Jezus, kurio kūnu ir žemesniais kunigais yra Jo bažnyčia. Vardiškoji bažnyčia nēra šitos kunigijos dalimi, bet tik tikroji bažnyčia, ištikimieji Kristuje Jezuje, kurie, sekdami pēdomis didžiojo Vyriausiojo Kunigo, stato save aukomis.

Kitas atsižymējęs Šventraštyje pasirodantis panašumas typoje ir antitypoje, yra tas, kad abieji Izraēlio namai (kūniški ir dvasiniai), buvo paimti Babilono nelaisvēn. Aiškiau tai pasirodys kuomet sekančiame skyriuje mes tyrinēsime apie "Didžiąją Babelę, Paleistuvių Motiną." (Apr. 17:5, 6) Čia mes tik trumpai prisiminēme apie panašumus. Kūniškas Izraēlis buvo paimtas nelaisvēn literiniame Babilone, kuris buvo pastatytas ant literinēs Euprato upēs; Evangelijos amžiuje slaptingasis arba figūros Babilonas, kuris paēmē nelaisvēn dvasinį Izraēlį, taip pat yra pastatytas ant mistinēs Euprato upēs. Typoje [201] auksiniai šventyklos indai buvo literiniai nunešti ir niekinami Babilone; antitypoje brangios Dieviškos (auksinēs) tiesos, liečiančios tarnavimą tikroje šventykloje, bažnyčioje (1 Kor. 3:16, 17; Apr. 3:12), buvo nugabentos toli nuo jų tikrosios vietos, mistinio Babilono iškraipytos ir paniekintos. Literinis Babilonas buvo pastatytas ant Euprato upēs, kuri pristatydavo jam turtų ir įvairių reikmenų; bet ir jo sunaikinimas buvo atliktas nukreipiant jos vandenį kiton pusēn. Panašiai mistinis Babilonas sēdi ant ir yra palaikomas daugelio vandenų (giminių ir tautų), ir jo puolimas yra išpranašautas ir įvyks nukreipimu kiton pusēn jo rēmējų ir palaikytojų, žmonių. — Apr. 16:12.

LAIKO PALYGINIMAI
Atitinką
VAIZDAMS IR TIKRYBEI—TYPUI  IR ANTITYPUI

Dabar mes pradedame apsvarstyti stebētiniausį šitų vaizdų panašumą, laiką, kuris visais žvilgsniais paremia ir patvirtina Jubiliejais parodytąsias datas, Kronologiją ir išpranašautąjį Pagonių Laikų pasibaigimą. Ir ypatingai tuo tikslu mes čia aiškiname šią tēmą, — norēdami kad šitie puikūs panašųmai padaugintu ir sustiprintu Dievo vaikų tikējimą į Jo plane pažymētuosius laikus, taip kaip Jo buvo nutarta. — Žyd. 9:9, 23; 10:1.

Iš visų pranašavimų ir laiko ženklų nēra kito taip aiškiai pažymēto ir įtikrinančio kaip šis. Jame patiektoji pamoka labai aiški ir galinti pertikrinti nuolankiųjų širdis. Vaizdais buvo netiktai pats kūniškasis Izraēlis su savo apeigomis, bet ir visa žydų gadynē atvaizdino Evangelijos gadynę. Šitos dvi gadynēs yra vienodo ilgumo, ir jos atitinka viena kitai. Taigi, žiūrēdami į žydų gadynę jos ilgumą ir jos pjūties arba pabaigos ypatybes, mes galime žinoti tikrąjį jos antitypo, Evangelijos amžiaus, ilgumą, ir delto galime nutarti ko mes galime tikētis [202] sulaukti Evangelijos amžiuje. Bet dabar mes norime pasakyti, kad nors mes ir darome tokias išvadas remdamies tūlais dēsniais ir sakome kad įvairios žydų sistemos ypatybēs atitinka krikščionių gadynei, o taip pat turi atitikti ir laikas, tačiau mums nereikia vien daleisti, bet Dievas yra aiškiai, nors netiesioginiai, mums pasakęs apie tai.

