Diena Suderinimo kaipo typas, privalo buti apsvarstyta atskirai, o vienok kaipo dalis gimininga kitoms Šētros typoms. Ištikro, galima sakyti, kad kiekvienas iš tų typų yra skirtingais paveikslais; kiekvienas jų paduoda savo dalyką ir mokiną savo lekciją, o vistiek visi sutinka, kaipo dalis vienos galerijos ir sutinka taip kaip darbas vieno didżio Artisto. Visi iš tų paveikslų pirmiausiai paduoda Galvą, o vēliaus jo kuną arba żemesnius kunigus — jo Bażnyčią.

Del supratimo żenklinimo Suderinimo Dienos ir jos veikimo, męs turime pripażinti kad pakol musų Viešpats Jēzus asmeniškai yra Vyriausiu Kunigu żemesniai kunigijai, Evangelijos Bażnyčiai, kuri yra "jo kunas," jis dar pilnesnēje prasmēje yra Galva o męs nariai jo kuno kaipo Vyriausio Kunigo viso pasaulio. Panašiai Aaronas buvo vyriausiu ant savo żemesnių kunigų, tikroje ir abelnoje prasmēje, ir kad perstatytų żemesniuosius kunigus, jis buvo paskirtas tarnavimui kaipo Vyriausis Kunigas "uż visus żmones" Izraēlio — typiškų perstatytojų visos żmonijos, geidaujančios, kad kas duotų atlyginimą arba [54] suderinimą uż jų griekus ir jie galētų sugrįżti prie dieviškos malonēs ir paklusnumo.

Kaip pašventimas antitypiškos kunigijos apima visus sąnarius kuno, ir pareikalauja visą Evangelijos amżių jo atlikimui, taip ir buvo su aukomis uż griekus, arba suderinimo aukoms: jos prasidējo prie Galvos, o męs, nariai j o kuno pripildom mierą kentējimų Kristaus, kas pasiliko. O del šitų kentējimų atlikimo, yra pareikalautas visas Evangelijos arnżius. — 1 Petro 4:13; Rom. 8:17; 2 Kor. 1:7; 4:10; Pil. 3:10; Kol. 1:24; 2 Tim. 2:12; 1 Petro 5:1,10.

Męs matome kad "Diena Suderinimo" katra typoje buvo tik dvidešimts keturių valandų diena, antitypoie yra visas Evangelijos amżius. Ir su to amżiaus pasibaigimu aukavimai apsistoja, garbē ir palaiminimas prasideda, ir tas didis pasaulio Vyriausis Kunigas (Jēzus ir jo jaunoji, jau suvienyti, kaipo Galva ir kunas) atsistos, vainikuotas Karalius ir Kunigas pagal rēdą Melkizedeko, Karalius taikos  ir  Kunigas ant savo Sosto. — Ebr. 5:10.

Tuomet jis stosis żinomu visam pasauliui ( bus apreikštas, pripażintas, bet nematomas su prigimtoms akims), ne tiktai kaipo karalius ir Kunigas, betgi kaipo didis Pranašas —"Pranašą jums Dievas prikels iš jusų brolių, lygiai kaip ir aš [Możiešius]; ... ir ateis laikas kada kiekviena dušia [siela, esybē] kuri neklausys to pranašo bus išgaišinama iš żmonių*) . Tada kaip jau beviešpataujant ir mokinant tam didżiam Pranašui, [55] Kunigui ir Karaliui, Tukstantmetyje, żmonija bus atvesta prie pilno żinojimo ir išgalējimo, tobulas paklusnumas bus pareikalautas; ir visi tie, kurie neklausys, bus atkirsti nuo gyvatos, be tolesnēs vilties — per antrą mirtį. — Darb. Ap. 3:22,23.

*) Nekurie żmonēs stebisi ar galima "dušią" išgaišinti, nes yra sakoma, kad "dušia" yra nemirštančia. Pa­reikalaukite knygutēs, "Ką Sako Šventas Raštas apie Peklą" arba (anglų kalbos) Laikraštį "Kas Yra Dųšia."

Bēgyje Evangelijos amżiaus, Jo Bażnyčia arba kunas jį pripażino uż "mokytoj į siųstą nuo Dievo" — didį Pranašą ; kaipo tą "Vyriausį Kunigą musų išpażinimo;^" ir kaipo tiesą turintį Karalių. Vienok, Dievo Żodis mokina, kad jo priēmimas nēra vien tik per Bażnyčią, bet kad jis (išvien su Bażnyčia, savo kunu) bus tas pranašas visų żmonių, Kunigas visų żmonių, ir Karalius ant "visų żmonių, tautų ir lieżuvių;" "Viešpats visų," Kunigas visų, ir Pranašas ir makytojas visų.

Pašventime typiškų kunigų męs matēme, kad Aaronas ir jo sunai perstatē Jēzų ir jo kuną, kaipo naujus sutvarus," ir jautuką, kuris perstatē jų żmogystę; bet typoje kurią dabar apsvarstysime, męs randam, kad Aaronas vienas perstatē visą Pateptąjį (Galvą, ir Kuną), ir dvi skirtingos aukos yra vartotos, jautukas ir ożys, čia yra vartotas išreikšti skirtingumą, o vienok vienodumą kentējimuose, kuno ir jo Galvos, kaipo "aukos uż griekus."

Pirma Suderinimo Dienos Auka.
Jautukas.

Jautukas perstatē Jēzų trisdešimt metų amżiaus — kaip tobulą, ŻMOGŲ kursai davē savo gyvastį ir numirē del musų labo. Vyriausis Kunigas kaip jau matēm, perstatē "naują" prigimtį Jēzaus, tos pateptos Galvos ir jos kuno narių pirmżinotų Dievui. Skirtumas čia parodytas tarp żmogystēs ir "naujo sutvaro" privalo buti aiškiai suprastas ir palaikytas omenyje. "Żmogus Kristus Jēzus kurs pats pasidavē" kada turējo trisdešimt metų amżiaus, buvo tas kursai pirm to buvo bagotas (turėjo aukštą prigimtį) bet kuris del musų labo biednu; reiškia stojosi żmogumi, idant duotų tą vienatinį išpirkimą uż żmones — tobulo żmogaus gyvata. — 1 Kor. 15:21.

Kadangi bausmē uż nuodēmes żmogaus buvo mirtis,  buvo reikalingu musų Išganytojui tapti żmogumi, "stotis kunu" nes kitaip jis negalējo išpirkti żmoniją. Žmogus sugriešyjo ir bausmę buvo mirtis, o jeigu musų iešpats norējo użmokēti šitą bausmę buvo svarbiausiu pamatu, jam tapti tos pačios prigimties (bet neapibiaurintam), ir numirti kaip Adomo użvaduotojui, arba kitaip żmonija niekuomet negalējo buti išliuosuota iš mirties. Šitam tikslui żmogus Jēzus paaukavo "visą ką jis turējo," k. a. garbę tobulo żmogaus, godonę kokią tobulas żmogus galējo turēti, ir ant galo ir "gyvatą tobulo żmogaus." Ir tai buvo vislab ką jis turējo, (išskiriant Dievo żadējimus naujos prigimties ir viltį katra vaisino tą żadējimą); nes buvo atmainęs savo dvasišką [57] esmenybę arba ypatą ant żmogiškos, kuri stojosi "auka uż griekus," ir buvo pażenklinta per Suderinimo Dienos Jautuką — Jono 1:14; Izajo. 53:10.

Nuo čia, kaip "Żmogus Kristus Jēzus" davē pats savę kaipo IŠPIRKIMO MOKESTĮ, todel pasekančiu yra kad męs galime buti sugrążintais prie żmogystēs. O jeigu jis paimtų atgal tą išpirkimo mokestį, męs kurie jau buvom atpirktais, vēl pastotume po pasmerkimu. Bet ačiu Dievui, jo auka pasiliekta ant amżių, taip kad męs ant visados butumēm liuosais. nuo Adomiško prasikaltimo ir tos mirtinos bausmēs. Todel išeina, kad jaigu Tēvas duotų Jēzui kokią garbę, godonę arba gyvatą kaipo atlyglnimą uż jo paklusnumą iki mirties, ta privalo buti, garbē, godonē ir gyvata ant kokio kito lygumo buvio negu żmogiškos, idant nesimaišytų su musų išpirkimo mokesčiu.

Štai koks żadējimas Jehovos buvo Jēzui, k. a., kad jis aukštai išaukštins jį daug aukščiau uż żmogiškąjį lygumą, ir aukščiau uż jo pirmżmoniškojo stovio; aukščiau uż aniolus, valdżias ir galybes, prie savo paties dešinēs rankos (aukščiausio stovio malonēs, antras nuo Jehovos), ir padarys jį dalininku nemarumo — dieviškos prigimties. Del šių ir kitų linksmybių išdētų del jo, Jēzus, "kentējo kryżių, paniekindamas gēdą, ir atsisēdo prie dešinēs rankos jo Majestoto ant aukštybių" — Ebr. 12:2; Pil. 2:9; Ebr. 1:3,4.

