Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 7

PARALĒLIŠKOS GADYNĒS.

Žydų Amžius — Evangelijos Amžiaus Vaizdas. — Stebētinas Paralēlizmas Arba Panašumas Tarp Anų Dvieju Gadyniu. — Vienok Jos Yra Atskirios. — Krikščioniškoji Gadynē Arba Tikrybē Yra Viršesnē. — Kūniškas Ir Dvasiškas Izraēlis Palygintas. — Žymesnēs Paralēlēs Išnagrinētos. — Laiko Paralēlēs Ypatingai Pažymētos. — Kūniškojo Izraēlio Malonēs Laikas. — Laikai Kuriuo Malonē Buvo Atimta. — Pranašų Kalbomis Priparodyta, Kad Jų Nemalonēs Laikas Buvo Tiek Pat Ilgas Kiek Ir Malonēs. — Apaštalų Liudijimas Kad Jų Atmetimo Laikas Naudojamas Pašaukimui Dvasinio Izraēlio. — Tuo Buvo Aiškiai Parodytas Evangelijos Amžiaus Ilgumas. — Biblijos Kronologijos, Jubiliejinių Liudijimu, Pagonių Laikų Ir Kitų Pranašavimų Atitikimas Šioms Paralēlēms Neužginčijamas. Galutinas Ir Užganēdinąs.

PIRMESNIUOSE skyriuose buvo įrodinēta kad Dievo apsiējimai su Izraēlio tauta buvo vaizdais; bet nedaug kas supranta kaip toli siekiančiais tie dalykai buvo. Beabejonēs dauguma patēmyjo, kad Apaštalai ir ypačiai Povilas, mokindami krikščionių bažnyčią, dažnai nurodē į žydų gadynēs vaizdus ir aiškino ka jie reiškia krikščionims. Atkreipimas domēs į Apaštalo moksla parodys, kad jis nepatiekia tik keletą vaizdų, paimtų iš žydų ekonomijos, bet išgalēms aiškindamas tuos dalykus, kalba apie visą žydų pasitvarkymą kaip apie Dievo įstaigą (visai paneigdamas žmonių "padavimus" — tradicijas — kurios nebuvo to pasitvarkymo dalimi). Šv. Povilas aiškina, kad visos Izraēlio įstatymo ir apeigų ypatybēs atvaizdino tais laikais auštančią krikščionišką [194] gadynę, kuoaiškiausiai pažymēdamas krikščionių bažnyčios kelią Evangelijos amžiuje, o taip pat parodydamas jos garbingąjį darbą Tūkstantmetiniame amžiuje.

Daugelis mano kad žydų ir krikščionių amžiai yra viena ir ta pati gadynē ir kad Dievas rinko krikščionis nuo pat žmogaus prasidējimo. Taip manydami jie klysta ir šita klaida neleidžia jiems teisingai ir aiškiai suprasti daugumą tiesų. Jezus buvo krikščioniškos bažnyčios Galva ir Pirmtakūnas; todel ji vadinama Jo kūnu (Efez. 5:23; Kol. l:24); pirm Jo nebuvo nēvieno bažnyčios nario. Jei kas nors būtų buvęs pirm Jo, tai nebūtų buvę galima vadinti Jį Pirmtakūnu. "Aukštasis pašaukimas" patapti bendromis aukomis ir paskui bendratēvainiais su Kristumi, nebuvo žinomas praējusiuose amžiuose. (Efez. 3:2, 5, 6) Geri žmonēs, kurie gyveno ir mirē pirm aktualio suteikimo atpirkimo brangiu Jezaus krauju, nežinojo nieko apie "aukštąjį pašaukimą." Ir kadangi Dievo dovanos ir pašaukimai yra nenupelnytomis dovanomis, nebuvo padaryta jokios skriaudos tiems, kurie gyvendami praeityje, negavo šitų malonių. Praeities ir būsimojo amžiaus gyventojams teikiamos malonēs buvo ir bus žemiška garbē ir amžinasis žmoginis gyvenimas ant žemēs. Evangelijos amžiaus pašaukimas ir malonē siųlo dangišką šlovę ir garbę ir prigimties permainą nuo žmoginēs į dieviškają, ir žada galybę, šlovę ir valdžią danguje ir žemēje, draug ir bendradarbiaujant su Kristumi. Ir kadangi taip pašauktoji bažnyčia šiame amžiuje atsiskyrē nuo pasaulio ir buvo prirengiama, delto būsimame amžiuje ji bus Jehovos naudojama įvykinimui Jo didžiojo amžių plano — Jo nutarimo, perviršijančio ne tik žmonių, bet ir visų danguje ir žemēje esančių sutvērimų sumanymus. Del tos tat priežasties šio amžiaus bažnyčios lavinimui ir mokinimui praējusiuose amžiuose buvo daromi stebētini prisirengimai. Panašiai ir šiame amžiuje, pašauktieji [195] paveldēti Dieviška garbę, buvo labai atsargiai mokinami, lavinami, sergimi ir vadaujami, kolei jie vaikščioja ilguoju, nelygu ir siauru keliu, kurį pirmiausiai atidarē jų Viešpats ir Pirmtakūnas, kurio pēdomis jiems įsakyta vaikščioti, kaip Jis pats paliko pavįzdį. — 1 Petro 2:21.

Mūsų Viešpats praleido tris ir pusę metų savo tarna­vimo surinkimui iš Izraēlio ir mokinimui ir lavinimui saujelēs savo mokytinių, kurie buvo pirmais krikščioniškos bažnyčios nariais. Kuomet Jezus' buvo pasirengęs palikti juos pasaulyje, Jis žadējo duoti jiems šventosios dvasios, kuri per visą Evangelijos amžių turējo vesti bažnyčią į visą tiesą ir parodyti jai kas dar turējo įvykti, ir priminti ka Jis buvo jiems kalbējęs — ir tas pažadējimas buvo patikrintas Sekminių dieną. Taip pat yra parašyta, kad visi angelai yra tarnaujančiomis dvasiomis, siųstomis tarnauti šitiems didelio išganymo paveldējams (Žyd. 1:14), ir kad mūsų Viešpats ypatingai rūpinasi jais net iki amžiaus pabaigai. (Mato 28:20) Visi Apaštalų raštai buvo parašyti bažnyčiai, ne pasauliui, kaip kad daugelis mano; ir tie raštai yra pilni specialicų pamokymų, padrasinimų ir paraginimų, reikalingų tik šio amžiaus šventiesiems, kurie vaikščioja siauruojo keliu. Ir mūsų Viešpaties Apreiškimas, kurį Dievas davē Jam po įējimo į garbę, buvo Jo siųstas (sim­boliais arba ženklais) Jo bažnyčiai, Apaštalui Jonui tarpininkaujant. (Apr. 1:1) Į mus taip pat yra pasakyta, kad pirm laiko, senovēje, šventųjų žmonių parašytosios pranašystēs, buvo duotos ne jų pačių naudai, ir ne kitų, kurie gyveno jų dienose ir laikuose, bet išimtinai pamokymui krikščioniškos bažnyčios. — 1 Pet. 1:12.

Šiame skyriuje mes pasistengsime parodyti, kad visa žydų tauta, visame jos amžiuje, Dievui vadovaujant, nejučiomis buvo naudojama atvaizdinimui viso išganymo plano, su visomis smulkmenomis — mūsų pamokymui; kaip jau matēm, kad ir Jubiliejais buvo parodytas galu- [196] tinas to plano įvykinimas visų žemēs giminių palaiminimui. Eidami į šitą taip gausingą ir specialiai del bažnyčios prirengtą tiesos sandēlį, mes esame Dievo maitinami ir laipsniškai vedami į pilnesnį Jo plano supratimą taip greit, kaip toksai žinojimas pasirodo mums reikalingas. Ir iš šito didelio sandēlio Dievas dabar suteikia mums ypatingos šviesos ir maisto, koks reikalingas šiame "pjūties" laike, Evangelijos amžiaus pabaigoje. Matydami kad Dievas taip gausiai aprūpino krikščionišką bažnyčią, labiau negu kurią nors kitą tautą praeityje, mes turētumēm suprasti kaip svarbus yra tasai žinojimas ir delto turētumēme uoliai stengtis pasinaudoti juo.

Nors šitame skyriuje mes smulkmeniškai neaiškinsime vaizduojančiąsias dalis Dievo apsiējimų su Izraēliumi, kaip parodyta Šētroje arba Šventykloje ir jų apeigose ir aukose ir t. p. Mes dabar kviečiame skaitytoją atydžiai tēmyti kaikuriuos atsižymējusius ir aiškiai matomus panašumus tarp žydų ir krikščionių laikų — vaizdų ir tikrybēs; nes visi krikščionių bažnyčios prityrimai ir veikimai buvo žydų apeigomis atvaizdinti. Dauguma jų padarytų vaizdų nurodē į tikrųjų krikščionių gyvenimą ir laiką, kuriame jie gyvena. Jų tautinēje istorijoje, ir kaikurių tos tautos asmenų gyvenime, taip pat randame Šventraštyje pažymētus panašumus. Kaikurie iš šitų panašumų buvo mąstančių krikščionių senai pastebēti, kiti gi liko visai nepatēmyti. Taigi čia mes turime prieš save puikią ir našią dirvą mąstymui ir tyrinējimui.

Povilas vadina žydų šventyklą "kūnišku Izraēliumi"; krikščioniškoji bažnyčia gi vadinama "Dievo Izraēliumi." (1 Kor. 10:18; Gal. 6:16) Todel ir mes galime priderančiai vartoti šituo du pavadinimu-kūniškasis Izraēlis ir dvasiškasis Izraēlis. Aukštesnis dvasinių namų laipsnis yra taip pat Apaštalo pažymētas, kuomet, kalbēdamas apie kūniškąjį Izraēlį jis vadina juos tarnų namais (šeimyną), dvasinis gi vadinamas sūnų namais. (Žyd. 3:5, 6; [197] Rom. 8:14) Kūniškieji namai turējo įvairiais būdais tarnauti; sekdami Dievo patvarkymus jie turējo nupaveiksluoti arba atvaizdinti dvasinius dalykus, kuriuos tyrinēdami Dievo vaikai gali gauti daug apšvietos ir palaimų.

Žiūrint Dievo žvilgsniu kiekviename atsitikime buvo tikrų ir vardiškų Izraēlitų, nors žmonēms jie galējo atrodyti kaip vienas; vardiškieji ir tikrieji nebuvo atskiriami iki pabaigos arba pjūties laikui to amžiaus, kuriame jie gyveno, nes tuomet pasirodžiusioji tiesa parodē skirtumą, ir parodē, kurie yra tikri, ir kurie tik vadinasi Izraēlio vardu. Apie kūniškus namus Povilas pasakē: "Nes ne visi, kurie kilę iš Izraēlio, yra Izraēlitais" (Rom. 9:6); mūsų Viešpats irgi pripažino šį faktą, kuomet kalbēdamas apie Nataniēlį, pasakē: "Štai tikras Izraēlitas, kuriame nēra klastos," ir delto pjūties metu Jis atskyrē tikruosius nuo netikrųjų, ir praminē tikruosius naudingais kviečiais, kitus gi pelais. Palyginus kviečių buvo tik sauja, o prie pelų buvo priskaitoma beveik visa tauta. Panašioje normoje ir tolygiu vaizdu yra parodomi šio Evangelijos amžiaus vardiškojo ir tikrojo dvasinio Izraēlio nariai; ir jų atskyrimas daromas pjūtyje, Evangelijos amžiaus pabaigoje. Ir tuomet tik kviečiai, "mažas būrelis," tebus atskirtas nuo vardiško dvasinio Izraēlio minių; didžiuma gi, kurie yra kūkaliais, o ne tikrais kviečiais, bus atmesti kaip neverti aukštos malonēs, į kurią jie buvo pašaukti; tokie nebus priskaitomi prie Viešpaties išrinktųjų. — Rom. 9:27; 11:5; Luko 12:32; Mato 3:12; 13:24-40.

Kūniškų namų galva buvo Jokūbas, vadinamas Izraēliumi (kunigaikščiu); ir iš jo dvylikos sųnų atsirado jo vardu vadinami namai, Jokūbo namai arba Izraēlio namai. Panašiai ir dvasiniuose namuose, kurių kūrējas yra Kristus ir Jo dvylika Apaštalų; ir šitie namai taipogi vadinami jų įsteigējo vardu — Kristaus bažnyčia. Žiurint laiko, Dievas pašaukē pirma kūnišką Izraēlį, bet žiūrint į [198] malonę ir i atsilyginimo laiką, dvasinis Izraēlis bus pirmas. Tokiu būdu pirmieji bus paskutiniais, ir paskutiniai pirmais. (Luko 13:30) Šventraštis aiškiai kalba apie šituo du Izraēlio namu kaip apie kūnišką Abraomo ainiją ir dvasinę Jehovos ainiją, — kaip apie vaikus Dangiškojo Tēvo, kurį Abraomas atvaizdino.