Povilas sako mums, kad per tą laiką, kuriuo buvo išrenkamas dvasinis Izraēlis, Dievas atmetē kūnišką Izraēli nuo savo malones; ir kad po dvasinių namų surinkimo Dievo malonē vēl sugrįš i kūniškąji Izraēli. Jis sako: "Nes aš nenoriu, kad jus, broliai [bažnyčios broliai arba dvasinis Izraēlis] nežinotumēte tos paslapties, kad nebūtumēte patys sau išmintingi, jog apakimas atsitiko [naturalio arba kūniško] Izraēlio daliai, kolei įeis pilnas pagonių skaičius.* Taip bus išgelbētas visas Izraēlis, kaip parašyta: lš Ziono ateis [pažadētasis] Gelbētojas [Kristus-mūsų Viešpats, Galva, ir likusieji ištikimieji iš abiejų Izraēlio namų, iš kurių susidarys bažnyčia, Jo kūnas], kurs atims bedievystę iš Jokūbo. Ir ta yra mano su jais sandora, kuomet atimsiu jų nuodēmes. Žiūrint Evangelijos [aukštojo šio amžiaus pašaukimo], jie, tiesa, yra neprieteliai del jūsų [kad jūs turētumēte progos paveldēti geriausias dvasines ano pažadējimo dalis]; išrinkimu [kuriuo jie buvo išrinkti gauti speciales žemiškas Dievo malones, kurios buvo žadētos jų tēvui Abraomui 

* Tegul niekas nemano, kad "pilnas pagonių [arba iš jų paimtas] skaičius" reiškia tą patį ką "Pagonių Laikai," apie kuriuos jau prisiminēm. "Pagonių Laikai" yra periodas, kuriuo pagonims buvo leista valdyti pasaulį; "Pilnas pagonių skaičius" gi reiškia surinkimą iš pagonių tiek, kiek reikia pilnam skaičiui Evangelijos bažnyčios, kuri, draug su išrink­taisiais iš Izraēlio (prie kurių priskaitomi apaštalai), sudarys Kristaus bažnyčią, šventąją Tautą, Karališkąją Kunigystę, Dievo Karaliją, kuriai bus pavestos žemēs karalystēs ir valdžios [203] ir jo prigimtai ainijai] gi jie yra mylimiausi dēl tēvų [patriarkų]. Nes Dievas nesigaili suteikęs dovanų ir pašaukimą." Ką Dievas žadējo, ištikrųjų turi ivykti. Žinodamas kaip turi pasibaigti visi Jo nutarimai, Jehova niekuomet nedaro sandoros, kurią Jis turētų ar norētų sulaužyti.

Šitoje pranašystēje Apaštalas nurodē į Evangelijos amžiaus ilgumą, aiškindamas, kad tas amžius prasidējo su kūniškojo Izraēlio atmetimu, ir kad jis turi pasibaigti su jų sugrąžinimu į malonę. Sujungdami Povilo ir Petro pareiškimus (Rom. 11:27 ir Ap. Darb. 3:19, 20) mes sužinome kad laikas grąžinimui malonēs Izraēliui, bus Atnaujinimo Laikų pradžia, mūsų Viešpaties antrame atējime. Povilas sako kad tų žmonių grąžinimas į malonę ivyks tada, kai Dievas atims jų nuodēmes. Petro gi pasakyta kad tai ivyks laikuose atgaivinimo arba atsteigimo, kuomet mūsų Viešpats bus sugrižęs, ir dangus Jo nebesulaikys.

Mūsų Viešpaties antrojo atējimo data ir Atsteigimo Laikų aušra, kaip jau įrodinējom, buvo 1874 V. m. Todel nuo to laiko mes galime tikētis pamatyti kokį nors Dievo malonēs sugrįžimo į kūniškąjį Izraēlį prasidējimą, kaip vieną iš pirmutinių Atsteigimo darbų. Ir ištikrųjų mes matome, kad Dievo malonē pradeda grįžti į juos. Todel kiekvienas naujas Izraēlio apakimo atēmimo pasirodymas ir Dievo malonēs suteikimas tai tautai, kuomet palyginamas su Apaštalo žodžiais, yra kitas įrodymas, kad Evangelijos amžius baigiasi ir kad "mažasis būrelis" yra beveik pilnas. Bet mes turime dar kitą įrodymą patiekiantį mums tikrąją malonēs sugrižimo į Izraēlį prasidējimo datą. Iki šiol mes matēme tik tiek, kad kūniško Izraēlio atmetimo stovis reiškē ypatingos malonēs laiką del kitų, pašaukimui iš kitų (iš pagonių) draug—paveldetojus su Kristumi, kuris pašaukimas pasibaigia su [204] Atnaujinimo Laikų prasidējimu; bet (kaip kitos pranašystēs parodo) ne pačioje pradžioje.

