Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 9

NUODĒMĒS ŽMOGUS — ANTIKRISTAS.

Antikristas Turi Būti Išvystytas, Apreikštas Ir Ištiktas Pirm Viešpaties Dienos. — Šiam Dalykui Priešingos Nuomonēs Apsvarstytos. — Pranašingas Apibūdinimas. — Antikristo Gimimas. — Greitas Jo Išsivystymas. — Istorinis Paveikslas Atitinka Biblijos Liudijimui. — Jo Karaliavimas Klatsingas. — Jo Galva Ir Burna Atsižymējusi. — Jo Pasididžiavimo Ir Piktžodžiavimo Žodžiai. —Jo Klastingasis Mokslas. — Jo Naikinimas Aukščiausiojo Šventųjų. — Jo Tūkstantmetinis Karaliavimas. — Antikristas Užgautas Dvasios Kalaviju. — Jo Paskutinē Kova Ir Galas.

"Tegul niekas neklaidina jūstų jokiu būdu; nes pirma turi ateiti atpuolimas ir būti apreikštas nuodēmēs žmogus, prapulties sūnus." — 2 Tesal. 2:3.

APAŠTALO Povilo žodžiai parodo, kad pirm Viešpaties Dienos, kuri jau aušta, turējo pasirodyti ženklas (Antikristas), vadinamas "nuodēmēs žmogus," todel bus svarbu apsižiūrēti ar tasai ženklas jau nepasirodē. Nes jei toks Povilo ir kitų apaštalų aprašytasai ženklas dar nēra pasirodęs, tai aukščiau cituotieji Povilo žodžiai yra priešingi visiems kitiems liudijimams apie dabartinį Viešpaties čiabuvimą, ir Jo Karalystēs įkūrimą. Ir tasai faktas turētų būti laikomas neužginčijamu argumentu, kol nepasirodytų nuodēmēs žmogus, kurs visais atžvilgiais atitinka pranašingiems aprašymams.

Aiškiai pasakyta, kad toks nuodēmēs žmogus turi pirma pasirodyti, išsivystyti ir turēti pasisekimo pirma negu ateis Viešpaties Diena. Tokios piktos galybēs pa-[260] sisekimas ir įtaka turēs pasiekti aukščiausį laipsnį ir pradēti nykti pirma Kristaus Dienos; ir šito nuodēmēs žmogaus galutiną sunaikinimą atliks skaisčioji Viešpaties čiabuvimo šviesa Jojo atējime. Todel tikinčiųjų pareiga yra tēmyti, ar šitas Povilo persergējimas yra pritaikomas mūsų dienoms. Nes dabar, po 18 šimtmeciu, ir vel yra tvirtinama, kad Kristaus diena yra atējusi; todel prieš mus stovi svarbus klausimas: Ar kas nors iš to, ką Povilas pasakē atitaisydamas Tesaloniečių paklydimą, yra priešingas dabarties tvirtinimams?

Apaštalo patarimas bažnyčiai budēti ir laukti Viešpaties sugrįžimo, žiureti į tikrąjį pranašavimų Žodi, ir jo atsargumas aiškinant apie Kristaus čiabuvimo ženklus ir Jo darbą tuom laiku, parodo mums kaip labai jis rūpinosi, kad bažnyčia galētų pažinti Viešpaties čiabuvimą, kuomet Jis bus atējęs, ir kad jie nebūtų suklaidinti įsitikinimu jog Jis buvo atējęs pirm Jo čiabuvimo laiko. Krikščionybēs pradžioje buvo tokių, kurie pasidavē klaidinančiai Antikristo įtakai, kuri jau tuomet pradējo rodytis; panašiai ir dabar bus tokių, kurie nepažįsta Viešpaties dienos ir Jo čiabuvimo tinkamu metu. Pasirodo kad tokie yra pasidavę apgaulingam ir klaidinančiam Antikristo mokinimui, kuris apakino juos, kad nebemato garbingų tiesų ir specialių šios dienos privilegijų. Čia pasirodo Apaštalo besirūpinimas bažnyčios reikalais abejų amžių pabaigose. Jo patarimas toks: "Tegul niekas neklaidina jūsų jokiu būdu." Ir delto jis paduoda pilną nuodēmēs žmogaus apibūdinimą, kad būtų galima jį pažinti tinkamu metu.

Šio amžiaus pabaigoje krikščionys yra palinkę užmiršti pažadą apie Viešpaties sugrižimą, ir jei kas atsimena, tai su pabūgimu ir išgąsčiu. Ankstyboji gi bažnyčia laukē Jo su pasiilgimu ir su džiaugsmu, tikēdami kad tuomet bus jiems atsilyginta už visą jų ištikimumą ir kad tuomet pasibaigs visi jų kentējimai. Todel tose dienose [261] tikintieji buvo greiti klausytis kiekvieno mokslo apie Viešpaties dienos buvimą visai arti, arba kad ji jau buvo atējusi; ir delto jie galējo būti lengvai suklaidinti; apsaugoti buvo tik tie, kurie atydžiai tyrinējo apaštalų mokslą, liečiantį antrąjį atējimą.

Tesalonikoje buvusioji bažnyčia, įtikējusi kaikurių klaidinančiam mokinimui, manē kad Viešpats jau buvo sugrįžęs ir jie jau gyveno Jo dienoje. Jie gal manē kad toki nuomonē sutiko su tuo, ką Povilas buvo rašęs jiems savo pirmame laiške (1 Tesal. 5:1-5), kame jo pasakyta, jog Viešpaties diena ateis kaip vagis nakti, tylomis ir nepastebētinai; šventieji tačiau sužinos apie jos atējimą. Sužinojęs kad jie klaidingai suprato jo laišką ir manē kad jau tuomet Viešpats buvo atējęs. Povilas rašē jiems antrą laišką, kuriuo jis stengēsi atitaisyti tą paklydimą. Todel jo pasakyta: "Mes meldžiame jus, broliai, del mūsų Viešpaties Jezaus Kristaus atējimo ir mūsų susivienijimo su juo. Nesiduokite veikiai nukreipti savęs nuo savo išmanymo ir nugasdinti nei dvasios apreiškimu, nei pasakymu, nei laišku, lyg kad tai eitų iš mūsų, būk Viešpaties diena esanti arti [gr. enestemi]. Tegul niekas neklaidina jūsų jokiu būdu; nes pirma turi ateiti atpuolimas [atstojimas nuo tikējimo] ir būti apreikštas nuodēmēs žmogus, prapulties sūnus, kurs yra priešininkas ir keliasi ant viso, kas vadinama Dievas ar kas garbinama, taip kad jis sēsis Dievo šventnamy ir rodys save, lyg kad jis būtų Dievas [galingas valdovas]. Ar jūs neatsimenate, kad aš tai jums sakiau dar pas jus būdamas? Jūs žinote, ir kas dabar jį sulaiko, kad [Kristus] būtų apreikštas savu laiku. Nes neteisybēs paslaptis [priešinga Kristui] jau veikia, iki bus atimtas tas, kurs dabar jai kliudo. Tuomet apsireikš tas neteisusis [priešininkas]. Viešpats Jezus užmuš jį savo burnos kvēpimu ir sunaikins jį savo [parousia] čiabuvimo." Povilas galējo rašyti taip aiškiai apie nuodēmēs žmogaus atsira-[262]dimą pirm Viešpaties dienos, delto kad jis buvo studijavęs Danielio pranašystę, į kurią mūsų Viešpats nurodē (Mato 24:15); ir gal delto kad jis pats, savo "regējimuose ir apreiškimuose," buvo matęs kokius sunaikinimus ta piktoji sistema darys Dievo bažnyčioje.

Reikia pastebēti kad Povilo argumentai buvo visai skirtingi nuo tų, kokius dabar naudoja tie, kurie priešinasi tvirtinimui, kad Viešpaties diena jau prasidējo. Jis nesakē: O jūs, paikieji Tesaloniečiai, argi nežinote kad kuomet Kristus ateis, jūs matysite Jį savo akimis, ir jūsų ausys girdēs baisųjį Dievo trimito garsą? Kapų paminklai apvirs ir šventieji atsikels? Jei toks kritikavimas būtų buvęs tinkamas, Povilas jog būtų naudojęs tokį aiškų ir lengvai suprantamą argumentą. Bet jei jis tokio argumento nevartojo, aišku kad jis nebūtų buvęs teisingas ir tirkamas.

Energingas Apaštalo Povilo besistengimas atitaisyti Tesaloniečių klaidą, parodo kad didžiumoje jų supratimas apie Viešpaties dieną buvo teisingas. Jie suprato kad ta diena galējo prasidēti didžiumai nieko apie tai nežinant, nes ji turējo ateiti be jokių išlaukinių apsireiškimų. Jis tik įrodinējo, kad pirma turējo ateiti atpuolimas ir paskui išsivystyti ir apsireikšti nuodēmēs žmogus, kuris, kas jis nebūtų (ar tai asmuo arba didžioji Antikristo sistema, kurią jis taip pavadino), turējo iškilti, turēti pasisekimo ir pradēti nykti, pirma Viešpaties čiabuvimo dienos. Taigi, jei matome kad jau nebēra tos vienos kliūties, apie kurią Povilas kalbējo, ir jei mes aiškiai pamatēm tokią ypatą arba sistemą, kuri visais žvilgsniais atitinka istoriniam ir pranašingam aprašymui apie nuodēmēs žmogų, nuo pat jo prasidējimo iki esamojo laiko, jau tada galime tikrai sakyti, kad mes ištikrųjų gyvename Viešpaties dienoje. Ir jei galime tikrai susekti nuodēmēs žmogaus atsiradimą, išsirystimą ir puolimą, tai turime dar kitą įrodymą, kad mūsų invades [263] pirmesniuose skyriuose, apie mūsų dabartinį buvimą Viešpaties dienoje, yra tikros ir teisingos.

PRANAŠINGAS APIBŪDINIMAS
NUODĒMĒS ŽMOGAUS

Pranašavimų studijuotojas patirs, kad apie nuodēmēs žmogų kalbama daugelyje vietose Šventajame Rašte, ir kad aiškiai pasakyta koks jis bus, kada ir kur jis prasidēs, ir kokį pasisekimą jis turēs ir koks bus jo galas.

Apie šita nuodēmēs žmogų rašē įkvēptieji rašytojai, vadindami jį ivairiais vardais. Povilas vadina jį: "neteisusis," "nuodēmēs žmogus," "piktenybēs paslaptis," "Antikristas," "prapulties sūnus;" pranašas Danielius vadina jį "sunaikinimo nuoboda" (Dan. 11:31; 12:11); ir mūsų Viešpats kalba apie tą patį ženklą kaip apie "pranašo Danielio apskelbtą sunaikinimo nuobodą." (Mato 24:15) Apreiškimo (13:1-8) jis ir vel vadinamas "žvēris," Ta pati sistema buvo atvaizdinta mažu ragu, arba valdžia, kilusiu iš baisingo Danielio pranašingame regējime parodyto žvēries, kuris turējo akis ir burną ir kalbējo didžius dalykus, ir kurs kariavo prieš šventuosius ir juos nugalējo. (Dan. 7:8, 21) Jonas taipogi matē šita ženklą ir persergējo bažnyčią, sakydamas: "Jūs girdējote kad ateina Antikristas." Po to jis pataria kaip išvengti Antikristo įtaką. (1 Jono 2:18-27) Apreiškimo knygoje taip pat simboline kalba pranašaujama apie tą patį Antikristą, bet tuos pareiškimus mes tegalēsime tik trumpai paminēti; todel paliksime jų aiškinimą kitam tomui.

Įvairūs paminētieji vardai ir sutrumpinti aprašymai parodo, kad toji sistema bus nuožmi, žiauri, klastinga, veidmaininga ir tironiška, ir kils iš krikščioniškos bažnyčios tarpo; iš pradžių labai slaptingai ir lētai, paskui greitu laiku gaus galybēs ir įtekmēs ir pagaliau pasieks aukščiausį savo žemiško viešpatavimo laipsnį, sykiu su [264] turtais ir galybę; kad tuo pačiu laiku ji kovos prieš tiesą ir prieš šventuosius, save aukštindama ir tvirtindama, kad jos šventenybe ir valdžia paeina nuo Dievo.

Šiame skyriuje mes manome parodyti, kad šitas nuodēmēs žmogus yra sistema, o ne vienas asmuo, kaip kad daugelis mano; kad kaip Kristus susideda iš tikrojo Viešpaties ir tikrosios bažnyčios, taip ir Antikristas, yra padirbdinta sistema, susidedanti iš netikro valdovo ir atsimetusios bažnyčios, kuriai leista per tulą laiką melagingai perstatyti tiesą, platinti klastas ir pamēgdžioti busimąjį tikrojo Viešpaties ir Jo bažnyčios karaliavimą, ir, apgirdyti tautas tokiomis savo klastomis ir užsimojimais.

Mes tikimēs ganētinai priparodyti kiekvienam sažiningam skaitytojui, kad šitas didelis Povilo paminētasai atpuolimas jau įvyko, ir kad nuodēmēs žmogus jau užaugo ir sēdējo "Dievo bažnyčioje" (tikrojoje, ne vaizduojančioje); kad jis atitiko visiems apaštalų ir pranašų nupasakojimams apie jo būdą, darbą ir t. p. ir kad dabar, po 1799 V. m. jis naikinamas Viešpaties burnos kvēpimu (tiesos žodžiu), ir bus galutinai sunaikintas šioje Viešpaties rūstybēs dienoje ir Jo apsireiškimu atsilyginti ugnies liepsnoje, ir kad tie įvykiai jau pradeda rodytis.