Kaikurie nebemato svarbių tiesų delto, kad mano jog pareiškimas "abejiems Izraēlio namams," nurodo į pasidalinimą kūniško Izraēlio į dvi dali, Saliamono sūnaus Roboamo laikuose. Tokie turētų atsiminti, kad po Babilono nelaisvēs ir sugrįžimo į Palestiną visiems visų giminių Izraēlitams, buvusiems Medo-Persijos ir Syrijos arba Babilonijos nelaisvēje, buvo suteikta laisvē grįžti i savo šalį, jei jiems patinka. (Ezdro 1:1-4) Daug ištikimų Izraēlitų iš visų giminių, kurie tikējo Dievo pažadams, liečiantiems šventają šalį ir šventąjį miestą, sugrįžo i įvairius Palestinos miestus. Jūdo giminē, kuriai buvo pavestos karališkos pareigos, ir kurios teritorijoje buvo svarbiausias miestas Jeruzalē, naturaliai užēmē žymiausią vietą miesto atstatyme; bet po to sugrįžimo iš Babilono Izraēlis jau nebebuvo pasidalinusi tauta, bet gyveno išvien kaip viena tauta ir vadinosi savo senuoju vienu vardu — Izraēliumi. Žr. Neēm. 11:1, 20; Ezd. 2:70.

Apie tai daugiau kalbama Naujame Testamente. Mūsų Viešpats ir Apaštalai kalba apie kūnišką Izraēlį kaip apie vieną. Povilas sako kad Izraēlis jieškojo, bet tiktai išrinktieji ("liekanos") tebuvo pripažinti vertais. (Rom. 10:1-3; 9:27, 11:5-12, 20-25; Ap. Darb 26:7) Mūsų Viešpats pasakē kad Jis buvo siųstas "pas [visas] prapuolusias Izraēlio namų avis;" bet kadangi Jezus neleido savo mokytiniams eiti už Palestinos ribų jų jieškoti (Mato 10:5, 6; 15:24), delto aišku, kad gyvenantieji Palestinoje perstatē visą Izraēlį. Petras ir kalba apie kūnišką Izraēlį kaip apie vieną; nes kalbēdamas i žmones Jeruzalēje jis pasakē: "Todel tegul tikrai žino visi Izraēlio [199] namai," ir t. t. Jokūbas taipogi kalba apie dvyliką giminių kaip apie viena tautą. (Ap. Darb. 2:36; Jok. 1:1) Dauguma iš visų giminių gyveno Palestinoje, ir daug jų iš visų giminių gyveno tarp aplinkinių tautų. Todel Povilas susitikdavo ir skelbdavo Evangeliją Izraēlitams beveik visuose Mažosios Azijos ir Italijos miestuose, kuriuos jis aplankē; bet jie visuomet buvo laikomi viena tauta; kitas Izraēlis buvo dvasinis.

Dievas padarē speciales sutartis ir pažadus abejiems Izraēlio namams. Visi Jo pažadai kūniškiems namams buvo žemiški; dvasiškiems gi namams duotieji pažadai buvo dangiški. Nors ir kūniškiems namams duotieji pažadai buvo (ir yra) dideli ir brangūs, tačiaus dvasiniams duotieji pažadai vadinami "geresniais pažadais" ir "didžiausiais ir brangiausiais pažadais." (Žyd. 8:6; 2 Pet. 1:4) Kūniškiems namams buvo pasakyta; "Jei tat klausysite mano balso ir užlaikysite mano sandorą, jūs būsite man [brangi] nuosavybē tarp visų tautų; nes mano yra visa žemē. Ir jūs man būsite kunigiška karalija ir šventoji tauta." Ir visas Izraēlis atsiliepdamas tarē: "Visa, ką Viešpats kalbējo, padarysime." (2 Moz. 19:5-8) Bet paskui jie neįstengē užlaikyti savo sutartį, tačiaus ištikimieji, kurie nuoširdžiai pasistengē laikyti sandorą, Tūkstantmetiniame amžiuje bus "kunigaikščiais visoje žemēje," nariais Dievo Karalystēs žemiškos vaizdomainos.—Žr. Tomas 1, skyr. XIV.

Priešingai, į dvasinius namus pasakyta: "Ir jūs būkite kaip gyvi akmenįs ant Jo antstatomi, kad būtumēte dvasiniai namai, šventa kunigystē aukoms aukoti, * kurios [200] priimtinos Dievui per Jezų Kristų . . . Bet jūs esate išrinktoji giminē, karališkoji kunigystē, šventoji tauta, įsigy­tieji žmonēs, kad skelbtumēte dorybes to, kurs pašaukē jus iš tamsybių į savo stebētiną šviesą; jūs, kurie kitados buvote ne tauta, o dabar Dievo tauta. — 1 Pet. 2:5, 9, 10.

* Žodis dvasinēms aukoms šiame tekste, 5-je eilutēje, yra pralenktas seniausiuose graikų rankraščiuose — Sinaiškame. Apleidimo priežastis pasirodo tame, kad aukojame ne dvasiškus dalykus, bet kūnikškus, būtent: žmogines privilegijas, teises ir t. t.

Dievo įsakymu kūniškasis Izraēlis turējo rankomis padarytą šventyklą (padangtę arba šētrą), kuri su visomis savo apeigomis buvo vaizdais. (Žyd. 9:1, 2, 9, 10) Bet dvasinis Izraēlis turi "tikrąją [antitypiškąją] padangtę, kurią ištiesē Viešpats, ne žmogus." (Žyd. 8:2) Vaizduojančios šētros tarnavimui buvo paskirta typiškoji kunigija, kurios galva buvo Aaronas, kuris atnašaudavo vaizduojančias aukas už vaizduojančių žmonių nuodēmes, padarydamas kiekvienais metais vaizduojantį apvalymą arba išteisinimą. Antitypiškoji šventykla turi savo kunigiją ir atnašauja geresnes aukas (Žyd. 9:23), kurios tikrai ir amžinai atleidžia viso pasaulio nuodēmes. Ir tos kunigijos Galva ir Vyriausias Kunigas yra mūsų Viešpats Jezus, kurio kūnu ir žemesniais kunigais yra Jo bažnyčia. Vardiškoji bažnyčia nēra šitos kunigijos dalimi, bet tik tikroji bažnyčia, ištikimieji Kristuje Jezuje, kurie, sekdami pēdomis didžiojo Vyriausiojo Kunigo, stato save aukomis.

Kitas atsižymējęs Šventraštyje pasirodantis panašumas typoje ir antitypoje, yra tas, kad abieji Izraēlio namai (kūniški ir dvasiniai), buvo paimti Babilono nelaisvēn. Aiškiau tai pasirodys kuomet sekančiame skyriuje mes tyrinēsime apie "Didžiąją Babelę, Paleistuvių Motiną." (Apr. 17:5, 6) Čia mes tik trumpai prisiminēme apie panašumus. Kūniškas Izraēlis buvo paimtas nelaisvēn literiniame Babilone, kuris buvo pastatytas ant literinēs Euprato upēs; Evangelijos amžiuje slaptingasis arba figūros Babilonas, kuris paēmē nelaisvēn dvasinį Izraēlį, taip pat yra pastatytas ant mistinēs Euprato upēs. Typoje [201] auksiniai šventyklos indai buvo literiniai nunešti ir niekinami Babilone; antitypoje brangios Dieviškos (auksinēs) tiesos, liečiančios tarnavimą tikroje šventykloje, bažnyčioje (1 Kor. 3:16, 17; Apr. 3:12), buvo nugabentos toli nuo jų tikrosios vietos, mistinio Babilono iškraipytos ir paniekintos. Literinis Babilonas buvo pastatytas ant Euprato upēs, kuri pristatydavo jam turtų ir įvairių reikmenų; bet ir jo sunaikinimas buvo atliktas nukreipiant jos vandenį kiton pusēn. Panašiai mistinis Babilonas sēdi ant ir yra palaikomas daugelio vandenų (giminių ir tautų), ir jo puolimas yra išpranašautas ir įvyks nukreipimu kiton pusēn jo rēmējų ir palaikytojų, žmonių. — Apr. 16:12.

LAIKO PALYGINIMAI
Atitinką
VAIZDAMS IR TIKRYBEI—TYPUI  IR ANTITYPUI

Dabar mes pradedame apsvarstyti stebētiniausį šitų vaizdų panašumą, laiką, kuris visais žvilgsniais paremia ir patvirtina Jubiliejais parodytąsias datas, Kronologiją ir išpranašautąjį Pagonių Laikų pasibaigimą. Ir ypatingai tuo tikslu mes čia aiškiname šią tēmą, — norēdami kad šitie puikūs panašųmai padaugintu ir sustiprintu Dievo vaikų tikējimą į Jo plane pažymētuosius laikus, taip kaip Jo buvo nutarta. — Žyd. 9:9, 23; 10:1.

Iš visų pranašavimų ir laiko ženklų nēra kito taip aiškiai pažymēto ir įtikrinančio kaip šis. Jame patiektoji pamoka labai aiški ir galinti pertikrinti nuolankiųjų širdis. Vaizdais buvo netiktai pats kūniškasis Izraēlis su savo apeigomis, bet ir visa žydų gadynē atvaizdino Evangelijos gadynę. Šitos dvi gadynēs yra vienodo ilgumo, ir jos atitinka viena kitai. Taigi, žiūrēdami į žydų gadynę jos ilgumą ir jos pjūties arba pabaigos ypatybes, mes galime žinoti tikrąjį jos antitypo, Evangelijos amžiaus, ilgumą, ir delto galime nutarti ko mes galime tikētis [202] sulaukti Evangelijos amžiuje. Bet dabar mes norime pasakyti, kad nors mes ir darome tokias išvadas remdamies tūlais dēsniais ir sakome kad įvairios žydų sistemos ypatybēs atitinka krikščionių gadynei, o taip pat turi atitikti ir laikas, tačiau mums nereikia vien daleisti, bet Dievas yra aiškiai, nors netiesioginiai, mums pasakęs apie tai.

Povilas sako mums, kad per tą laiką, kuriuo buvo išrenkamas dvasinis Izraēlis, Dievas atmetē kūnišką Izraēli nuo savo malones; ir kad po dvasinių namų surinkimo Dievo malonē vēl sugrįš i kūniškąji Izraēli. Jis sako: "Nes aš nenoriu, kad jus, broliai [bažnyčios broliai arba dvasinis Izraēlis] nežinotumēte tos paslapties, kad nebūtumēte patys sau išmintingi, jog apakimas atsitiko [naturalio arba kūniško] Izraēlio daliai, kolei įeis pilnas pagonių skaičius.* Taip bus išgelbētas visas Izraēlis, kaip parašyta: lš Ziono ateis [pažadētasis] Gelbētojas [Kristus-mūsų Viešpats, Galva, ir likusieji ištikimieji iš abiejų Izraēlio namų, iš kurių susidarys bažnyčia, Jo kūnas], kurs atims bedievystę iš Jokūbo. Ir ta yra mano su jais sandora, kuomet atimsiu jų nuodēmes. Žiūrint Evangelijos [aukštojo šio amžiaus pašaukimo], jie, tiesa, yra neprieteliai del jūsų [kad jūs turētumēte progos paveldēti geriausias dvasines ano pažadējimo dalis]; išrinkimu [kuriuo jie buvo išrinkti gauti speciales žemiškas Dievo malones, kurios buvo žadētos jų tēvui Abraomui 

* Tegul niekas nemano, kad "pilnas pagonių [arba iš jų paimtas] skaičius" reiškia tą patį ką "Pagonių Laikai," apie kuriuos jau prisiminēm. "Pagonių Laikai" yra periodas, kuriuo pagonims buvo leista valdyti pasaulį; "Pilnas pagonių skaičius" gi reiškia surinkimą iš pagonių tiek, kiek reikia pilnam skaičiui Evangelijos bažnyčios, kuri, draug su išrink­taisiais iš Izraēlio (prie kurių priskaitomi apaštalai), sudarys Kristaus bažnyčią, šventąją Tautą, Karališkąją Kunigystę, Dievo Karaliją, kuriai bus pavestos žemēs karalystēs ir valdžios [203] ir jo prigimtai ainijai] gi jie yra mylimiausi dēl tēvų [patriarkų]. Nes Dievas nesigaili suteikęs dovanų ir pašaukimą." Ką Dievas žadējo, ištikrųjų turi ivykti. Žinodamas kaip turi pasibaigti visi Jo nutarimai, Jehova niekuomet nedaro sandoros, kurią Jis turētų ar norētų sulaužyti.