Naujoji prigimtis kurią Jēzus gavo vietoje żmogiškosios, ir kaipo atlyginimą uż jo pasiaukavimą, yra tai kas čia buvo żenklinta per Kunigą. Teisybē kad paaukavimas żmogiškosios prigimties nebuvo użbaigtu iki kryżiaus, ir kad tas atlyginimas [58] kuriuomi yra dieviška prigimtis, nebuvo pilnai įgytas iki prisikēlimuį, tris dienas vēliaus, bet sulyg Dievo išrokavimu — kaip yra parodyta šioje typoje, kad mirtis Jēzaus (typoje jaučiuko mirtis) buvo paskaityta uż pilną, tada, kaip Jēzus "pristatē savę kaipo gyvą, auką, pażenklindamas savo mirtį krikšte. Nes ten jis pats savę paskaitē numirusiu, visiems żmogiškiems tikslams, nusitikējimui ant żmogiškos garbēs, godonēs arba gyvatos, — toj pačioj prasmēj, kaip ir męs, kurie esame jo sekiotojais, esam graudenti paskaityti savę numirusiais svietui, bet gyvais kaipo nauji sutvarai Dievui. — Rom. 6:11.

Jehovos priēmimas Jėzaus aukos, tuom laiku, kuomet jis pasišventē, taip kaip atlikto arba pilno, ir tikrai numirusio, buvo parodytas per patepimą su šventa  dvase — kaipo "pečvietēs" arba użtikrinimo apie tai ką jis gaus tada, kaip mirtis tikra jam użeis.

Apsvarstydami šitą, męs matome kad mirtis jautuko perstatē Jēzaus pasiaukavimą, tada kaip jis pats sayę pasišventē. Ir tai yra sutikime su Apaštalo pasakymu kaslink Jēzaus pesišventimo arba pasiaukavimo. Jis citojo Pranašą, kuris kalba. "Štai aš ateinu pildyti tavo valią, mano Dieve, taįp kaip knygose yra parašyta apie manę" — reiškia numirsiu ir atpirksiu daugumą. Ir ten, sako įkvēptasis rašytojas, "Jis atmetē šalin pirmąją ą [reiškia atstatē typiškasias aukas] idant jis įsteigtų [arba išpildytų] antrąją [antitypos, tą tikrą auką uż griekus.]" Ebr. 10 :7, 9,14.

Taip; ten nużudymas aukos uż griekus, kurią jautukas pażenklino, atsitiko; o tie trįs metai ir pusē Jēzaus tarnavimo, parodē, kad visa [59] żmogiškoji valia buvo numirus, ir żmogiškasis kunas paskaitytas uż tokį nuo tos valandos, kada jis pasišventē.

Pateptasis Jēzus, pripildytas šventa dvasia valandoj savo krikšto, buvo tuom dievišku "nauju sutvaru" (nors ir dar ne tobulas iki savo prisikēlimui iš numirusiųjų), o šitą giminaitystę jis visuomet prirodē, sakydamas, "Żodżius kuriuos aš kalbu jums, aš nekalbu pats iš savęs [kaipo żmogus], bet Tēvas kursai many je gyvena [dvasēje], jis daro tuos darbus. Zodis kurįjųs girdite nēra mano, bet Tēvo kursai manę siuntē." (Jono 14:10,24.) "Ne mano valia [kaip żmogaus], bet tavo [Tėve — dieviškas] te buna" tame ir del to "żemįško indo pašvęsto ant mirties. — Luk. 22:42.

Jautukas buvo papiautas ant "Kiemo" kuris mes matēm perstatę stovį tikējimo vienybēje su Dievu, reiškia aukščiausį stovį ką żmogiška prigimtis, kune gal pasiekti. Jēzus buvo tokiame padējime, tobulas żmogus, tuomet kaip jis savę  (typoje, jautukas) pasiaukavo Dievui.

Rupestingai ištyrinēdami darbą żenklinimą turinčios Dienos Suderinimo, palaikykime atmintyje šituos skirtumus, idant mums butų galima  aiškiai suprasti antitypiškas tikrybes. Aaronas buvo numazgotas, kad tinkamai perstatytų grynumą, begriešnumą arba nekaltumą "naujojo sutvaro" — Galvos ir kuno sąnarių. ( Kiekvienas kursai iš Dievo gimęs negriešyja; nes Dievo sēkla pasiliekta jame, ir jis negali griešyti nes iš Dievo yra gimęs" — 1 Jono 3:9, Diaglott vert.) Naujasis sutvaras negal griešyti, ir jo użduotis yra nuolatai daboti ant senosios prigimties, katra jau paskaityta uż numirusią, kad ji [60] vēl neatsigautų. Jeigu senoji valia maišos ir nor dalintis su nauja valia, tai reiškia kad senoji valia nēra numirus, ir kad naujoji ne "pergal." Nes jeigu senas triumfuoja, tai reiškia mirtis "naujojo sutvērimo — "Antra mirtis."

Aaronas buvo aprēdytas del tarnystēs "Suderinimo Dienos," ne su paprastais "rubais Garbēs ir grożybēs,^" bet rubais paaukavimo, kurie buvo iš drobēs, "linų rubai" ir żenklino grynumą, teisingumą šventųjų. Drobēs rubai buvo użdēklįu arba paranku tų garbingų rubų ateities; juosta "drobinē" perstatē jį kaipo tarną, nors ir ne tiek galingą, kaip kad pabaigoj "Suderinimo Dienos," kada jis buvo apjuostas "puikiąją juosta" ir kunigo rubais ir drobine kepure, kuri buvo tokia pat, kaip ta katra prigulējo prie garbingųjų aprēdalų, ir visi tie apsakē tobula teisingumą musų Galvos aukavime po to. Panašiai ir antitypiškas vyriausis Kunigas, turēdamas dieviškąprotą, ir budamas dvasios atgimdytas, nors ir dar nebuvo tikrai gimęs iš Dvasios, buvo gatavas ir galējo atlįktį aukas suderinimo savo pirmame atējime, ir veikē tą darbą, kaip buvo pażenklinta per Aaroną.

"Ir su tuom Aaronas tur įeiti Šventą [ir Švenčiausią] su jaunu jautuku, aukai uż griekus, ir su avinu degįnimo aukai. O Aaronas tur aukauti savo jautuką aukai uż  griekus savo paties [tiktai perstatē auką uż griekus], kad sude rintų savę [narius savo kuno — żemesnius kunigus] ir savo namus [visus tikētojus, visą "tikējimo šeimyną" arba Levitus]. Ir jis tur tą jautuką papiauti apierai uż savę. Ir tur skauradą żarijų degančių imti nuo altoriaus po Dievo akių stovinčiojo ir pilną saują sugrųstų (sutrintų) [61] rukimo żolių ir į vidų uż użkabos [pirmosios] użkabos arba "durių"] įneštį. Ir jis tur tas rukinimo żoles ant ugnies użdēti po akių Dievo [skaurada degančių Żarijų buvo padēta viršui ant auksinio altoriaus "Šventojoj," o rukyklos ant jos pamażu użkrēstos išdavē vienodus dumus saldaus kvapo], kad debesys tų rukyklų [persiveržtų uż antros użkabos] apdengtų malonēs sostą, kuris yra ant [apdango] liudyjimo [Zokono], kad jis nenumirtų [per neużlaikymą tų išlygų, per kurias tiktai jam galima ateiti dieviškose akyse priimtinu budu]." — Eilēs 3, 6, 11-13.

Żiurint kiaurai per typą antitypos, tegul dabar laipsnį po laipsniui, palyginam veikimus Jēzaus su tais pranašiškais paveikslais apie jo veikimą. Kada Żmogus Kristus Jēzus buvo pasišventęs pats savę, jis tuojaus, kaipo naujas sutvaras, budamas atgimdytas šventos dvasios, ēmē tą paaukautąją żmogiškąją gyvatą (perstatytą per kraują jautuko) kad statyti ją po akių Dievo kaipo atpirkimo mokestį uż Adomo gyvatą ir jo padermēs gyvatą. Atgimdytas Dvasēs jis jau ilgiau nebuvo "Kiemo" padējime, bet pirmojoj "Šventoj," kur jam reikējo pasilikti ir aukauti rukylą jo ant ugnies išmēginimo — jis turējo apreikšti savo ištikimumą Dievui ir teisybei per tuos daiktus, kuriuos jis kentējo kaip atgimdytas Sunus, pirm negu įējo į "Švenčiausią," į tą tobulą dvasiškąjį stovį. — Ebr. 5:8.