Visai nenorēdami paniekinti kitų nuomonēs, mes vienok jaučiame reikalą parodyti savo skaitytojams kaikurias nesąmones apie viešą įsitikinimą apie Antikristą, kad pasirodytu tiesos didenybē ir protingumas tuose dalykuose, ir kad būtų galima palyginti nesąmoninga pasakojimą, kad viskas, ką Šventraštis pranašavo apie šita sistemą, būsią atlikta per vieną literinį žmogų. Pasakojama jog tasai žmogus taip sužavēsiąs visą pasaulį, kad per trumpus kelis metus visi pasiduosią jam ir garbinsią jį ir visai lengvai įtikēsią kad tasai žmogus esąs Dievas, ir atstatytoje žydų šventykloje garbinsią jį kaip Visagalį Jehovą. Visa tai būsią atlikta žaibo greitu-[265]mu. Klaidingai aiškindami simbolinį laiką, jie sako kad tai įvyks bēgyje trejų ir pusēs metų; ir taip pat klaidingai jie mano apie aną simboliškąjį "žmogų."

Kūdikystēs pasakos ir kvailiausios svajonēs nēra lygios kaikurių Dievo žmonių pasakojimams, kuriais jie suklumpa literiniai aiškindami Povilo kalbą, ir taip apakindami save ir kitus. Klaidingai manydami apie tuos dalykus jie nebegali matyti daugelį brangių Šventrašcio tiesų. Nors ir mes turime simpatijos su jais, vistiek jų "aklasis tikējimas" verčia mus nusišypsoti, kuomet jie visu rimtumu pasakoja mums įvairius Apreiškimo knygos simbolius, kurių patys nesupranta ir klaidingai pritaiko savo stebuklingam žmogui. Jie sako kad šiame protavimo ir netikējimo amžiuje, per trumpą 3 ir 1/2 metų laiką, šitas žmogus privers visą pasaulį klūpauti prieš jį ir garbinti jį kaip Dievą, kuomet ciesoriai, tokie kai Aleksandras, Napoleonas, Mahometas ir kiti, turējo plaukti kruvinomis jūromis ir praleisti daugelį metų, o visgi nepasiekē nei menkos dalies tos garbēs, kokią turēsiąs anas žmogus.

Ir šitie nugalētojai galējo pasinaudoti žmonių tam­sumu ir nežinojimu; šiandien juk mes gyvename laikuose, kurie visai priešingi tokio klastoriaus ir apgaudinētojo išsivystimui. Šiandien visi paslēptieji dalykai išeina į viršų greičiau negu kada nors pirmiau; šiandien tokios rūšies klasta būtų greit pagauta ir laikoma už beprotystę, kuria niekas nenorētų domētis. Šiandien žmonēs yra palinkę visai negarbinti žmones, nežiūrint ar jie būtų geri, talentuoti ar gabūs, arba kokias ištikimybēs vietas arba pareigas jie užimtu. Taip dabar darosi iki tokiam laipsniui, kad tūkstantį kartų greičiau visas pasaulis visai užginčys Dievo buvimą, nekaip garbins kurį nors žmogų kaip Visagalį Dievą.

Viena iš didelių kliūčių daugeliui, kuomet jie svarsto tuos dalykus, yra nesupratimas ką reiškia žodis dievas. [266] Jie nepastebi, kad graikų žodis theos [dievas] nevisuomet pritaikomas Jehovai. Taip vadinasi galingas valdovas, ypatingai religinis arba kuniginis valdytojas. Naujame Testamente žodis theos dažniausiai pritaikomas Jehovai, delto kad apaštalai retai kada kalbēdavo apie netikros religijos sistemas ir delto retai kada prisimindavo apie jųjų šventuosius valdovus arba dievus. Bet žemiau paduotuose tekstuose žodis dievas (theos) vartojamas prisiminimui apie kitus valdovus, o ne apie aukščiausią esybę, Jehovą. — Jono 10:34, 35; Ap. Darb. 7:40, 43; 17:23; 1 Kor. 8:5.

Pažinę graikų kalbos žodžio theos prasmę, lengvai galēsime suprasti Apaštalo pareiškimą apie Antikristą, kurs sēsis Dievo bažnyčioje ir rodysis lyg kad esas dievas. Nereikia manyti kad Antikristas bandys išaukštinti save aukščiau už patį Jehovą arba užimti Jehovos vietą. Jis tik rodys save kaip religinį valdovą ir tarsis turįs aukščiausios valdžios ant visų kitų religinių valdovų, ir tarsis esąs galva bažnyčios, kuri yra tikrais Dievo namais, tvirtindamas kad jis turįs aukščiausios valdžios ir viršenybēs. Graikų kalboje yra aiškiau parodytas skirtumas tarp dievų ir Jehovos, o taip pat ir anglų kalboje, kuomet pasakyta "the God." Keletas aukščiau paminētų tekstų, ir 2 Tesal. 2:4, kur kalbama apie Antikrista, nurodo į kitus dievus arba valdovus.

Aiškus to dalyko supratimas prašalina vieną iš didžiausių kliūčių ir prirengia žmogaus prota priimti tikrąjį aiškinimą apie išpranašautų dalykų išsipildymą, kad nereikia laukti Antikristo, kuris tarsis esąs Jehova arba reikalaus, kad kas jį garbintu, bet tokio, kuris vadinsis aukščiausiu valdytoju ir vyriausiu religijos mokytoju bažnyčioje; kurs tokiu būdu bandys pasisavinti valdžią Kristaus, Dievo paskirtosios Galvos, Viešpaties ir Mokytojo.

Reikia pastebēti ir tai, kad tie, kurie laukia literinio [267] nuodēmēs žmogaus, didžiumoje tiki į mūsų Viešpaties atējimą pirm Tūkstantmetinio amžiaus prasidējimo; jie tikisi sulaukti Viešpaties atējimo bile kurią valandą. Kodel jie nesupranta to, apie ką Apaštalas taip aiškiai rašē, pažymēdamas kad Viešpaties diena (Jo čiabuvimo diena) negali ateiti ir nereikia jos laukti iki kol nebus apreikštas nuodēmēs žmogus? Pirmesnēs žydų šventyklos pastatymui reikējo daugiau kai 40 metų; todel pastatymui naujos ir moderniškesnēs šventyklos Jeruzalēje reikētu nemažiau kaip 20 metų; ir laukiama kad ten pasirodys nuodēmēs žmogus, kurs bus garbinamas kaip Dievas. Nesuprantama kodel taip manantieji laukia Viešpaties pasirodymo bile kurią valandą? Toki nuomonē nesutinka su protu nei su Apaštalo pranašavimu. Tokie turētų ar tai nebelaukti Viešpaties bile kurią valandą, arba nesitikēti sulaukti nuodēmēs žmogaus ateityje; nes Viešpaties čiabuvimo diena negali ateiti pirma negu bus įvykęs atpuolimas (atstojimas nuo tikrojo tikējimo), ir pirma negu nuodēmēs žmogus bus išsivystes iš atsimetusios bažnyčios ir bus apreikštas.

Bet supratę teisingai Apaštalo žodžius ir pažinę tik­rąjį mūsų Viešpaties sugrįžimo būdą, mes nebesusiduriame su jokiais prieštaravimais, visur pasirodo pertikrinantis sandermingumas ir sutartinumas. Ir toki sandermingą aiškinimą mes dabar patiekiame skaitytojams, patardami, kad jie patys patikrintu jį palygindami su Šventrašciu.

Aišku kad įvairūs titulai, kuriais ta sistema vadinama, yra simboliški. Jie nēra pritaikomi vienai kuriai nors ypatai; bet jais apibūdinama sugedusi religinē ir civilinē sąjunga, išsivysčiusi vardiškoje krikščioniškoje bažnyčioje, kuri, delei savo sumaningo besipriešinimo Kristui, savo tikrosios bažnyčios arba kūno Galvai, tinkamai pavadinta Antikristo vardu. Tik toki sistema, o ne vienas kuris nors asmuo, tegali tinkamai įvykinti visa, kas iš-[268]pranašauta apie Antikristą, nuodēmēs žmogų. Aišku taip pat, kad šita Antikristo sistema nēra kuri nors iš pagoniškų sistemų, tokių kai Mahometanizmas ar Bramizmas, delto kad krikščioniškoji bažnyčia niekad nebuvo pasidavusi tokioms sistemoms it tokios pagoniškos sistemos neprasidējo krikščioniškoje bažnyčioje. Kaip dabar, taip ir visuomet, jos nepriklausē prie krikščioniškos bažnyčios.

Sistema, kuri pilnai atitinka Šventojo Rašto aprašymui, turi būti vadinama krikščioniška, ir prie jos turi priklausyti didžiumoje tie, kurie vadinasi krikščionimis. Ji turējo prasidēti su atsimetimu arba atstojimu nuo tikrojo tikējimo; ir išpradžių turējo įsivogti slaptai ir tik patogesnēse apystovose pradēti rodyti savo galybę. Jos slaptingas prasidējimas buvo apaštalų dienose; buvo tai užsigeidimas kaikurių mokytojų būti didžiausiais.

Nereikia ilgai jieškoti tokios sistemos, kuri pilniausiai atitinka visiems reikalavimams; kurios istorija parašyta pasaulinių istorikų ir jos pačios suvedžiotų tarnų, kaip matysime, atitinka visiems pranašingiems aprašymams apie Antikristą. Kuomet mes sakome kad vienintelē sistema, kuri atitinka pranašystēms, yra papystē (popiežystē), tegul niekas neklysta manydamas jog mes reiškiame, kad kiekvienas Romos (Rymo) Katalikas yra nuodēmēs žmogus, arba kad jos kunigai arba popiežiai yra arba buvo pats Antikristas. Pranašystēse pažymētasis "Antikristas", "nuodēmēs žmogus," nēra joks vienas asmuo arba žmogus. Popiežiai, vyskupai ir kiti yra tik dalimis arba sąnariais Antikristo sistemos, taip pat kaip ir visi karališkosios kunigystēs dalyviai yra sąnariais tikrojo Kristaus, kurio Galva yra Jezus; ir tolygioje prasmēje iš jų dabar susideda antitypiškasis Elijas, nors nēvienas iš jų nēra pats Elijas arba išpranašautasis Kristus. Reikia pastebēti, kad Romos bažnytinē sistema, atskirai, nēra "nuodēmēs žmogus," ir kad jos simbolis [269] niekad nebuvo "žmogus" arba vyras. Priešingai, nuo savo galvos atskirtos bažnyčios simbolis visuomet yra moteriškē. Tikrosios bažnyčios simbolis yra "skaisčia mergaitē," atsimetusioji gi bažnyčia, atpuolusi nuo pradinēs nekaltybēs ir ištikimumo Viešpačiui, simboliškai vadinama "paleistuvē." Kaip tikroji mergelēs bažnyčia pasilieka ištikima iki amžiaus pabaigai, kuomet ji bus suvienyta su savo Viešpačiu ir praminta Jo vardu, Kristumi, taip ir atsimetusioji bažnyčia nebuvo Antikristumi arba nuodēmēs žmogumi iki po jos susivienijimo su jos valdovu arba galva, popiežiumi, kurs sakosi esąs Kristaus vietininkas; ir nuo to laiko ji pasidarē religinē viešpatystē, klastingai vadinama "Krikščionija," reiškianti Kristaus karaliją.

Tikrasis tos klastingos karalijos vardas yra papystē arba popiežystē; ji pastatyta ant iškraipytos tiesos, sakančios kad bažnyčia bus Dievo kunigais ir karaliais ir karaliaus ant žemēs. Bet dar nēra atējęs laikas karaliauti. Ne toks buvo Evangelijos amžiaus tikslas; tas amžius buvo skirtas išrinkimui, išauklējimui, ištyrimui, pažeminimui ir paaukojimui bažnyčios, kuri turi sekti savo Viešpaties pēdomis ir kantriai laukti paskirtojo laiko — Tūkstantmetinio amžiaus, — kuriuo įvyks pažadētasis jos pagarbinimas ir garbingasis karaliavimas.

Viešpats numatē kad vardiškoji krikščionybē išsiplatins po visą pasaulį, pagarsēs, ir kad ją priims tie, kuriems labiau patinka paviršutinē išvaizda ir apeigos, negu tos įstaigos dvasia. Jis numatē taipogi, kad netikrosios bažnyčios skaitliui besididinant, pasaulinē dvasia, priešinga išsižadējimui ir paaukojimui savęs, pasiliks juose; saumylystei ir norējimui būti dideliais ir viešpatauti, įsigalējus, nebereikēs ilgai laukti iki jie įvykins savo saumylingus sumanymus. Tokiu tat būdu netikroji bažnyčia stengēsi valdyti pasaulį pirm laiko; kitaip sakant, pasaulinē dvasia, įsibriovusi į bažnyčia, pradējo [270] rodyti savo įtaką, ir delto, prisidengusi tikrosios bažnyčios vardu, ji pradējo griebtis už žemiškos valdžios, kuria Dievas buvo atidavęs pagonims, ir kuri negali patekti į tikrosios bažnyčios rankas anksčiau kai po pagonių laikų pasibaigimo po 1914 V. m.