Šitoje pranašystēje Apaštalas nurodē į Evangelijos amžiaus ilgumą, aiškindamas, kad tas amžius prasidējo su kūniškojo Izraēlio atmetimu, ir kad jis turi pasibaigti su jų sugrąžinimu į malonę. Sujungdami Povilo ir Petro pareiškimus (Rom. 11:27 ir Ap. Darb. 3:19, 20) mes sužinome kad laikas grąžinimui malonēs Izraēliui, bus Atnaujinimo Laikų pradžia, mūsų Viešpaties antrame atējime. Povilas sako kad tų žmonių grąžinimas į malonę ivyks tada, kai Dievas atims jų nuodēmes. Petro gi pasakyta kad tai ivyks laikuose atgaivinimo arba atsteigimo, kuomet mūsų Viešpats bus sugrižęs, ir dangus Jo nebesulaikys.

Mūsų Viešpaties antrojo atējimo data ir Atsteigimo Laikų aušra, kaip jau įrodinējom, buvo 1874 V. m. Todel nuo to laiko mes galime tikētis pamatyti kokį nors Dievo malonēs sugrįžimo į kūniškąjį Izraēlį prasidējimą, kaip vieną iš pirmutinių Atsteigimo darbų. Ir ištikrųjų mes matome, kad Dievo malonē pradeda grįžti į juos. Todel kiekvienas naujas Izraēlio apakimo atēmimo pasirodymas ir Dievo malonēs suteikimas tai tautai, kuomet palyginamas su Apaštalo žodžiais, yra kitas įrodymas, kad Evangelijos amžius baigiasi ir kad "mažasis būrelis" yra beveik pilnas. Bet mes turime dar kitą įrodymą patiekiantį mums tikrąją malonēs sugrižimo į Izraēlį prasidējimo datą. Iki šiol mes matēme tik tiek, kad kūniško Izraēlio atmetimo stovis reiškē ypatingos malonēs laiką del kitų, pašaukimui iš kitų (iš pagonių) draug—paveldetojus su Kristumi, kuris pašaukimas pasibaigia su [204] Atnaujinimo Laikų prasidējimu; bet (kaip kitos pranašystēs parodo) ne pačioje pradžioje.

Bet čia reikia sustoti valandēlei ir pagalvoti, kad nepadarytumēm klaidos: Kuomet aukštasis pašaukimas patapti bažnyčios nariais, arba būti Kristaus sužiedotine ir draug—paveldētojais, pasibaigia, nereikia manyti kad tuomet jau visi pašauktieji bus pripažinti vertais ir delto išrinktais; nes "daug pašauktų, bet maža išrinktų," delto kad ne daug kas iš pašauktųjų sutinka su pašaukimo sąlygomis. Ir tai nereiškia kad tie, kurie nebus pašaukti "aukštuoju pašaukimu," nebegaus jokių kitų malonių. "Aukštojo pašaukimo" pasibaigimas reiškia, kad didysis amžių plano Sumanytojas jau yra beveik pabaigęs šitą savo plano dal į, kuri turējo pasibaigti su Evangelijos amžiumi, būtent: išrinkimą Evangelijos bažnyčios, Kristaus sužiedotinēs. Ne visi žmonēs buvo pašaukti į šitą aukštą garbę. Mums yra ypatingai pasakyta, kad Dievas buvo nutaręs tuo tikslu išrinkti tik paskirtą skaitlių, "mažą būrelį," palyginus su žmonijos miniomis. Kuomet pašauktųjų skaitlius bus pilnas ir pašaukimo laikas pasibaigęs, ir kuomet aukštasis pašaukimas jau nebebus siųlomas kitiems, vistiek pašauktieji, kurie priēmē pašaukimą, pasirodydami ištikimi savo sandorai, reikalaujan­čiai pilno pasišventimo Dievui, net iki mirties, dar galēs padaryti savo pašaukimą ir išrinkimą tikrą; bet bus galima ir pralaimēti. Nors šitas pašaukimas turi pasibaigti tada kai bus pakviesta užtenkamai pripildyti "mažojo būrelio" skaičių, Kristaus kūną, vistiek tai yra toli nuo pasiekimo galo Dievo meilei, dovanoms ir pašaukimui. Jo pasibaigimas reiškia tik uždarymą dangiškojo arba "aukštojo pašaukimo." Nes šitam pašaukimui pasibaigus ir šitoms progos durims užsidarius, pradeda atsidaryti kitos durys, proga užeiti ant šventumo vieškelio ir eiti juo, ne į Dieviškąją prigimtį, į kurią buvo pašaukta Evangelijos amžiaus bažnyčia, bet į amžinąji gyvenimą [205] ir žmoginį tobulumą. — Žr. Tom. 1, skyriai X ir XI.

Dabar mes prieiname prie tikrosios Izraēlio sugrįžimo į malonę datos, kuri pažymi tikrąjį dangiškojo pašaukimo galą, nuo kurio laiko Izraēlis pradēs iš palengvo pamatyti ir gauti vis daugiau įrodymų apie Dievo malonēs sugrįžimą, ir su tuo laiku taip pat pasibaigia Dievo pašaukimas į dangišką garbę; ir tik tiems, kurie jau yra pašaukti, tebus leista laimēti atlyginimą, jei jie pasirodys ištikimi iki jų gyvenimo pasibaigimui.

Kūniškasis Izraēlis taip pat kaip ir dvasinis, buvo Dievo pašauktas būti Jo ypatingais žmonēmis, Jo išrinktąją tauta (žemiškais turtais, vaizduojančiais dangiškuosius turtus). Atskirti nuo pasaulio, jie gavo ypatingų Dievo dovanų, būdami Jo globoje 1845 metų laiku. Šita gadynē prasidējo sykiu su jų tautiškojo gyvenimo prasidējimu, po Jokūbo, paskutinio jų patriarko, mirties, kuomet jie pirma kartą buvo pripažinti už tautą ir pavadinti tautiškuoju "Dvylikos Izraēlio Giminių" vardu. Žr. 1 Mozēs 49:28; 46:3, 5 Moz. 26:5. Šitie 1845 metai jų tautiško gyvenimo ir malonēs pasibaigē tada kai jie atmetē Mesiją — 33-čiais V. m. — Kuomet penkias dienas prieš Jo nukryžiuojimo, Jezus atējo pas juos kaipo Karalius, ir jų nepriimtas pasakē: "Jūsų namai bus palikti tušti." (Mato 23:38) Čia pasibaigē jų malonēs laikas ir prasidējo jų puolimas, kuris nusitęsē 37 metus, ir pasibaigē visišku jų tautos, miesto ir šventyklos sunaikinimu, 70-tais V. m. Vienok, reikia pastebēti kad Dievo malonēje pasiliko kaikurios tos tautos ypatos, po to kai visa tauta jau buvo atmesta; nes Evangelijos pašaukimas buvo siųlomas tos tautos asmenims per tris ir pusę metų po Sekminių, po Kristaus mirties, ir nepasiekē Kornelio, pirmo taip Dievo malonēs apdovanoto pagonies iki tam laikui. (Ap. Darb. 10 sk.) Taip tat pasibaigē pilnos 70 savaičių malonēs, kuri buvo žadēta per Danielių, kaip buvo parašyta: "Bet jis daugeliui patvirtins sandorą vieną [206] savaitę." Šita septyniasdešimtoji metų savaitē prasidējo su mūsų Viešpaties krikštu; Jo kryžius, kaip buvo išpranašauta, pažymējo tos savaitēs viduri; ir kūniškasis Izraēlis pasiliko malonēje iki jos pabaigai.

Šitai ilgai jų tautos pripažinimo gadynei (1845 m.) praeinant, kuomet kitos tautos buvo nepripažintos, Izraēlis buvo baudžiamas ir laiminamas. Bet jų bausmēs už nuodēmes taip pat buvo Dievo malonēs ir tēviškos apveizdos irodymais. Jis siuntē jiems priespaudų ir dažnai leisdavo patekti nelaisvēn, kuomet jie užmiršo ir nebeklausē Jo; bet kuomet jie gailējosi ir šaukēsi į Viešpatį, Jis visuomet išklausydavo ir išgelbēdavo juos. Visa tos tautos istorija, kaip parašyta 2 Mozēs, Juozuēs, Teisējų, Kronikų ir Samuēlio knygose, liudija kad Dievas neilgai paslēpē savo veida nuo jų, ir kad Jo ausys visuomet išgirsdavo jų atgailos šauksmus, — iki dienai, kurioje jų namai buvo palikti tušti. Net ir tą dieną Dievas atleido jiems nuodēmes, siųsdamas i juos senai žadētajį Mesiją, Gelbētoją, savo Sūnų, mūsų Viešpatį. Šitos tautos netinkamumas būti ilgiau Jo išrinktają nuosavybę arba atstovauti Dievo Karalystę ant žemēs, pasirodē tuomet, kai jie atmetē šventąjį, nekaltąjį, ir nesuteptajį ir reikalavo paleisti galvažudį Barabą.

Taip tat, delei jų netinkamumo, didžiausios malonēs diena pasidarē diena jų atmetimo ir puolimo. Puikioji proga patapti Mesijo draugpaveldējais, kurią, atskyrus ištikimųjų liekanas (Iza. 1:9; 10:22, 23; Rom. 9:28, 29; 11:5), del savo aklumo ir širdies kietumo Izraēlis prarado, buvo suteikta tikintiems pagonims: ne pagoniškoms tautoms, bet nuteisintiems tikētojams kiekvienoje tautoje; bet iš pradžių, per tris ir pusę metų, šita privilegija buvo siųloma tik Izraēlio tautos tikētojams. Apakinti savo tautiškais prietarais jie negavo didžiojo, jiems siųlomojo, atlyginimo, delto kad pasirodē nevertais. Aukštasis atlyginimas buvo suteiktas šventąjai tautai, ypatin- [207] giems žmonēms, susidedantiems iš ištikimų tos tautos "liekanų," ir kitų, kurie buvo pašaukti iš pagoniškų tautų, kurias besididžiuoją lzraēlitai paniekindami vadindavo "šunimis." Ir Dievo pažadētoji malonē nebegrįš į juos kaip į tautą, atimti jų apakimą ir vesti juos kaipo tautų pirmones į žemiškus palaiminimus, kolei nebus pašauktas iš pagonių pilnas "išrinktųjų" skaičius, kolei pilnas pagonių skaičius nebus pasiekęs šita aukštesniąją malonę.

Taip tat, kaip Povilo pasakyta (Rom. 11:7), kūniškasis Izraēlis negavo ko jieškojo, būtent, svarbiausios malonēs. Manydami kad svarbiausiais dalykais buvo žemiški palaiminimai ir turēdami pasididžiavusias širdis, jie savinosi šituos palaiminimus kaip prigimtus paveldējimus, nupelnytus jų darbais, ir delto aklai graibēsi ir atmetē per Kristų teikiamąją malonę. Kaip Dovidas buvo išpranašavęs, jų stalas, kuris buvo gausiai apkrautas per Kristų siųlomais turtingais pažadais ir palaiminimais, pasidarē jiems "žabangai ir sląstas, papiktinimas ir atlyginimas," del jų širdies kietumo. (Rom. 11:9, 10; Psa. 69:22-28) Kristus, kuris atējo juos atpirkti ir suteikti jiems aukštos ir nepasiekiamos garbēs vietas, pasidarē jų puikybei "užsigavimo akmenimi ir pasipiktinimo uolą." —Rom. 9:32, 33; Iza. 8:14.

Vienok, Izraēlio apakimas buvo tik "dalinis aklumas," ne visiškas apakimas; nes liudijimas ir Įstatymas, o taip pat ir pranašai ir apaštalai, buvo atdari del visų, žydų ir pagonių; ir jei kuris žydas Evangelijos amžiuje istengē nugalēti savo prietarus ir pasididžiavimą, ir nuolankiai bei dēkingai priēmē Dievo malonę, draug su savo pagonišku broliu, tai toks galējo turēti naudos. Bet maža kas taip padarē; todel žydams nebebuvo teikiama malonē ir nebebuvo daroma ypatingų pastangų tos tautos pertikrinimui, kad pažintų tiesą, kolei nebus išrinktas [208] pilnas pagonių skaičius; kitaip sakant, kol nebus pabaigtas dvasinio Izraēlio surinkimas.