Vyriausis Kunigas ēmē su savim (su kraujumi) ugnį iš altoriaus, ir savo abi saujas pilnas saldżiai kvepiančių ir panašiai musų Viešpats Jēzus išpildyme savo pasišventimo pažadējimo, per visus tuos tris ir pusę metų jo tarnystēs, [62] buvo saldus kvapas priimtinas Tēvui, tuojaus išbandydamas pilnumą pasišventimo ir tobulumą aukos. Sutrintos kvepiančios żolēs perstatē tobulumą žmogaus Jēzaus. Ugnis paimta nuo "Varinio Altoriaus" perstatē bandymus kuriems jis buvo paduotas; nešimas tų żolių per Kunigą żenklino kad musų Viešpats privalo per savo paties ištikimumą, užtraukti persekiojimus ant savęs. Ir kada tobulumai jo esybēs (rukylos) susitiko su bandymais gyvenimo (ugnia), jis suteikē tobulą paklusnumą dieviškai valiai — saldų kvapą. Tokiu budu yra parodytas jo gundymas iš vįsų pusių, o vienok be grieko. Kaip kvepiančios żolēs turējo buti sudegintos ugnies, prarytos, taip ir jis suteikē savo viską, paklusnume. Kunigo abi "saujos pilnos" kurias jis aukavo, perstatē musų Viešpaties pilną gabumą ir išgalējimą teisybēs — pareikalautą ir suteiktą.

Bet kuomet Jēzus, kaipo "naujas sutvaras," šiaip buvo "Šventojoj," ir linksminos iš šviesos auksinio liktoriaus, ir valgē duoną teisybēs, ir aukavo priimtiną rukylą Jehovai, pasiżiurēkime į "Kiemą," ir dar toliau lauke už "Kiemo," ir pamatysime dar kitą darbą pirmyn żengiantį sykiu su tuo. Mes matēme kad jautukas buvo nużavintas ant "Kiemo," ir perstatē žmogų Jēzų, pasišventusį trisdešimt metų amżiaus, jo krikšte. Taukai ir inkstai su kitais gyvasties pagaminančiais sąnariais buvo dedami ant "Varinio AItoriaus." Jie degē smarkiai, nes jautis tur daug taukų. Debesys dumų, vadinamas "saldus kvapas Dievui," kilo augštyn visiems matant, kurie buvo "Kieme," — Levitams, tikējimo šeimynai, tikētojams.

Šitas perstato kaip Jēzaus auka išrodē tikintiems [63] żmonēms. Jie matē atsidavimą, pasiaukavimą savęs, ir mielą uolumą (taukus) kylančius augštyn prie Diēvo, kaipo saldżius ir priimtinus paaukavimus, bēgyje tų trijų ir pusēs metų musų Viešpaties tarnystēs. Jie gerai żinojo kad su juo visuornet Tēvas gerai sutiko. Jie żinojo iš to ką jie regējo "Kieme" (kune) kad jis buvo priimtinas, nors jie negalējo matyti tos aukos jos puikybēje ir tobulume, tokios kaip ji pasirodē Jehovos akyse (Šventojoj), kaipo saldus rukylas ant "Auksinio Altoriaus."

Ir toms dviems ugnims dēgant ("Kieme, taukams," o ^"Šventojoj" "rukylos,^" ir jų kvapui iškylant sykiu) dar yra kita ugnis "uż Kiemo." Ten ta mēsos kruva (kunas) buvo išgaišinta. (27 eilē) Šitaip buvo perstatytas Jēzaus darbas kaip svietas ant to żiurējo. Jiems išrodē paiku kad jam reikēj o savo gyvenimą praleisti paaukavime. Jie nemato reikalo jai kaipo išpirkimo mokesčiui, ir nematē tos dvasios paklusnumo kurį ji taip vertē, taip kaip Tēvas tą matē. Jie nēmato musų Viešpaties meilingus tobulumus ir savę użsigynimus, taip kaip tikētoj ai tą matē (tiē, kurie randasi "Kiemo" stovyje) . Ne matē, ir iki šiai dienai nemato jamē savo tobulystēs paveikslo didvyrį ir vadautoja: jie matē tik tokius elementus jo charakteriaus, kuriuos jie paniekino uż silpnus, nes jie ne buvo padējime jį mylēti ir godoti. Jiems jo auka buvo papiktinimu, papeikimu: jis buvo papēiktas ir atmestas nuo żmonių ir jie paraudonavo ir paslēpē savo veidus nuo jo, taip kaip ir typoje, Izraēlitai nusikreipē pasipriklinime iš smarvēs degančio lavono.

[64] Todel mes matom, kokiu budu Jēzaus gyvenimas per tris ir pusę metų, pripildē visus tris iš tų paveikslų: Jo paaukavimas tobulos żmogystēs, buvo akyse svieto, paikystē ir pasibiaurējimas; akysē tikinčiųjų buvo,priimtina auka Dievui; o Jehovos akyse buvo "saldus kvapas." Jie visi sykiu pasibaigē ant kryżiaus. Jautukas buvo visiškai sunaudotas, taukai visi sudeginti, o rukyla visa paaukauta, tada kaip Jēzus šaukę, "Atlikta!" ir numirē. Šitaip żmogus Kristus Jēzus pats savę atidavē atpirkimui uż visus.

Rukyla nuo "Auksinio Altoriaus" kuri ējo pirm jo ir buvo užganēdinančia, Vyriausis Kuni­gas įejo po antrosios "użkabos" į "Švenčiausią." Panašiai su Jēzumi: pēr tris ir pusę metų bebudamas priimtinas, rukyla "Šventojoj" tame pasišventime ir dvasiškai atgimdytame padējime, jis įējo už "Antrosios Użkabos," mirties. Tris dienas jis buvo po tos "Užkabos," mirtyje; tada jis prisikēlē tobulystēje dieviškosios prigimties anapus kuno, anapus Użkabos, "Tikrasis paveikslas Tēvo esybēs." Jis buvo "numarintas kune bet gyvas darytas dvasioioje” "pasētas prigimtas [žmogiškas] kunas, o prikeltas dvasiškas kunas. Šitaip musų Viešpats pasiekē "Švenčiausiąjį" padējimą, tobulystē dvasiškos esybēs, savo prisikēlime. — 1 Pet. 3:18; 1 Kor. 15:44.

Pasekančiu darbu buvo pristatyti kraują suderinimo (14 eilē), kaipo tą musų išpirkimo mokestį — Dievui, ant żmogaus labo — nes "Jųs esate atpirkti per brangų kraują (paaukautą gyvastį) Kristaus." — 1 Pet. 1:19. Kunigas po veido Jehovos, perstatyto per viršgamtišką šviesą, vadinama šekinah tarpe Cherubu, ant "Malonēs Sosto," — šlakstē ant ir prie Malonēs Sosto. Panašiai ir musų Viešpats Jēzus po keturias-dešimts dienų użżengē ant aukštybių, "idant ten pasirodytų po veidu Dievo uż mus," ir pristatē savę del musų labo, ir kaip kaina musų išpirkimo, ta vertē ir nuopelna.s aukavimo ką tik atliktas ant Kalvarijos. — Ebr. 9:24.

Antra Suderinirmo Auka.
Viešpaties Ożys.

Dabar mes paliektame Vyriausį Kunigą prie "Malonēs Sosto" ir einame laukan į Kiemą užtēmyti kitą darbą. Mes citojame 3 Moż. 16 perskyrime:

"Ir jis tur nuo susirinkimo vaikų Izraēl imti du ożiuku aukai uż griekus ir tuo du ożiu ēmęs tur statyti po akių Dievo ties durimis šētros susirinkimo. Ir Aaronas tur burtą mesti ant tų dviejų ožių; viēna burta Viešpačiui Dievui, o antrają išleidimo (valnam) ožiui. Ir Aaronas tur tą ożį ant kurio Viešpaties burta puola paaukau ti aukai uż griekus. Bet tą ożį ant kurio valnoji burta puolē jis tur gyvą po akių Viešpaties statyti kad ji suderintų, ir te paleidżia tą valnajį ožį puščią." — Eilēs 5-10.

Tie du ożiai paimti iš Izraēliaus ir įvesti į "Kiemą," typavo arba perstatē visus tuos, kurie, ateidami iš svieto ir priimdami Jēzaus atpirkimą, pilnai pašvenčia savo gyvastis net ant mirties, ant Dievo tarnystēs, bēgyje šio Evangelij os amżiaus. Pirmiausiai paimti iš "Stovyklos" arba svietiško stovio, "griēšnus, kaip ir kiti," jie buvo vedami į "Kiemą," į tįkējimą arba išteisintą stovį. Ten jie savę stato po akiū Dievo [66] (perstatyta per tai, kad ożiai, buvo ties durims Šētros), geisdami buti numirusiais su savo išpirkēju, Kristu Jēzu, kaipo żmogiškos esybēs; ir įeiti į dangiškus arba dvasiškus padējimus taįp kaip jis įējo: iš pirmo, dvasiškai — atgimdytą stovį dvasiško proto, antras, dvasiškai — gimusio stovį dvasiško kuno —atsakančiai per statytų "Sventojoj" ir "Svenčiausioj."

Bet musų Viešpats sako, kad nevisi kurie sako Viešpatie, Viešpatie įeis į tą Karalystę; taip ir tas typas parodo kad keli kurie sako, "Viešpatie, aš pašvenčiu savo visą," pażada daugiaus ne kaip jie gal atlikti. Jie neżino ką jie priżada, arba kiek save użsigynimo ar išsiżadējimo tai kaštuoja, imti kryżių dievišką ir sekti pēdomis to žmogaus Jēzaus [jaučiuko] — "išeiti su juo uż stovyklos [ant visiško paniekinimo żmogiškos vilties ir tt.] nešdami apgēdinimus su juo." — Ebr. 13:13.

