SKYRIUS VI. Aukos pesēkiančios "Dienai Suderinimo." Aukos pasēkiančios "Dienai Suderinimo." Jos typoja Apgailestavimus, Priżadus, Suderējimus, ir tt., Bēgyje Tukstantmetinio Amżiaus. — Żmonių Deginimo Aukos. — Jų Taikos Aukos. — Ju Maisto Aukos. — Jų Perżengimo Aukos. — Vyriškos ir Moteriškos Lyties Skirtumas Apsistos, Parodyta šiose Typose.   Aųkos suteiktos Żmonių (Izraēliaųs — svieto) uż savę pačius, paskui po Suderinimo Dienos aųkų, paženklintos visatinose aukose Izraēlio, priklauso prie ateinančio amżiaus, jos tuomet bus pristatytos tai pagarbintai karališkai kunigijai. Vienok, tas jau tur mażą pradżią dabar; tokiu budu svietiškas żmogus, kuris turi daug tųrtų, yra vienoj prasmēj użveizdas Dievo daiktų, ir jis dabar gal vartoti tą "Mamoną" ir su to pasidaryti sau draugus, kad praējus viešpatavimui šētono ir prasidējus valdymui Kristaus (kurioje jau jis ne bus użveizdētoju), tie kuriems jis is tokiu budu malonę sųteikē ji laimintų. Jei svietiškieji użveizdētojai turtų (mamono arba to dievo šio amżiaus) butų išmintingais, jie elgtųs daugiausiai tokiu budų Nes kiekvienas kursai nors kaušą šalto vandens paduotų vienam mażiausiam iš šitų kunigų, todel kad jis toksai yra, neprastos nieku budu savo atlyginimo tada kaip Karalystē Kristaus bus suorganizuota ir jos valdżia prasidēs. — Luk. 16:1-8; Matt. 10:42. Aukos kurios nepriguli prie šios klesos mes vadinsime "Suderinimo Dienos aukomis," kurios [106] ilustravo teikimus ir aukas priklausančias prie Tukstantmetinio amżiaus. Taip kaip typoje, "Suderinimo Dienos" aukos buvo pirm visų kitų, ir buvo pamatu abelno atleidimo ir priēmimo pas Dievą viso Izraēliaus, jas pasekē kitos aukos asmeniškai aukautos diena po dienos, vadinamos "aukos uż griekus," "aukos uż perżengimus," "taikos aukos," ir tt., panašiai bus antitypoje. Po to kaip jau aukos šio Evangelijos amżiaus bus atvedusios "żmones," — svietą, išteisintame padējime, vis dar bus griekai ir perżengimai papildyti, kurie pareikalaus išpażinimo ir atleidimo, ir del to reikēs tų paskutinių aukų. Sųderinimo dienos aukos atleidimą Adomiškų griekų per auką Kristaus; bet bēgyje tukstantmečio, pakol nauda suderinimo bus pritaikinta svietui, pakol jie bus išpalengvo sugrążinti prie tikros tobulystēs ir gyvasties ir vienybēs su Dievu, paklaidos atsitiks uż kurias jie bus iš kokio laipsnio atsakančiais. Uż tokias jie turēs daryti kokias pataisas, sujungtas su apgailestavimu, pirma negu jiems bus galima buti vienybēje su Dievu per Kristų, tą jųjų Tarpininką. Pasišventimas teipgi bus palaikytas ateinanciame amżiuje, nors ir del prieżasties permainytos valdżios pasaulinēs, pasišventimas nebus toksai kaip dabar, reiškia ant mirties, bet priešingai, tas bus ant gyvatos; nes su pasibaigimu viešpatavimo pikto, ateina galas skausmų, sielvartos ir mirties, išskiriant piktai darančiuosius. Pasišventimas visuomet privalo buti laisva-noringas pristatymas savo jiegų, ir tas buvo perstatyta nekuriose aukose po Suderinimo Dienos. Pamatas atleidimui griekų ateinančiame amžiuje [107] bus aukos "Suderinimo Dienos," yra tinkama typoj e griešninkui atnešti kokias aukas kurios parodytų pripażinimą aukų "Suderinimo Dienos" kaipo pamatą atleidimui išnaujo griekus. Ir taip mes randame kad visi suteikimai żmonių po "Suderinimo Dienos" buvo tokios rušies kurie nurodē atgal arba pripażino aukas tos dienos. Šios aukos galējo buti iš galvijų, avių arba paukščių (karvelių arba balandżių) arba iš smulkių miltų — kiekvienas daiktas aukautas buvo