Nuo to laiko kai Izraēlis atmetē Mesiją, jis nebeturējo jokių Dievo malonēs apsireiškimų. Net patys žydai turi pripažinti, kad nebebuvo atsiliepta į jų ašaras ir dejavimus ir maldas; ir, kaip pranašo pasakyta, jie buvo "pasibaisējimo ir švilpavimo dalykas" visoms tautoms. Pirmesniais laikais Dievas išklausydavo jų maldas ir pastebēdavo jų ašaras ir sugrąžindavo juos į jų šalį ir nuolat suteikdavo jiems malonių; bet nuo to laiko, kai jie pasakē: "Jo kraujas teesie ant mūsų ir ant mūsų vaikų," Dievas jų nebeklauso, bet siunčia ant jų bausmę po bausmēs: jie buvo išsisklaidę ir visų tautų persekiojami. Apie šiuos faktus visi gali skaityti kas parašyta istorijoje. Dabar kreipkimēs į pranašystes ir ypatingai pažiūrēkime kas buvo išpranašauta, ir ką tie patys pranašai sako apie jų ateitį.

Per pranašą Jeremiją (16 skyriuje), pasakęs Izraēliui kaip jie apleido Jį, Viešpats sako: "Aš jus išmesiu iš šitos šalies į šalį, kurios nežinote jūs ir jūsų tēvai; jūs tarnausite tenai dieną ir naktį svetimiems dievams [valdovams], nes aš jums nesuteiksiu pasigailējimo." (Eilutēs 9-13) Tų dienų jie susilaukē tada, kai atmetē Mesiją. Visi gali nuspręsti, ir jie patys turi prisipažinti, kad visa įvyko taip kaip parašyta. Šita pranašystē netinka jokiam pirmesniam jų pavergimui aplinkinēms tautoms, Syrijai, Babilonijai, ir t. p. Tokiai išvadai priešinasi pareiškimas: "į šalį, kurios nežinote jūs ir jūsų tēvai." Abraomas atējo iš Kaldējos Uro — Babilonijos — ir Jokūbas iš Syrijos. (5 Moz. 26:5) Izraēlio ištrēmimas tarp visų tautų po 1845 malonēs metų pasibaigimo, negali būti pritaikytas jokiam kitam, kaip tik šitam aiškiai išpranašautam pavergimui, — jie buvo nugabenti į šalį, kurios nežinojo nē jie, nē jų tēvai. Ir tai, imant bendrai su nebeparodymu jiems jokio pasigailējimo, galutinai parodo, kad šita pra- [211] našystē kalba apie dabartinį Izraēlio išsklaidymą tarp visų tautų.

[209-210]

Bet nežiūrint to, kad Dievas atēmē iš jų visas malones tūlam laikui, Jis tačiau nepaliks juos amžinai atmestais; nes Jer. 16:13-15 pasakyta: "Todel štai ateina dienų, sako Viešpats, ir nebebus daugiau sakoma: Kaip gyvas Viešpats, kurs išvedē Izraēlio vaikus iš Egipto žemēs, bet: Kaip gyvas Viešpats, kurs išvedē Izraēlio vaikus iš šiaurēs šalies [Rusijos, kurioje gyvena beveik pusē žydiškos rasēs], ir iš visų kraštų, į kuriuos aš juos išmečiau; nes aš sugrąžinsiu juos atgal į jų žemę, kurią esu davęs jų tēvams."

Mes galētume padauginti ištraukas iš pranašų ir apaštalų apie galutiną Dievo malonēs sugrižimą Jokūbui arba Izraēliui pagal kūną, po išrinkimo iš pagonių pilno skaičiaus "Kristaus kūno," bet pats tyrinētojas gali tai padaryti vartodamas Biblijos žodyną arba rodyklę. Aiškiausiais pareiškimais apie malonēs sugrąžinimą Izraēliui, Naujame Testamente, yra žodžiai Jokūbo, Ap. Darb. 15:14-16, ir Povilo, Rom. 11:26. Bet pirma jie turi išgerti iki paskutinio lašelio visas jiems siųstąsias bausmes; nes taip yra pasakyta šitoje puikioje pranašystēje (Jer. 16:18): "Pirmiausiai aš dvigubai atsilyginsiu už jų neteisybes ir nuodēmes." Čia išverstasis ebrajų žodis "dvigubai" yra mišnē ir reiškia antrą norma, arba atkartojimą. Taip suprantant, Pranašo pasakyta, kad nuo to laiko, kai visos malonēs buvo iš jų atimtos, iki laikui, kuriuo jie griš į malonę, bus dvigubas laikas, atsikartojimas istorijos arba laiko, kuriuo jie buvo Dievo malonējė.

Kaip parodyta pridētame piešinyje, žydų malonēs laikas, prasidējęs su jų tautos įsikūrimu, po Jokūbo mirties, iki tos malonēs pasibaigimui Kristaus mirtyje, 33—čiais V. m. buvo 1845 metai, ir ten prasidējo jų "dvigubas" nubaudimus — atkartojimas tiek pat ilgo laiko — kiti 1845 metai, nebeturint Dievo malonēs. Aštuoniolika [212] šimtų ir keturiasdešimt penki metai nuo 33-čių V. m. sudaro 1878 V. m. ir tuokart turējo pasibaigti jų nemalonēs gadynē. Pridēję 33 prie 1845 mes gauname 1878 V. m.

Visi šitie pranašingi praeities punktai yra aiškiai pažy­mēti, delto 1878-tais V. m. mes turime laukti kokių nors Dievo malonēs sugrįžimo į kūniškąjį Izraēlį ("Jokūbą") pasirodymų. Tikrai tais pačiais metais, 1878, jų "dvigubas" laikas buvo pilnas, ir Dievo malonē turējo pradēti grįžti į aną tautą. Taigi, 1878 metais įvyko "Berlino Tautų Kongresas," kuriame žydas Lord Beaconsfeld, tuokart buvęs Anglijos Pirmu Ministeriu, užēmē žymią vietą. Tame susirinkime Angiija apsiēmē ginti ir saugoti aziatiškąsias Turkijos provincijas, tarp kurių buvo Palestina; ir Turkijos valdžia pataisē savo įstatymus, liečiančius svetimtaučius, ir žymiai pagerino Palestinoje gyvenančių žydų sąlygas, o taipogi iš dalies atidarē duris del kitų žydų, norinčių įsigyti ten nejudinamąjį turtą. Pirmiau mahometoniški valdovai sura­kindavo, spardydavo ir visaip kaip išniekindavo žydus, vadindami juos "šunimis," neduodami jiems priderančių gyvenimo teisių ir reikmenų — jų pačių šventoje šalyje, kurioje jie dažnai atsimindavo apie savo praeitį ir apie Dievo pažadus ateičiai.

Tuo pačiu laiku, kuomet taip atsidarē ties jais Palestinos durys, prasidējo žiaurus žydų persekiojimas Rumunijoj, Vokietijoj ir ypatingai Rusijoj, ir tasai persekiojimas, vis didēja. Šitos valdžios, viena po kitos, išleido įstatymus atēmimui teisių ir privilegijų iš žydų ir net užpuldavo juos ir taip privertē didelius pulkus bēgti iš tų šalių. Bet šitas persekiojimas buvo jiems naudingas, nes privertē juos žiūrēti į Jeruzalę ir į sandoras, ir priminē jiems, kad jie yra paveldētojais daugelio turtingų žemiškų pažadų.

Bet mes turime atsiminti, kad 1878 metai buvo tik pradžia Dievo malonēs sugrąžinimo kūniškam Izraēliui. [213] Tyrinēdami "Pagonių Laikus" mes jau sužinojom, kad Jeruzalē (ir jos žmonēs) turējo būti mindoma-pagonių kontroliuojama ir spaudžiama — iki "Pagonių Laikų pasibaigimui"; ir delto, nors malonēs sugrįžimas turējo prasidēti 1878 V. m. žydai nebus pilnai atvesti atgal į malonę iki po 1915 metų. Jų sugrįžimas į malonę bus laipsniškas, taip pat kaip buvo jų puolimas. Atsižymējusiu dalyku yra faktas, kad tuodu periodu — jų puolimo ir grįžimo į malonę — yra tokio pat ilgumo. Jų puolimas buvo laipsniškas ir nusitęsē per 37 metus, nuo 33-čių V. m. kuomet jų tautiškoji malonē pasibaigē, iki 70-tų V. m. kuomet visas jų tautiškas gyvenimas pasibaigē, šalis buvo sunaikinta ir Jeruzalē visiškai sugriauta. Taip tat istorija parodo jų puolimo prasidējimą ir pasibaigimą; pranašystē gi pažymi abudu galu jų atsikēlimo — 1878 ir 1915 — parodydama tikrą trisdešimt septynių metų panašumą (paralēlę). Ir tai yra tolesnē jų mišnēs ("dvigubumo") dalis, apie kurią kalbējo pranašas.

Nors žydų ir Evangelijos amžių pasibaigimai yra aiškiai pažymēti atēmimu ir sugrąžinimu malonēs Izraēliui, 33 ir 1878 V. m. vienok, kiekvieno amžiaus darbas pasilieka dar po kito amžiaus prasidējimo. Taigi žydų amžiui dar pilnai nepasibaigus, prasidējo Evangelijos amžius; panašiai ir jų grįžimas į malonę, su kuriuo prasideda Tūkstantmetinis amžius, prasideda Evangelijos amžiaus pjųčiai dar pilnai nepasibaigus. Per 37 metus (nuo 33 V. m. jų tautiškos malonēs pasibaigimo, iki 70 V. m. jų galutino išgriovimo) Izraēlis, atskyrus ištikimąsias liekanas, puolē, ir tikintieji pagonįs kilo aukštyn — žydų amžius baigesi ir Evangelijos amžius prasidējo; tolygiai per 37 metus (nuo 1878 iki 1915 V. m.) Evangelijos amžius baigiasi, ir ant taip vandinamos krikščionijos ateina nelaimēs, iš kurių bus išgelbētos tik liekanos, ir tuo pačiu laiku įvyksta prisirengimas atsteigti Izraelį ir visą žmoniją. Taip tat datos, 33 ir 1878 V. m. [214] parodo kuriuo laiku prasidējo anų dviejų naujų gadynių darbas, neatsižvelgiant į tai, kad pirmiau buvusios gadynēs pjūties darbui, išmatų sudeginimui, buvo leista nusitęsti per 37 metus į naująsias gadynes, abiejuose atsitikimuose. Tokiu būdu laikų prasikišimai vienas į kitą ir jų pabaigos žymēs buvo aiškiai apibūdintos.

Kiekviename taip prasikišusiame periode įvyksta dvejopas darbas: išgriovimas senosios ir įkūrimas naujos tvarkos arba gadynēs. Ir kadangi žydų amžius ir tauta buvo vaizdais ir šešēliais, delto mes turime laukti daug didesnių ir toliau siekiančių pasekmių, ir ištikrųjų taip yra. Šitas dvejopas darbas yra parodytas Izaijo pranasystēje: "Nes (l) keršto diena yra mano širdyje ir mano (2) atvadavimo metai atējo." — Iza. 63:4.

Nēra tai žmonių sugalvoti laikų palyginimai, pritaikinti faktams; nes daug šitų paralēlių ir kitų tiesų randame pranašystēse, ir jos buvo skelbiamos per kelis metus dar prieš 1878 V. m. — kurie metai buvo apgarsinti kaip laikas sugrąžinimo malones Izraēliui, pirma nekaip tai įvyko, ir pirm kokių nors ženklų pasirodymo. Šito tomo autorius paskelbe šias Šventraščiu paremtąsias išvadas lapelių formoje, pavasary, 1877 V. m.

Liudijimas vargiai tegalējo būti stipresnis ir tačiau užlaikytas slaptybēje iki dabartiniam tinkamam laikui, kuriuo žinojimas turējo pasidauginti, ir išmintingieji (priimantieji tikrajį dangiškajį mokslą) turējo suprasti. Tikrai žinome Izraēlio atmetimo metus, net ir dieną; žinome kad jie turējo gauti mišnē arba dvigubai, nes Pranašo aiškiai pasakyta; ir mes manome kad mes aiškiai parodēme, kad šitas jų paralēlis periodas yra 1845 metai, kurie pasibaigē 1878 V. m. ir kad nuo to laiko pradējo grižti į žydus malonē. Taigi, čia turime neužginčijamus faktus. Neužmirškime ir tą, kad po jų "dvigubo" laiko pasibaigimo, profesorius Delitzsch išleido savo Ebrajiškajį Naujo Testamento vertimą, kuris [215] jau yra rankose tūkstančių Ebrajų ir kuriuo jie susidomējo. Taipogi reikia atsiminti kad dabar Rusijoje, Rabinovičiui ir kitiems vadovaujant, įvyksta didžiausias krikščionybēs skelbimas tarp Ebrajų, kokio dar nebuvo nuo apaštalų dienų. Ir tasai bruzdējimas prasidējo po beveik tiek pat ilgo laiko po 1878 V. m. kuomet Izraēlio "dvigubumas" pasibaigē, kiek ilgas laikas buvo nuo Izraēlio atmetimo, 33 V. m. iki pagonių pabudimui.