Bet čia reikia sustoti valandēlei ir pagalvoti, kad nepadarytumēm klaidos: Kuomet aukštasis pašaukimas patapti bažnyčios nariais, arba būti Kristaus sužiedotine ir draug—paveldētojais, pasibaigia, nereikia manyti kad tuomet jau visi pašauktieji bus pripažinti vertais ir delto išrinktais; nes "daug pašauktų, bet maža išrinktų," delto kad ne daug kas iš pašauktųjų sutinka su pašaukimo sąlygomis. Ir tai nereiškia kad tie, kurie nebus pašaukti "aukštuoju pašaukimu," nebegaus jokių kitų malonių. "Aukštojo pašaukimo" pasibaigimas reiškia, kad didysis amžių plano Sumanytojas jau yra beveik pabaigęs šitą savo plano dal į, kuri turējo pasibaigti su Evangelijos amžiumi, būtent: išrinkimą Evangelijos bažnyčios, Kristaus sužiedotinēs. Ne visi žmonēs buvo pašaukti į šitą aukštą garbę. Mums yra ypatingai pasakyta, kad Dievas buvo nutaręs tuo tikslu išrinkti tik paskirtą skaitlių, "mažą būrelį," palyginus su žmonijos miniomis. Kuomet pašauktųjų skaitlius bus pilnas ir pašaukimo laikas pasibaigęs, ir kuomet aukštasis pašaukimas jau nebebus siųlomas kitiems, vistiek pašauktieji, kurie priēmē pašaukimą, pasirodydami ištikimi savo sandorai, reikalaujan­čiai pilno pasišventimo Dievui, net iki mirties, dar galēs padaryti savo pašaukimą ir išrinkimą tikrą; bet bus galima ir pralaimēti. Nors šitas pašaukimas turi pasibaigti tada kai bus pakviesta užtenkamai pripildyti "mažojo būrelio" skaičių, Kristaus kūną, vistiek tai yra toli nuo pasiekimo galo Dievo meilei, dovanoms ir pašaukimui. Jo pasibaigimas reiškia tik uždarymą dangiškojo arba "aukštojo pašaukimo." Nes šitam pašaukimui pasibaigus ir šitoms progos durims užsidarius, pradeda atsidaryti kitos durys, proga užeiti ant šventumo vieškelio ir eiti juo, ne į Dieviškąją prigimtį, į kurią buvo pašaukta Evangelijos amžiaus bažnyčia, bet į amžinąji gyvenimą [205] ir žmoginį tobulumą. — Žr. Tom. 1, skyriai X ir XI.

Dabar mes prieiname prie tikrosios Izraēlio sugrįžimo į malonę datos, kuri pažymi tikrąjį dangiškojo pašaukimo galą, nuo kurio laiko Izraēlis pradēs iš palengvo pamatyti ir gauti vis daugiau įrodymų apie Dievo malonēs sugrįžimą, ir su tuo laiku taip pat pasibaigia Dievo pašaukimas į dangišką garbę; ir tik tiems, kurie jau yra pašaukti, tebus leista laimēti atlyginimą, jei jie pasirodys ištikimi iki jų gyvenimo pasibaigimui.

Kūniškasis Izraēlis taip pat kaip ir dvasinis, buvo Dievo pašauktas būti Jo ypatingais žmonēmis, Jo išrinktąją tauta (žemiškais turtais, vaizduojančiais dangiškuosius turtus). Atskirti nuo pasaulio, jie gavo ypatingų Dievo dovanų, būdami Jo globoje 1845 metų laiku. Šita gadynē prasidējo sykiu su jų tautiškojo gyvenimo prasidējimu, po Jokūbo, paskutinio jų patriarko, mirties, kuomet jie pirma kartą buvo pripažinti už tautą ir pavadinti tautiškuoju "Dvylikos Izraēlio Giminių" vardu. Žr. 1 Mozēs 49:28; 46:3, 5 Moz. 26:5. Šitie 1845 metai jų tautiško gyvenimo ir malonēs pasibaigē tada kai jie atmetē Mesiją — 33-čiais V. m. — Kuomet penkias dienas prieš Jo nukryžiuojimo, Jezus atējo pas juos kaipo Karalius, ir jų nepriimtas pasakē: "Jūsų namai bus palikti tušti." (Mato 23:38) Čia pasibaigē jų malonēs laikas ir prasidējo jų puolimas, kuris nusitęsē 37 metus, ir pasibaigē visišku jų tautos, miesto ir šventyklos sunaikinimu, 70-tais V. m. Vienok, reikia pastebēti kad Dievo malonēje pasiliko kaikurios tos tautos ypatos, po to kai visa tauta jau buvo atmesta; nes Evangelijos pašaukimas buvo siųlomas tos tautos asmenims per tris ir pusę metų po Sekminių, po Kristaus mirties, ir nepasiekē Kornelio, pirmo taip Dievo malonēs apdovanoto pagonies iki tam laikui. (Ap. Darb. 10 sk.) Taip tat pasibaigē pilnos 70 savaičių malonēs, kuri buvo žadēta per Danielių, kaip buvo parašyta: "Bet jis daugeliui patvirtins sandorą vieną [206] savaitę." Šita septyniasdešimtoji metų savaitē prasidējo su mūsų Viešpaties krikštu; Jo kryžius, kaip buvo išpranašauta, pažymējo tos savaitēs viduri; ir kūniškasis Izraēlis pasiliko malonēje iki jos pabaigai.

