Pašventimas Kunigijos żenklino pasišventimą żmogiškosios prigimties, Viešpaties Jēzaus ir jo kuno, Bażnyčios, po valios Jehovos, ir paklusnumą Jēząus iki mirties, ir paklusnumą to kuno narių kentējimuose uż teisybę "net įr iki mirties" su juo. Visas tas kunas, kurį Aarono sunai perstatē (tiek pat kaip ir Galva, kurią Aaronas pats asmeniškai perstatē), yra antitypiškoms aukoms padaromas bēgyje Evangelijos Amżiaus, ir pašvenčiamas del ateities darbo kunigų ir karalių, kad sugrążintų, apvaldytų ir palaimintų żmoniją. 

Ir to dar negana, bet kaipo atlyginimą uż jų ištikįmumą jis priżada apdovanoti juos aukščiausįo rēdo dvasišką buvį — dievišką [44] prigimtį: ir nuo tos valandos jie yra prirokuojančiai vadinami dvasiškais  sunais Dievo. — Gal. 4:4-7; 2 Petro 1:4. 

"Buk Ištikimu iki Mirties."

Kad keli iš pasišventusių ant pasiaukavimo, ir šitaip prisijungusių prie "karališkos kunigijos, nepasieks ateities karališkąją tarnystę, yra taipgi parodyta typais, ir aiškiai išreikšta Naujame Įstatyme. Viena iš tų klesų bus "išgelbēta lygiai kaip per ugnį," "ateina iš didżių vargų," bet nepataikįs į tą laimējimą del kurio jie pradējo keliauti savo pasišventime, todel kad jie neapiprekiavo użtektinai savo progos pasiaukauti kaip kunigai, neturēj o użtektinai uolumo "kentēti su juo," savo Vyriausiu Kunigu. Šitą dalyką mes apsvarstysime ypatingai vēliaus, tada kaip tyrinēsime aukas Suderinimo Dienos.

Kita klesa tų kurie pasišvenčia ant kunigų, o nepasiekia karališkosios palaimos priżadētos tiems kunigams, bus išgaišinta per Antrą Mirtį. Apie taį yra aiškiai mums pażenklinta Naujame Įstatyme (Ebr. 6:4-6; 10:28-31; 1 Jono 5:16), ir panašiai yra paveiksluota typais arba šešēliais Šētros tarnavime.

Aarono keturi sunai išpradżios perstatē żemesniają kunigiją, bet du iš jų buvo typiškai išgaišinta — kurie atsako tas dvi klesas, kurias jau pażymējom, abu iš jų nedastos karališkosios kunigystēs; viena iš jų kentēs Antrą Mirtį, o antra bus išgelbēta "lygiai kaip per ugnį" — per vargus, arba šveitimą. O kad Aaronui ir tiem dviem sunams, kurie išliko, buvo użginta dejoti [45] arba verkti uż savo brolius, kurie buvo atimti, reiškia, kad visi ištikimieji kunigai pripażins teisingumą dieviškų nusprendimų, ir nusilenks jiems nusiżēminančių pasidavimu, sakydami, "Teisųs ir tikrį yra tavo keliai, tu Karaliau Šventųjų." Ištikro tai atneša laimę ištikimiems, ir atveda juos prie didesnio uolumo, pasakant, "Del to bijokimēs, kad pażadējimą įeiti atilsį ne išgaišintumēm.    3 Moż. 10:1-7; Apr. 15:3; Ebr. 4:1.

"Pasišvęskite patįs savę"
—ir—
"Aš jus Pašvęsiu."

Żenklinimą turinčioji pasišventimo tarnystē atlikta ant typiškųjų kunigų parodo dvi dali pasišvēntimo — musų pareiga atiduoti savo żmogišką prigimtį ir tiesas, o Dievo dalyvavimą priēmime musų aukos, ir atskyrime musų ir pripażinime mųs uż naujus sutvarus. Naujoji dvasiškoji prigimtis buvo perstatyta Aarone ir jo sunuose; ta paaukauta žemiškoji prigimtis buvo perstatyta per jautuką ir avinus aukautus ant altorlaus. — 3 Moż. 8:14-33.

Tas jautukas buvo išduotas rankose "Zokono" (kurį Możešius perstatē), kad sutiktų pareikalavimus prieš Izraēlį, kuris żenklino visą żmoniją. Idant sutikti Zokono pareikalavimus jautukas turējo buti papiautas "O Możiešius jį papiovē.^" Tada jis kraująużtepē ant ragų altoriaus.