Atsiminkime dabar Apaštalo žodžius, kurie aiškiai parodo, kad iš žydų buvo atimta Dievo malonē ir žemiškų sandorų privilegijos, kurios vis dar priklauso jiems, iki neįeis pilnas iš pagonių paimtas skaitlius, — iki Evangelijos pašaukimo pasibaigimui — ir tuomet pamatysite, kad 1878 metai yra atsižymējusi data, labai įdomi dvasiniam Izraēliui ir taip pat svarbi kūniškam Izraēliui.

Vienok, tik vienas mūsų Viešpats težinojo kaip svarbus buvo Įstatymo amžiaus pasibaigimas ir Evangelijos amžiaus prasidējimas (apaštalai žinojo tik dalimis ir matē neaiškiai net ir po Sekminių); todel ir mes dabar galime laukti, kad tik Kristaus kūno nariai, kurie patepti ta pačia dvasia, tegalēs aiškiai pamatyti Evangelijos amžiaus pasibaigimą ir jo svarbumą. Nabagai žydai ir dauguma vardiškų krikščionių dar nežino nē apie didžiąją laikų permainą, įvykusią pirmame mūsų Viešpaties atējime, kuomet pasibaigē žydų amžius (gadynē) ir atsidarē Evangelijos amžius. Panašiai ir dabar maža kas težino, kolei nēra įtikrinti įvykiais, kad mes dabar gyvename Evangelijos amžiaus gale arba "pjūtyje," ir kad po 1878 metų pasirodē svarbūs įvykiai. Nebuvo Viešpaties nutarta, kad apie tai žinotų kiti, atskyrus nedaugelį ištikimųjų, kurie turējo matyti ir žinoti ir nebūti su pasauliu tamsybēje — "Nes jums yra duota pažinti," pasakē mūsų Viešpats.

Bet kai kas gali pasakyti: Tiesa, kad Jeremijas buvo tikras Viešpaties Pranašas, kurio liudijimą apie [216] Izraēlio prityrimų (mišnēs) arba "dvigubumo' turime pripažinti teisingu, vistiek liudijimas būtų dar stipresnis, jei ir kitas pranašas taip pat sakytų. Tokiems mes atsakome, kad liudijimas vieno patikētino pranašo yra geras ir ganētinas pamatas tikējimui, ir kad dauguma ženklų ir pirmojo atējimo įvykių buvo išpranašauta tik per vieną pranašą; vienok Dievas, kurs turtingas gailestingumu ir pilnas mielaširdystēs, atsižvelgē į mūsų silpną tikējimą, ir išanksto atsiliepē į mūsų širdies maldą, suteikdamas mums daugiau kaip vieną liudijimą.

Kreipkimēs dabar į Zakarijo pranašystę (9:9-12). Pranašingame regējime jis eina sykiu su Jezumi, Jam į Jeruzalę, 33-čiais V. m. — penkias dienas pirm Jo nukryžiuojimo (Jono 12:1-12), ir tasai Pranašas šaukia į žmones: "Labai džiaugkis, Ziono duktē, linksmai šūkauk, Jeruzalēs duktē, štai tavo Karalius ateina tau teisus ir Gelbētojas: nuolankus ir joja ant asilēs. Isidēmyk aiškų šitų žodžių išsipildyma — Mato 21:4-9, 43; Jono 12:12-15; Luko 19:40-42. Įvyko visa kaip išpranašauta, net ir pats šauksmas. Kuomet žmonēs šaukē Osanna! Fariziejai reikalavo kad Jezus sudraustu šaukiančiuosius, bet Jis atsiliepē, sakydamas: "Jei šitie tylēs, tai akmenys šauks." Kodel? Delto, kad buvo pranašauta, kad bus šaukiama, ir kiekviena pranašystēs dalelē turi išsipildyti. Tegul ir šitas pranašystēs smulkmenos įvykimas suteikia mums pasitikējimo šituo ir kitais pranašais.

Pasakęs apie nelaimes kokios turējo ateiti ant anos tautos, po to kai jie atmetē savo Karalių, Pranašas, kalbēdamas Johovos vardu (Zak. 9:10-12), sako į juos: "Grįžkite į tvirtovę (Kristų) pilni vilties kaliniai: dar ir šiandien aš skelbiu: Aš atsilyginsiu tau dvigubai." Čia žodis dvigubai yra tas pats, kurį vartojo Jeremijas — "mišnē" — atkartojimas, arba kita lygi norma. Per ilgą laiką Izraēlis buvo buvęs po Romos jungu; bet vistiek [217] jie buvo "vilties kaliniais," ir turējo pasitikējimo, kad ateis jų Karalius, kurs išgelbēs ir išaukštins juos, suteikdamas jiems pažadētąjį žemēs viešpatavimą. Dabar jų Karalius, jų tvirtasis bokštas, buvo atējęs; bet Jis buvo taip nusižeminęs ir nuolankus, kad delei savo širdies puikybēs jie negalējo pažinti Jį ir priimti kaipo savo Gelbētoją. Bet jie dar labiau buvo nuodēmēs kaliniais, ir šito Gelbētojo tikslu buvo išgelbēti juos iš nuodēmēs. Mūsų Viešpats buvo buvęs su jais per tris ir pusę metų, įvykindamas jų akivaizdoje pranašystes; todel dabar buvo atējęs paskutinis arba galutinas jų ištyrimas — ar jie priims Jį, Viešpaties Pateptajį, ir pripažins Jį už savo Karaliu? Dievo pirmžinojimas, kad jie atmes Mesiją, yra parodytas Pranašo žodžiais:—"Dar šiandien Aš skelbiu: Aš atsilyginsiu tau dvigubai."

Šita pranašystē išblaško visas abejones apie bausmių dvigubumą arba Izraēlio prityrimų atsikartojimą, delto kad jie atmetē Mesiją — ir joje taipogi pažymēta tikroji dvigubo nubaudimo prasidējimo diena; todel ir iš Jeremijo pranašystēs padarytosios išvados, kurias patvirtino mūsų Viešpaties žodžiai: "Jūsų namai bus palikti tušti," pasidaro dvigubai tvirtos, tikros ir aiškios.

Dabar atsiminkite Viešpaties žodžius, kalbančius apie tą patį dalyką: "Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie tau siųsti, kiek kartų aš norējau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo vaikučius po sparnais, ir tu nenorējai. Štai jūsų namai bus jums palikti tušti. Nes aš sakau jums, nuo šio laiko jūs manęs daugiau nebematysite, kolei [iš širdies] nesakysite: Pagirtas, kurs ateina Viešpaties vardu." (Mato 23:37-39) Skaitome taipogi, kad paskutinēje jų ištyrimo dienoje: "Prisiartinęs [jodamas ant asilēs] ir matydamas miestą, Jis verkē jo ir sakē: Kad gi ir tu ir tai šitą savo dieną pažintumei, kas tau neša ramybēs, o dabar tavo akims paslēpta." (Luko 19:41, 42) Dabar dēkokime [218] Dievui, kad jų "dvigubas" nubaudimas jau pasibaigē, mes matome kad jų aklumas jau šalinamas nuo jų, ir tasai faktas linksmina šventuosius, nes jie žino kad artinasi Kristaus kūno pagarbinimas.

Bet mūsų meilingasis Tēvas, norēdamas sustiprinti ir įtikrinti mūsų širdis ir pašalinti visas abejones apie taip daug reiškiantį dalyką, siuntē į mus dar kitą pranašystę, taip pat kalbančią apie "dvigubą" Izraēlio nubaudimą, kurią pasakē ištikimas Dievo tarnas, Pranašas Izaijas.

Pranašas kalba lyg būdamas šio amžiaus pabaigoje arba tuo metu, kada jau "dvigubas" (mišnē) pasibaigē — 1878 V. m. Todel kalbēdamas į mus, kurie dabar gyvename, jis suteikia mums Dievo pranešimą sakydamas: "Raminkite, raminkite mano tautą, sako jūsų Dievas. Kalbēkite paguodos žodžius Jeruzalei ir šaukkite jai, kad jos paskirtasis laikas pasibaigē, ir kad jos neteisybē atleista; nes ji ēmē dvigubai iš Viešpaties rankos už visas savo nuodēmes." — Izaijo 40:1, 2.

Pranašavimų tyrinētojas turi pastebēti, kad pranašai naudodavo skirtingus laikus; kartais jie kalbēdavo apie ateitį tikroje ateities prasmēje, o kartais statydavo save ateityje ir kalbēdavo lyg apie tuomet įvykstančius dalykus. Pavyzdžiui Izaijas, kalbēdamas apie mūsų Viešpaties gimimą, perstato save, tarsi, stovinčiu prie prakarto, kame buvo paguldytas kūdikēlis Jezus, ir sako: "Nes mums gimē kūdikis, ir mums duota Sūnus, ir Jo viešpatavimas padētas ant Jo peties," ir t.t. (Iza. 9:6) Nesilaikant šitų dēsnių nebus galima suprantamai skaityti Psalmių knygos. Kokiais būdais pranašai pranašavo aiškiausiai pasirodo minētose trijose pranašystēse, kalbančiose apie Izraēlio "dvigubumą." Jeremijas pranašavo kad ateis dienos, kuomet Dievas išsklaidys juos tarp visų [219] tautų, ir po to kai jie bus gavę "dvigubai" Jis ir vēl surinks juos parodydamas daug didesnę galybę negu anuo metu, kai išvedē juos iš Egipto nelaisvēs. Zakarijas kalba lyg-kad gyvendamas tais laikais, kada Kristus siųlę save Izraēliui už Karalių; ir ten jis sako, kad tą pačią dieną pradējo skaitytis jų "dvigubo" nubaudimo laikas. Izaijas stovi lygkad šalia mūsų 1878 V. metų ir primena mums, kad Dievas turējo paskirtą laiką Izraēlio sugrąžinimui į malonę, ir kad tasai laikas buvo po "dvigubos" bausmēs pasibaigimo; ir jo pasakyta kad dabar mes turime skelbti Izraēliui paguodos žinias, nes jų "dvigubumas" pasibaigē ir nustatytasis laikas jau praējo. Ištikrųjų sunku pasakyti kuri iš šitų trijų pranašysčių yra stipresnē arba svarbesnē. Kiekviena jų yra svarbi ir stipri ir bendrai imant jos padaro trejopai tvirtą liudijimą, kuris naudingas nuolankiems ir ištikimiems Dievo vaikams.

*Ebrajų žodis, kuris čia išverstas "dvigubai" yra kephel, ir reiškia dvigubai toje prasmēje, kokioje kalbama apie sulenkimą per vidurį kurio nors daikto.

Šitų pranašingų pareiškimų galybē dar labiau pasididina, kuomet atsimename jog šitie pranašai gyveno ir rašē skirtingais laikais, ir jie parašē kaikuriuos dalykus visai priešingus žydų laukimams. Kas nemato šitose pranašystēse aiškaus ir sutartino liudijimo ir Dievo vadovystēs, tas ištikrųjų yra netikēlis ir tingos širdies žmogus.

Jei kas sakytų kad Berlino Kongresas ir jo nutarimai nebuvo ganētinais įrodymais apie Dievo malonēs sugrįžimą Izraēliui, mes atsakome kad tai buvo daug žymesnis malonēs sugrįžimo parodymas, ne kaip parodymas malonēs tada kai mūsų Viešpats įjojo į Jeruzalę. Nei vienas nei kitas iš šių dvejų įvykių nebuvo didžiumos pripažintas pranašavimų išsipildymu. Šiandien gi yra tūkstančiai daugiau tų, kurie žino apie dvigubumo išsipildymą, negu buvo pirm Sekminių, kurie žinojo apie dvigubumo prasidējimą. Taip tat matome, kad Kūdikis, apie kurį Simeonas pasakē, kad Jis pastatytas puolimui ir prisikēlimui daugelio Izraēlyje (Luko 2:34), buvo puolimu ar įsitrenkimo akmenimi kūniškam Izraēliui [220] kaipo tautai; ir mes matēme kaip Jis, būdamas dvasiško Izraēlio Galva ir Vadas, bus taipogi Išganytoju, kuris prikels kūniškąjį Izraēlį ir atitaisys visa, kuomet "paskirtasis laikas" arba jų "dvigubas" nubaudimas bus pasibaigęs; todel dabar mes matome dvigubo laiko pasibaigimą ir Izraēlio grįžimą į Dievo malonę. Matydami tokį mūsų Dangiškojo Tēvo Žodžio išsipildymą, mes linksmai giedame:

"Koks tvirtas yr' pamatas del šventųjų,
Paremtas Jo Žodžių del tikinčiųjų."