Šitai ilgai jų tautos pripažinimo gadynei (1845 m.) praeinant, kuomet kitos tautos buvo nepripažintos, Izraēlis buvo baudžiamas ir laiminamas. Bet jų bausmēs už nuodēmes taip pat buvo Dievo malonēs ir tēviškos apveizdos irodymais. Jis siuntē jiems priespaudų ir dažnai leisdavo patekti nelaisvēn, kuomet jie užmiršo ir nebeklausē Jo; bet kuomet jie gailējosi ir šaukēsi į Viešpatį, Jis visuomet išklausydavo ir išgelbēdavo juos. Visa tos tautos istorija, kaip parašyta 2 Mozēs, Juozuēs, Teisējų, Kronikų ir Samuēlio knygose, liudija kad Dievas neilgai paslēpē savo veida nuo jų, ir kad Jo ausys visuomet išgirsdavo jų atgailos šauksmus, — iki dienai, kurioje jų namai buvo palikti tušti. Net ir tą dieną Dievas atleido jiems nuodēmes, siųsdamas i juos senai žadētajį Mesiją, Gelbētoją, savo Sūnų, mūsų Viešpatį. Šitos tautos netinkamumas būti ilgiau Jo išrinktają nuosavybę arba atstovauti Dievo Karalystę ant žemēs, pasirodē tuomet, kai jie atmetē šventąjį, nekaltąjį, ir nesuteptajį ir reikalavo paleisti galvažudį Barabą.

Taip tat, delei jų netinkamumo, didžiausios malonēs diena pasidarē diena jų atmetimo ir puolimo. Puikioji proga patapti Mesijo draugpaveldējais, kurią, atskyrus ištikimųjų liekanas (Iza. 1:9; 10:22, 23; Rom. 9:28, 29; 11:5), del savo aklumo ir širdies kietumo Izraēlis prarado, buvo suteikta tikintiems pagonims: ne pagoniškoms tautoms, bet nuteisintiems tikētojams kiekvienoje tautoje; bet iš pradžių, per tris ir pusę metų, šita privilegija buvo siųloma tik Izraēlio tautos tikētojams. Apakinti savo tautiškais prietarais jie negavo didžiojo, jiems siųlomojo, atlyginimo, delto kad pasirodē nevertais. Aukštasis atlyginimas buvo suteiktas šventąjai tautai, ypatin- [207] giems žmonēms, susidedantiems iš ištikimų tos tautos "liekanų," ir kitų, kurie buvo pašaukti iš pagoniškų tautų, kurias besididžiuoją lzraēlitai paniekindami vadindavo "šunimis." Ir Dievo pažadētoji malonē nebegrįš į juos kaip į tautą, atimti jų apakimą ir vesti juos kaipo tautų pirmones į žemiškus palaiminimus, kolei nebus pašauktas iš pagonių pilnas "išrinktųjų" skaičius, kolei pilnas pagonių skaičius nebus pasiekęs šita aukštesniąją malonę.

Taip tat, kaip Povilo pasakyta (Rom. 11:7), kūniškasis Izraēlis negavo ko jieškojo, būtent, svarbiausios malonēs. Manydami kad svarbiausiais dalykais buvo žemiški palaiminimai ir turēdami pasididžiavusias širdis, jie savinosi šituos palaiminimus kaip prigimtus paveldējimus, nupelnytus jų darbais, ir delto aklai graibēsi ir atmetē per Kristų teikiamąją malonę. Kaip Dovidas buvo išpranašavęs, jų stalas, kuris buvo gausiai apkrautas per Kristų siųlomais turtingais pažadais ir palaiminimais, pasidarē jiems "žabangai ir sląstas, papiktinimas ir atlyginimas," del jų širdies kietumo. (Rom. 11:9, 10; Psa. 69:22-28) Kristus, kuris atējo juos atpirkti ir suteikti jiems aukštos ir nepasiekiamos garbēs vietas, pasidarē jų puikybei "užsigavimo akmenimi ir pasipiktinimo uolą." —Rom. 9:32, 33; Iza. 8:14.

Vienok, Izraēlio apakimas buvo tik "dalinis aklumas," ne visiškas apakimas; nes liudijimas ir Įstatymas, o taip pat ir pranašai ir apaštalai, buvo atdari del visų, žydų ir pagonių; ir jei kuris žydas Evangelijos amžiuje istengē nugalēti savo prietarus ir pasididžiavimą, ir nuolankiai bei dēkingai priēmē Dievo malonę, draug su savo pagonišku broliu, tai toks galējo turēti naudos. Bet maža kas taip padarē; todel žydams nebebuvo teikiama malonē ir nebebuvo daroma ypatingų pastangų tos tautos pertikrinimui, kad pažintų tiesą, kolei nebus išrinktas [208] pilnas pagonių skaičius; kitaip sakant, kol nebus pabaigtas dvasinio Izraēlio surinkimas.