Tikrai taip atsitiko: vardiškoji bažnyčia pradējo šalintis nuo tiesos, kuomet jos narių skaitlius didinosi, nes daugelis sekē iškraipytą mokslą ir paryzdį pasididžiavusių mokytojų, trokštančių didesnēs pasaulinēs valdžios ir įtakos ir pasekējų skaitliaus padauginimo, kas tolygiai padaugino jų turtus. Laipsniškai vardiškosios bažnyčios dvasia pasidarē pasaulinē, ir jos nariai užsigeidē pasaulinių dalykų. Jų pageidaujamieji dalykai buvo tokie: "Jei didžioji Romos viešpatystē su savo galybę ir įtaką, su jos kariuomenę ir turtais, pradētų remti mūsų bažnyčią, kaip garbingas tuomet būtų krikščionių vardas! Kaip greitai tuomet paliautų iš pagonių ateinantis persekiojimas! Tuomet mes turētumēm galios nevien pagązdinti juos, bet priversti pasiduoti bažnyčiai, kryžiui ir Kristaus vardui. Mes žinome kad Dievas nēra nutaręs, kad bažnyčia visuomet būtų pasidavusi pasauliui ir persekiojama. Apaštalo žodžiai: 'Ar nežinote kad teisieji teis pasaulį?' ir mūsų Viešpaties pažadas, kad šventieji karaliaus su juo ir daugelios pranašystēs aiškiai parodo, jog buvo Dievo nutarta, kad bažnyčia turi karaliauti. Tiesa, kad Apaštalas rašē jog mūsų Viešpats turi pirma ateiti ir pagarbinti savo bažnyčią ir įsakē mums 'laukti' savo Viešpaties; bet jau praējo keli šimtai metų ir mes nematome jokių Viešpaties atējimo ženklų. Delto turime suprasti kad Apaštalai kame nors klydo. Mums atrodo kad mes galime ir turime pavergti sau civilines valdžias ir nugalēti pasaulį del Viešpaties. Pirmiausia mes turime turēti vieną bažnyčios galvą, į dangų paimtojo Viešpaties žemišką atstovą pasaulyje, kuris būtų pasaulio garbinamas, panaudotu Kristaus valdžią ir valdytu pasaulį [271] geležine lazda, kaip pranašas Dovidas yra pasakęs." Taip tat galvojant, šimtmeciams praeinant, tikroji viltis apie Viešpaties antrąjį atējimą ir bažnyčios išaukštinimą, liko užmiršta ir nauja viltis užemē jos vietą, — laimējimas be Viešpaties, popiežiui vadovaujant. Ir šitokiu būdu suokalbiais ir gudriais sugalvojimais, ir pasinaudojimu pasaulio palankumu, bažnyčia įsigijo netikros vilties, pakliuvo į šetono žabangus ir buvo vedama nuo vieno paklydimo į kitą, pamoksluose ir praktikoje.

Šita atsimetusioji religinē sistema pasidarē "nuodēmēs žmogumi" tada kai papystēs hierarkija išaukštino save pasiduodama popiežiams, kurie vadinami bažnyčios galvomis; ir nuo to laiko ji tarēsi turinti žemēs viešpatavimą, Kristaus Tūkstantmetinēs Karalystēs vardu, ir delto bandē karaliauti ir sakēsi esanti toji Karalystē. Tai buvo netikras ir klastingas pasisavinimas, nežiūrint kaip nekurie jos rēmējai buvo įsitikinę. Tai buvo klastinga ir pamēgdžiota karalystē, neatsižvelgiant į tai kaip nuoširdūs kaikurie jos organizuotojai ir palaikytojai buvo. Tai buvo Antikristo karaliavimas, nežiūrint kad suklaidintieji žmonēs tikējo ir tvirtino jog tai esą tikroji Kristaus Jezaus Karalystē ir valdžia ant žemēs. Žmonēs klysta manydami, kad būti sąžiningu visuomet reiškia būti teisingu. Neabejotina kad kiekviena organizacija turi savyje tiek pat suklaidintų pritarējų, kiek ji turi veidmainių, o gal ir daugiau. Sąžiningumas yra moralinis teisingumas, nepriklausąs nuo žinojimo. Pagonįs, neturēdami tikrosios tiesos pažinimo, sąžiningai garbina ir aukoja stabams; Saulius (Povilas), kol nebuvo pažinęs tiesos, sąžiningai persekinēdavo šventuosius; panašiai daug iš papystēs suklaidintų rēmējų sąžiningai iškraipē pranašystes, persekiojo šventuosius ir suorganizavo didžiają Antikristo sistemą. Per daugelį šimtu metų papystē suvedžiojo žemēs karalius, tvirtindama kad jos [272] valdžia paeinanti nuo Dievo, ir delto ji viešpatavo netiktai jiems, bet ir Dievo bažnyčioje, Jo šventykloje, kame tik Kristus turi būti pripažintas kaip Galva ir Mokytojas; ir ten ji atsisēdo ir tarēsi esanti vienatinē mokytoja ir įstatymų davēja; ir taip ji savo netikētinu pasisekimu ir besigyrimu suvedžiojo daugelį, išskiriant ištikimuosius. Parašyta, kad "visas pasaulis stebējosi," buvo suvedžiotas ir suklaidintas, — "visi, kurių vardai nebuvo įrašyti į gyvenimo knygą," ir net patys Dievo šventieji buvo susirūpinę. Šitos klaidingos sistemos įsigalējimui labiausiai gelbējo jos lētas ir slaptingas nedorų tikslų vykinimas. Jos augimas nusitęsē per kelis šimtus metų. Povilo dienose tik slaptai veikē jos sumanymai ir užsimojimai. Per tą laiką buvo dedama klaida prie klaidos. Prie nedorų vieno žmogaus sumanymų buvo pridedama sugalvojimai kitų per visą ilgąjį laiką. Tokiu tat klastingu būdu Šetonas sējo ir laistē paklydimo sēklą iš kurios išaugo didžiausia ir įtekmingiausia pasauliui žinomoji sistema — Antikristas.

Antikristo vardas turi dvejopos reikšmēs. Pirmiausia juo išreiškiamas pasipriešinimas Kristui. Antra, tai reiškia atsistojimą Kristaus vietoje (pamēgdžiojimą). Pirmoji prasmē yra viešesnē ir gali būti pritaikoma bile kam, kas priešinasi Kristui. Toje prasmēje Saulius (kurs buvo pramintas Povilu), ir kiekvienas žydas ir mahometonas ir visi pagoniški valdovai ir romiečiai, buvo antikristais — priešingais Kristui. (Ap. Darb. 9:4) Bet ne tokioje prasmēje Šventasis Raštas vartoja žodį Antikristas. Apaštalai pralenkia visus tokius priešus, ir pritaiko Antikristo varda, kaip jau aiškinom, antroje to žodžio prasmēje — prieš, delto kad jis vadinasi tuo, kuo jis nēra, pamēgdžioja ir rodosi esąs tikrojo Kristaus vietoje. Apaštalas Jonas sako: "Jus girdējote kad ateina Antikristas, taip ir dabar pasidarē daug antikristų." (1 Jono 2:18, [273] 19) (Graikų kalboje pasirodo skirtumas tarp specialio Antikristo ir daugelio mažesniųjų). Ir tolesnē Jono kalba parodo kad jis nekalbējo apie visus Kristaus ir bažnyčios priešininkus, bet nurodē į vieną klasę, kuri, nors tarsis esanti Kristaus kūnu ir vadinsis Jo bažnyčia, jau buvo toli nukrypusi nuo pamatinēs tiesos principų, ir  delto netiktai neteisingai perstatē tiesą, bet rodēsi pasauliui kaip tikroji bažnyčia; ir taip darydama ji pamēgdžiojo tikruosius šventuosius. Jonas kalba apie tokius: "Jie išējo iš mūsų tarpo, bet nebuvo iš mūsų," jie nēra musu atstovai, nors jie suvedžioja patys save ir pasaulį tuose dalykuose. Tame pačiame skyriuje Jonas sako, kad tie, kuriuos jis vadina antikristais, turi Antikristo dvasios.

Ir tokia dvasia pasirodo papystēje, ne pasipriešinimas Kristaus vardui, bet neprietelystē arba pasipriešinimas tuo, kad ji neteisingai vadinasi Jo vardu ir pamēgdžioja Jo Karalystę ir Valdžią, ir klaidingai perstato pasauliui Jo pobūdį, Jo planus ir Jo pamokslus — ištikrųjų tai yra pavojinga pasipriešintoja ir neprietelē — aršesnē už atvirai pasirodantį priešą. Atsiminkime kad taip yra, nežiūrint kad nekurie tos sistemos palaikytojai yra sąžiningi žmonēs, vistiek jie "klysta ir kitus klaidina."

Trumpai paaiškinę kaip pažinti nuodēmēs žmogų, kur ir kokiose apystovose reikia jo jieškoti, mes dabar patieksime kaikuriuos istorinius liudijimus, neabejotinai priparodančius, kad visa, kas buvo pranašauta apie Antikristą, išsipildē papystēs sistemoje, ir tai tokiu būdu ir tokiame laipsnyje, kuris dabarties apšvietos dienose nebegalētų atsikartoti. Mes čia neturēsime vietos paminēti didelę daugybę istorinių liudijimų. Paminēsime tik kelis, kurie yra istorikų pripažinti teisingiausiais, ir paduosime taip pat ištraukas iš Romos (Rymo) Katalikų rašytojų. [274]

APLINKYBĒS KOKIOSE NUODĒMĒS
ŽMOGUS ATSIRADO

Didysis Atpuolimas. — Pirmiausiai mes statome klausimą: Ar istorijoje parašyta apie išsipildymą Povilo pranašystēs apie didelį atpuolimą nuo pradinēs skaistybēs ir nekaltybēs krikščioniškos bažnyčios moksle ir gyvenime? Ir ar buvo pastebēta slaptingas piktenybēs veikimas ir jos nedora įtaka bažnyčioje, pirma negu atsirado papystē arba nuodēmēs žmogus, t. y. pirma negu popiežius buvo pripažintas už bažnyčios galvą?

Aišku kad taip buvo. Papystēs hierarkija susitvērē tik už kelių šimtu metų po to kai Viešpats ir Jo Apaštalai buvo suorganizavę bažnyčią. Ir apie tą laikotarpį mes skaitome*:

"Bažnyčios narių skaitliui ir turtams padidējus, buvo statomos brangios šventyklos (bažnyčios) pamaldoms, kurios darēsi kaskart kilnesnēs; buvo dirbamos statulos ir paveikslai, kurie turējo gelbēti pamaldose. Relikvijos ir šventuju liekanos buvo laikomos šventais daiktais; religinēs apeigos buvo dauginamos; ir bažnyčia, išvien su krikščioniškais ciesoriais (ketvirtame šimtmety), ir su pasipuošusiais ir pasipūtusiais klerikalais, laikydavosi iškilmingų ceramonijų, kokias jie buvo pasiskolinę iš pagoniškų religijų.

Kitas rašytojas sako:** "Tuo pačiu laiku (4-me šimtmety), kuriuo krikščionybē pasidarē valstybēs religija, plētojosi didelis ir abelnas ištvirkimas, kuris buvo prasidējęs du šimtmeciu pirmiau. Nežinojimas ir prietarai gelbējo dvasininkams įsigyti daugiau galybēs, kurią jie naudodavo savo naudai."

_______________________
*   Visuotinoji Fisherio istorija, 193 pusl.
** Visuotinoji White istorija, 156 pusl.

Rapinas rašo šitaip: "Penktame šimtmety krikščionybē buvo žeminama savo daugeliais žmogiškais išradimais; jos nekaltybē ir drausmē sumažejo ir ji pasidavē vieš- [275] pataujančiai klerikalų klasei; jos maldingumas buvo suterliotas pagoniškomis ceramonijomis."

Mosheimas savo knygoje: "Istorija apie Krikščionybę," suseka bažnyčios atpuolimą nuo jos pradinēs nekaltybēs ir šventumo, žingsnis po žingsnio, žemyn iki jos visiško sugedimo, su kuriuo prasidējo "nuodēmēs žmogus." Ar jis pažino Antikristą, nēra aišku, bet mokslišku būdu jis seka "piktenybēs paslapties" darbus bažnyčioje iki 4-to šimtmecio prasidējimui, kuomet mirtis staigiai sustabdē jojo darbą. Čia mes neturime vietos paduoti ištraukas iš jo kilnaus darbo ir ilgo veikalo, bet patariame tiems, kurie gali, skaityti jo veikalą.

Mes paduodame ištrauką iš Lordo "Senasis Romos Pasaulis," kur trumpai, bet gana aiškiai, aprašyta pirmųjų keturių šimtmeciu bažnyčios istorija, kuri aiškiai parodo jos laipsnišką puolimą ir greitą sugedimą, kuomet Apaštalo paminētasis trūkdymas buvo prašalintas. Jis sako:

"Pirmame šimtmety nedaug išmintingų ar aukštos kilties buvo pašaukta. Apaštalų raštuose nerandame didelių vyrų vardų; nēra ten filozofų, valstybēs atstovų, generolų, gubernatorių, arba teisējų. Pirmame šimtmety krikščionys dar nebuvo pagarsēję ir delto nebuvo valdžios persekiojami. Jie net neatkreipē į savę visuomenēs atydos. Niekas nerašē prieš juos, net ir graikų filozofai. Nerandame kad to amžiaus krikščionys būtų turēję kokių nors bylų teismuose arba protestų. Jų tarpe nebuvo randama didelių vyrų, arba mokytų, talentuotų, turtingų, arba užimančių aukštas vietas. Istorijoje nēra visai nieko parašyta apie bažnyčios aukštuosius vyrus pirmame šimtmety. Bet per tą šimta metu krikščionių skaičius didinosi kiekviename mieste, ir tradicijos parodo, kad žymesnieji tų laikų krikščionys buvo nukankinti ir kad beveik visi apaštalai mirē kankinių mirtimi."