Ir Możiešius ēmęs tą jautuką, jo odą, mēsą, ir tt. ir sudegino tuos uż "Stovyklos." (17 eilē, 8 sk. 3 kn. Moż.) Tokiu budu żmogystē Jēzaus użbaigta — Galva ir kunas, jau atlikę "auka uż griēkus," kentēdami išgaišinimą ant kurio visas pasaulis buvo pasmerktas, o per šitą auką jie yra atpirkti ir bus išgelbēti, nes tas nuopelnas yra aukoie Jēzaus, musų Viešpaties, o męs kaipo jo "broliai," turim privilegiją pripildyti mierį jo kentējimų, kaip "nariai jo kuno."

Kiti vaizdai to paties pasišventimo buvo parodyti per tuos du avinu, kurie yra minēti 18, ir 22 eilelēj. Aaronas ir jo sunai uždējo savo rankas, ant pirmojo kuris buvo avinas deginimo aukos. Avinas buvo papiautas; jo kraujas buvo šlakstytas ant altoriaus; ir Możiešius "supiaustē tą aviną į šmotus, ir numazgojo vidurius ir kojas vakojas vandeniu" ir degino galvą ir šmotus ir taukus." Šiteip bēgyje viso Evangelijos Amżiaus Jēzus ir jo kunas — Bażnyčia, yra narys po kito statyti po Dievo akių ant altoriaus, o visi kruvoj yra vadinami viena auka. Galva buvo pirmiausiai użdēta ant altoriaus ir po to visi kurie yra "numirę su juo," ir kaip typoje buvo parodyta, numazgoti vandeniu — per Żodį, jie yra paskaityti uż tokius, kurie yra sykiu su Galva użdēti ant to paties altoriaus. Deginimas aukos ant altoriaus rodo kaip Dievas priima auką, lygiai kaip kokį "saldų ostomą kvapą."

Antrasis avinas, "avinas pasišventimo," rodē mums kokią veikmę turēs ta auka ant musų, taip kaip: ir pirmas parodē kaip Dievas priima musų aukas. Aaronas ir jo sunai użdējo jų rankas ant avino pasišvēntimo, rodydami kad tai reiškia juos.

Tokiu budu per musų pasišventimą mums yra pagelbēta turēti "tikējimo girdējimą," ir apiprekiuoti Dievo pażadus kaipo pasišventusiems, kurių kiti apiprekiuoti negal. Musų rankos yra pašvęstos, taip kad kas tik musų rankas pakliuvo męs atliektam su visu musų išgalējimu dirbdami kaipo Viešpačiui. Musų kojos yra pašvęstos, taip kad mes jau daugiaus "ne vaikščiojam kaip kiti Pagonįs" bet "vaikščiojame atnaujintoj gyvatoj," "vaikščiojarne pagal tikējimą," "vaikščiojarne dvasēje, viaikščiojame šviesoje," ir taip kaip mes "priēmēm Kristų, taip vaikščiojame jame." — 23, ir 24 eilēs.

Geriausios dalįs avino, jo "viduriai" ir "taukai," perstatē musų širdies jausmus, musų geriausias jiegas. Tie daiktai buvo imami į rankas kunigų ir "supti arba mojuoti šen ir ten ties Viešpačiu, ir żenklino kad pasišventusio auka ne esti duota Viešpačiui Dievui ant minutēs, ant dienos arba ant meto, bet kad męs pasišvenčiam nuolatai laikyti musų palinkimus ir jiegas pakeltus, niekuomet nesiliauja iki kol jis priima musų kelionę kaipo użbaigtą. Ir Możiešius nuēmē "supojimo auką^" nuo jų rankų (kunigai patįs _.jos ne padējo), o Dievo priēmimas buvo apreikštas per ugnį. 

Kada mēilē (pażenklinta [50] per "taukus") musų vidurinēs butybēs yra użdēta ant altoriaus, ji gelbsti padidinti ugnį Dievo priēmimo. Juo daugiau meilēs yra sujungta su musų pasišventimu Dievui, juo greičiau ta ugnis prarys musų auką.

Ant "supojimo aukos," kol dar buvo ant rankų, buvo użdētos trįs neraugintos duonos iš pintynēs (gurbos) . Šitoji auka buvo dēta per Možiešių ant rankų abiejų, Vyriausio Kunigo ir żemesniųjų kunigų.