Nuo to laiko kai Izraēlis atmetē Mesiją, jis nebeturējo jokių Dievo malonēs apsireiškimų. Net patys žydai turi pripažinti, kad nebebuvo atsiliepta į jų ašaras ir dejavimus ir maldas; ir, kaip pranašo pasakyta, jie buvo "pasibaisējimo ir švilpavimo dalykas" visoms tautoms. Pirmesniais laikais Dievas išklausydavo jų maldas ir pastebēdavo jų ašaras ir sugrąžindavo juos į jų šalį ir nuolat suteikdavo jiems malonių; bet nuo to laiko, kai jie pasakē: "Jo kraujas teesie ant mūsų ir ant mūsų vaikų," Dievas jų nebeklauso, bet siunčia ant jų bausmę po bausmēs: jie buvo išsisklaidę ir visų tautų persekiojami. Apie šiuos faktus visi gali skaityti kas parašyta istorijoje. Dabar kreipkimēs į pranašystes ir ypatingai pažiūrēkime kas buvo išpranašauta, ir ką tie patys pranašai sako apie jų ateitį.

Per pranašą Jeremiją (16 skyriuje), pasakęs Izraēliui kaip jie apleido Jį, Viešpats sako: "Aš jus išmesiu iš šitos šalies į šalį, kurios nežinote jūs ir jūsų tēvai; jūs tarnausite tenai dieną ir naktį svetimiems dievams [valdovams], nes aš jums nesuteiksiu pasigailējimo." (Eilutēs 9-13) Tų dienų jie susilaukē tada, kai atmetē Mesiją. Visi gali nuspręsti, ir jie patys turi prisipažinti, kad visa įvyko taip kaip parašyta. Šita pranašystē netinka jokiam pirmesniam jų pavergimui aplinkinēms tautoms, Syrijai, Babilonijai, ir t. p. Tokiai išvadai priešinasi pareiškimas: "į šalį, kurios nežinote jūs ir jūsų tēvai." Abraomas atējo iš Kaldējos Uro — Babilonijos — ir Jokūbas iš Syrijos. (5 Moz. 26:5) Izraēlio ištrēmimas tarp visų tautų po 1845 malonēs metų pasibaigimo, negali būti pritaikytas jokiam kitam, kaip tik šitam aiškiai išpranašautam pavergimui, — jie buvo nugabenti į šalį, kurios nežinojo nē jie, nē jų tēvai. Ir tai, imant bendrai su nebeparodymu jiems jokio pasigailējimo, galutinai parodo, kad šita pra- [211] našystē kalba apie dabartinį Izraēlio išsklaidymą tarp visų tautų.

[209-210]

Bet nežiūrint to, kad Dievas atēmē iš jų visas malones tūlam laikui, Jis tačiau nepaliks juos amžinai atmestais; nes Jer. 16:13-15 pasakyta: "Todel štai ateina dienų, sako Viešpats, ir nebebus daugiau sakoma: Kaip gyvas Viešpats, kurs išvedē Izraēlio vaikus iš Egipto žemēs, bet: Kaip gyvas Viešpats, kurs išvedē Izraēlio vaikus iš šiaurēs šalies [Rusijos, kurioje gyvena beveik pusē žydiškos rasēs], ir iš visų kraštų, į kuriuos aš juos išmečiau; nes aš sugrąžinsiu juos atgal į jų žemę, kurią esu davęs jų tēvams."

Mes galētume padauginti ištraukas iš pranašų ir apaštalų apie galutiną Dievo malonēs sugrižimą Jokūbui arba Izraēliui pagal kūną, po išrinkimo iš pagonių pilno skaičiaus "Kristaus kūno," bet pats tyrinētojas gali tai padaryti vartodamas Biblijos žodyną arba rodyklę. Aiškiausiais pareiškimais apie malonēs sugrąžinimą Izraēliui, Naujame Testamente, yra žodžiai Jokūbo, Ap. Darb. 15:14-16, ir Povilo, Rom. 11:26. Bet pirma jie turi išgerti iki paskutinio lašelio visas jiems siųstąsias bausmes; nes taip yra pasakyta šitoje puikioje pranašystēje (Jer. 16:18): "Pirmiausiai aš dvigubai atsilyginsiu už jų neteisybes ir nuodēmes." Čia išverstasis ebrajų žodis "dvigubai" yra mišnē ir reiškia antrą norma, arba atkartojimą. Taip suprantant, Pranašo pasakyta, kad nuo to laiko, kai visos malonēs buvo iš jų atimtos, iki laikui, kuriuo jie griš į malonę, bus dvigubas laikas, atsikartojimas istorijos arba laiko, kuriuo jie buvo Dievo malonējė.