paremtas ant išgalējimo aukautojo. Bēgyje tųkstantmetinio amżiaus visi żmonēs "ateis prie pażinimo Teisybēs," ir per tai prie pilniausios progos išganymo nuo prakeikimo (pasmerkimo arba bausmēs) Adomiškos mirties. (1 Tim. 2:4.) Atsiminus kad šita mirtis talpina visas ligas, ir netobulystes, po kurių żmonija dabar yra paduota, mes matom kad Dievo plianas apimą pilną sųgrąžinimą prie żmogiškos tobulystēs; tiktai tie, kurie su apsvarstymu atmes arba użsigins progų, kurias jie tuomet galēs aplaikyti numirs Antra Mirčia. Bet tobulystē ateis pamażų, ir ją pasiekti bus pareikalautas sandarbavimas griešnįko valios. Zmogui bus pareikalauta daryti visą ką jis gal, idant jam išlipti prie tobulystēs, ir gaus tiek pagelbos, kiek jiems reikalinga. Tai buvo parodyta abelnai per šias aukas: jos buvo sulyg kożno žmogaus išgalējimu. Kożnas vienas, nors ir kaip jis butų netobulas ir grieko pagadintas, jis turēs savę pristatyti Dievui, tada kaip jis ateis prie pażinimo teisybēs, aukavimas perstatē jo padējimą. Karvelis arba balandis, kuriuos biedniausieji atnešē typoje perstatē visą ką turējo išteisintas bet morališkai biednas ir pagadintas; ożys, kurį kitas galingesnis aukavo, perstatē visą to, kuris mażiau pagadintas; pakol jautukas perstatē visą tų, kurie yra pasiekę tobulumą żmogiško prigimimo. Teip kaip jautukas buvo vartojamas pażenklinti tobulą żmogystę (daųg taukų) aukos Jēzaus, o ożys (liesiausis uż kitus gyvunus) buvo vartojamas pażenklinti netobulą żmogaus prigimtį šventųjų, aukose šios Suderinimo Dienos, taip ir tie galvijai panašiai perstatē aukautojus (Izraēlį — pażenklinantį żmonįją tikinčią Tukstantmetyje) jų [108] pasišventimuose. Bet turime atsiminti kad šios deginimo aukos ir taikos aukos ateities perstatē żmones jų pasišventime — atsidavime savęs Viešpačiui. Jos neperstato aukas už griekus įgyti suderinimą, taip kaip aukos Suderinimo Dienos perstatē. Aukos uż peržengimus buvo tikresnioje prasmēje aukos uż griekus asmeniškai; bet šitos, kaip mes tuo pamatysime, buvo visai skirtingos nuo tautiškų aukų uż griekus Dienoje Suderinimo. Pabaigoj e tukstantmetinio amżiaus, kada jau tie iš żmonių padermēs, kurie norēs priimti Dievo malonę bus sugrążinti prie tobulystēs, tuomet jau nē vienas nebus tiek biednas savo išgalējime kad negalētų suteikti jautuką (żmogišką tobulystę); — neużtektinumo protiško, morališko ir fiziško gabumo. Visi bus tobųlųs żmonēs, ir jų aukavimai bus tobuli, jie patįs pażenklinti per jajutukus. Dovydas apie tai kalbēdamas sako: "Tada tau įtiks aukos teisybēs [teisingi darbai] deginimo ir čielos [tobulos] aukos; tada jie tau aukaus jaučiukus [tobulas aukas] ant tavo altoriaus." (Ps. 51:21.) Vienok yra matoma kad Dovydo kalbą netųrim suprasti reiškiančią sugrążinimą literinių, kruvinų typiškų aųkų, nes tame [109] pačiame sujungime jis sako, "Deginimo aukos tau nepatinka [buk typiškos arba antitypiškos — nes jau pilnas suderinimas už griekus buvo atliktas tame laike "vieną kartą uż visus"] ... Aukos kurias Dievas mēgsta, yra liudna dvase, sulaużyta ir sutrinta širdis. Tu Dieve nepapeiksi." Visos šios aųkos privalo buti iš laisvo noro ir geidimo aukautojo. — 3 Moż. 1:3. Użbaigimas pasišventimo buvo parodytas per mirtį tų galvijų — tai yra, kad kiekvienas narys żmonijos padermēs turi paaukauti savo valę; bet tai nereiškia išgaišinimą jo żmogiškos prigimties (sudeginimo kuno uż stovyklos) nei perkēlimą gyvasties į naują prigimtį — į "Švenčiausią." Vieni kunigai tik ten įeina, kaip jau parodyta