"Antrame šimtmety nerandame didesnių vardų kaip [276] Polikarpas, Ignatijus, kankinys Justinas, Klemencas, Melitas ir Apolonijas, kurie buvo tykūs vyskupai ir turējo drąsos pasidaryti kankiniais; jie kalbēdavo į savo susirinkimus aukštesniuose kambariuose, nebuvo pagarsēję pasaulyje, o tik atsižymēję savo šventu ir nepeiktinu gyvenimu; prisimenama tik apie jų kentējimus ir tikējimą. Mes skaitome apie kankinius, kurie parašē interesingus ir naudingus veikalus; bet jųjų tarpe nerandame jokių garsių vyrų. Madingųjų ir galingųjų akyse pradiniai krikščionys buvo laikomi peiktinais. Bažnyčioje buvo dorų žmonių, bet buvo ir ginču bei pasipriešinimų ir ji uoliai darbavosi; bet pasauliui tai nebuvo žinoma, ir žemiškoje istorijoje nēra nieko apie tai parašyta. Dar jie nebuvo užpuolę valdžias ir didžiąsias valstybēs įstaigas. Palyginant buvo tai tik mažas būrelis šventu ir dorų žmonių, kurie nebuvo užsigeidę kontroliuoti visuomenę. Bet jie jau buvo atkreipę į save valdžios domēsį ir delto buvo persekiojami. Į juos buvo žiūrima kaip į fanatikus, kurie bandē panaikinti atidavimą pagarbos pasaulinēms įstaigoms."

BAŽNYČIOS SUSIORGANIZAVIMAS
PASIEKIMUI GALYBĒS

"Šitame šimtmety (antrame), bažnyčia susiorgani­zavo ir patylomis įsigijo valdžios. Jos narių tarpe pasirodē organizuotas draugavimas; vyskupai jau buvo pagarsēję, ne visuomenēje, bet krikščionių tarpe; susitvērē diocezijos ir parapijos; tarp miestuose ir laukuose gyvenančių vyskupų buvo skirtumas; bažnyčių delegatai susirinkdavo nagrinēti tikybinius dalykus ir suvaržyti kas buvo priešinga jų tikējimui; išsivystē diocezijinē sistema, ir bažnytinē valdžia pateko į klerikalų rankas. Buvo gaminamos įmonēs ekskomunikavimui arba išvarymui iš bažnyčios nepageidaujamuosius; buvo platinamas misijonierių darbas; buvo įsteigtos bažnytinēs šventes. [277] Daugelis vadovaujančių žmonių pasidavē gnosticizmui (slaptingam mokslui); mokyklose buvo mokinami tikējimiški dalykai iš katakizmų; krikštyjimo apeigos ir sakramentai pasidarē labai svarbūs, ir minykystē įējo madon. Tokiu būdu bažnyčia dējo pamatą savo būsimam valdymui ir viešpatavimui.

"Trečiame šimtmety bažnyčia, kaipo įstaiga, jau turējo daugiau galybēs. Didesniuose miestuose dažnai buvo laikomi bažnyčios galvų susirinkimai — synodai; buvo įvardintos įvairios bažnytinēs dogmos ir įkurtos didelēs teologinēs mokyklos, kurios patraukē savo pusēn pro­taujančius žmones; bažnytinis mokslas buvo apsklemtas, suvaržytas ir išreikštas katakizmuose ir maldaknygēse. Krikščionybē jau buvo taip išsiplatinusi, kad turējo būti ar tai persekiojama arba legalizuojama; garsūs vyskupai buvo bažnyčios valdytojais; aukšti teologijos daktarai nagrinējo pramanytą graikų filozofiją; bažnyčių namai buvo didinami ir buvo laikomos iškilmēs kankinių pagerbimui Bažnyčia greitai pasiekē toki stovį, kad visuomenēs domēsis buvo atkreiptas į ją.

"Bažnyčios persekiojimas liovēsi tik ketvirtame šimtmety, kuomet Romos ciesorius, Konstantinas, priēmē krikščionybę ir bažnyčia susivienijo su valstybę; kuomet pradinis tikējimas buvo sugadintas, prietarai ir tuščios filozofijos buvo įsiskverbusios į ištikimųjų tarpą; vyskupai buvo pasidarę dvasiškiais; bažnyčios buvo praturtējusios ir pagarsējusios; synodai buvo pasidavę politikos įtekmei. Minykai sutvere netikrą dorinį nusistatymą; politikieriai ir pamokslininkai ējo pagrečiui, ir ciesoriai priversdavo žmones laikytis bažnytinių tarybų nutarimų, nes aukšti pareigūnai buvo prisirašę prie bažnyčių. Krikščionybē pasidarē teismų ir kilnesniųjų klasēs religija; ji pradējo remti tas pačias piktenybes, prieš kurias ji išpradžių kariavo. Bažnyčia buvo apvaisinta pagoniškų [278] filozofijų klaidomis ir delto laikēsi įvairiausių ceremonijų ir iškilmių. Ketvirtame šimtmety bažnyčia jau buvo taip sugedusi, kad prisilygino senovēs žydų pasidavimui stabmeldystei. Bažnytinēs šventes ir iškilmēs buvo dažniausiai daromos, nes žmonēs pritardavo joms delto, kad pasilinksmindavo ir pasilsēdavo nuo sunkių darbų. Nukankintųjų pagerbimas buvo prinokęs ir prie jo buvo dedamos statulos ir paveikslai, kurie paskui virto tikru stabų garbinimu. Krikščionybē buvo pasipuošusi iškilmingomis ceramonijomis. Šventuju garbinimas ir aukštinimas iškēlē mūsų Viešpaties motiną taip aukštai, kad prietaringi žmonēs pradējo ją garbinti. Komunijos stalai pasidarē panašūs į vaizduojančius žydų altorius, ir nukankintųjų liekanos buvo laikomos šventomis relikvijomis. Minykiškas gyvenimas pasidarē didele metavonēs arba atgailos sistema. Pulkai minykų pasidavē į tamsius vienuolynus ir praleido laiką skaitydami arba rašydami rapsodijas (pasakas), pasninkaudami ir vargindami save. Jie buvo nuliūdę ir fanatiški žmonēs, atsisakę nuo praktiško žmogiško gyvenimo.

"Klerikalai, pasaulinēs dvasios verčiami, stengdavosi įsiskverbti į aukštas vietas ir atsižymēti. Jie net paglemždavo kunigaikščių palocius ir pasisavindavo pasaulinę garbę. Jie nebebuvo ilgiau užlaikomi savanorių aukomis, bet gaudavo algos iš valdžios, arba paimdavo savo kontroleje pagonių šventnamius. Turtuoliai palikdavo jiems savo turtus, kuriais jie naudodavosi. Praturtēję klerikalai nebesirūpindavo liaudies reikalais ir nebebuvo jų užlaikomi. Jie pasidarē tinginiais ir nepriklausomais pasipūtēliais. Parapijonams nebebuvo leista turēti jokios dalies bažnyčios valdžioje. Vyskupai patapo didžiūnais ir įstatydavo bei kontroliuodavo klerikalus. Bažnyčia buvo susijungusi su valstybę ir religinēs dogmos buvo priverstos pavartojant kalaviją. [279]

"SUSITVĒRĒ ĮVAIRIŲ LAIPSNIŲ HIERARKIJA
IŠ KURIOS ATSIRADO ROMOS VYSKUPAS

"Imperatorius nuspręsdavo tikybinius klausimus ir klerikalai buvo liuosi nuo valstybēs mokesčių. Daugelis norēdavo įsiskverbti į kunigų vietas, kuomet klerikalai buvo įsigiję tiek galybēs ir turtų; į vyskupų vietas buvo pasodinti vyrai ne del savo dievotumo arba gabumų, bet del įtakos didžiūnų tarpe. Susijungdama su valstybę bažnyčia užmiršo savo pasiuntinystę. Krikščionybē buvo tik iškilmē, apeiga, valstybēs ranka, tuščia filozofija, prietaras ir formalizmas."

Taigi aišku kad Povilo išpranašautasis atstojimas nuo tikējimo, yra istorinis faktas, kurį patvirtina visi istorikai, net ir tie, kurie pritaria tokios valdžios panaudojimui ir laiko šventais tos sistemos veikējus. Gaila kad mes turējom sutrumpinti paduotąsias ištraukas. Atpuolimas nuo tikrojo tikējimo vyko per kelis šimtus metų ir labai lētai, ir delto tų laikų gyventojai negalējo jo pastebēti taip lengvai kaip mes, kurie matome visą jo istoriją; ir labiausiai ta sistema suklaidindavo žmones tuo, kad kiekvienas jos pasikēsinimas paglemžti valdžia bažnyčioje ar pasaulyje, buvo daromas Kristaus vardu, ir lygkad Jo pagarbinimui ir Jo parašytų planų įvykinimui. Taip tad išsivystē didysis ir baisiausis Antikristas, klastingiausis tikrosios krikščionybēs priešas ir žiauriausis tikrųjų šventuju persekiotojas.

KLIŪTIS ATIMTA

Apaštalas Povilas pranašavo, kad šita piktoji valdžia per kokį laiką turēs veikti slaptai, kol nebus atimta iš kelio kokia nors jam priešinga kliūtis, ir kad ją prašalinus, ta sistema greitu laiku pasidarys Antikristu. Jis sako: "Neteisybēs paslaptis jau veikia, tiktai kolei sulaikąs dabar nebus šalin atimtas." (2 Tesal. 2:7) O ką istorija pasako apie šitos pranašystēs išsipildymą? Ji [280] parodo kad tai kas kliudē greitam Antikristo išsivystimui, buvo faktas, kad jo pageidaujamaja vietą buvo užemęs kas kitas. Romos imperija buvo užkariavusi pasaulį ir davusi jam savo įstatymus. Bet, žinodama kad religiniai prietarai yra galingiausiais įrankiais žmonių pavergimui, ji naudojosi tokių pat metodų, kokias vartojo Babilonija, kuomet ji viešpatavo pasaulyje. Ji pripažino ciesorius netik civilinių reikalų tvarkytojais, bet ir religinių valdytojais. Tokio sumanymo parēmimui buvo tvirtinama, kad ciesorius esas lyg koks dievaitis, kilęs iš pagoniškų dievų. Todel jis buvo garbinamas ir jo paveikslai godojami, ir jis buvo vadinamas Pontifex Maximus, būtent, vyriausias kunigas ir aukščiausis religinis valdovas. Ir taip tituluojasi Romos hierarkijos popiežiai nuo to laiko kaip Antikristas gavo "galybę ir didelę valdžią," kokią pirmiausiai turējo pagoniškos Romos valdovas. — Apr. 13:2.

Bet senobinē pagoniškoji Roma ir Babelē turējo tik menką dali kunigiškos valdžios, palyginus su painiais ir gudriai sugalvotais išmislais papystēs pamoksluose ir praktikoje, po to kai ji nugalējo ir paveldējo pagoniškosios Romos klastas ir valdžią, kurias ji bando naudoti dar dabar, kuomet jos galybē liko sutriuškinta ir jos civilinē valdžia atimta. Dabar ji stengiasi valdyti ir kontroliuoti pasaulio karalystes slaptai, po priedanga, labiau ir stipriau negu Romos ciesoriai.

Istorijoje yra parašyta, kad nēvienas Romos ciesorius, kaipo Pontifex Maximus arba aukščiausis religinis valdovas, niekad nepavartojo tokios tironybēs, kokią parodē popiežystēs valdžia. Apie tai Gibonsas sako: *"Nužudytų protestantų skaitlius vienoje provincijoje ir vieno valdovo laikais, buvo daug didesnis negu pirmesniųjų kankinių skaičius bēgyje trijų šimtu metų visoje Romos karalystēje." Tais laikais daugiau pagarbos buvo atiduodama [281] populiariškiausiems dievams, bet kariuomenēms nugalējus, buvo gerbiami nugalētų tautų dievai. Labiausiai tai atsižymēdavo Palestinoje, kuri, nors buvo Romos kontroleje, jos religinē ir sąžinēs laisvē buvo godojama ir palaikoma šalies valdovo, kuris, gerbdamas visus populiariškiausius dievus, parodē savo pavaldiniams palankumą.

* 2-ras Tomas, 85 pusl.

Taigi matome, kad tai kas kliudē ankstybam Antikristo išsivystimui, buvo pageidaujamasis dvasinēs valdžios sostas, kuriame tuokart sēdējo stipriausia pasaulinē valdžia, ir jei kas būtų atvirai bandęs paimti ją į savo rankas, tas būtų užsitraukęs ant savęs pasaulinių valdovų rūstybę. Delto šita piktenybē pirma veikē slaptomis, rodydamos lyg kad ji nenori jokios galios arba valdžios, kolei nepasirodē tinkama proga, tada kai jau vardiškoji bažnyčia buvo pasidarusi didelē ir įtakinga ir ciesorių galybē buvo sulaužyta politiniais ginčais ir pradējo griūti.