Kaip parodyta pridētame piešinyje, žydų malonēs laikas, prasidējęs su jų tautos įsikūrimu, po Jokūbo mirties, iki tos malonēs pasibaigimui Kristaus mirtyje, 33—čiais V. m. buvo 1845 metai, ir ten prasidējo jų "dvigubas" nubaudimus — atkartojimas tiek pat ilgo laiko — kiti 1845 metai, nebeturint Dievo malonēs. Aštuoniolika [212] šimtų ir keturiasdešimt penki metai nuo 33-čių V. m. sudaro 1878 V. m. ir tuokart turējo pasibaigti jų nemalonēs gadynē. Pridēję 33 prie 1845 mes gauname 1878 V. m.

Visi šitie pranašingi praeities punktai yra aiškiai pažy­mēti, delto 1878-tais V. m. mes turime laukti kokių nors Dievo malonēs sugrįžimo į kūniškąjį Izraēlį ("Jokūbą") pasirodymų. Tikrai tais pačiais metais, 1878, jų "dvigubas" laikas buvo pilnas, ir Dievo malonē turējo pradēti grįžti į aną tautą. Taigi, 1878 metais įvyko "Berlino Tautų Kongresas," kuriame žydas Lord Beaconsfeld, tuokart buvęs Anglijos Pirmu Ministeriu, užēmē žymią vietą. Tame susirinkime Angiija apsiēmē ginti ir saugoti aziatiškąsias Turkijos provincijas, tarp kurių buvo Palestina; ir Turkijos valdžia pataisē savo įstatymus, liečiančius svetimtaučius, ir žymiai pagerino Palestinoje gyvenančių žydų sąlygas, o taipogi iš dalies atidarē duris del kitų žydų, norinčių įsigyti ten nejudinamąjį turtą. Pirmiau mahometoniški valdovai sura­kindavo, spardydavo ir visaip kaip išniekindavo žydus, vadindami juos "šunimis," neduodami jiems priderančių gyvenimo teisių ir reikmenų — jų pačių šventoje šalyje, kurioje jie dažnai atsimindavo apie savo praeitį ir apie Dievo pažadus ateičiai.

Tuo pačiu laiku, kuomet taip atsidarē ties jais Palestinos durys, prasidējo žiaurus žydų persekiojimas Rumunijoj, Vokietijoj ir ypatingai Rusijoj, ir tasai persekiojimas, vis didēja. Šitos valdžios, viena po kitos, išleido įstatymus atēmimui teisių ir privilegijų iš žydų ir net užpuldavo juos ir taip privertē didelius pulkus bēgti iš tų šalių. Bet šitas persekiojimas buvo jiems naudingas, nes privertē juos žiūrēti į Jeruzalę ir į sandoras, ir priminē jiems, kad jie yra paveldētojais daugelio turtingų žemiškų pažadų.

Bet mes turime atsiminti, kad 1878 metai buvo tik pradžia Dievo malonēs sugrąžinimo kūniškam Izraēliui. [213] Tyrinēdami "Pagonių Laikus" mes jau sužinojom, kad Jeruzalē (ir jos žmonēs) turējo būti mindoma-pagonių kontroliuojama ir spaudžiama — iki "Pagonių Laikų pasibaigimui"; ir delto, nors malonēs sugrįžimas turējo prasidēti 1878 V. m. žydai nebus pilnai atvesti atgal į malonę iki po 1915 metų. Jų sugrįžimas į malonę bus laipsniškas, taip pat kaip buvo jų puolimas. Atsižymējusiu dalyku yra faktas, kad tuodu periodu — jų puolimo ir grįžimo į malonę — yra tokio pat ilgumo. Jų puolimas buvo laipsniškas ir nusitęsē per 37 metus, nuo 33-čių V. m. kuomet jų tautiškoji malonē pasibaigē, iki 70-tų V. m. kuomet visas jų tautiškas gyvenimas pasibaigē, šalis buvo sunaikinta ir Jeruzalē visiškai sugriauta. Taip tat istorija parodo jų puolimo prasidējimą ir pasibaigimą; pranašystē gi pažymi abudu galu jų atsikēlimo — 1878 ir 1915 — parodydama tikrą trisdešimt septynių metų panašumą (paralēlę). Ir tai yra tolesnē jų mišnēs ("dvigubumo") dalis, apie kurią kalbējo pranašas.