Suderinimo Dienos aukomis. Ne: bet jiems pasišventus, jie bus priimti kaipo žmogiškos esybēs, ir tokiais jie bus tobulinami, — nes jų gyvastis, kaipo tokių, buvo išpirkta per Vyriausį Kunigą, kurio sanariuose yra perstatyta visa pergalinti Bażnyčia. Pasišventimas perstato apiprekiavimą atpirkimo ir sutarimą aukautojų su Dievo Įstatymais kaipo sąlygas, ant kurių jie galēs amżinai gyventi, vienybēje ir po jo malonēs. Żmonių Deginimo Aukos. Deginimo aukos kunigų turējo buti nuolatai laikytos ant altoriaus, ir ugnis neleista użgesti. "Šitas yra prisakymas deginimo aukos; tai yra deginimo auka todel, kad deginama ant altoriaus per visą naktį iki rytui, ir to altoriaus ugnis tur degti... ir netur użgesti, ir kunigas tur malkas ant to deginti kożną rytą, ir deginimo [110] auką ant to tvarkingai użdēti... Ugnis tur nuolatai degti ant to altoriaus; ir netur niekuomet użgesti." 3 Moż. 6:9,12,13. Tokiu budu buvo perstatyta kiekvieno aukautojo mintyje, kad altorius jau buvo pašvęstas arba paskirtas, ir kad jų aukos bus priimtos todel kad Dievas priēmē aukas Suderinimo Dienos. Ant šio altoriaus Izraēlitas atnešē savo laisva-oringą suteikimą, kaip yra aprašyta 3 Moż 1 sk. Ta buvo atlikta paprastu budu, gyvuolys buvo sukapotas, šmotai pridēti prie galvos ant  altoriaus ir visiškai sudegintas, ir tai buvo auka saldaus kvapo Viešpačiui. Šitas tarnauja pażenklinimui dēkingų maldų Jehovai — pripażinimą jo mylistos, išminties ir meilēs, kaip tai buvo apreikšta sulaużytame kune Kristaųs jųjų išpirkimo. Żmonių Taikos Aukos. Šitos aukos turējo buti iš bandos arba avių; ir jas galējo suteikti išpildyme prižadų arba derējimo, arba kaipo noringas "dēkavonēs aukas." Dalis iš tų turējo buti nunešta pas Jehovą per paaukautojį. —"O jis pats tur atgabenti auką Viešpačiui, butent, taukus ant krutinēs esančius, tur atgabenti;" o Kunigas tur deginti taukus ant atoriaus, ir krutinę supuoti ties Viešpačiu. Bet krutinē ir petys tur Kunigui prigulēti. Aukautoj as tur valgyti tą auką. 3 Moż. 3, ir 7:11-18, 30-34. Išrodo kad tai żenklintų kad kurs tiktai żmogus ateis padējime pilnos taikos ir vienybēs (taip kaip visi turēs buti, arba bus išgaišinami, atkirsti per Antrą Mirtį), jis tur valgyti arba [111] išpildyti derējimą akyvaizdoj Dievo, visiško jam pasišventimo. O jeigu żmogus tokiu budu ištobulintas, vē1 pastotų suteptas sava-valingais griekais, jis turēs numirti (Antra Mirti) kaip buvo parodyta per bausmę uż dasilytējimą nešvarių daiktų. — 3 Moż. 7:19-21. Palygink su Apr. 20:9, 13-15. Su šitomis aukomis buvo taipgi pristatytos aukos neraugintos duonos, sumaišytos su aliejumi; ir pateptos plotkelēs; perstatydamos aukautojo tikējimą į Kristaus charakterį, kųrį mes turime kopijuoti, o rauginta duona nurodē ant aukautojo išpażinimo, savo netobulysčių jo pasišventime — raugas typoja grieką. 3 Moż. 7:11-13. Żmonių Maisto Aukos. Šitie smųlkųs miltai, neraugintos duonos, aliejus ir tt. buvo nešami Viešpačiui per kunigą. Galimai jie perstatē garbinimą ir liaupsinimą suteiktą Viešpačiųi nuo svieto, per jo Bażnyčią. "Jam tebuna garbē Bażnyčioje (susirinkime) per Jēzų Kristų ant visų amżių". (Epez. 3:21) . Šitie aukavimai buvo priimti per kunigus. Pavyzdis buvo aukaujamas ant altoriaus ir parodē, kad buvo pagirtinas, priimtinas Jehovai. Žmonių Perżengimų arba Griekų. Aukos. "Jeigu dušia (esybē) persiżengia ir susigriešija neżinojime šventuose daiktuose Viešpaties.... [112] jei jis griešija ir papildo bile kokį iš użgintų daigtų, kuriuos jis turējo