Sioje dviejų ożių typoje, abidvi klesos tų kurie padaro derējimą numirti su Kristumi yra perstatytos: tie kurie tikrai seka jo pēdas, taip kaip jis paliko mums paveizdį, ir tie kurie, "del baimēs [šios] mirties yra visame savo gyvenime paduoti nelaisvēn." (Ebr. 2:15.) Pirmoji klesa yra "Viešpaties ożys," antroji yra "išleidimo ożys." Abudu šios klesos ożiu, kaip mes pamatysime, dalyvaus suderinimo darbe atvedime pasaulio tobuloje vienybēje su Dievu ir jo Įstatymais, tada kaip šita "Diena Suderinimo," arba Evangelijos amżius, pasibaigs. Bet tiktai pirmoji klesa, "Viešpaties ożys," kurie seka savo vadautoją, yra dalis "aukos uż grielus," ir pabaigoj nariais jo garbingojo kuno.

Metimas burtų pamatyti katras ożys bus [67] "Viešpaties ożys" ir katras "išleidimo ožys," nurodo kad Dievas netur pasirinkimo katras iš tų kurie savę pristato laimēs laimējimą. Tas parodo kad Dievas savarankiškai nepaskiria kurie iš tų pasišventusių turēs pastoti dalyvųs dieviškosios prigirnties, ir draug-paveldētojais su Kristumi musų Viešpatimi, ir kurie ne. Tie kurie kenčia su juo, karaliaus su juo: tie kuriems pasiseka išvegti ugningus bandymus, nusileidżiančiu budu, tie ir prasišalina draug-paveldējima garbēje. — Rom. 8:17.

Kiekvienas tikētojas, kiekvienas išteisintas (Levitas) "Kieme," kuris save pristato Dienoje Suderinimo, Evangelijos amżiuje yra priimtinas kaipo auką — Dabar yra tas priimtinas laikas. Ir tas kursai laiko savo suderējimą atliekta pasiaukavimą yra typiškai perstatytas per "Viešpaties ożį." Tie kurie nesuteikia noringą pasiaukavimą, "mylēdami dabartinį svietą,^" yra perstatyti per "išleidimo ożį."

Sugrįžimas prie Vyriausio Kunigo: Po apšlakstymo "Malonēs Sosto" (tikriau, Suderinimo vieta, arba kur permaldavimas yra atliktas) su krauju jaučiuko septynius sykius (tobulai), "Tada jis tur papiauti ožį aukai uż griekus, tai yra uż żmones, ir įnešti jo kraują, uż Użkabos, ir daryti su tuo krauju taip kaip jis darē su krauju jaučiuko, ir šlakstyti tą ant Malonēs Sosto ir prie Malonēs Sosto." (eilēs 14 ir 15.) Żodżiu sakant, viskas buvo padaryta su jaučiuku, buvo atkartota su "Viešpaties ożiu." Jis buvo papiautas per tą patį Vyriausį Kunigą; jo kraujas buvo panašiai šlakstytas; jo taukai, ir tt., buvo sudeginti taipgi ant altoriaus "Kieme" (Yra svarbu patēmyti kad pirmos klesos jautukas yra visuomet [68] labai riebus, o ożys yra labai liesas (kudas) gyvulys. Taip ir musu, Viešpats Jēzus kurį jautukas perstatē, buvo labai bagotas taukais uolumo ir meilēs savo pasiaukavime, pakol jo pasekējai perstatyti per ożį, yra liesųs palyginant.) Kunas "Viešpaties ożio" panašiu budu buvo sudegintas, kaip ir jaučiuko "uż stovyklos."

Apaštalas Povilas aiškina, kad tiktai tie gyvuoliai kurie buvo aukomis uż griekus buvo deginami lauko pusēj [uż] stovyklos. Po to jis prideda, "Eikim ir mes, pas jį uż stovyklos, nešdami gēdą su juo. "(Ebr. 13:11-13.) Šitaip yra parupintas neużginčyjamas prirodymas ne tiktai apie tai kad pasekējai Jēzaus yra perstatyti per "Viešpaties ożį," bet lygiai ir jų aukas, kurios yra priskaitytos prie jų Galvos, Jēzaus, sustato dalį aukos uż griekus svieto. "Apgēdinimai tų kurie tavę apgēdino użpuolē ant manęs." — Ps. 69:10.

Taip kaip su jaučiuku taip ir su ożiu aukoje uż griekus : deginimas "uż stovyklos" perstato nepaguodone su kokia żiuri tie, kurie yra uż stovyklos — reiškia kurie nēra susiderinę su Dievu — neištikimi. (1) Tie kuriē pripażįsta auką Kristaus kuno sulig dieviška regējimo taška, kaipo saldų kvapą Dievui, persiverżentį net iki Malonēs Sosto, tokių yra mażai — tiktai tiē kurie patįs randas "Šventoj" "iškelti su Kristumi dangiškame gyvenime." (2) Tie kuriē pripażįsta auką šventųjų, perstatyta per taukus "Viešpaties ożio" aukai uż griekus ant Varinio Altoriaus, ir kurie pripażįsta jų savę-išsiżadējimus kaipo priimtinus Dievui, yra didesnio skaičiaus visi tie kurie randasi ant "Kiemo" stovyje išteisinimo, vadinami — "tikējimo šeimyna." (3) [69] Tie, uż stovyklos, kurie mato tuos paaukautojus ir jų savęišsižadējimus tiktai kaip sudeginimą "nevalumų ir atmatų żemēs" ta yra klesa toi nuo Dievo — jo "neprieteliais per savo piktus darbus." Jie yra tais apie kuriuos musų Viešpats išaukšto pasakē, "Jie visokį piktą apie jus kalbēs del manes, meluodami."

Kokiasgi lekcijas šitie daiktai mokina? Jie mokina, kad ikitol, ikikoi mēs patįs esam tikraisiais pasiaukautojais "Šventojoj," arba tikrais nariais "tikējimo šeimynos" "Kleme," mes ne busime šmeiżējais nē vieno tų kurie pasiaukauja šiame laike. Ir mes ne busime apjakinti per piktenybę, nēapkantą, pavydą ar barnį — tiek kad nebe matytume tų aukautojų, kuriuos Dievas priima. Ką tada sakysime apie tuos, kurie buvo sykį "Broliais," dalininkais tų pačių aukų ir aukautoj ais ant to paties "Auksinio Altoriaus," ir nariais karališkos kunigijos rēdos, o taip persimainę, ir likosi taip pripildytais priešingos dvasēs, kad jie gal piktai kaibēti, nuoiatai apie savo draug-kunigus! Mes ištikro turime "baimę" turēti apie juos (Ebr. 4:1.) todel kad jie — apleido "Šventąją," ir "Kiemą," ir išējo laukan visų giminingumų su Dievu į "giliausią tamsybę." Mes privalome daryti viską kas musų galybēje yra juos sugrążinti ( Jok. 5:20); bēt nē jokiose aplinkybēse mes neturim aplēisti "Švēntą" ir atiduoti piktą uż piktą, šmeiżimą uż šmeiżimą. Nei kokiu budu; bet visi kurie nori buti ištikimais żemesniais kunigais, tur sekioti pēdas to didżio Vyriausio Kunigo ir mylēti savo neprietelius ir daryti garą tiems, kurie juos persekioja. Jiems privalo kopijuoti jį "Kursai lojojamas neatlojojo, ir kēntēdamas ne keikē; bet atsidavē [70] savę tam kursai teisina (sudija) teisingai."— 1 Petro 2:23.

Viešpaties ożys perstatē visus iš Viešpaties "mażojo burelio" ištikimų sekiotojų. Jie visi yra lygųs; jie visi ateina tuo pačiu "siauru keliu;” todel kas yra priskaitoma visam bureliui, yra teisingai priskaitoma kożnam iš jų. Todēl tas "Viešpaties ożys" żenklino kožną vieną ir jo auką, išskiriant tik tą kad visas tas burys tur buti użbaigtais ir jų aukos pabaigtos pirma negu "kraujas" ożio (kuris perstatē visą kuną Kristaus) butų statytas ant "Malonēs Sosto."

Kraujas buvo šlakstytas ant ir ties "Malonēs Sostu" żymēje kryżiaus, viršus arba galva to kryżiaus buvo ant Sosto Malonēs. Šiteip yra parodyta per parašą "Jis tur šlakstyti savo pirštu ant Malonēs Sosto rytų link [ties "użkaba"] ir ties [skersai, ir prie] Malonēs Sosto." Sitokiu budu buvo užbaigta auka uż griekus Izraēlio, jautukas buvo del żemesniųjų kunigų, arba Vyriausio Kunigo "Kuno," ir uż Levitus, tos "tikējimo šeimynos" dabartinio amżiaus o ożys buvo auka uż griekus "żmonių," Izraēlio, kurie typavo visą pasaulį, tuos kurie po ateities żinojimo ir progų stosis żmonēmis Dievo.