Nors žydų ir Evangelijos amžių pasibaigimai yra aiškiai pažymēti atēmimu ir sugrąžinimu malonēs Izraēliui, 33 ir 1878 V. m. vienok, kiekvieno amžiaus darbas pasilieka dar po kito amžiaus prasidējimo. Taigi žydų amžiui dar pilnai nepasibaigus, prasidējo Evangelijos amžius; panašiai ir jų grįžimas į malonę, su kuriuo prasideda Tūkstantmetinis amžius, prasideda Evangelijos amžiaus pjųčiai dar pilnai nepasibaigus. Per 37 metus (nuo 33 V. m. jų tautiškos malonēs pasibaigimo, iki 70 V. m. jų galutino išgriovimo) Izraēlis, atskyrus ištikimąsias liekanas, puolē, ir tikintieji pagonįs kilo aukštyn — žydų amžius baigesi ir Evangelijos amžius prasidējo; tolygiai per 37 metus (nuo 1878 iki 1915 V. m.) Evangelijos amžius baigiasi, ir ant taip vandinamos krikščionijos ateina nelaimēs, iš kurių bus išgelbētos tik liekanos, ir tuo pačiu laiku įvyksta prisirengimas atsteigti Izraelį ir visą žmoniją. Taip tat datos, 33 ir 1878 V. m. [214] parodo kuriuo laiku prasidējo anų dviejų naujų gadynių darbas, neatsižvelgiant į tai, kad pirmiau buvusios gadynēs pjūties darbui, išmatų sudeginimui, buvo leista nusitęsti per 37 metus į naująsias gadynes, abiejuose atsitikimuose. Tokiu būdu laikų prasikišimai vienas į kitą ir jų pabaigos žymēs buvo aiškiai apibūdintos.

Kiekviename taip prasikišusiame periode įvyksta dvejopas darbas: išgriovimas senosios ir įkūrimas naujos tvarkos arba gadynēs. Ir kadangi žydų amžius ir tauta buvo vaizdais ir šešēliais, delto mes turime laukti daug didesnių ir toliau siekiančių pasekmių, ir ištikrųjų taip yra. Šitas dvejopas darbas yra parodytas Izaijo pranasystēje: "Nes (l) keršto diena yra mano širdyje ir mano (2) atvadavimo metai atējo." — Iza. 63:4.

Nēra tai žmonių sugalvoti laikų palyginimai, pritaikinti faktams; nes daug šitų paralēlių ir kitų tiesų randame pranašystēse, ir jos buvo skelbiamos per kelis metus dar prieš 1878 V. m. — kurie metai buvo apgarsinti kaip laikas sugrąžinimo malones Izraēliui, pirma nekaip tai įvyko, ir pirm kokių nors ženklų pasirodymo. Šito tomo autorius paskelbe šias Šventraščiu paremtąsias išvadas lapelių formoje, pavasary, 1877 V. m.

Liudijimas vargiai tegalējo būti stipresnis ir tačiau užlaikytas slaptybēje iki dabartiniam tinkamam laikui, kuriuo žinojimas turējo pasidauginti, ir išmintingieji (priimantieji tikrajį dangiškajį mokslą) turējo suprasti. Tikrai žinome Izraēlio atmetimo metus, net ir dieną; žinome kad jie turējo gauti mišnē arba dvigubai, nes Pranašo aiškiai pasakyta; ir mes manome kad mes aiškiai parodēme, kad šitas jų paralēlis periodas yra 1845 metai, kurie pasibaigē 1878 V. m. ir kad nuo to laiko pradējo grižti į žydus malonē. Taigi, čia turime neužginčijamus faktus. Neužmirškime ir tą, kad po jų "dvigubo" laiko pasibaigimo, profesorius Delitzsch išleido savo Ebrajiškajį Naujo Testamento vertimą, kuris [215] jau yra rankose tūkstančių Ebrajų ir kuriuo jie susidomējo. Taipogi reikia atsiminti kad dabar Rusijoje, Rabinovičiui ir kitiems vadovaujant, įvyksta didžiausias krikščionybēs skelbimas tarp Ebrajų, kokio dar nebuvo nuo apaštalų dienų. Ir tasai bruzdējimas prasidējo po beveik tiek pat ilgo laiko po 1878 V. m. kuomet Izraēlio "dvigubumas" pasibaigē, kiek ilgas laikas buvo nuo Izraēlio atmetimo, 33 V. m. iki pagonių pabudimui.

Atsiminkime dabar Apaštalo žodžius, kurie aiškiai parodo, kad iš žydų buvo atimta Dievo malonē ir žemiškų sandorų privilegijos, kurios vis dar priklauso jiems, iki neįeis pilnas iš pagonių paimtas skaitlius, — iki Evangelijos pašaukimo pasibaigimui — ir tuomet pamatysite, kad 1878 metai yra atsižymējusi data, labai įdomi dvasiniam Izraēliui ir taip pat svarbi kūniškam Izraēliui.