Romos valdžia pradējo greitai irti ir jos stiprybę ir vienybę pasidalino šeši aspirantai, kurie troško ciesorystēs garbēs, po to kai Konstantinas buvo užemęs ciesoriaus vietą; ir galima manyti kad jis priēmē krikščionybę norēdamas sustiprinti ir subendrinti savo imperija. Apie tai istorikas sako:

"Ar Konstantinas priēmē krikščionybę delei jos tikējimo arba tik politikos tikslais, yra ginčo dalykas. Aišku kad šita religija, kuri buvo ar tai patylomis Romos valdžios apkalbinējama, arba aktualiai persekiojama, buvo taip išsiplatinusi tautoje, kad Konstantinas, norēdamas pamēgti savo kareiviams, turējo ją priimti.... Bet buvo tai pasaulinē dvasia, kuri privertē Konstantiną apgarsinti save krikščioniu. Kristus juk yra pasakęs: "Mano karalystē nēra iš šio pasaulio." Iš krikščionybēs Konstantinas padarē valstybēs religiją, ir nuo to laiko jos įtaka buvo suteršta žemiškais dalykais.... Joks ypatingas vyskupas nebuvo laikomas visos bažnyčios galva. Tokiu buvo tik [282] pats imperatorius. Eidamas tokias pareigas jis sušaukē Nicējos susirinkimą, nes buvo kilęs ginčas tarp Atanazijo ir Arijo. Toji taryba sutiko su ciesoriaus nutarimu."*

"Nauda, kokią buvo galima gauti iš atsivertusio ciesoriaus, buvo jo išdidumas ir puikus apsirēdimas, o ne tai kad jis būtų buvęs išmintingesnis arba doresnis už kitus tūkstančius atsivertēlių priēmusių krikščionybēs mokslą. Tie patys jo viešpatavimo metai, kuriais jis sušaukē Nicējos susirinkima, buvo suteršti nužudymu jo vyresnio sūnaus. Bažnyčia, rodydama jam savo dēkingumą, stengēsi išaukštinti, dorybes ir pateisinti nupuolimus taip gero patrono, kurs pasodino krikščionybę ant Romos pasaulinio sosto.**

*  Willardo Visuotinoji istorija, 163 pusl.
**Gibbons, 2-ras Tomas, 269 pusl.

Taigi čia Konstantinui viešpataujant valstybēs pasipriešinimas krikščionybei virto malonēmis, ir karališkasis Pontifex Maximus pasidarē vardiškos atsimetusios Kristaus bažnyčios patronu; ir, paēmęs ją už rankos, jis gelbējo jai pasiekti populiariškumą ir iškilmingumą, kuriais pasinaudodama ji paskiau, kuomet jau ciesorių galybē sumažejo, galējo pasodinti savo atstovus religiniuose sostuose pasaulyje, kaip aukščiausius religinius valdytojus, vadinamus Pontifex Maximus.

Bet daugelis klydo manydami, kad bažnyčia tuo metu tebebuvo nekalta mergelē, kuri staigiai buvo iškelta į didenybę ir galybę, kuri pasidarē jos žabangais. Kaip jau buvo pasakyta, buvo įvykęs didelis atpuolimas nuo pradinēs nekaltybēs ir skaistybēs bei laisvēs, ir pasidavimas varžantiems išpažinimams, ir godulingoms atskaloms, kurių klastos ir ceremonijos, lygios pagonių filozofijoms, papuoštos kaikuriomis tiesomis ir prispirtos amžinų kančių pamokslais, buvo įvarusios į bažnyčias didelius pulkus žmonių, kurių įtaka buvo naudinga Konstantinui ir buvo jo godojama ir naudojama. Nēvienas [283] toks pasaulinis žmogus niekad nebuvo rimtai susidomējes nusižeminusių Kristaus pasekējų, "mažojo būrelio," tikrai pasišventusiųjų bažnyčios, kurių vardai parašyti danguje, reikalų parēmimu. Populiariškumas, kokį Konstantinas parodē savo kareiviams, apie kurį istorikai rašo, yra visai skirtingas nuo populiariškumo tikrųjų kryžiaus kareivių.

Tų pareiškimų patvirtinimui mes paduodame ištrauką iš istorijos, aprašančios religinēs draugystēs stovį Diokletijo viešpatavimo laikais, kurs buvo Konstantino pirmtakūnas; jis savo viešpatavimo pabaigoj buvo įsitikinęs, kad krikščionys bandē atimti jam galybę, supyko ant jų, persekiojo juos ir liepē sunaikinti jų Biblijas ir ištremti vyskupus, ir pagaliau įsakē nužudyti tuos, kurie priešinosi jo dekretui. Apie tą laiką Gibbonas sako:*

*Tomas II, 53 ir 57 pusl.

"Diokletijas su savo kolegais dažnai pasitardavo su svarbiausiais pareigūnais apie tuos, kurie neapkentē garbinima dievaičių, ir tačiau pasirodē tinkamais tarnauti valstybei. Vyskupai užimdavo aukštas vietas savo provincijose ir buvo godojami ir gerbiami nevien liaudies, bet ir pačių teisējų. Beveik kiekviename mieste senobinēs bažnyčios buvo permažos sutalpinimui didējančio

"Istorija Samasatos Povilo, kuris buvo Antiokijos metropolitas (vyskupas), tada kai Rytuose viešpatavo Ordenatas ir Zenobijas, gali patarnauti kaip pavyzdis tu laikų aplinkybių ir pasielgimų. (270 V. m.) Tasai Povilas pripažino tarnystę bažnyčioje pelningu užsiēmi­mu. Jo bažnytinē valdžia buvo pardavinga ir plēšikiška. Gasdinimais arba prievarta jis gaudavo dovanų iš turtingiausių bažnyčios palaikytojų, ir sunaudodavo savo reikalams žymiausią dalį visuomenēs įplaukų. Gibonso pasakyta, kad kritikų tvirtinimu, Povilas užemęs kara­lišką vieta Ducenarijaus arba prokuratoriaus, ir gaudavęs 200 sestertijų — $77,000 algos į metus. Savo pasididžiavimu ir perteklingu gyvenimu krikščioniškoji religija buvo pasidarusi prikli pagonių akims. Jo tarybų rūmai, jo sostas, jo puošnus pasirodymas publikai, prieš jį nuolankaujančios minios, daugybē laiškų ir prašymų, į kuriuos jis padiktuodavo atsakymus, ir jo nuolatinis skubējimas biznio reikaluose, buvo dalykai, kurie geriau tiko valstybēs teisējams, negu anų primityviškų laikų vyskupui. Kuomet šitas Povilas pradēdavo kalbēti į savo klausytojus, jis šokinedavo ir mojodavo rankomis lyg aziatiškas teatro aktorius, o iš katedros atsiliepdavo gyrimo ir aukštinimo garsai. Kurie gi priešinosi jo viešpatavimui ir nenorējo girti jo tuštybēs, tiems

Tokiu tat būdu Konstantinui viešpataujant, visos kliūtys pagaliau buvo prašalintos ir, kaip mes matysime, greitu laiku susiorganizavo papystē arba vardiškoji bažnyčia, kuri pasidavē Romos vyskupui arba popiežiui. [285]

GREITAS ANTIKRISTO IŠSIVYSTIMAS.

Greitas papystēs išsivystimas po Konstantino priēmimo krikščionybēs yra labai atsižymējęs dalykas istorijoje. "Šio pasaulio kunigaikštis," įvykdē savo pažadą ir davē galybēs ir valdžios tam, kurs jį pagarbino ir parodē paklusnumą. (Mato 4:8, 9) Milano ediktu Konstantinas buvo įgaliotas įstatymais sergēti bažnyčios nuosavybę, daug krikščionių atgavo savo prarastąsias žemes. Antras ediktas, 321 V. m. davē laisvę užrašyti visokį turtą bažnyčiai, ir pats Konstantinas pasirodē duosnumo pavyzdžiu ir suteikdavo klerikalams daug turtų. Tokį jo pavyzdį sekē tūkstančiai jo pavaldinių, kurių aukos ir pomirtiniai palikimai suplaukdavo į dvasiškijos iždą. White apie tai sako:

"Romos (rymo) bažnyčia greit pradējo paimti savo valdžioje bažnyčias kitų miestų ir šaliu; todel jos narių skaitlius ir turtai dar labiau pasidaugino. Įvairios aplinkybēs gelbējo Romos vyskupui padidinti savo įtaką, nežiūrint tai, kad kaikurie buvo labai priešingi jo pasisavinimui daugybēs turtų ir valdžios. Perkēlimas valdančiojo sosto iš Romos į Konstantinopolį, kurį atliko Konstantinas 334 V. m. padidino Vakaruose buvusios bažnyčios galybę, kuomet vyskupui buvo suteiktos vyriausiojo magistrato pareigos. Prie to reikia dar pridēti Gratiano ir Valantiniano duotajį leidimą apeliuoti į Romą, ir buvo leista dažnai lankyti šv. Petro ir šv. Povilo ir kitų nukankintųjų kapus."

Po Konstantino mirties įvairūs Romos imperijos turtai tarnavo atsimetusios bažnyčios naudai ir Antikristo išsivystimui; nes dar nebuvo pasiektas susivienijimas po viena galva arba popiežiaus, kurs buvo laikomas Kristaus atstovu ir vietininku. Po Konstantino buvusieji ciesoriai, iki Tēodocijaus, laikē save bažnyčių galvomis ir skelbēsi [286] turinčiais dieviškos valdžios. Nors nēvienas iš aštuoniolikos šimtu tos šalies vyskupų dar nebuvo pasirengęs reikalauti pripažinimo už galva arba popiežium, keletas jau buvo nustatę savo akis ant tos aukštos vietos, nes ciesoriams jau buvo parodyta, kad jie nebuvo tikraisiais tituluotais Pontifex Maximus, ir buvo argumentuojama, kad jei atiduodama tiek pagarbos mirusiems šventiesiems, tai reikia taip pat garbinti ir gyvuosius krikščionybēs atstovus — vyskupus. Vienok ciesoriai savo ediktuose atkartotinai nurodydavo į karalystę kaip į dievišką hierarkiją ir patys save vadindavo Dievo įstatytais vyrais.*

*Visuotinoji Whites Istorija, 155 pusl.

Romos vyskupo valdžia ir viršenybē pradējo greitai rodytis: penkiasdešimts metų po krikščionybēs legalizavimo, Romos, žymiausiojo pasaulyje miesto, vyskupo turtingumas ir didenybē buvo labai didelē. Ammianus, tų laikų istorikas, rašydamas apie jo turtingumą ir išdidumą, sako: "Jo didenybē ir puošnumas pralenkē karalių; jis važinēdavo puikiausiomis karietomis ir būdavo apsirēdęs puikiausiais drabužiais ir buvo atsižymējęs iškilmingumu ir išdidumu." Perkēlimas valstybēs sosto į Konstantinopolį, Romos miesto patekimas į iš Šiaures atvykusių barbarų rankas, ir nuolatinis generolų ir valdininkų mainikavimas griuvančioje ciesorystēje, padarē Romos vyskupą pastovausiu ir gerbemiausiu pareigūnu; jo didējanti įtekmē buvo sustiprinta taipogi perkēlimu valdžios teismo į Konstantinopolį ir pačiu Romos miesto pagarsējimu visame pasaulyje.

*Žiurek Gibbons, 2-ras Tomas, 108 pusl.

Pavyzdžiui pastebēkime kad 455 V. m. kuomet vandalai buvo užpuolę Romos miestą, ir pasirodē apiplēšimai ir naikinimai, Romos vyskupas pasinaudojo proga stengdamosi įtikinti visus, barbariečius ir romiečius, jog jis turįs dvasinēs dieviškos valdžios. Į žemos kilties ir prietaringus barbariečius, kurie jau buvo [287] nustebinti Romos didenybe ir turtingumu, Leonas, apsivilkęs popiežiškais rūbais, pareiškē: "Saugokitēs! Aš esu šv. Petro įpēdinis, kuriam Dievas davē dangaus karalystēs raktus ir kurio bažnyčios pragaro vartai negalēs nugalēti; aš esu gyvasis dieviškosios valdžios atstovas ant žemēs; aš esu krikščioniškas ciesorius, valdąs meilēje, kuriam visi krikščionys turi pasiduoti; aš laikau savo rankose pragaro prakeikimus ir dangaus palaiminimus; aš paliuosuoju visus pavaldinius nuo pasidavimo karaliams; turēdamas dievišką įgaliojimą aš duodu ir atimu visus krikščionijos sostus ir valdžias. Saugokitēs kad nepaniekintumēt tēvonystēs, kurią man davē jūsų nematomasis karalius: palenkite savo sprandus prieš mane ir melskitēs, kad būtų išvengta Dievo rūstybē."