Matydami tokį Izraēlio atpuolimą nuo Dievo malonēs ir žinodami kodel taip atsitiko, neųžmirškime kad tie įvykiai taipogi atvaizdino vardišką dvasinį Izraēlį, ir kad tie patys pranašai išpranašavo pasipiktinimą ir puolimą  abejų Izraēlio namų — "Jis bus užsigavimo akmuo ir pasipiktinimo uola abejiems Izraēlio namams." —Iza. 8:14.

Kaip bųvo atmetimas ir puolimas vardiško kūniško Izraēlio, taip pat bus atmetimas ir puolimas vardiško dvasinio Izraēlio, vardiškos Evangelijos bažnyčios ir del tokių pat priežasčių. Šventasis Raštas kalba apie atmetimą ir puolimą vienų taip pat kaip ir kitų. Ir kaip iš kūniškojo Izraēlio tik liekanos nuolankumu ir tikējimu tebuvo išgelbētos iš apakimo ir puolimo, panašios dvasinio Izraēlio liekanos bus išgelbētos iš apakimo ir puolimo "pjūtyje" arba šio amžiaus pabaigoje. Tokiu tat būdu paskutiniai tikrosios bažnyčios nariai, Kristaus kūnas, bus atskirti nuo vardiškos bažnyčios ir sųvienyti su savo pagarbintą Galvą. Šitie (Evangelijos amžiaus išrinktieji, prie kurių priskaitomi tie, kųrie gyvena šio amžiaus pabaigoje) sųdarys tikrajį "Dievo Izraēlį." Tokie yra išrinktieji — išteisintieji tikējimu į Kristaus auką, pašauktieji būti bendromis aukomis ir draug paveldētojais su Kristumi. Jie išrinkti delto, kad tiki tiesai ir yra tiesos dvasia pašventinami ir pasilieka ištikimi iki [221] mirties. Šito būrelio išrinkimui pasibaigus šio amžiaus pjūtimi, galima laukti nemažo sujudinimo tarp kviečių ir kūkalių; nes daug Dieviškų malonių, kurios buvo teikiamos vardiškiems krikščionims delto, kad jų tarpe buvo keletas ištikimųjų, bus atimtos iš jų tada kai mažasis būrelis, kurio išauklējimui šitos malonēs buvo suteiktos, jau bus atimtos.

Galime laukti tokių pat įvykių kokie pasirodē vaizdo­jančioje žydų pjūtyje. Turi įvykti atskyrimo darbas, kad išsipildytu Pranašo žodžiai: "Surinkite man mano šventuosius, kurie padarē su manim sandorą per auką." (Psal. 50:5) Ir kaip 33 V. m. vardiški žydų namai, kaipo sistema, pateko į nemalonę, buvo sujudinti ir išgriauti, taip ir atitinkančiu laiku, 1878 V. m. pažymējo pradžią nemalonēs, pajudinimo ir išgriovimo vardiškojo Izraēlio, apie tai mes daugiau ką pasakysime sekančiame skyriuje.

MATEMATIŠKI ĮRODINĒJIMAI

Manydami kad patiektieji įrodymai yra įtikrinančiais ir patenkinančiais, mes dabar mēginsime kronologiškai priparodyti: Pirmiausiai, kad žydų amžius, nuo Jokūbo mirties iki jų namai buvo palikti tušti, tada kai prasidējo jų dvigubas laikas arba antroji jo dalis, buvo 1845 metai ilgas; ir antra, kad dvigubas pasibaigē 1878 V. m. ir kad Dievo malonē turējo pradēti grįžti į juos — kas taip pat reiškia pasibaigimą Evangelijos amžiaus malonių.

Antram punktui beveik nereikia jokių įrodinējimų; nes gerai žinoma, kad mūsų Viešpats mirē 33 V. m. delto visai lengva pridēti 1845 metus prie 33 V. m. kas padaro 1878 V. m. ir tais metais Dievo malonē turējo pradēti grįžti į Izraēlį. Bet pirmiausiai mes turime priparodyti pirmąjį dalyką, kad Izraēlio laukimo laikas iki Dievo pažadų įvykinimui ir malonēs sugrąžinimui, buvo 1845 metų periodas.

Tos gadynēs ilgumas yra pilnai išdēstytas kronologijos [222] skyriuje, išskiriant tik vieną periodą nuo Jokūbo mirties iki išējimui iš Egipto. Iki nesenai tasai periodas buvo uždengtas arba paslēptas; per kokį laiką žydų amžiaus ilgumas nebuvo žinomas; ir apie tai nežinant nebuvo galima nustatyti dvigubo laiko, nežiūrint to, kad pranašystēs, kalbančios apie tuos dalykus buvo aiškios ir suprantamos. Kronologija yra gana aiški iki Jokūbo mirties, bet po to ligi išējimui iš Egipto nebēra parašytų skaitlinių. Kaikur yra trumpai prisimenama, bet nēra jokių tikrų ir sujungti skaitlinių. Del tos priežasties, norēdami sujungti sutrūkusį kronologijos sąrašą, mes turējome žiūrēti i Naująjį Testamentą. Taip darydami mes gavome pagelbos iš ikvēptojo Apaštalo, kuris patiekē mums trūkstančias skaitlines. Mes sužinojom kad tas laikotarpis buvo 430 metų, nuo sandoros (sutarties), Tarei, Abraomo tēvui mirus, iki Izraēlio išvedimui iš Egipto.

Paslēptąjį laikotarpį nuo Jokūbo mirties ir Izraēlio išējimo iš Egipto mes surandame suskaitydami metus nuo Tarēs mirties iki Jokūbo mirties, ir paskui atimdami tą laiką iš 430 metų gadynēs, nes tai buvo gadynē nuo Tarēs mirties iki išējimui iš Egipto. Apskaitliavimas daromas šitokiu būdu:

Abraomas buvo 75 metų amžiaus tada kai su juo buvo padaryta sandora, po Tarēs mirties (1 Moz. 12:4); Izaokas gimē 25 metai vēliau (1 Moz. 21:5). Todel —

[223] Tokiu tat būdu surandame tikrąjį Izraēlio tautos buvimo ilgumą. Paslēptasis laikas nuo Jokūbo mirties iki išējimui beabejonēs buvo paslēptas geru tikslu, iki paskirtam laikui atidengti arba apreikšti kas paslēpta. Prie to mes dabar pridedame laikus, kokie yra pažymēti kronologijos sąraše, sekančiai:

Norēdami nutarti kada pasibaigē jų dvigubas laikas ir kada turējo pradēti ir pradējo grįžti į juos Dievo malonē, ir kuriuo laiku malonē buvo atimta iš vardiško dvasinio Izraēlio, mes suskaitome 1845 metus nuo pavasario 33-čių V. m. ir gauname Velykų datą 1878 V. m. Žydų grįžimas į malonę 1878 iki 1915 V. m. (po pagonių laikų pasibaigimo), po vadovyste jų atmestojo Karaliaus kurį jie tuomet pradēs pažinti, ilgumu atitinka 37 metams jų puolimo nuo tos dienos, kurioje jų namai 

[224] Mes jau ištyrēm daug atsižymējusių panašumų (para­lēlių) tarp žydų amžiaus šešēlių, typų, ir Evangelijos amžiaus tikrybių arba antipypų, ir mes ką tik priparodēm, kad šituo du amžiu yra vienodo ir tokio pat ilgumo — Evangelijos amžiaus bažnyčia buvo pašaukta Izraēlio mišnēs arba dvigubos nemalonēs laikuose. Turime ir kitų atitinkančių palyginimų. Žymesniais yra anų dvejų amžių pabaigos — jųjų "pjūtys," jų pjovējai, jų darbas ir jam paskirtasis laikas; visi tie dalykai aiškiai parodo koks darbas bus vykdomas šio amžiaus pabaigoje. Tēmyk atsargiai šių dvejų pjųčių panašumus, kuomet mes trumpai pakartosime.

PAŽVELGIMAS Į PJŪTIES PARALĒLES

Zydų amžius pasibaigē "pjūtimi," ir mūsų Viešpats su savo apaštalais atliko surinkimą vaisių, kurių sēklą pasējo Mozē ir pranašai. Jezus pasakē: "Pakelkite savo akis ir pažiūrēkite į laukus, kad jie jau pabalę pjūčiai. . . . Aš siunčiau jus pjauti tai, del ko jūs nevargote; kiti vargo, ir jūs įstojote į jų darbus." (Jono 4:35-38) Evangelijos amžiaus pabaiga taip pat vadinama pjūtimi — "pjūtis—pasaulio [amžiaus] pabaiga." "Pjūties metu aš pasakysiu pjovējams: Pirma surinkite rauges ir suriškite jas į pēdelius sudeginti, o kviečius surinkite į mano kluoną." — Mato 13:39, 30.

Jonas Krikštytojas skelbē apie žydų pjūties darbą, sakydamas (Mato 3:12): "Jo vētyklē Jo rankoje; Jis išvalys savo klojimą; ir surinks kviečius [tikruosius Izraēlitus] į savo kluoną [į krikščionių bažnyčią], o pelus [tautos išmatas] sudegins neužgesinama ugnimi," — (perversmais, kurie sunaikins juos tautiškai). Čia buvo šventosios dvasios ir ugnies krikštas, nes šventoji [225] dvasia buvo išlieta ant "tikrųjų Izraēlitų" per Sekmines; o suspaudimų ugnis atējo ant visų kitų 37-nių metų bēgyje po ją atmetimo. (Mato 3:11) Tuose suspaudimuose Izraēlio tauta buvo sunaikinta — ne kiekvienas asmuo. Apreikštojas skelbia šio amžiaus pjūtį, panaudojant aštrų tiesos pjautuvą, nes buvo atējęs pjūties laikas; ir jis taip pat parodo dvejopą darbą, kurio viena dalis liečia žemēs vyną, kuris yra skirtingąs nuo tikrojo Vynmedžio, kurį pasodino Dangiškasis Tevas. Tasai Vynmedis yra Kristus Jezus ir Jo sąnariai arba šakelēs. (Jono 15:1-6) Pasakyta kad šio amžiaus pjūtyje bus atskiriami kviečiai nuo kūkalių (Mato 13:24-30, 36-39): žydų amžiaus pjūtyje buvo atskiriami kviečiai nuo pelų. Ir kaip tuomet pelų buvo daug daugiau negu kviečių, taip pat ir šio amžiaus pjūtyje kūkalių bus daugiau negu kviečių.

Žydų pjūtis, kuri buvo 40 metų, prasidējo su mūsų Viešpaties tarnystę ir pasibaigē su vardiškojo Izraēlio atmetimu ir jų miesto sunaikinimu, kurį atliko Romiečiai 70 V. m. Šio amžiaus pjūtis prasidējo su mūsų Viešpaties čiabuvimu ir didžiojo žemēs Jubiliejaus prasidējimu 1874 metais, kaip parodyta 6-me skyriuje, ir pasibaigia su išgriovimu pagoniškų valdžių 1914 V. m. Taigi čia ir vel turime kitą puikų šių dviejų amžių paralēlę —keturių dešimčių metų laiką.

Kadangi žydų amžius prasidējo su mūsų Viešpaties tarnavimu, tada kai Dievo malonē buvo atimta nuo jų vardiškos sistemos už trijų ir pusēs metų, po kurių sekē 37 metai priespaudų, tačiau kaikurie tos tautos nariai buvo Dievo palaiminti ir pašaukimas į aukštą vietą, būti paveldējais su Kristumi, per tris ir pusę metų po atmetimo buvo siųlomas tiktai jiems. Taip tat įvyko Danielio duotasis pažadas (Dan. 9:27), kad malonē bus teikiama jo žmonēms iki pilnam septyniasdešimtos savaitēs pasibaigimui, kurios viduryje Mesijas turējo būti [226] atimtas. Šitas pažadas buvo įvykintas visiems tikriesiems kviečiams; pati gi sistema, kurioje kviečiai buvo, liko pasmerkta ir atmesta savaitēs viduryje. Kviečių surinkimas žydų amžiuje, prasidējęs su mūsų Viešpaties tarnavimu, nusitęsē per kelis metus, nežiūrint to, kad specialēs malonēs buvo atimtos iš jų tris ir pusę metų po Kristaus mirties. Priespaudos (ugnis) užsidegē toje tautoje anksti, bet nebuvo pilnai įkaitusi kolei nebuvo surinkti į kluona visi tos tautos kviečiai.