Vienok, tik vienas mūsų Viešpats težinojo kaip svarbus buvo Įstatymo amžiaus pasibaigimas ir Evangelijos amžiaus prasidējimas (apaštalai žinojo tik dalimis ir matē neaiškiai net ir po Sekminių); todel ir mes dabar galime laukti, kad tik Kristaus kūno nariai, kurie patepti ta pačia dvasia, tegalēs aiškiai pamatyti Evangelijos amžiaus pasibaigimą ir jo svarbumą. Nabagai žydai ir dauguma vardiškų krikščionių dar nežino nē apie didžiąją laikų permainą, įvykusią pirmame mūsų Viešpaties atējime, kuomet pasibaigē žydų amžius (gadynē) ir atsidarē Evangelijos amžius. Panašiai ir dabar maža kas težino, kolei nēra įtikrinti įvykiais, kad mes dabar gyvename Evangelijos amžiaus gale arba "pjūtyje," ir kad po 1878 metų pasirodē svarbūs įvykiai. Nebuvo Viešpaties nutarta, kad apie tai žinotų kiti, atskyrus nedaugelį ištikimųjų, kurie turējo matyti ir žinoti ir nebūti su pasauliu tamsybēje — "Nes jums yra duota pažinti," pasakē mūsų Viešpats.

Bet kai kas gali pasakyti: Tiesa, kad Jeremijas buvo tikras Viešpaties Pranašas, kurio liudijimą apie [216] Izraēlio prityrimų (mišnēs) arba "dvigubumo' turime pripažinti teisingu, vistiek liudijimas būtų dar stipresnis, jei ir kitas pranašas taip pat sakytų. Tokiems mes atsakome, kad liudijimas vieno patikētino pranašo yra geras ir ganētinas pamatas tikējimui, ir kad dauguma ženklų ir pirmojo atējimo įvykių buvo išpranašauta tik per vieną pranašą; vienok Dievas, kurs turtingas gailestingumu ir pilnas mielaširdystēs, atsižvelgē į mūsų silpną tikējimą, ir išanksto atsiliepē į mūsų širdies maldą, suteikdamas mums daugiau kaip vieną liudijimą.

Kreipkimēs dabar į Zakarijo pranašystę (9:9-12). Pranašingame regējime jis eina sykiu su Jezumi, Jam į Jeruzalę, 33-čiais V. m. — penkias dienas pirm Jo nukryžiuojimo (Jono 12:1-12), ir tasai Pranašas šaukia į žmones: "Labai džiaugkis, Ziono duktē, linksmai šūkauk, Jeruzalēs duktē, štai tavo Karalius ateina tau teisus ir Gelbētojas: nuolankus ir joja ant asilēs. Isidēmyk aiškų šitų žodžių išsipildyma — Mato 21:4-9, 43; Jono 12:12-15; Luko 19:40-42. Įvyko visa kaip išpranašauta, net ir pats šauksmas. Kuomet žmonēs šaukē Osanna! Fariziejai reikalavo kad Jezus sudraustu šaukiančiuosius, bet Jis atsiliepē, sakydamas: "Jei šitie tylēs, tai akmenys šauks." Kodel? Delto, kad buvo pranašauta, kad bus šaukiama, ir kiekviena pranašystēs dalelē turi išsipildyti. Tegul ir šitas pranašystēs smulkmenos įvykimas suteikia mums pasitikējimo šituo ir kitais pranašais.

Pasakęs apie nelaimes kokios turējo ateiti ant anos tautos, po to kai jie atmetē savo Karalių, Pranašas, kalbēdamas Johovos vardu (Zak. 9:10-12), sako į juos: "Grįžkite į tvirtovę (Kristų) pilni vilties kaliniai: dar ir šiandien aš skelbiu: Aš atsilyginsiu tau dvigubai." Čia žodis dvigubai yra tas pats, kurį vartojo Jeremijas — "mišnē" — atkartojimas, arba kita lygi norma. Per ilgą laiką Izraēlis buvo buvęs po Romos jungu; bet vistiek [217] jie buvo "vilties kaliniais," ir turējo pasitikējimo, kad ateis jų Karalius, kurs išgelbēs ir išaukštins juos, suteikdamas jiems pažadētąjį žemēs viešpatavimą. Dabar jų Karalius, jų tvirtasis bokštas, buvo atējęs; bet Jis buvo taip nusižeminęs ir nuolankus, kad delei savo širdies puikybēs jie negalējo pažinti Jį ir priimti kaipo savo Gelbētoją. Bet jie dar labiau buvo nuodēmēs kaliniais, ir šito Gelbētojo tikslu buvo išgelbēti juos