Romos vyskupas pasinaudojo anos vietos ir vardo garbingumu ir delto greitai pasisavino viršenybę ant visų kitų vyskupų, gubernatorių ir valdovų. Greitu laiku jis sakēsi turįs teisę vainikuoti ir atimti vainikus, išaukštinti ir pažeminti bile kurį arba visus senosios Romos imperijos valdovus; ir buvo tvirtinama kad Dievas buvo davęs jam toki žemēs viešpatavimą. Taip buvo tvirtinama atkartotinai; kiti gi vyskupai priešinosi tokiam tvirtinimui. Todel nēra galima nustatyti tikrosios prasidējimo datos. Pati papystē skelbiasi juk ji buvusi suorganizuota apaštalų dienose, ir tvirtina kad Petras buvęs pirmas popiežius; tačiau toks tvirtinimas neturi jokių priparodymų ir istorija yra visai jam priešinga. Istorija parodo, kad nors šita piktenybē veikē slaptai per ilgoką laiką, ji negalējo pasidaryti Antikristu ir pasisavinti valdžios sosto iki nepradējo griūti romiškoji ciesorystē.

Dabar mes kalbēsime apie Antikristą, kurio laipsniškas išsivystimas ir susiorganizavimas, prasidējęs su slaptu savo nedorų tikslų vykinimu, pagaliau įsigijo pageidau-[288]jamos valdžios ir pasidarē labai baisi ir nuožmi sistema, kuri viešpatavo nuo 539 V. m. iki 1799 V. m. — 1260 metu. Pirmi 300 to laiko metai atsižymējo jos iškilimu ir įsigijimu valdžios; paskutiniai gi 3 metai pažymējo jos sumažejimą Reformacijos ir civilizacijos įtakai pasididinus; 700 metų "viduramžis," tamsybēs laikai, laikinojo papystēs viešpatavimo laikotarpis, buvo pilnas klastų ir apgavysčių, kurios buvo daromos Kristaus ir tikrosios religijos vardu.

Vienas Romos Katalikų rašytojas pilnai patvirtina mūsų išvadas ir mes cituojame jo liudijimą, neatsi­žvelgdami į jo padailintus žodžius. Su karštu uolumu jis rašo apie papystēs atsiradimą ir įsigijimą laikinos valdžios; manydamas kad tai buvo dangiškas augalas, ir kad delto jis taip greit augo ir įsigijo pasaulinēs garbēs, rašytojas sako:

"Popiežių iškilimas į pasauline valdžia atrodo lyg nepaprastas apsireiškimas žmogaus istorijoj, vertas nusistebējimo ir pagerbimo. Pasinaudojant susidarusiomis aplinkybēmis, tylomis ir išpalengvo, ant romiškosios imperijos griuvēsių, išaugo nauja valdžia ir viešpatystē, kuri plačiai išsiplatino ir pasidarē godojama beveik visų tautų, žmonių ir rasių, gyvenusių jos galybēs ir garbēs laikais; ir šita naujoji žemos kilties valdžia, įsišaknijo labai giliai ir greit panaudojo savo viešpatavimą plačiau negu ciesorystē, kurios griuvēsius ji matē sudaužytus ir sutrintus į dulkęs. Pačioje Romoje Petro įpēdinio galybē augo ir kilo aukštyn, pirmiau buvusiojo ciesoriaus ginama ir sergima; ir popiežių įtaka pasidaugino taip, kad aukščiausiojo pontifikato majestotas, laikui bēgant, aptemdē purpuros gražybę.

"Konstantino perkēlimas imperijos sostinēs iš Vakarų į Rytus, nuo istoriškų Tibros krantų prie gražiųjų Bosforos pakraščių, padējo pamatą minētąjai naujai valdžiai, kuri ištikrųjų prasidējo su aną žymią permainą. Beveik [289] nuo tos pačios dienos Roma, kuri buvo mačiusi gimimą, jaunystę, puikumą ir sugedimą galingos rasēs, kuri nešē jos vardą su jos areliais iki tuokart žinomojo pasaulio pakraščių, buvo laipsniškai apleista jos garbēs paveldējų. Jos tauta, imperatorių palikta, pasidarē plēšančių barbariečių lengvai prieinama auka, nebeturinti drąsos atsispirti; todel jie žiūrējo į Romos vyskupą kaip į jų sergētoją, gynēją ir tēvą. Su kiekvienais metais laikinoji popiežių valdžia pasididino ir sustiprējo, be jokio vargo ar kraujo praliejimo ir be klastų; nes jai gelbējo susidarusios aplinkybēs, kurios, matomai, buvo Dievo rankos prirengtos."

Nors Romos Katalikai taip rašo apie papystēs įsi­kurimą ant pagoniškos Romos griuvēsių, ir žiūri į tai kaip į krikščionybēs triumfą; tačiau tie, kurie yra susipažinę su tikrąją krikščionybēs dvasią, veltui jieško tos dvasios atsimetusioje ir paleistuvaujančioje bažnyčioje, pasidavusioje nešventąm susijungimui su pasauliu. Tikrieji krikščionys, žiūrēdami į pagelbą, kokią ji gavo iš nežinojimo, prietarų, suirutēs ir įvairių tų laikų aplinkybių, nemato tame jokio Dievo malonēs pasirodymo. Taip pat ir iškilimas Romos bažnyčios į žemišką viešpatavimą ir garbę, nēra išsipildymas Viešpaties pažado tikrajai bažnyčiai — išaukštinti ją tinkamu metu, po Antikristo atējimo ir nupuolimo; nes tikrosios bažnyčios išaukštinimas nebus žmonių krauju ir galvažudystēmis suteptas, kaip kad buvo sostas papystēs nuo pat jo prasidējimo, ir tikrasis Kristus nesišauks į žemēs karalius, kad įsteigtų arba gintų Jo Karalystę. Žymēs, kurios parodo skirtumą tarp netikrosios ir tikrosios Kristaus karalystēs, yra lengvai pastebētos tų, kurie pažista Šventąjį Raštą, skelbiantį apie tikrąjį Kristų kaip Galvą ir tikrąją bažnyčią, kuri yra Jo Kūnas ir parodantį kaip ir kokiu tikslu Jo Karalystē bus įsteigta.

Bet nēvienas tenemano kad tais sugedimo laikais tik-[290]roji Kristaus bažnyčia buvo visiškai sunaikinta arba nebeįmatoma. "Viešpats pažista savuosius" kiekviename amžiuje ir visokiose apystovose. Jiems buvo leista augti kaip kviečiams kūkaliais apaugusioje dirvoje; jie buvo kaip auksas krosnyje, tiriami ir valomi ir prirengiami "dalyvauti šventuju tēvainystēje šviesoje." Tiesa, kad žmonių minios, kurios vadinasi krikščionimis, užima žymią vietą istorijos puslapiuose; bet vistiek neabejotina, kad būrelis ištikimų iškentējo didžiausius persekiojimus ir visokius "piktenybēs paslapties" klaidinimus ir tačiau pasirodē vertais aukštojo pašaukimo; jie buvo paguldyti ilsētis ir Dievas įskaitē juos paveldētojais nevystančio vainiko, užlaikomo del jų danguje.

Taigi istorija aiškiai parodo, kad šitas "nuodēmēs žmogus," Antikristas, gimē Romoje-Ryme; ir nors išpradžių buvo pasipriešinama, vistiek jis išpalengvo įsigalējo; arba kaip parašyta Danielio pranašystēje, jis kaip "mažas ragas," išaugęs iš galvos senosios Romos arba ano "didelio ir baisaus žvēries," kuriam Danielius negalējo rasti tinkamo vardo, kurs turējo galybēs triuškinti ir naikinti. Ir toliau aiškindami mes parodysime, kad Antikristo istorija visais žvilgsniais atitinka Danielio pranašystei ir kitoms pranašystēms, kuriose parašyta apie jį.

ANTIKRISTO PASIŽYMĒJIMAS ISTORIJOJE.

Suradę Antikristą mes dabar palyginsime papystēs pasielgimą su parašytomis pranašystēmis, kuriose parašyta apie Antikristo arba nuodēmēs žmogaus pasielgimą ir darbus.

Kai kas gali paklausti, ar pritinka aplenkti Romos ciesorius, kurie vadindavosi aukščiausiais religiniais valdovais ir nevadinti tą sistemą Antikristu, o pritaikinti tą titulą pilnai ir išimtinai tik susiorganizavusiai papystēs sistemai? Mes atsakome kad tikrai taip yra, ir mes primename skaitytojams ir vel pažiūrēti ką Šventasis Raštas [291] sako apie Antikristą, — kad jis užims dvasinēs karalystēs vietą, ir tarsis turįs teisę viešpatauti žemēs karalystēms kaip dvasiškas valdovas; todel jis bus netik priešingas Kristaus Karalystei, bet pamēgdžios ją ir skelbsis panaudojąs būsimajį tikrojo Kristaus, vienatinēs tikrosios Galvos ir Viešpaties ir Jo pilnos ir pagarbintos bažnyčios valdžią, kurią Dievas suteiks jai tinkamu metu, kaip tikrajam Pontifex Maximus.

Papystē sakosi esanti pagarbintoji Kristaus karalystē, kurią skelbē Viešpats ir Jo apaštalai ir pranašai. Ji pritaiko sau ir sekantiems popiežiams, kurie jos tvirtinimu užima Kristaus vietą, kaip aukščiausieji valdytojai, visas pranašystes, kuriose parašyta apie Tūkstantmetinę Kristaus garbę. Ir "klaidindami kitus ir patys klysdami," ir sekdami savo netikras teorijas, kurios išdygo ir laikui bēgant išaugo saumylingų ir tuščios garbēs trokštančių vyrų širdyse, popiežiai sugalvojo titulus ir pritaikē juos visiems anos hierarkijos nariams; aprēdē juos puošniais rūbais, įsteigē prigavingas ceremonijas, pastatē puikias katedras ir įvedē godojimą įkvēpiančias apeigas, kurios, jų tvirtinimu, artimiausiai atitinka pranašuose parašytajai būsimai Kristaus garbei ir didenybei.

Pavyzdžiui Psalmē 2:12 skaitosi: "Pabučiuokite sūnų, jūs žemēs karaliai, kad neužsirustintu ir nepražutumēte kelyje." Tai nēra įsakymas tiesiog bučiuoti, bet savo noru, linksmai pasiduoti mūsų Viešpačiui; ir šita pranašystē pritaikoma esamam laikui, kada daromas prisirengimas prie tikro jo ir didžiojo Tūkstantmetinio Kristaus karaliavimo. Dabar žemēs karaliai arba didžiūnai, politikoje, visuomenēje, finansuose ir dvasiškijoje, yra tiriami ar pasirodys noringi pasiduoti teisingiems patvarkymams, kurie neužilgo bus įvesti. Kurie priešinasi teisingumui, priešinasi šito garbēs Karaliaus valdžiai, ir visi tokie bus perblokšti dideliuose perversmuose, su kuriais bus įvestas į pasaulį Tūkstantmetinis naujojo Karaliaus [292] karaliavimas: visi, kurie nenorēs Jo Karalystēs, bus nužudyti. (Luko 19:27) "Jo neprieteliai laižys dulkęs," — bus nugalēti.

Iškraipytas tos pranašystēs pritaikymas pamēgdžiotai karalystei, Antikristo atstovui, popiežiui, jo laimējimo ir gerovēs dienose, privertē karalius ir ciesorius nusilenkti prieš jį, kaip prieš Kristų ir bučiuoti jo kojos pirštą, — taip tad buvo pritaikomi 2-ros Psalmēs žodžiai popiežiui.

Pranašavimų studijuotojai ir rašytojai paprastai nekreipia domēs į tokius papystēs tviritinimus; jie tik nagrinēja ir pastebi jos moralinį sugedimą. Bet čia jie klysta, nes nusikaltimų buvo visuomet ir visur, ir nebuvo ypatingo reikalo apie juos rašyti taip, kaip rašoma apie Antikristą. Jei būtų buvę galima priparodyti kad visi papystēs bendrininkai buvo moralybēs pavyzdžiais, tai vistiek jos pavyzdžiai atitiktų Šventrašcio aprašymui apie didyjį Antikristą — pamēgdžiotoją, pasisavinusį titulus, privilegijas, valdžias ir garbę, priklausančias Viešpaties Pateptąjam. Kaip pamēgdžiotojas jis taipogi klaidingai aiškino Dievo nutarimą išrinkti "mažajį būrelį," arba bažnyčią esamuoju laiku; ir jis visiškai padējo į šali tikrąją bažnyčios viltį ir Viešpaties pasirengimą palaiminti pasaulį Tūkstantmetiniu Kristaus karaliavimu, kurs, papystēs tvirtinimu, įvykęs jos viešpatavimo laikais.