Panašūs laikai pasirodo Mos gadynēs pabaigos pjūtyje, ir atitinka žydų amžiaus pjūčiai. Ruduo, 1874 V. m. kuomet jubiliejų cykliai parodē kad jau buvo laikas mūsų Viešpačiui būti čia, atitinka laikui, kuriuo Jis buvo pakrikštytas ir pateptas šventąja dvasia, tada kai Jis pasidarē Kunigaikščiu Mesiju (Dan. 9:25), ir pradējo dirbti žydų pjūties darbą. Pavasaris, 1878 V. m. (3 ½ metų vēliau), atitinka datai, kurioje mūsų Viešpats užēmē Karaliaus vietą, jojo ant asilēs, išvarē iš šventyklos pinigų mainikautojus, apsiverkē ir atidavē sunaikinimui vardišką bažnyčią arba karalystę; ir tuo buvo pažymētas laikas, kuriuo vardiškos bažnytinēs sistemos buvo "išspjautos" (Apr. 3:16), ir nuo to laiko (1878 V. m.) jos nebēra Dievo burnos įrankiais ir nebēra Jo pripažintos. Ir sekantys 3 ½  metų nuo pavasario 1878, kurie pasibaigē Spalio 1881 V. m. atitinka trejiems ir pusei metų nuolatinēs malonēs pavieniems žydams paskutinēje jų 70 savaičių malonēs dalyje. Kaip vaizde anie 3 ½ metų po Kristaus mirties pažymējo pasibaigimą visų specialių malonių žydams ir suteikimą malonēs pagonims; panašiai mes matome kad 1881 V. m. pasibaigē ypatinga pagonims teikiamoji malonē — "aukštasis pašaukimas" arba šio amžiaus pakvietimas patapti draug—paveldējais su Kristumi ir dalyviais Dieviškos prigimties. Ir kaip matēm, tame laike prasidējo tarp žydų didelis subruzdimas ir priēmimas krikščionybēs, kuris buvo [227] pramintas "Kišnevo Judēsys." O dabar pavojus gręsia vardiškai Krikščionijai, bet audra yra sulaikoma kol nebus surinkti į kluoną kviečiai, kol Dievo pasiuntiniai nebus pažymēję Jo tarnus jųjų kaktose, leidžiant jiems pažinti tiesą. — Apr. 7: 3.

Dabartinēs pjūties ypatybēs, atitinkančios žydų amžiaus pjūčiai, atsižymējo taipogi skelbimu tiesos. Per pirmuosius tris ir pusę metų žydų pjūties, mūsų Viešpaties ir Jo mokytinių tēma buvo laikas ir Mesijo čiabuvimas. Jie skelbē: "Laikas pasidarē pilnas," Gelbētojas atējo (Mork. 1:15; Mato 10:7) Taip pat buvo ir šitoje pjūtyje; iki 1878 V. m. buvo skelbiamos, nors ne visai aiškiai, laiko pranašystēs ir mūsų Viešpaties čiabuvimo faktas. Po to darbas padidējo, ir daugelios kitos tiesos pasidarē daug aiškesnēs; bet faktai ir Šventraštis nepersimainē, bet neužginčijamai liudija apie tą patį laiką ir čiabuvimą. Dievo malonēs, kurios buvo teikiamos pavieniems Izraēlitams, po to kai malonē buvo atimta iš jų vardišką namų, nebuvo skirta atversti ar pataisyti jų vardišką bažnytinę sistemą, nei nebuvo manoma pakeisti pelus į kviečius; tai buvo daroma vien delto, kad atskirti ir surinkti į kluoną kiekvieną prinokusį kviečių grūdelį. Panašiai ir šitoje pjūtyje, Dievo malonēs arba dabartinēs tiesos šviesos tikslas nēra atversti visas sektas arba įvykinti tautiškas reformas, bet tik pilnai atskirti kviečių klasę nuo kūkalių klasēs. Jie augo išvien šale kits kito per ilgus šimtmečius ir nebuvo galima rasti sektos, kurioje būtų buvę tik vieni kviečiai. Pjūčiai gi prasidējus turējo įvykti skyrimas ir delto bus didelis sijojimas. Daugelyje atsitikimuose tai reikš pertraukimą žemiškų prietelysčių ir giminystēs ryšių; o tą atskyrimą padarys tiesa. Viešpaties pranašavimas apie ‘'pjūtį" Jo pirmame atējime, atitinka esamojo laiko pjūčiai. (Žr. Mato 10:35-38; Luko 12:51-53) Kaip tuokart tiesa sukēlē tēvą prieš sūnų, dukterį prieš motiną, [228] ir uošvę prieš marčią, taip ir dabar, žmogaus priešais dažniausiai bus jo namiškiai. To negalima išvengti. Kurie myli ramybę labiau ne kaip tiesą, pateks ištyrimui, kurie gi myli tiesą labiau už viską, bus priimti ir pripažinti "nugalētojais" — panašiai kaip buvo žydų "pjūtyje."

Žydų "pjūtyje" išrinktieji ir siųstieji pasiuntiniai, kurie turējo skelbti Karalių ir besiartinančią Karalystę, buvo nuolankūs ir netituluoti vyrai, ir jų skelbimui labiausia priešinosi vyriausieji kunigai, Rašto žinovai, Fariziejai ir teologijos daktarai; ir dabar mes matome tai ko turime laukti: akliausiais yra aklųjų vadai, kurie, kaip ir žydiški jų atvaizdintojai, "nepažįsta savo aplankymo meto." — Luko 19:44.

Viešpaties čiabuvimas buvo vienas iš ištyrimų, kitas gi buvo kryžius. Jonas Krikštytojas šaukē į juos: "Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate." Tik tikrieji Izraēlitai tegalējo pažinti Mesijo čiabuvimo faktą; bet iš tų daugelis pasipiktino kryžiumi; nes nors jie buvo noringi priimti Mesiją kaip Išganytoją, tačiau jų širdies puikybē neleido jiems priimti Jį kaip Atpirkēją. Panašiai ir šiuose laikuose, Kristaus čiabuvimas, "pjūties" darbas, ir atmetimas vardiškų išpažintojų, yra įsitrenkimu daugeliui; ir tokie nēra pasirengę, lygiai kaip ir žydai, pripažinti didyjį Išganytoją, kurio atējimo ir Karalystēs jie prašē savo maldomis. Ir vēl pritinka žodžiai: "Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažistate." Ir vēl Kristaus kryžius pasidaro ištyrimu ir įsitrenkimo akmenimi, kurio niekas nesitikējo; ir dabar yra labai daug tokių, kurie pasipiktina ir sako: mes priimame Kristų kaip mūsų Išganytoją, bet atmetame Jį kaip mūsų Atpirkēją arba Atvaduotoją.

Visi, kurie atydžiai apsvarstys šį dalyką, turēs pripažinti, kad įrodymai apie dabartinį, mūsų Viešpaties čiabuvimą (kaip dvasinēs esybēs, delto nematomos), yra stipresni ir aiškesni už anuos, kokius turējo žydai apie Jezaus buvimą su jais kūniškai, Jo pirmame atējime.

[229] Esamame laike pranašingi liudijimai apie Viešpaties čiabuvima yra skaitlingesni ir pilnesni, ir aplink mus matome įvairius laikų ženklus, parodančius kad dabar yra vykdomas pjūties darbas; ir visi tie dalykai yra aiškiau matomi ir labiau pertikrinančiais tiems, kurių akys yra pateptos (Apr. 3:18), negu buvo aplinkybēs pirmame atējime, kuomet mūsų Viešpats Jezus, su saujelę savo pasekējų, turēdamas daug pasipriešinimo ir nepalankiose apystovose skelbē: "Laikas pasidarē pilnas; gailēkitēs ir tikēkite geroms žinioms" — Mesijas, didysis Jehovos Pasiuntinys, jau yra atējęs, suteikti jums visa, kas buvo pažadēta tēvams. Todel nesistebēkite kad tik nuolankieji tegalējo priimti nusižeminusį Nazarietį kaip didį Išgelbētoją, ir pripažinti nusižeminusius ir netituluotus Jo pasekējus kaip dalyvautojus Jo išrinktame kabinete, kurie bus padaryti Jo kunigaikščiais. Tik nedaugelis tegalējo matyti didyjį Karalių tame, kuris jojo į Jeruzalę ant asilēs ir verkē del ano miesto, ir apie kurį Zakarijas pranašavo, kad Zionas su džiaugsmo šūkiais pripažins Jį Karaliumi.

Savo pirmame atējime Jis pasižemino ir ēmē sau žmogaus išvaizdą ir prigimtį (Žyd. 2:9, 15), ir atiduodamas save už mus, suteikē atpirkimo kainą. Dabar Jis yra išaukštintas ir jau daugiau nebemiršta; ir savo antrame atējime, turēdamas visą galybę (Pil. 2:9), Jis išaukštins savo "kūna," ir po to teiks pasauliui atsteigimo palaiminimų, kuriuos Jis nupirko del jų savo brangiu krauju pirmame savo atējime. Atsiminkite kad Jis jau nebēra kūnas, bet dvasinē esybē, ir kad nepoilgam Jis permainys ir pagarbins visus ištikimuosius savo pasekējus kaipo savo sąnarius ir bendratēvainius.

Žydų namams Jezus siųlēsi trejopu būdu: kaip Jaunikis (Jono 3:29), kaip Pjovējas (Jono 4:35, 38), ir kaip Karalius (Mato 21:5, 9, 4). Krikščionių namams Jis perstato save tokiu pat trejopu būdu. (2 Kor. 11:2; Apr. 14:14, 15; 17:14) Žydų namams Jis atējo kaip Jaunikis [230] ir Pjovējas jų pjūties pradžioje (pradēdamas savo tarnystę), ir prieš pat nukryžiuojimo Jis siųlē save jiems kaip jųjų Karalius, panaudodamas karališką valdžią ir pareikšdamas teismo nuosprendį prieš juos, paliekant jų namus sunaikintus, ir vaizduojančioje prasmēje apvalydamas jų šventyklą. (Luko 19:41-46; Mork. 11:15-17) Taip pat buvo ir šitoje pjūtyje: Mūsų Viešpaties čiabuvimas kaip Jaunikio ir Pjovējo buvo pažintas pirmuose trejuose ir pusēje metų, nuo 1874 lig 1878 V. m. Nuo to laiko aiškiai pasirodē, jog buvo atējęs laikas 1878 V. m. kuriuo Dievo namuose turējo prasidēti karališkas teismas. Tam pačiam laikui pritaikoma Apr. 14:14-20, nes mūsų Viešpats yra parodytas kaip vainikuotas Pjovējas. Ir kadangi 1878 V. m. atitinka laikui, kuriuo Jezus, vaizduojančioje prasmēje, ēmē ant savęs galybę ir valdžią, delto aišku kad po tų metų Kristus, mūsų čia esantis dvasinis, nematomasis Viešpats, turējo tikrai imti savo didžią galybę ir pradēti karaliauti, ir pranašystēje tas įvykis yra artimai sujungtas su prikēlimu iš numirusių Jo ištikimųjų ir prasidējimu tautose priespaudų ir rūstybēs. (Apr. 11:17, 18) Kaip vaizde taip ir čia teismas prasideda su vardišką bažnyčią, pasmerkiant ir sunaikinant vardiškąsias sistemas (ne žmones), kurios tarēsi esančios tikroji bažnyčia — "Kristaus kūnas." Dabar taip pat būna vykinamas tikrosios šventyklos, tikrosios bažnyčios, Kristaus kūno — pasišventusiųjų klasēs apvalymas. (1 Kor. 3:16; Apr. 3:12) Šita pasišventusiųjų arba bažnyčios klasē, esanti vardiškoje bažnyčioje, turi tokius pat santykius su ją, kokius turējo žydų šventykla su šventuoju miestu Jeruzalę. Po to kai miestas buvo apleistas, šventykla buvo apvalyta: taip pat ir dabar, bažnyčios klasē turi būti apvalyta; kiekviena saumylinga, žemiška ir pasaulinē mintis turi būti išmesta laukan, kad bažnyčios klasē būtų švari, nes ji yra gyvojo Dievo bažnyčia ir šventoji Dievo dvasia gyvena juose.

[231] Nuo 1878 V. m. buvo skelbiamas Karaliaus įsakymas: "Išeikite iš jos [Babelēs] mano žmonēs, kad nedalyvautumēte jos nusikaltimuose ir negautumēte dalies jos slogose." (Apr. 18:4) "Traukitēs, traukitēs, išeikite iš čia, nesilieskite to, kas sutepta; išeikite iš jo tarpo; apsivalykite jūs, kurie nešate Viešpaties rykus." — Iza. 52:11.