Tokiu budu mes matome aiškiai, kad visas šis Evangelijos amżius yra amżius kentējimų ir mirties, dei tu kurie paaukauja savo żmogišką, żemišką prigimtį, kad stotųs dalininkais dvasiškosios prigimties. Tuojaus po to kaip auka Jēzaus del labo jo "kuno" ir "namų" buvo użbaigta ir pristatyta Tēvui po jo użżengimo, paliudyjimas darodantis kad Tēvas priēmē auką buvo atsiųstas — kuriuomi buvo Sekmininis (panardymas) krikštas ant perstatytojų, jo Bażnyčios, [71] jo kuno ir jo namų, Tuomet jo patepimas, šventoji dvasia atējo ant Bażnyčios (symbolizuota per šventą patepimo aliejų) ir vis dar besitęsia ant gyvųjų narių Vyriausio Kunigo kuno, ir nereikalauja atkartojimo; nes kiekvienas panardytas Kristuje, kaipo narys jo kuno, yra per tai panardyti į šventą, dvasę, į dvasę kuri gyvais padaro kożną sąnarį to kuno.

Šitas suteikimas šventos dvasēs buvo żenkias, Dievo priēmimo tų tikētojų Jēzuje jau pa­sišventusių ir laukiančių taip kaip jiems buvo primokinta per Viešpatį, jie laukē Tēvo priēmimo jų aukos (priimtinos tame Mylimame) ir jų atgimdymą į sunus per dvasę priēmimo. Atējimas tos Šventos Dvasēs, Dievo galybēs arba "rankos," per Sekmines, buvo parodytas typoje (eilē 15) per tą, kad Vyriausias Kunigas atējo prie durių Šētros ir użdējęs savo rankas ant "Viešpaties ożio" jį papiovē. Lygiai kaip dvasia Tēvo pagelbējo Jēzui išpildyti viską kas buvo perstatyta per papiovimą jaučiuko, taip ir ta pati dvase, gaiybē arba įtekmē Dievo, dvase arba įtekmē Teisybēs, pēr Kristų, ant "Viešpaties ożio" klesos, pagelbsti jiems savę nukryżiuoti kaipo żmonēms — papiauti tą ożį, savo pagadintąją valią — del vilties pażadētos garbēs, godonēs ir nemarumo tos dieviškos prigimties, kaipo "Naujų Sutvarų Kristuje."

Kaipo pavizdį imkim Apaštalą Povilą, jis budamas pripildytas dvasēs savo Vadautojo ir Galvos, skaitē visus daiktus uż blēdį ir purvą idant galētų laimēti [vietą jame, jo draugystēje] Kristų ir butų rastas jame. Įkvēptas su šita vilčia ir dvase jis pasakē: "Aš [naujasis sutvaras] gyvenu, vienok ne aš [senasis sutvaras, perstatytas [72] per tą pasišventusį ożį]." Tas jau buvo sudeginamas su apgēdinimais ir paniekinimais svieto — lauko pusēj stovyklos. Povilo żemiškieji patraukimai ir jiegos jau visi buvo statyti po akių Dievo kaipo gyva auka. Jau Kristus gyveno jame, ta viltis garbēs — Kristaus protas, ir jis nukryżiavojo ir laikē pakastą savo pagadintąją ir išteisintąją prigimtį ir jos valia.

Jis tikrai buvo ant svieto, o svieto jis nebuvo; ir iki tokio laipsnio jis tą išpildē kad jis galējo pasakyti: "Ta gyvata, kuria aš dabar gyvenu, aš gyvenu per tikējimą Sunaus Dievo." (Gal. 2:20.) Taip, per tikējimą jis buvo paskaitytas "Nauju sutvaru," kuriam priguiēj o didi ir brangųs żadējimai dieviškos prigimties, jeigu tik bus ištikimu. (2 Petr. 1:4.) Jis gyveno "Šventosios" stovyje, penējos su "šventaja duona," ir buvo nuoiatai apšviestas šviesa "Auksinio Altoriaus." Tokiu budu aprupintas žinojimu ir stiprumu, jis galējo aukauti "rukylą" priimtiną Dievui per Jēzų Kristų; kitais żodżiais tariant, Apaštalo Povilo auka buvo priimtina Dievui, todei kad jai buvo prirokuotas Jēzaus nuopelnas. Tokiu budu jis laikē tą ożio prigimtį visuomet paaukautą; ne tiktai ką jis laikē kuniškąją valią numirusią, bet tiek kiek galima jis laikē savo kuną "po," t. y. paduotą po naujosios valios. Panašiai tie pątįs dalykai yra daromi per kitus sąnarius tos "Viešpaties ożio" klesos, nors ir kiti nēra tiek plačiai pażįstami. Povilo auka išdavē labai daug kvepsnio; jo auka buvo labai saldaus kvapo Dievui, o taip kaip ir musų ta buvo priimtina Dievui, ne del savo paties vertumo, bet todel kad buvo paaukauta ant dalyvavimo Kristaus [73] nuopelno, to Atpirkējo, arba "Auksinio Altoriaus."

Tas ożys pripildē tą kas buvo pasilikęs iš aukos uż griekus, užbaigę auką pradētą per jaučiuką, taip ir "mażasis burelis," pasekdamas Jēzui, "atpildo tą kas pasiliko iš vargų Kristaus." (Kol. 1:24.) Ne kad musų aukos yra ištikro kokios vertēs, taip kaip buvo musų Viešpaties, nes jis tiktai vienas buvo tobulas ir tinkamas atpirkimui arba aukai uż griekus: priimtinumas musų paaukavimų ateina per prirokavimą mums jo nuopelno, kuris mus pirmiausiai išteisina: ir tada iš malonēs katra mums daleidżia paaukauti tą išteisintąjį savę su musų Viešpaties tobulaja auka, mums, kaip nariams jo kuno yra daleista dalyvauti kentējimuose Kristaus, idant mes pabaigoj galētumēm daiyvauti taipgi jo garbēje — be dalyvaujant jo ateities darbe palaiminimo visos żmonijos su atitaisymo privilegijoms ir progoms.

Ta valanda kaip kada ateis kada auka paskutinių narių to "Viešpaties ożio" bus sudeginta ir auka uż griekus ant amżių apsistos. Apie tai kad mes dabar gyvename pabaigoje "Dienos Suderinimo" ir kad dabar yra paaukavimas paskutinių narių "Viešpaties ožio" klesos, mes tvirtai tikime sulig darodymais kitur paduotais. Neużilgo paskutiniai nariai šios klesos, Kristaus kuno, įeis uż antrosios "Użkabos"— uż kuno — tobulystēje dvasiškos prigimties, kuri jau prasidējo musų naujame prote arba mintyje, kurią vadiname valia dabar jau valdančią jų mirtinus kunus. Ir dar to negana, bet tokiems ištikimiems yra pażadēta pati aukščiausioji iš dvasiškų prigimčių —"dieviškoji prigimtis."— 2 Petr. 1:4.

[74] Perējimas uż antrosios "Użkabos" reiškią tą patį kunui, ką reiškē Galvai: reiškia tą patį pristatyme kraujo ożio, ką reiškē pristatyme kraujo jaučiuko. Kunas Kunigo beeidamas po antrosios "Użkabos," nešdamas kraują ożio, perstatē perējimą kuno Kristaus visiškai uż żmogiškų padējimų tobulystēje dvasiškos prigimties; tada kaip mes busime lygųs Kristui Jēzui, kuris dabar yra "tikras paveikslas Tēvo esybēs." O kokia laiminga viltis! "Aš sotus [użganēdintas] busiu kada pabusiu (pagal tavo veidą) tavo lygybēje," buvo pranašiškai kalbētą apie Jēzų; o kiek išaukštintas yra tas pażadējimas "mes busime jam lygųs!" — Ebr. 1:3; Rom. 8:29; Ps. 17:15; 1 Jono 3:2.

Jaigu tik mes galime laimēti tą laimējimą del kurio mes bēgam, tada sakykim —

"Prapulk tu visa godonē paiki,
Viską geidēm ar żinojom ant żemēs:
Kiek aukštą dabar tur im stovį —
Dangiškus vaizdus turime mes.

Kada jau "Švenčiausia" bus pasiekta, tada darodymas pasiaukavimo kuno "uż żmones," bus pristatytas, taip kaip buvo pażenklinta per ożio kraują šlakstytą ant "Malonēs Sosto." "Ir taip tur jis švenčiausią [šventą vietą, żiurēk ant 13 pusl. išnašoje] suderinti nuo nečystybēs vaikų Izraēl ir nuo jų perżengimo visuose jų griekuose, ir jis taip tur daryti susirinkimo šētroj, nes jie nečysti yra, kurie aplinkui yra." — 3 Moż. 16:16.