Sunku net įvertinti blogas tokio iškraipymo ir neteisingo Dievo plano aiškinimo sekmes. Tai buvo versmē, iš kurios kilo visokie netikri parnokslai, kurie vienas po kito buvo įvesti parēmimui Antikristo reikalavimų ir jo didenybēs padidinimui. Ir nors 300 metų atgal įvykusioji Reformacija ivede Biblijos tyrinējimo ir protavimo laisvēs gadynę, vistiek pamēgdžiojimas buvo taip įsišaknijęs ir išsiplatinęs ir taip gudriai sutaisytas, ir taip pilnai suklaidinęs visą pasaulį, kad net ir po to, kai Liuteris ir kiti pripažino papystę išpranašautojo didžiojo atpuolimo sekmēmis; nupeikdami tą sistemą jie tačiau [293] tvirtai laikosi jos neteisingų teorijų vedančių prie keistų ir klaidingų pamokslų ir pasielgimų. Iki šiai dienai didžiuma įvairiais vardais vadinamų Protestantų palaiko šia Antikristo teoriją, kad Kristaus karalija jau buvo įsteigta. Kaikurie, sekdami papystēs pavyzdį, mēgino suorganizuoti savo bažnyčias po vienu kuriuo nors žmogumi kaip jos galva; kiti gi galvos vieton stato tarybas ir synodus; bet visi yra pasidavę neteisingam ir klaidingam Šventrašcio mokslo aiškinimui, kurį pradējo Antikristas, — kad dabar, ne kada nors ateityje, įvyksta Kristaus karaliavimas. Užginčydami būsimąjį amžių, kaip kad Antikristas daro, tos sistemos palaikytojai nesirūpina pilnu tikinčiųjų šventumu, o tik uoliai rūpinasi ateities darbu — atvertimu tikējiman pasaulio — ir tokiu užsikarščiavimu, kad delto jie dažnai sutinka klaidingai aiškinti Dievo planą ir Jo Žodį, ir delto stengiasi sugalvoti gąsdinančias teorijas, priverčiančias pasaulį laikytis pamaldumo išvaizdos. Jie taip pat naudojasi abejotinomis ir pasaulinēmis metodomis norēdami įtraukti į savo bažnyčias atsivertēlius, kuriuos jie, lygiai kaip ir Antikristas, priima del jų puikybēs ir išdidumo.

Tokie vargiai tegali matyti kad papystē yra Antikristas. Jie tai nemato delto, kad jų tikējimas dar nēra liuosas nuo nuodų, ir jų protas dar tebēra aptamsintas suvedžiojančiomis Antikristo klaidomis. Didenybē, iškilmingumas ir Kristaus Tūkstantmetinio karaliavimo reikalingumas ir Jojo darbas — visų žemēs giminių palaiminimas — turi būti pažintas pirma, negu bus galima įvertinti Antikristo pamēgdžiojimo diduma ir apkainoti kokią skriaudą jis padarē tiesai ir kokios naikinančios ir sutepančios įtakos jis turējo vardiškoje bažnyčioje arba Dievo šventykloje.

Nereikia stebētis tiksliu šitos sistemos pamēgdžiojimu; mes juk žinome kad tai yra šetono darbas, kurį jis atliko prisilaikydamas vaizdų ir pavyzdžių, parodančių busimą [294]

garbę, apie kurią parašyta Šventraštyje. Matydamas kad buvo atējęs laikas surinkimui bažnyčios, ir kad tiesos, kurias Viešpats ir apaštalai pasējo, greitai augo ir buvo priešingos visoms pagonių religijoms ir kad jos surado nuolankuosius visose vietose, didysis priešas stengēsi [295] panaikinti bažnyčios nekaltybę ir nenorinčius pasiduoti jis bandē užvesti ant netikro kelio. Taip tad Antikristo laimējimas ir jo dabartinis viešpatavimas, ištikrųjų buvo pasekmingas. Bet čia pasirodo Dievo išmintis; nes kada Antikristo pasisekimas atrodē lyg Dievo plano pagadinimas, tikrybēje, nors ir nežinant, tai buvo Jo plano pasisekimo užtikrinimas; nes jokiu kitu būdu nebūtų buvę galima taip pilnai ištirti tikrai pasišventusiuosius, kaip buvo galima šios didelēs ir nedoros sistemos išsivystimu.

Paduotieji palyginimai parodo kaip šita nedoroji sistema — papystē pamēgdžiojo arba padirbdino būsimos Kristaus Karalystēs pasitvarkymą, pasinaudodama vaizduojančia žydų kunigyste.

Istorikas Mosheim, rašydamas apie anos hierarkijos sistemos iškilimą bažnyčioje, ąiškiai parodo jos klastingumą šitokiais žodžiais, 1 Tomas, 337 pusl.: —

"Kol dar tebebuvo kibirkštē vilties apie Jeruzalēs atsikēlimą iš dulkių, krikščioniški mokytojai ir vyresnieji nesisavino jokių titulų arba atsižymējusių pavadinimų; taip darē mandagesnieji ir nuolankesnieji; bet kuomet to miesto likimas buvo galutinai Hadriano pažymētas (135 V. m.) ir žydai jau nebeturējo jokios vilties kada nors matyti savo senobinį viešpatavimą atsteigtą, tuomet tie patys kunigai ir klebonai užsigeidē įtikinti savo pasekējus, kad jie patys pasiēmē į savo rankas žydų kunigystēs apeigas. Todel vyskupai pasistengē įtikinti žmones jog jie esą įgalioti eiti pareigas, panašias anoms, kokias eidavo žydų vyriausias kunigas, ir kad jie turi visas tokias pat teises, kokias turējo žydų pontifas (kunigas). Buvo pasakojama, kad paprastos žydų kunigų apeigos, kurias jie atlikinēdavo labai atsargiai, buvo pavestos krikščioniškos bažnyčios kunigams: todel ir diakonai buvo prilyginti levitams ir užimdavo žemesniųjų kunigų vietas."

[296] ANTIKRISTO GALVA IR BURNA.
JO PASIPŪTIMO ŽODŽIAI.

Popiežius (vienas po kito) yra galva netikrosios bažnyčios, kuri yra jojo kūnas, lygiai kaip Kristus Jezus yra Galva tikrosios bažnyčios, kuri yra Jo Kūnas. Kadangi galva atstovauja kūną ir burna kalba už kūną, delto mes randame kad ir Šventasis Raštas panašiai rašo apie Antikristą. Danielio 7:8, 11, 25 ir Apr. 13:5, 6, mūsų domēsis yra ypatingai atkreiptas į Antikristo burną kaip labai žymią priemonę. Danielius sako, kad tas "ragas" turējo "akis lyg žmogaus akys," simbolizuojančias protingumą ir tolį siekiantį sumanumą. Šitas "ragas" buvo skirtingas nuo visu kitu valdžių; jis turējo būti gudresnis ir sumaningesnis už kitas imperijas, kurios bandē valdyti pasaulį; jo galybē buvo jo burnoje (iškalbingume) ir jo akyse (žinojime), greičiau negu jo kūniškoje jēgoje. Ir nēvienas, kurs pažista papystēs istoriją, negalēs užginčyti faktą, kad figūros, kuriomis parodoma tos sistemos galybē ir metodos, yra atitinkamos ir geros.

"Jam buvo duota nasrai [burna], kurie kalbējo puikybēs žodžius ... Jis atvērē savo nasrus piktžodžiavimams prieš Dievą, kad piktžodžiautų jo vardui, jo padangtei ir dangaus gyventojams." "Jis kalbēs didelius žodžius prieš Aukščiausįjį." — Apr. 13:5, 6; Dan. 7:8, 25.

Reikia neužmiršti kad pranašystēse naudojama figūros kalba aprašymui pasielgimo ir reikalavimų simboliškojo "žvēries" (valdžios) ir "rago" (galybēs), kilusių iš senosios Romos žvēries arba imperijos. Kaikuriais atžvilgiais papystē buvo nauja valdžia ("žvēris"), skirtinga nuo senosios Romos imperijos; kitais gi ji buvo ragas arba vyriausybē tarp kitu, kilusių iš tos pačios imperijos, kuri per tulą laika turējo aukštesnēs valdžios ant kitų ragų arba viešpatysčių. Simboliškai ji perstatoma iš abiejų atžvilgių, kad pasirodytu kuoaiškiau ir suprantamiau.

[297] Didieji Antikristo puikybēs ir piktžodžiavimo žodžiai pasirodo visame ilgame jo buvimo periode. Žodis "piktžodžiavimas" mūsų dienose paprastai klaidingai ir šiurkšciai aiškinamas, lyg kad juo išreiškiama tik prastas ir nešventas keikimas. Bet tikrybēje "piktžodžiavimas" pritaikomas visokiam Dievo vardo pažeminimui. Bouvier šitaip aiškina; "Piktžodžiavimu vadinasi priskaitymas Dievui kas priešinga Jo prigimčiai ir kas nēra Jo, ir nepriskaitymas Jam tai, kas yra Jo." Aišku kad tokioje prasmēje Šventajame Rašte vartojama žodis "piktžodžiavimas." Pastebēkite kaip mūsų Viešpats ir fariziejai vartojo tą žodį: "Žydai jam atsakē: Ne už gerą darbą mes tave mušame, bet už piktžodžiavimą, ir kad tu, būdamas žmogus, darai pats iš savęs Dievą." Jezus jiems atsakē: "Tai ar valia sakyti tam, kurį Tēvas pašventino ir siuntē į pasaulį: Tu piktžodžiuoji, delto kad aš pasakiau: Aš Dievo Sūnus?" — Jono 10:33, 36; Mork. 14:61-64.

Turēdami ties savim toki teisingą žodžio "piktžodžiavimas" apibūdinimą, visi protaują žmonēs turētų pamatyti, kad visi papystēs pasipūtimo ir besigyrimo žodžiai buvo piktžodžiavimai. Įsteigimas netikros Dievo karalystēs buvo šmeižtas prieš Dievo valdžią, didelis piktžodžiavimas ir iškraipytas aiškinimas apie Jo pobūdį ir Jo planą ir Žodį. Dievo charakteris arba Jojo vardas buvo piktžodžiuojamas tūkstančiais biauriais ediktais, buliais ir dekretais, išleistais Dievo vardu, ilgos eilēs tų, kurie skelbēsi esą Jo Sūnaus vietininkais ir atstovais; ir Dievo šetra (padangtē), tikroji bažnyčia, buvo taipogi anos klastingos sistemos piktžodžiuojama, nes ji sakosi užimanti jos vietą, ir kad papystēs rēmējai ir palaikytojai esa vienatinē tikroji Dievo šventykla arba bažnyčia. Dabar leiskime istorijai ką nors pasakyti apie šituos didelius pasipūtimo žodžius, piktžodingus titulų pasisavinimus, kokius popiežiai, Antikristo atstovai, priēmē ir pagyrē.

[298] Knygoje užvardintoje: "Popiežius Kristaus Vikaras ir Bažnyčios Galva," kurią parašē pagarsējęs Romos Katalikas, Monsignoras Capel, randama nemažiau kaip 62 piktžodingi titulai, pritaikinti popiežiui; ir reikia pastebēti kad tai nēra pasenę arba iš mados išēję senovēs titulai, nes juos surinko vienas žymiausių dabartinų papystēs rašytojų. Mes paduodame ištraukas iš minētojo sąrašo:

"Švenciausia iš visų galvų."
"Šventasis Tēvų Tēvas."
"Aukščiausis Arcivyskupas ant visų Pralotų."
"Krikščioniškos Religijos Prižiūrētojas."
"Vyriausias Ganytojas — Ganytojų Ganytojas."
"Patepimu Kristus."
"Patriarkyste Abraomas."
"Ordenu Melkizedēkas."
"Valdžioje Mozē."
"Teismo Pareigose Samuēlis."
"Vyriausias Kunigas, Aukščiausis Vyskupas."
"Vyskupų Kunigaikštis."
"Apaštalų Įpēdinis, Valdžioje Petras."
"Dangaus Karalystēs Raktų Nešējas."
"Arcivyskupas, Įstatytas Pilniausioje Valdžioje."
"Kristaus Vikaras (vietininkas)."
"Karališkas Kunigas."
"Visų Šventu Bažnyčių Galva."
"Visuotinosios Bažnyčios Viršininkas."
"Vyskupų Vyskupas — Karališkas Arcivyskupas."
"Viešpaties Namų Valdytojas."
"Apaštališkas Viešpats ir Tēvų Tēvas."
"Vyriausias Ganytojas ir Mokytojas."
"Sielų Gydytojas."
"Uola, kurios pragaro vartai nenugalēs."
"Neklaidingasis Popiežius."
"Visų Šventuju Dievo Kunigų Galva."

Prie ilgosios titulų eilēs, iš kurios mes padavēm iš- [299] traukas, autorius dar prideda sekančias ištraukas iš laiško, kurį parašē šv. Bernardas, Clairvaux abatas, popiežiui Eugenijui 111, 1150 V. m.: —

"Kas tu esi? —Vyriausias kunigas, karališkas vysku­pas. Tu esi vyskupaų kunigaikštis, apaštalaų įpēdinis. Pirmystēje Abelis, vaidžioje Noē; patriarkystēs rangoje Abraomas; ordenu Melkizedēkas; didybēje Aaronas, vyriausybēje Mozē, teismo pareigose Samuēlis, valdžioje Petras, patepimu Kristus. Tu esi tas, kuriam yra duoti dangaus karalystēs raktai, kurio globoje pavestos avys. Tiesa, yra ir kitų dangaus durų sargų ir kitų kaimenēs ganytojtų; bet tu esi garbingesnis už kitus, nes kitokiu būdu gavai savo vardus ir šlove . . . . Kitų galybē yra apribota, tavo gi siekia ir tuos, kurie turi valdžios ant kitų. Argi tu negali, reikalui atsiradus, uždaryti dangų vyskupui, pašalinti jį iš vyskupo vietos, ir atiduoti šetonui? Taip tad tavo privilegija yra neatmaininga, taip pat ir tau duotieji raktai ir tavo globoj pavestosios avys."

Visus šituos piktžodingus prisimeilinimo titulus pasi­savino popiežiai ir priēmē su pasimēgimu, kaip teisētai jiems prigulinčius.