Kitas žymus panašumas, įvykęs pirmame ir antrame Viešpaties atsilankyme, yra įsigalējimas jausmo, kad reikia Gelbētojo ir viešas tautų prisipažinimas, kad veikiai turi kaip nors ateiti išgelbējimas — kaikurie net teisingai supranta kokiu būdu tai įvyks. Bet kaip viename taip ir kitame atsitikime maža kas tegali pažinti tikrąjį Išgelbētoją ir atsistoti po Jo vēliava ir tarnauti tiesai. Žydų pjūtyje, Jezaus gimimo metu, 30 metų pirm Jo patepimo ir pasidarymo Mesiju ir pradējimo tarnauti, buvo daug tokių, "kurie laukē" ir išējo pasitikti Viešpatį (Luko 3:15). Panašus laukimas ir judējimas įvyko šioje šalyje po vadovyste vieno Baptistų (vēliau vadinamų Adventistais) brolio, vadinamo W. Miller, šitoje šalyje ir Wolff, kuris, kartu su kitais, skelbē tuos pačius dalykus Europoje ir Azijoje. Tasai judēsis pasiekē aukščiausį laipsnį 1844 V. m. 30 metų pirm 1874, kada Kristus, tikrasis Jaunikis ir Pjovējas tikrai sugrįžo, kaip jau buvo parodyta aiškinant Jubiliejus. Čia mes ir vēl randame žymią anų dviejų gadynių paralēlę; nes anie 30 metų atitinka trisdešimčiai metų nuo gimimo kūdikēlio Jezaus iki Jo patepimui Mesiju arba Pateptuoju, tada kai Jis buvo pakrikštytas ir pripažintas Jaunikiu ir Pjovēju, kuomet buvo sulaukęs 30 metų amžiaus. — Mato 3:11; Jono 3:29.

Abejuose atsitikimuose buvo 30 metų laukimo laikas, kuriuo visi apsnūdo, ir tik keli tinkamu laiku pabudo ir pastebējo Mesijo čiabuvimą. Didelēs krikščionių vardu pasivadinusios minios abejuose namuose nepažįsta jų [232] aplankymo, nes yra apsunkintos ir atšalusios ir nepaklusnios įsakymui tēmyti ir budēti. Tokiu tat būdu įvyks pranašo žodžiai: "Jis bus užsigavimo akmenimi ir pasipiktinimo uola abejiems Izraēlio namams." (Iza. 8:14) Kūniški namai pasipiktino delto, kad niekais pavertē Dievo įsakymą palaikydami padavimus (tradicijas) (Mork. 7:9, l3), ir todel jie negalējo priderančiai suprasti pirmojo atējimo būdą ir tikslą. Del tos priežasties jie nebuvo pasirengę priimti Jį taip kaip Jis atējo, ir delto pasipiktino iš Jo ir Jo aukos. Panašiai ir dvasinio Izraēlio didžiuma dabar įsitrenkia į tą pačią uolą, ir del tos pačios priežasties. Juos apakino žmonių tradicijos ir sektų prietarai, kurie neleidžia jiems apsišviesti Dievo Žodžiu; ir del to jie priderančiai nesupranta Viešpaties antrojo atējimo, nē jo tikslo. Čia ir vēl Kristaus kryžius, mokslas apie atpirkimą, darosi ištyrimu visiems. Verta pastebēti ir tai, kad nei žydai, nei krikščionįs negalētų isitrenkti į uolą, kurios dar nēra. Ta uola yra čia, todel vardiškos sistemos puola, įsitrenkia ir būna daužomos; ir kaip pirmame atējime, taip ir dabar "tikrieji Izraēlitai" atskiriai pažįsta ir priima šitą Uolą, ir stovēdami ant šitos tiesos, jie yra dvasiškai iškelti aukščiau už pasipikti-nančias ir šią Uolą paniekinančias minias.

Kurių supratimo akys buvo apšviestos, tie neįsitrenks; bet glausdamies prie Uolos, jie stovi aukštesnēje vietoje ir daug aiškiau mato Dieviškąjį planą praeities ir ateities atžvilgiu — dalykus apie kuriuos nebuvo galima kalbēti — būsimajį bažnyčios pagarbinimą ir žemēs iškilmēs dieną. Kurie pasitiki Viešpačiu tie nebus apgauti.

Pilna šito paralēlizmo įtaka nepasieks skaitytoją, kol jis nepastebēs, kad Jubiliejų cykliuose ir Pagonių Laikuose pasirodo periodai, kurie tikriausiai atitinka šitoms žydų paralēlēms. Žydų amžiaus typai ir krikščionių amžiaus antitypai nēra jokie įsivaidinimai, nes apaštalai ir pranašai liudija apie jų panašumus. Bet mūsų tikējimas [233] į dabar vykdomąjį krikščionių gadynēs pjūties darbą nēra statytas vientik ant paralēlių: šita pjūtis, jos pradžia ir pabaiga, kaip jau buvo įrodyta, yra ir kitaip pažymēta. Jubiliejų cykliai parodo, kad mūsų Viešpats Jezus turējo sugrįžti ir pradēti atsteigimo darbą rudeny 1874 V. m. ir aukščiau patiektasis palyginimas parodo jog viršminētoji data (1874) tikrai atitinka Jezaus patepimui Mesiju, žydų "pjūties" pradžioje, Jo pirmame atējime. "Pagonių Laikai" priparodo, kad visos dabartinēs valdžios turējo būti išgriautos (kada nors po 1915 V. m.), ir aukščiau patiektieji palyginimai parodo, kad tas laikas tikrai atitinka 70 V. m. kuriuose įvyko galutinas žydų politikos sunaikinimas. Visa tai matant kįla protingas klausimas: Ar šitie laiko panašumai (paralēlēs) buvo tik nelaukti įvykiai, arba buvo jie Dieviškai sutvarkyti ir parodyti žydų apeigose, kurios buvo šios gadynēs tikrenybių vaizdais?

Ne, nebuvo tai nelauktais atsitikimais: neabejotina kad tas pats visų išmintingiausias Dievas, kuris kronologijos keliu parodē mums, kad 6,000 metų nuo Adomo sutvērimo pasibaigē 1872 V. m. ir kad ten prasidējo septintas tūkstantis metų arba Tūkstantmetinē gadynē: Jubiliejų cykliais Jis taip pat parodē mums, kad Viešpats turējo būti čia ir kad po 1874 V. m. turējo prasidēti Atsteigimo Laikai; Pagonių laikais buvo parodyta, kad nereikia laukti ūmaus tų dalykų įvykimo, bet naturaliu būdu, per keturių dešimčių metų laiką. Tas pats išmintingasis Dangiškasis Tēvas Izraēlio "dvigubumu" pažymētomis paralēlēmis aiškiai pažymi mūsų Viešpaties čiabuvima, o taip pat ir pjūtį ir atsteigimą (malonēs grįžimo į kūniškąjį Izraēlį prasidējimą), ir tuo pačiu laiku parodo kitų pranašingų liudijimų ir kronologijos teisingumą. Reikia įsitēmyti, kad jei kronologija ir kiti laikotarpiai, būtų pakeisti nors vienais metais, tuojau išnyktų panašumų gražumas ir įtaka. Pavyzdžiui, jei mes [234] pakeistumēm kronologiją nors vienais metais, sakysime, pridētume vienus metus prie Karalių arba Teisējų gadynēs, arba padarytumēm jas vienais metais trumpesnes, mes ir vēl sugadintumēm paralēlizmą. Jei mes pridētumēm vienus metus, tai pirmasis Izraēlio periodas pasidarytų 1846 metus ilgas, o taip pat ir antra jo dalis, arba dvigubas laikas, pasidarytų vienais metais vēliau; Jubiliejaus cykliai būtų iškelti vienais metais anksčiau, 1873 V. m. o 6000 metų būtų pąsibaigę 1871 V. m. tačiau Pagonių Laikai paliktų visai nepąkeisti. Visi turētumēm pamatyti, kad tuo būtų visiškai panaikintas sutartinumas arba paralēlizmas. Arba jei iš kitų kronologijos apskaitliavimų būtų atimti vieni metai, pasidarytų didelis sumišimas, bent kelių periodų permainos būtų pakrypusios kiton pusēn. Tokiu būdu įvairios laikopranašystēs patvirtina viena kitą, o tų dviejų gadynių paralēlizmai vienodai liudija apie tai.

Kurie yra maždaug susipažinę su "Antrų Adventistų" ir kitų apskaitliavimais, liečiančiais pranašingus periodus ir t. p. gali pastebēti, kad čia vartotoji suskaitymo metoda yra visai skirtinga. Jie paprastai stengiasi parodyti, kad visos pranašystēs pasibaigią kuriuo nors vienu ir tuo pąčiu laiku. Jų netikri laukimai verčia juos taip daryti. Jie mano kad visa tūkstantmetinē programa — Vieš­paties ątējimas, prisikēlimas ir viso pasaulio teismas — jryks trumpame akimirksnyje. Jie laukia, kad šitąs trumpas akimirksnis pasibaigs pasaulio sudeginimu. Norēdami įvertinti ir priimti pranašystes, parodančias įvairias datas ir įvairias Dievo didžiojo plano dalis, jie pirmiausia turētų suprasti "Dievo Amžių Plana," ir tikrąjį mūsų Viešpaties antrojo atējimo būdą. Bet didžiuma jų yra perdaug apakinta savo teorijomis ir prietarais ir delto nebegali įsižiūrēti į tuos dalykus. Mēgindami pritąikyti pranašystes savo netikriems įsitikinimams, jie dąžnai iškraipo, ištempa arba apkarpo pagal reikalą pranašystes, [235] besistengdami priversti jas visas pasibaigti kurioje nors vienoje datoje. Šitie mūsų prieteliai turētų pabusti ir pamatyti savo paklydimą; nes jų laukimai vienas po kito pavirto į nieką, nes me s žinome ir jie patys žino, jo gkaikurios jų naudojamos pranašystēs negali būti ištemptos iki ateities, bet priklauso praeičiai, ir delto dabar yra jų apleistos. Jos įvyko, bet ne taip kaip jie laukē; bet to jie nežino.

Priešingai, čia išaiškintos pranašystēs, ir kurios dar bus aiškinamos, nēra varžomos arba iškraipomos. Mes patiekiame jas kaip mes randame Dievo Zodyje; ir turint didžiajame Dievo Amžių Plane tikrąjį išaiškinimą, pasidaro nesunku pamatyti kaip įvairios pranašingos grandinēs atitinka viena kitai. Vienoje ar kitoje vietoje pasirodo jų varbumas; ir tiems, kurie mato tuos dalykus, šitas žydų ir krikščionių gadynēs palyginimas parodo ir neabejotinai priparodo visų kitų aiškinimų teisingumą.

Pranašystēse patiektieji pareiškimai apie paskirtuosius laikotarpius Dievo plane, yra panašūs į arkitekto braižinį; ir žydų gadynēs paralēlēs yra panašios jo pažymējimams. Daleiskime kad mes turētumēm prieš save arkitekto nurodymus pastatymui namo, neturint piešinio; ir mes atsisēstumēm ir patys padarytumēm sau piešinį, sekdami jo nurodymus, ir paskui gautumēm arkitekto piešinį, kuris, palygintas su mūsų piešiniu, kuris buvo padarytas sekant jo nurodymus, pasirodytų visais atžvilgiais ir matavimais panašus, tai mes būtumēm dvigubai persitikrinę, jog gerai supratome jo nurodymus. Taip ir čia, žydų amžiuje pažymētasis piešinys, padarytas vaizdais arba šęšēliais, atitinka pranašystēms ir įvykiams, ir delto patiekia mums tvirtą užtikrinimą, kad mūsų išvados yra tikros arba teisingos. Ir tik tiek mes tegalime reikalauti, nes turime "vaikščioti tikējimu, ne matymu."

Pasirodys kad ir kiti pranašingi liudijimai, kuriuos dar nagrinēsime, taip pat pilnai atitinka šitoms paralēlēms.

[236] Viena jų — Danielio paminētos dienos — parodo kad į pašvęstuosius, kurie gyvens po 1875 metų, turēs ateiti dideli palaiminimai, kurie ištikrųjų pasirodē puikiame Dievo Žodžio tiesos atidengime. Girkime Tą, kurs pašaukē mus iš tamsybēs į savo stebētiną šviesą!

Atsiminkite, kad 40 metų žydų pjūties pasibaigē 69 V. m. ir kad po to sekē visiškas tos tautos sunaikinimas; ir kad panašiai 40 metų Evangelijos pjūties pasibaigs 1914, ir kad po to galima laukti vardiškos "Krikščionijos" išgriovimo. Jos nuteisimas ateis ant jos "viena valanda." — Apr. 18:10, 17, 19.

Skaitytojo domesis atkreipiamas į sekantį Palyginimų Sąrašą, kurio ištyrimas bus naudingas atydžiam tyrinētojui.