Pristatytasis kunas bus priimtas "uż żmones," lygiai kaip kunas musų garbingojo Vadautojo buvo priimtas "uż jį [jo kuną], ir jo namus [namai tikējimo]." Tokiu budu suderinimo [75] darbas użsibaigs. Griekas ir pasmerkimas bus visai išgydytas visiems, ir tas didis darbas kuris duos pąsąuliui tą prakilnę pasekmę to suderinimo umai  paseks — lygiai kaip Sekminių palaimą atējo ant "kuno" ir jos atspindulio įtekmē atējo ant "namų" arba tos "šeimynos," umai tuoj po priēmimo Jēzaus aukos — po to kaip jis perējo uż "Użkabos" kuno ir  pristatē musų atpirkimo auką Dievui.

Apšlakstymas visų daiktų krauju, rodē kad "kraujas" yrą pilnas użganēdinimas, ir dar parodē kad darbas atliktas ant "ożio paleidimo," kuris buvo sekančiu, ne buvo dalis aukos uż griekus, ir ne buvo reikalautas użbaigti "suderinimą." Ir todēl mes turime jame pąmatyti kokį kitą tikslą ir żenklinimą.

Atleidimo ożys.

"O pabaigęs suderinimą Šventos [Švenčiausios] ir susirinkimo Šētros [Šventos] ir Altoriaus ["Kiemo"] ir aną gyvąjį ožį tur atgabenti; ir tur Aaronas savo abi rankas użdējęs ant gyvojo ożio [atleidimo ożio] galvos išpażintį ant jo visus nusiżengimus vaikų Izraēl [kurie żenklino pasaulį], ir visų jų perżengimus visuose jų griekuose, ir juos ożiui ant galvos dēti, ir ji per vyrą čia esantį [bile kurį żmogų] išsiųsti į puščią. — Eeilēs 20-22.

Kaip jau pirma išreiškēm, kad mes manom tą "atleidimo ożį," kuris buvo del aukos pristatytas su Viešpaties ożiu, bet neištesēj o pasiaukauti, ir sekti taip kaip jam jautukas buvo palikęs pavizdį, perstatē klesą Dievo żmonių, kurie padarbas [75] użsibaigs. Griekas ir pasmerkimas bus visai išgydytas visiems, ir tas didis darbas kuris duos pasauliui tą prakilnę pasekmę to suderinimo umai  paseks — lygiai kaip Sekminių palaima atējo ant "kuno" ir jos atspindulio įtekmē atējo ant "namų" arba tos "šeimynos," umai tuoj po priēmimo Jēzaus aukos — po to kaip jis perējo uż "Użkabos" kuno ir  pristatē  musų atpirkimo auką Dievui.

Apšlakstymas visų daiktų krauju, rodē kad "kraujas" yra pilnas użganēdinimas, ir dar parodē kad darbas atliktas ant "ożio paleidimo," kuris buvo sekančiu, ne buvo dalis aukos uż griekus, ir ne buvo reikalautas użbaigti "suderinimą." Ir todēl mes turime jame pamatyti kokį kitą tikslą ir żenklinimą.

Atleidimo ożys.

"O pabaigęs suderinimą Šventos [Švenčiausios] ir susirinkimo Šētros [Šventos] ir Altoriaus ["Kiemo"] ir aną gyvąjį ożį tur atgabenti; ir tur Aaronas savo abi rankas użdējęs ant gyvojo ożio [atleidimo ożio] galvos išpażintį ant jo visus nusiżengimus vaikų Izraēl [kurie żenklino pasaulį], ir visų perżengimus visuose jų griekuose, ir juos ożiui ant galvos dēti, ir ji per vyrą čia esantį [bile kurį żmogų] išsiųsti į puščią. — Eeilēs 20-22.

Kaip jau pirma išreiškēm, kad mes manom tą "atleidimo ożį," kuris buvo del aukos pristatytas su Viešpaties ożiu, bet neištesēj o pasiaukauti, ir sekti taip kaip jam jautukas buvo palikęs pavizdį, perstatē klesą Dievo żmonįų, kurie padarē [76] derējimą tapti numirusiais svietui ir pašvęsti savo išteisintą żmogišką prigimtį, bet negal išpildyti savo suderētąsias aukas. Šitas "ożys" ne perstato "tuos, kurie traukiasi atgal į prapuolimą," tuos kurie kaip kiaulēs sugrįżta ir voliojasi purvuose grieko (Ebr. 10:39; 2 Pet. 2:22), bet perstato klesą, kurie nor išvengti grieką, nor gyventi morališkai, ir garbinti Viešpatį; o vienok taipgi jieško garbēs ir prielankumo iš svieto, per tą jie yra laikomi atgal ir nepildo paaukavimo żemiškų tiesų tarnystēje Viešpaties ir jo dalyke.

Ta "atleidimo ożio" klesa użsilaikē per visą šį Evangeli jos amżį Vienas ožys ir darbas atliktas ant jo pabaigoj "Suderinimo Dienos," abelnoj prasmēj perstatē kiekvieną asmenį tos draugystēs šio amžiaus, o ypatingai jis perstatē narius tos klesos gyvenančius pabaigoj pasiaukavimo amżiaus. Pażiurēkime pirmiausiai ant Dievo veikimo su nariais tos draugystēs, kurie bus gyvi kada darbas paaukavimo uż griekus bus użbaiktas — reiškia pastarieji nariai "atleidimo ożio" draugystēs arba pulko, ir tada matykim kokiu budu typos pritinka tiems pirmesniems nariams tos pačios klesos.

Atsiminkime kad mes dabar turim darbą su ateities dalykais, kurie bus po "aukų uż griekus." "Viešpaties ożys" dar  nēra visiškai sudegintas, ir kaip pasekmē "mażasis burelis," perstatytas per kuną Kunigo, dar nēra perējęs už antros "Użkabos" padējime dvasiško tobulumo; o ypatingasis darbas su gyvąjį "atleidimo ożį" ne prasidēs pirm to.

Kita dalis Šv. Rašto, k. a. (Apr. 7:9; 13-17 ir 1 Kor. 3:15) parodo mums kad bus koksai "didis [77] burys" įstojęs bēgimą del brangiojo laimējimo draug-paveldējime su Jēzumi šiame amżiuje, ir kuris neištesēs "taip bēgt" kad tą laimēti. Tie, nors ir jie bus "atmestieji" nuo to laimējimo (1 Kor. 9:27), vienok yra paduoti po Viešpaties meilēs; nes jie širdyje yra draugais teisybēs o ne grieko. Todēl savo parupinime, Viešpats leis jiems pergyventi "didżius vargus," ir tokiu budu jis ant jų atliks "išgaišinimą kuno, kad dvase butų išgelbēta dienoje Viešpaties Jēzaus." (1 Kor. 5:5.) Jie pašventē savo išteisintąją żmogiškąją gyvatą, ir Dievas priēmē tą pasišventimą ir paskaitē j uos pagal jų derēj imą, numirusius kaipo żmogiškas esybes, o gyvus kaipo naujus — dvasinius — sutvarus. Bet per jų neištesējimą išpildyti savo sutartį savępasiaukavimo, jie patįs savę prašalina nuo "Karališkos Kunigijos," — nuo draugystēs kuno Kristaus. "Kiekviena šaka manyje kuri vaisiaus neneša, jis atima." — Jono Ev. 15:2.

Tokie randas apgailētiname padējime: jie stokuoja laimēti laimējimą, ir todēl negal įgyti dievišką prigimtį; ir negal gauti atitaisymą prie tobulos żmogystēs sykiu su żmonija; nes savo pasišventime, visos żmogiškos tiesos ir privilegijos buvo išmainytos ant dvasiškų, ir ant tos progos lenktyniuoti arba bēgti del dieviškos prigimties. Bet nors ir jie nēra ištikimi ir nēra pergalētojai, Viešpats juos myli, ir išgelbēs juos kurie dēl baimēs mirties (baimēs paniekinimo — baimēs apgēdinimo iškentētos jautuko ir ożio anapus "Stovyklos" puščioj e, tame atskirtame ir numirusiame stovyje) buvo paduoti visame savo gyvenime nelaisvēje — nelaisvēje baimēs żmonių ir żmogiškų tradicijų ir kalbų, kurios [78] visuomet atnešą żabangą, ir laiko atgal nuo pilno paklausimo Dievui, net iki mirties. —Ebr. 2:15.

Iš mylistos Vyriaųsio Kunigo, šis didis burys tur eiti "didżius vargus" kad jų kunas butų išgaišintas. Bet tas nepadaro juos "pergalētojais" nē duoda jiems vietą kune — nepadaro juos "Jaunoju" Kristaus. Tas neduoda jiems vietos ant sosto Karalių ir Kunigų, bet vietą "prie sosto," kaip tobuloms dvasiškorns esybēms, nors ir ne aukščiauslų rēdų dvasiškų arba dieviškų. Nors, jie neturēs vainiko gyvasties, Nemarumo, vienok jaigu jie teisingai lavinsis varguose, jie pasieks padējimą "lygų aniolams." Jie tarnaus Dievui jo Namuose, nors jie ir ne bus nariai to symboliško Dievnamio kuris yra Kristus. — Apr. 7:14, 15.