Popiežius Bonifacas VIII išleido sekantį dekreta, kuris iki šiol tebēra bažnyčios įstatymu: "Mes skelbiame, sakome, pareiškiame ir tvirtiname, kad kiekvieno žmoginio sutvērimo išganymui reikia pasiduoti Romos popiežiui." Popiežius Griegoras (Grigalius) VII, kurs 1063 metais įsakē vadinti popiežių tēvų, ir savo reikalavimo parēmimui jis cituoja 1 Mozēs 1:16: "Dievas padarē dangaus tvirtumoje du didžiuoju žiburiu: didesnįjį žibįrį dienai valdyti ir mažesnįjį žiburį nakčiai valdyti." Abidvi šviesos buvo didelēs, bet viena buvo didesnē. "Dangaus tvirtumoje," Jis pastatē du didžiūnu, būtent: popiežišką valdžią ir karališką valdžią; bet dienos šviesa, dvasinē, yra didesnē; o ta, kuri pirmininkauja žemiškuose reikaluose, yra mažesnē; nes kaip saulē [300] skiriasi nuo mēnulio, taip popiežiai skiriasi nuo karalių." Popiežiai priēmē šitą aiškinimą, nes tai daug gelbējo prispirti nuomonę apie popiežių viršenybę.

Florencijos arcivyskupas Antonijus, citavęs Psalmę 8:4-8: "Tu padarei jį mažką žemesnį už angelus," ir t. t. ir pritaikęs tuos žodžius Kristui, pritaiko juos popiežiui, sakydamas: "Kadangi kūnu jis atsiskyrē nuo mūsų, jis paliko ant žemēs savo vikarą (vietininką), aukščiausįjį arcivyskupą, kurs vadinamas popiežium (papa), tēvzų tēvu; aišku tad, kad šitie žodžiai ir titulai pritaikomi popiežiui. Nes popiežius Hostiensis yra pasakęs, kad popiežius yra didesnis už žmogų, bet mažesnis už angelą, delto kad mirtinas; tačiau valdžioje ir galybēje jis dides­nis. Nes angelas negali pašventinti Kristaus kūną ir kraują, nei atrišti arba surišti; aukščiausio laipsnio valdžia priklauso popiežiui; angelas negali įstatyti kitus ar duoti atlaidų. Popiežius yra apvainikuotas garbe ir šlove; jis turi pagyrimo garbēs, nes jis vadinamas netik palaimintu, bet didžiausiai palaimintu. Kas gali abejoti vadinti palaimintu tą, kurs buvo taip labai išaukštintas? Jis vainikuojamas šventu pagarbinimu, todel ištikimieji gali bučiuoti jo kojas. Didesnēs garbēs nēra. —‘Parpulkite prie jo kojų suolelio.' (Psal. 99:5) Jis apvainikuotas didžiausiaja valdžia, nes jis gali daryti teismą visiems, bet jo niekas negali teisti; jis gali būti nuteistas tik tada, jei jis nukryptu nuo tikējimo (žinoma, nuo Antikristo tikējimo). Todel jis vainikuojamas trejopu aukso vainiku, ir ‘įstatytas ant visų jo rankų darbų,' turis galios pašalinti visa, kas netinkama. Jis atidaro dangų, nusiunčia nusikaltēlius į pragarą, patvirtina karalystes ir valdo visą dvasiškiją."

Laterano taryba pirmame posēdyje pavadino popiežitų "kunigu ir karaliumi," kurį turi gerbti visi žmonēs, nes jis labai panašus į Dievą; ir savo penktame posēdyje jie pritaiko Leonui X pranašystes apie garbingąjį Kristaus [301] karaliavimą, šitokiais žodžiais: "Neverk Ziono duktē, štai Liutas iš Jūdo giminēs, Dovido šaknis: štai Dievas pažadino tau išganytoją."

Iš Ferrario Bažnytinis Žodynas, Katalikų bažnyčios pripažinto veikalo, mes paduodame sekantį sutrumpintą aprašyma, apie popiežiaus galybę, po žodžio papa. (Artikulas 2-ras)

"Popiežius yra pasižymējęs tokia didenybe ir garbe, kad jis nēra tiktai žmogus, bet kaip ir pats Dievas ir Dievo vikaras (atstovas) .... Todel popiežius vainikuojamas trejopu vainiku, kaip karalius dangaus, žemēs ir pragaro. Popiežiaus didenybē ir valdžia siekia netik dangiškus ir žemiškus bei pragariškus dalykus, bet jis yra aukštesnis už angelus, ir delto yra jųjų viršaitis; ir jei būtų galima, kad angelai nuklystu nuo tikējimo arba laikytųsi priešingų nuomonių, tai popiežius gali juos nuteisti ir ekskomunikuoti .... Jis turi tokios didenybēs ir valdžios, kad užima vieną ir ta patį tribunalą su Kristumi; todel visa ką popiežius daro, matyt, išeina iš Dievo burnos .... Taip tad popiežius yra Dievas ant žemēs; vienatinis Kristaus ištikimųjų kunigaikštis; didžiausis visų karalių karalius, turįs visokios galybēs; ir jam yra patikētas valdymas žemiškos ir dangiškos karalystēs." Jis dar prideda: "Popiežius yra taip aukštas valdžioje ir galybēje, kad jis gali pataisyti, paskelbti arba išaiškinti dieviškąjį įstatymą." "Kartais popiežius gali net pasi­priešinti dieviškam įstatymui, apribodamas arba savaip išaiškindamas, ir t. p."

Taip tad Antikristas pasistengē įsteigti bažnyčioje, valdžią pirm Viešpaties paskirtojo laiko, ir jis net pasikēsino "pasipriešinti" ir "pataisyti" dieviškus įstatymus, kad atitiktų jo sumanymams. Taip buvo labai aiškiai įvykinta virš tūkstančio metų pirmiau parašytoji pranašystē. —"Jis tarsis galįs pakeisti laikus ir įstatymus." —Dan. 7:27.

[302] Sikstus V savo buloje arba edikte, pareiškē:

"Amžinojo Karaliaus duotoji valdžia šv. Petrui ir visiems jo įpēdiniams yra aukštesnē už visas žemiškų karalių ir kunigaikščių valdžias. Ji išduoda neapribotą teismą jiems visiems. Ir jei ji pripažįsta kad kas nors iš jų pasipriešino Dievo įstatymui, ji gali nubausti tokį ir nustumti nuo sosto, nežiūrint kaip galingas jis galējo būti, ir numesti jį į žemiausius pažemius, kaip pasididžiavusį Liuciferio tarną."

Popiežiaus Pijaus V bulas: "Pasmerkimas ir ekskomunikavimas Anglijos karalienēs Elzbietos ir jos pritarējų — su kitomis pridētomis bausmēmis," — šitaip skaitosi:

"Tas, kurs viešpatauja, kuriam duota visa galybē danguje ir žemēje, paskyrē vieną šventą katalikišką ir apaštališką bažnyčią (be kurios nēra išganymo), ir įgaliojo žemēje tik vieną šv. Petra, apaštalų kunigaikšti, ir Petro įpēdinį, Romos vyskupą, kad viešpatautų pilniausioje galybēje. Tik jį vieną jis padarē visų žmonių ir visų karalysčių kunigaikščiu, išrauti, naikinti, išblaškyti, išdildyti, sodinti ir statyti."

Šv. Bernardas tvirtina, kad "niekas kitas kaip tik Dievas yra lygus popiežiui, ar tai danguje ar žemēje."

"Imperatorius Konstantinas," sako popiežius Mika­lojus, "suteikē popiežiui Dievo vardą; todel jam esant Dievu, joks žmogus negali jo teisti."

Popiežius Inocentas III pasakē: "Popiežius užima tikrojo Dievo vietą;" todel kanoniškame įstatyme popiežius vadinamas — "mūsų Viešpats Dievas."

Inocentas ir Jakobatijus sako, kad "popiežius gali padaryti beveik viską, ką Dievas gali padaryti," Decijus gi visai išmeta žodį beveik kaip nereikalingą. Jakobatijus ir Durandas sako kad "niekas negali išdrįsti sakyti jam, lyg pačiam Dievui, Viešpačiui: ką darai?" Antonijus gi rašo toliau: —

[303] "Popiežius yra įgaliotas rūpintis dalykais, kurie žmonēms naudingi, ir pašąlinti tai, kas kenkia, nedorybes ir ištvirkimus, kurie atitraukia žmones nuo Dievo … Jis tai daro sulig tuo, kas parašyta Jeremijo 1:10 (Čia ir vēl Antikristas prisisavina pranašystę, kuri priklauso Tųkstantmetiniam Kristaus karaliavimui) : ‘Štai, aš stačiau tave šiandien ant tautų ir karalysčių, kad rautumei ir ardytumei, kad naikintumei ir sklaidytumei,' visas nedorybes: `kad statytumei ir veistumei,' visa, kas dora. ... Apie popiežiaus turējimą valdžios ant tų, kurie yra pragare, kurie vadinami žuvimis jūroje (Psalmē 8), delto kad kaip žuvys yra nuolat jūrų bangų mētomos, taip ir esantieji skaistykloje yra nepaliautinai baudžiami ir kankinami. Popiežiui Dievas padavē taip pat ir jūros žuvis, t. y. tuos, kurie yra skaistykloje, ir jis gali palengvinti juos atlaidais.

"Pagonįs yra paduoti popiežiui, kurs pirmininkauja Kristaus vietoje. Bet Kristus turi pilnos valdžios ant visų sutvērimų. Popiežius juk yra Kristaus vikaras, ir niekas negali teisētai atsisakyti būti jam paklusnus, taip pat kaip niekas negali teisētai atsisakyti būti paklusnus Dievui. .... Popiežius gali nubausti pagonis ir plēšikiškas tautas .... Ir nors pagonįs negali būti nubausti dvasiniu ekskomunikavimu ir tam panašiai; jie tačiau gali būti bažnyčios nubausti piniginēmis bausmēmis; o kunigaikščiai gali nubausti juos kūniškomis bausmēmis .... Bažnyčia gali netiesioginiai nubausti žydus dvasinēmis bausmēmis ir ekskomunikuoti krikščioniškus kunigaikščius, kuriems žydai yra paduoti, jei jie nenorētu nubausti juos kūniškomis bausmēmis, kuomet jie daro ką nors priešinga krikščionims .... Jei būtų pageidaujama kad kas atsiverstu, tokius galima priversti gąsdinimais ir plakimais, ne kad jie priimtų tikējimą, bet kad nebesipriešintų tikējimui. Netikēlių atvertimui reikia pamēgdžioti Dievo teismą."

[304] Čia turime pavyzdį kaip klaidingas mokinimas gamina neteisybę. Žmonēs gali būti greit įvesti į visokį žiaurumą ir prispaudimą, jei tik jie yra pirma persitikrinę, kad darydami tokias biaurybes jie yra lygūs Dievui — Dievo pamēgdžiotojais. Stebētina kad žmonēs, tikēdami tokioms žiaurioms ir melagingoms nuomonēms ir pamokslams apie Dievo plana žmonijos išganymui, dar tebēra taip maloningi ir kuklūs kaip mes juos randame. Pasinaudojant papystēs klastų šaltiniu, šetonui pavyko apakinti ir suklaidinti juos ir užvesti ant kreivo kelio, kurs patinka nupuolusiai prigimčiai: Rašydamas toliau tas pats rašytojas priduria:

"Popiežiaus galybē ant klaidžiatikių ir atskalūnų yra taipogi pažymēta jaučiais, kurie savo puikybēs ragais priešinasi tiesai. Ir tuos Dievas yra padējęs po popiežiaus kojų, kad nubaustu juos ketveriopu būdu: ekskomunikavimu, pažeminimu, atēmimu žemiškų turtų ir karišku persekiojimu. Bet juos galima laikyti klaidžiatikiais tik tada, kai jie nenori išsižadēti savo pragaištingų pamokslų, kuriuos jie atkakliai gina .... Popiežius gali išrinkti ir įstatyti ciesorių. Ciesorius yra tik popiežiaus tarnas, delto kad popiežius yra Dievo tarnas, užimąs Jo vietą, nes Dievas yra siuntęs ciesorius, kad tarnautų popiežiui.... Aš manau kad galima teisingai pasakyti, jog popiežius, Kristaus vikaras, turi visuotinos valdžios dvasiškuose ir žemiškuose dalykuose visame pasauly, gyvojo Dievo vietoje."

Bus pravartu pastebēti kaikuriuos popiežių pareiški­mus, paimtus iš Fox "Darbai ir Paminklai," kuriuos surinko pagarsējęs Anglų rašytojas H. C. Guinness; ir mes reiškiame širdingą sąjausmą šito rašytojo pareiškimui apie ta sistemą, kurios burna ištare šitokius puikybēs žodžius. Jis sako: "Jei `kas pasiaukština, bus pažemintas,' kaip labai turēs būti pažemintas tas, kurs pats save taip labai išaukštino?"

"Taigi matydami kad tokia valdžia buvo duota Petrui, [305] o per Petrą man, jojo įpēdiniui; tai kas yra visame pasaulyje, kurs nenorētu pasiduoti mano nutarimams, turintiems tokios neapribotos valdžios danguje, pragare ir ant žemēs, pas gyvuosius ir mirusiuosius .... Mano valdžia ir viešpatavimas yra taip platus, kad visi yra mano pavaldiniais — net ir patys imperatoriai turi pasiduoti man — tik aš pats nesu pasidavęs jokiam sutv