Pirmas neraugintas pyragēlis, perstatē tikrą grynumą Jēzaus, kaipo żmogaus, ir taipgi prirokuotą grynumą Bażnyčios, kaipo žmonių, kaip taį buvo paliudytą per Zokoną (Możiešių), reiškē išteisinimą — nes "teisybē Zokono yra išpildyta mumyse" jeigu tiktai męs pasiliektam priimtais nariais jo kuno. (Rom. 8:4.) Antrasis neraugintas pyragēlis, sumaišytas aliejumi, perstatē Dievo dvasę, kuri mumyse gyvena — t. y. pasišventimą. Trečioji buvo plotkelē (ragaišis), kuri perstatē musų viltį ir tikējimą tuos labai aukštus żadējimus garbēs, šlovēs ir nemarumo.

Be šitų elementų yra negalimu musų pasišventimui buti użbaigtam ir priimtinam; elementai kurie reikalingi yra šitie: Išteisinimas (grynumas arba nekaltumas), Pašventimas per Šv. Dvasę, per tikējimą į teisybę, ir tikējimą į pażadētąjį Pagarbinimą.

Patepimo aliejus sumaišytas su krauju pasišventimo, kuris buvo ant jų šlakstytas (30 eilē), mokina kad musų pąsišventimas yra priimtas tiktai del to, kad męs ēsame išteisinti per brangų kraują musų Išpirkējo; todēl yra sakoma ant musų, kad męs ēsame "prįįmtį tame Numylētame" — ir tiktai jame viename. — Epez. 1: 6.

Virinimas mēsos pasišventimo (31 eilē) ne [51] buvo dalis aukos, bet buvo tiktai prirengimas dalies, kuri buvo del valgymo. Visa turējo buti sunaudota (32 eilē), ir żenklino kad mes privalome visiškai ir pilnai pasiaukauti, ir nē kiek iš musų laiko ir jiegų netur but išpustytą.

Septynios dienos pasišventimo (33 ir 35 eilēs) vēl rodē, kad męs esam pašventę Dievo tarnystēje, ne tiktai kokią dalį musų laiko, bet visą musų laiką. Septyni, Šventame Rašte, yra pilnas skaitlius, ir reiškia visą arba viską, kam tiktai j is nebutų pritaikintas. ("Septynios pečvietēs," "seytynios triubos," "septynios plēgos," "septynios sluogos" ir tt.) 36 eilē parodo użbaigimą pasišventimo darbo.

Dar neturēiome reikalingesnio laiko, del musų visų, kurie pasišventē ant kunigų dabotis kad "butumēm numirę su juo," ir kad butų visos musų jiegos mojotos po veidu Dievo, idant jis priimtų ir naudotų musų gabumus sau ant garbēs. Ypatingai šitie dalykai yra įdomųs tiems, kurie supranta, kad šventraštis mokina, kad jau neużilgo bus visi nariai to kuno priimti su Galva, kaipo saldus kvapas Dievui; o tada savępasiaukavimo darbui jau pasibaigus, prasides tas garbingasis darbas laiminti żmoniją ir atlikti Suderējimą Dievo.

Żenklinimą turintis pašventimas antitypiš­kų kunigų, yra aprubeżiuotas dabartiniame Evangelijos amżyje*). Pasišventimas żengē pirmyn nuo to laiko, kada musų Pirmtakunas ir Viešpats "pats savę pasiaukavo" — ir bus at [52] liktas pirm ne kaip šitas amżius pilnai pasibaigs. O jeigu męs ne ištesēsme buti tarp tų kunigų dabar, t. y. bēgyj e pasišventimo, męs negalēsime buti su jais kada jie pradēs tarnauti żmonēms Karalystēje, tada kaip tie patįs kunigai (dabar papeikti nuo żmonių, bet "saldus kvapas Dievui") gaus pridētą, titulą Karaliaus, ir su savo, Galva, Jēzumi valdys ir laimįs visas tautas. (Apr. 20:6.) Ar męs karštai geidżiame buti tarpe tų, kurie giedos ant garbēs musų Vyriausiam Kunigui, "Tu esi mus padaręs Kunigais ir Karaliais musų Dievui, ir męs karaliausime ant żemēs?" Jeigu taip, tai męs turime pilnai pasišvęsti dabar, nes vien tik per tą. "Jeigu męs kenčiame su juo, męs ir karaliausime su juo." 2 Tim. 2:12.

*) Evangelijos amżius jau visai baigias, nes jau yra 38 metai atgal kaip pirmoji šios knygos laida buvo išleista.

Table of Contents - Preface - Skyrius 1 - Skyrius 2 - Skyrius 3 -