Klesa, perstatyta "atleidimo ożiu," bus siųsta. Puščios stovį, atsiskyrime nuo svieto, ji ten priversta per "progą turintį żmogų" — reiškia neprielankumu aplinkybēs — o ten jie bus šveičiami priešo ikikol jie pażins savo niekystę, apsigavimą ir visišką bevertę svietiško pagyrimo, ikitol kol visos żmogiškos viltįs ir godulystēs numirs, ir jie bus gatavais sakyti, te buna Dievo valia, o ne musų! Svietas yra visuomet pasirengęs išjuokti ir išmesti baustą ir vargintą, nors ir jų prigavingi šypsai ir jų tušti guodojimai yra nuoširdżiai priimti. Kunas to, "atleidimo ożio" ne buvo degintas puščioje: vien tik auka uż griekus (jautukas ir "Viešpaties ożys") buvo deginti (Ebr. 13:11.) Deginimas aukos uż griekus perstatē nuolatą ir neatlaidų nuolankumą karštame mēginime kentējimų šitų klesų — "ištikimų [79] [noringų pasiaukautojų] iki mirties." Abi klesos kenčia vienodai iki mirties, żmogiškos valios ir kuno; bet pirmoji klesa miršta noringai: jie yra sudeginti per nuolatą nukryżevojimą kuno, kaip jau buvo parodytą per symbolą ugnies, nuolatai degančios kol nieko neliko kam be degti. Antroji klesa yra išsiųsta į puščią kad mirtų ten be savo noro. Jų mylējimas pagyrimo ateinančio iš svieto prapuola su svieto atmetimu ir paniekinimu ir apjuoka; ir tuo tarpu jų dvasiška naujoji prigimtis tarpsta ant gyvatos. "Viešpaties ożio" klesa paguldo savo żmogišką prigimtį noringai, per dvasę Viešpaties ir pagelbą pasiaukavime, laisva noringai: "atleidimo ożio" klesos kunas bus išgaišintas per dievišką parupinimą, del to kad jų dvasia butų išgelbēta.

Ne tik tai ką bus tas įżymiai atlikta neuż ilgo, prie paskučiausių narių "atleidimo ożio" klesos, bet tas pats buvo išpildyta iki kokio laipsnio visame Evangelijos Amżiuje; nes visuomet yra buvus didi klesa, kuri suteikē savo norą, ant mirties tiktai per prievartą: ir vietoje laisvanoringo pasiaukavimo, kentējo, "išgaišinimą kuno." (1 Kor. 5:5.) Klesos perstatytos per abu ožiu yra išsivysčiusios viena šalyj kitos bēgyje šio amżiaus.

Tada kaip jau visi nariai "mażojo burelio" bus perēję anapus "Użkabos," dieviškas aprupinimas arba ranka Viešpaties, paliuosuos tuos surištuosius, "kurie per baimę mirties [ant svieto], yra visame savo gyvenime paduoti nelaisvēje," atmesdami daug teorijų, išpażinimų ir žmonių tradicijų, ir didżias nominališkas bażnytines organizacijas, kuriose ir per kurias "atleidimo ożio" [80] klesos żmonēs yra laikomi, — neleisti klausyti ir pildyti balsą Viešpaties.

Įstumti į laisvę per sugriovimą "Babiliono" ir pripažindami kad jau prarado didį laimējimą, šitie "vargų šventieji"  tada išgirs balsą Vyriausio Kunigo ir atsiras įstumtais į puščios stovį atskyrimo ir kuno išgaišinimo. Niekuomet dar nēra buvęs tiek daug iš PASIŠVENTUSIŲ surištų kaip dabar; vienok buvo keli per visą tą amżių.

Visi pasišventusiej i abiejų klesų (Viešpaties ożio klesos  ir atleidimo ożio klesos) eina per didżius bandymus ir vargus; o tik per vieną klesą tie vargai yra laikomi uż lengvus vargus, ir priimti su dżiaugsmu, jiems tai yra dżiaugsmu, kad jie buvo išrasti vertais kentēti. Antrai klesai jie yra apsunkinimu, didi vargai, beveik visai be dżiaugsmo — nes yra priverstu išgaišinimu kuno. Ir palyginančiai yra skirtingi jųjų pasiulymai ir atlyginimai pabaigoj bēgimo.

Suderinimo Dienos Deginimo Aukos.

"Ir Aaronas tur į Šētrą susirinkimo ["Šventą"] įējęs nusivilkti marškinius (drobinius) rubus, kuriais apsirēdęs Šventinyčią įējo [į "Švenčiausią"] ir juos tur ten palikti; ir jis tur savo kuną vandeniu nuplauti šventoje vietoje ["Kieme"] ir savo [paprastais] rubais apsirēdyti [rubais garbēs ir grożybēs] ir išējęs aukauti savo deginimo auką ir żmonių deginimo auką, ir daryti suderinimą uż savę [kuną — Bażnyčią — tą "mażąjį burelį"] ir uż żmones" (3 Mož. 16:23, 24), taį yra tas pats suderįnimas [81] papuoštas arba pażenklintas iš kitos regējimo taškos.

Deginimo auka susidējo iš dviejų avinų (eilēs 3, 5), vienas perstatē jautuką, o kitas Viešpaties ożį. Todēl kad jie buvo abu lygųs, parodē sutartį ir vienybę aukų atliktų per Jēzų ir tuos kurie seka jo pēdoms ir rodē kad Dievo akyvaizdoje jie visi yra tik viena auka. "Nes abu, kaip tas kurs pašvenčia [Jēzus], taip ir tie pešvenčiamieji [mażasis burelis] yra visi vienu; ir del tos prieżasties jis nesigēdina juos vadinti broliais." — Ebr. 2:11.

Tas toliau yra parodytas per apsiējimo budą su kożna iš tų aukų. Avinai "deginimo aukos" buvo supiaustyti į šmotus ir numazgoti ir šmotai dēti ant altoriaus ir sudeginti — ir tai buvo deginimo auka saldaus kvapo Jehovai. Per tai kad abu avinai buvo tokiu budu vartojami, buvo parodyta, kad sąprotavime jie visi buvo dalimis vienos aukos: nariai sujungti su Galva, ir visi išvien priimtinųs, kaipo suderinimas uż żmonij os griekus — tokiu budu teisybēs pareikalavimai ant labo viso pasaulio griešnųjų buvo użganēdinti.

Kaip auka uż griekus iliustruoja pasiaukavimo mirti musų Išpirkējaus, taip deginimo auka kuri buvo sekančiu iliustravo Dievo apreikšta priēmimą tos aukos. Neużmirškime, kad tokiu budu Dievas pażenklino, kad jis ne apreikš savo priēmimo "geresniųjų aukų" uż jaučių ir ożių, ikitol kol auka už griekus nebus użbaigta, ir tikrasis Vyriausis Kunigas aprēdytas garbēje ir šlovēje savo urēdo, kurį perstatē mainymas rubų. Per tą aukavimo laiką uż griekus, jis dēvējo tiktai baltus drobinius rubus. Po to (ir paprastai) jis dēvējo [82] garbingus rubus, pażenklinančius suteikta garbe ir šlove jam. Bēgyje Evangelijos amżiaus ir pirmyn żengiančios aukos uż griekus nēra nē jokios garbēs suteikta tiems kunigams, bet pabaigoj ateina aiškiai matomas apreiškimas Dievo pagyrirno ir priēmimo jų duodant garbe ir šlove tierns kunigams, kurie pasiaukavo, ir palaiminant żmones uż kurių griekus jie suderino.

Deginimo auka buvo deginama ant altoriaus ant "Kiemo," tokiu budu mums mokina, kad Dievas apreikš savo priēmimą aukų viso kuno (Galvos ir šmotų, ar sąnarių) matant visiems kurie randas "Kiemo" padējime, butent, visiems tikētojams. Bet pirm to apreiškimo tikētojams Dievo priēmimo ir darbo, "atleidimo ożio" burys yra išsiųstas, ir rubai Vyriausio Kunigo permainyti.

Kaip baltieji rubai kurios jis dēvējo atliektant aukavimo darbą, apdengē jo kuną ir perstatē apteisinimą to kuno, jų grynumą akyse Dievo per Kristų, taip ir "rubai garbēs ir grażybēs," kuriuos jis paskiau apsivilko, perstatē garbingumus Bażnyčios stovies ir veikimo ateityje, po to kaip jau tie nauji sutvarai bus ištobulinti, kada jau jie bus parēję anapus "Użkabos." Numazgoj imas vandeniu šį sykį żenklina, kad nors ir tie baltieji rubai (prirokuotas teisingumas tam "kunui") bus dabar atimti, tai tas nereiškia vēl priskaitymo griekų, bet użbaigimą nuvalymo, padarymo tobulo to "kuno" prisikēlimo tobulume; —rubai garbēs ir grażybēs perstatē tą garbę, šlovę ir nemarumą Pirmojo Prisikēlimo ant dieviškos prigimties. Ir dar toliau mazgojimas parodo, kad griekai żmonių uż kuriuos suderinimas buvo darytas nebuvo pridēti prie arba ne suteršē grynumą kunigo.

[83] Tokiu budu pasibaigē typas išvystymo kunigijos, ir suderinimo uż svieto griekus: bet mes pasiliksime apżvalgyti kelias eilutes šiame skyriuje (3 Moż. 16 sk.) kurios nēra taip stačiai sujungtos su musų dalyku.

17 eilē. "Nē vieno żmogaus ne tur buti šētroje susirinkimo jam įeinant suderinti šventinyčioje ("Švenčiausioje"), iki jąm išeinant; ir taip tur suderinti save ir savo namus ir visą susirinkimą (draugystę) Izraēlio."

Šitie aprybuojimai yra pritaikomi tiktai šiose ypatinguose dienose, nes Apaštalas sako — "Kunigai visuomet įeidavo į pirmąją dalį Namų ("Sventąja") atlikdami tarnystę, bet į antrąją (dalį Namų — į "Švenčiausia") įējo tik vienas vyriausis kunigas, kas metą vieną kartą" šioje "Dienoje Suderinimo," kuri buvo atkartojama kas metą. —Ebr. 9:7.

Privilegijos tikrųjų Namų yra vįentįk tų kurie yra kunigais — sąnąriais kuno Vyriausio Kunigo — todēl ar dabar, budami pirmame iš tų dangiškų padējimų (dvasišką protą turinti, nauji sutvarai Kristuje Jēzuje), arba, kaip mes tikime, kad veikiai, antrame arba ištobulintame dvasiškame padējime, tai bus vienoje iš abiejų arba abiejuose atsitikimuose todel, kad mes esame Kristuje Jēzuje, naujais sutvarais — ne esam jau ilgiau żmonēs "Nes ne esate kune (żmogiškais), bet dvasēje [dvasiškį, nauji sutvarai] jei tik Dievo dvase jumyse gyvena." — Rom. 8:9.

28 eįlē. "Ir tas kursai degina juos [jautuką ir ożį aukai uż griekus] tur savo drabużius mazgoti, ir savo kuną vandeniu nuplauti, ir . . . pareiti į stovyklą."

Išrodo, kad šitas mokintu, kad kurie yra svarbiausiais įrankiais išjuokime ir išlojojime ir išgaišinime żmogystēs Jēzaus (jaučiuko) ir żmogystēs jo "mażiojo burēlio" (ożio) ne turēs ypatingos bausmēs uż tą todēl kad jie tą daro neżinojime — ir tuo pačiu laiku atliekta Dievo plianą. Jie gal nusiplauti ir buti švariais ir ateiti į stovyklą — t. y., tokiame pat stovyje kaipo likusi dalis żmonijos, iš kurių visi yra per paveldējimą griešnus, iš kurių visi yra atpirkti nuo Adomiško pagedimo ir mirties, kurie visi laukia sugrįżimą to didżiojo Vyriausio Kunigo ir tos palaimos kurį tada bus išlieta ant visų.

26 eilē. "Ir tas kursai vąlnąjį ożį paleidē, tur savo rubus mazgoti ir savo kuną, vandeniu nuplauti, ir tada pareiti į stovyklą."

Šitas mokina panašią lekciją atsinešančią į tuos kurie bus įrankiais vargų użkrētime ir išgaišinime kuno "didżiojo burio" kurį perstatē "atleidimo ożys." Jie bus dēkingi gaudami ypatingą atleidimą nuo Viešpaties uż jų piktus darbus, ir galiausiai stovēs greta su kitais żmonēmis.

Laiminimai, kurie pasekē 
"Suderinimo Dienos" aukas.

Tokiu budu żetiklinimą turinčioji "Diena Suderinimo" pasibaigē; ir Izraēlis buvo teip typiškai nuvalytas nuo griekų, ir ne buvo jau daugiau apdērktas ir atskirtas nuo Dievo, bet buvo vienu su jo. Teisybē jąu jų daugiaus ne pasmerkē, bet liepē jiems pripażinti Dievo suderintą pribuvimą tarpe jų, juos laiminti, apginti ir vesti į Kanaaną atilsies ir ramybēs.

Antitypas "Suderinimo Dienos" yra šis Evangelijos amżius, bēgyje kurio Jezus ir "jo kunas," arba Bażnyčia (delei atpirkimo ir pasekančio išteisinimo) aukauja Teisybēj, ir pilnai użganēdina Adomiškosius griekus. Kada tas sulyginimo darbas bus użbaigtas, Dievas pripażins visą żmoniją, ir użdēs savo šventinyčią tarp żmonių. Tada išsipildys tas kas buvo parašyta: "Štai Dievo šētra [Dievo Namai, pagarbinta Bażnyčia] tarp żmonių, ir jis prie jų gyvens, ir jie bus [stosis] jo żmonēs, ir pats Dievas su jais bus jų Dievu. Ir Dievas nušluostys visas ašaras nuo akių; ir mirties jau ne bus, nē raudojimo, nē rēksmo, nē skausmų ne be bus, nes pirmieji daiktai [viešpatavimas Šetono, grieko ir mįrties] yra praēję. Ir tas kuris sēdējo ant sosto, tarē, Štai Aš darau visus daiktus naujus. —Apr. 21:3-5.

Bet pakol visos šios palaimos iškils įsteigime Dievo gyvenįmo, arba šventinyčios tarp żmonių ("aš padarysiu mano kojų solēlį garbingą:" — "żemē yra mano kojų solēliu." —Iżajo. 60:13, 61:1), vienok paskui sekantis palaiminimo darbas bus atliktas iš palengva, ir reikalaus Tukstantmetinį amżiu dēl savo atlikimo; t. y., Adorniška mirtis, skausmai, ir ašaros bus veikmēje išgaišinimo, kitaip sakant bus nušluostyti arba nušluoti nuo żemēs veido. Šitas prasidēs su antru atējimu Kristaus, to Karališkojo Kunigo, bet nebus visiškai nušluoti iki pabaigai Tukstantmetinio amżiaus.

Ta pamażi veikmē per kurią żmogus bus sugrażintas prie tobulo stovies ir prie pilnos vienybēs su Jehova yra gerai iliustruota typiškuose aukuose Izraēlio, kurios buvo atliktos po "Suderinimo [86] Dienos," ir tų ąukų antitypos bus, kaip mes tuoj matysime, išpidytos bēgyje Tukstantmečio.

Tikrai išdalinti ir suprasti šitąs żenklinimą turinčias aukas, bus reikalingu pripażinti, kad Evangelijos amżius yra ta "Diena Suderinimo" prie Dievo uż visus griekus żmonijos; ir kad ty- poje visos aukos kurios atsibuvo po "Dienos Suderinimo" perstatē išsipildymus arba antitypos kurios įvyks po pasibaigimo Evangelijos amżiaus — bēgyje Tukstantmetinio amżiaus — kada visa żmonija bus suderinta su Dievu, arba stosis vienybēj e su Dievu.

Tokiu budu mes matom, kad suderinimas tur dvi dali — pirmą, Teisingumo suderinimą,, kur jau toliaus nēra pasmerkimo arba išgaišinimo, Adomui ir jo vaikams uż jo griekus; o antras yra griešninko sugrįżimas vienybēje su Dievo teisingais įstatymais, pripażinimas ir klausimas tų. Pirmas laipsnis suvienijimo arba suderinimo yra išvestas iki galo per Kunigo tarnystę "Dienos Suderinimo" aukų. Kita suderinimas pasaulio su Dievu arba atvesti pilnoje vienybēje su Dievu tiek iš żmonijos kiek bus noringų, bus atliktas bēgyje ateinančio amżiaus, per tą "Karališkąją Kunigiją," per tos pagarbintus karalius ir kunigus, pażenklintus per Możiešēs, jie bus tuom Didżiu Pranašu kurį Viešpats prikels, kad mokintų ir valdytų żmones; o jeigu jie jo neklausys jie bus atkirsti nuo gyvatos — numirs antrą mirtį. —Darb. p. 3:23.

Bet patēmykite aiškiai, kad nors ir šventiems, Jēzaus pasekējams, kąįp jau pażenklinta per "Viešpaties ożį," yra daleista dalyvauti ir bu­ti sąnariais aukos uż griekus ant żmonįjos labo, [87] nēra dēl to, kad jie butų švaresniais arba geresniais iš prigimimo negu svietas; nes visa Adomo padermē buvo pasmerkta jame; ir iš jų "nēra nē vieno teisingo, ne, nē vieno (Rom. 3:10), ir niekas negal savo brolį išvaduoti (išpirkti).— Ps. 49:8.

Jie dalyvauja aukoje uż griekus iš malonēs, idant taip darydami jie galētų dalyvauti su Jēzu priżadētą dievišką prigimtį, ir butų jo bendrais ir draug-paveldētojais. Jiems tai yra pavēlyta ir jiems pagelbēta pasiaukauti save kaipo priimtinas aukas, per Jēzaus mirties nuopelnus, kurie jiems tuoj pirmiausiai buvo suteikti juos nuvalydami ir išteisindami. Tokiu budu tas laiminimas pasaulio yra jo mirtis, per jo kuną, arba Bażnycią.

Table of Contents - Preface - Chapter 1 - Chapter 2 - Chapter 3 - 
Chapter 4 - Chapter 5 - Chapter 6 - Chapter 7 - Chapter 8 -  Index