pildyti prisakymais Viešpaties,  nors ir neżinodamas, vistiek, jis yra kaltas, ir turi nešioti savo neteisybę. Ir jis turi atgabenti aviną, be jokios kaltēs iš avių pulko," ir pinigus pagal kunigo apsųdijimą jo persiżengimą, su penkta dalimi viršaus, ir tas tebuna jo aukavimas. Ir kunigas turi daryti suderinimą ųż jį. O jeigu kas griešija, żinodamas ir pażeidżia arba nuskriaudżia savo artimą, jis turi tą visą sugrążinti ir, turi pridēti penktą dalį prie to (dvidešimtą nuošimtį pelno,) ir dųoti tam, kurį jis nuskriaudē. Ir jis turi atgabenti aviną prasiżengimo aukai del Vieš paties. 3 Moż. 5:15-19; 6:1-7. Čia yra mokinama kad uż kiekvieną skriaudą sugrążinimas turējo buti darytas su nuošimčių, ir sykiu su to apgailestavimas ir prašymas atleidimo Viešpaties, per Bażnyčią (kunigiją)  reiškia prasikaltēlio prisipażinimas savo paties netobulysčių, ir vertēs atpirkimo, parodyto per atgabentąjį  aviną. Bet patēmykime skirtumą pasielgimo su šitomis aukomis uż grieką ir aukomis "Suderinimo Dienos", šitos aukos buvo suteiktos Dievui (Teisybei) "Šventojoje", kaipo išpirkimo arba išvadavimo mokestįs uż griešnuosiųs; o kita paskiaus buvo suteikta kunigams, kurie bēgyje suderinimo dienos buvo atpirkę żmones. Pripażinimas żmonių buvo darytas jų Atpirkējui. Tikrai, kunigas ēmē dalį tų aukų ir aukavo Viešpačiui kaipo "atminimą", kaipo pripażinimą, kad visas plianas išpirkimo nuveiktas suderinimo Dienoje (Evangeli jos amżiuje) buvo [113] iš Dangiško Tēvo, bet pritaikē sau likusę dalį valgydamas ją. Visas svietas atpirktas brangių krauju (żmogiška gyvastimi) Kristaus, pristatys savę "Karališkai Kunigijai", del atleidimo persiżengimų, o priēmimas jų dovanų arba pasišventimų, pażenklins daleidimą. Su šituo sutinka musų Viešpaties Jēzaus żodżiai ištarti ant mokintinių: "Jis putē ant jų ir sakē jiems: Priimkite Šventą Dvasę. Keno tik griekus jųs atleisite, jie bus jiems atleisti; o keno tik griekus jųs palaikysite (neatleisite jiems) tie bus palaikyti. — Jono 20:23. Šita "atleidimo tarnystē" savo platesnioje prasmēje priklauso prie ateinančio amżiaus, kada jau visos aukos Suderinimo Dienos bus użbaigtos, o vienok, jau dabar, bile kuris narys "Karališkos Kunigijos" gal sakyti ant tų, kurie tiki ir gailestau ja. "Tavo griekai tau yra atleisti — taip kaip sakē musų Galva, teip, kaip jis, per tikējimą żiurēdamas priekyn ant użbaigimo aukų uż griekus: o dar be to, kunigai dabar żino pasakymus ir išlygas ant kokių yra atleidimas priżadētas, ir jie gali kalbēti su galybe, kad tik jie mato kur pritaikinti šiuos pasakymus. Aukos suderējimo Dienos, kaip jau matēme visuomet buvo. deginamos (3 Maż. 6:30; Ebr. 13:11), bet paskesnios aukos uż prasižengimus, aukautos po Suderinimo Dienos, nebuvo deginamos, bet valgytos (prisavintos) kunigų. [114] Moteriškos ir Vyriškos Lyties Skirtumai. Pasiliaus. "Šitas yra prisakymas apie auką uż griekus (uż prasižengimą) ... Kunigas, kurisai ją aukauja turi iš jos valgyti"... Visi vyriškieji iš kunigų turi jas valgyti". — 3 Moz. 6:25 — 29. Ant Viešpaties ir visų aniuolų šventų yra Šventraštyje nurodyta, kaip ant vyriškų, pakol visi šventieji išvien yra perstatyti, kaipo moteriškos lyties, "mergelē", sużiedota musų Viešpačiui, kaipo vyrui. Bet żmogiškoji moteriškē pradiniai buvo dalis żmogaus, padaryto paveiksla Dievo, ir dar dabar yra (nors ir ant kokio laiko atskyrus dēl privaisinimo żmonių) dalis żmogaus —           nē viena iš tų dalių nēra tobula. Kadangi tobulas żmogus buvo vadinamas Adomas, todel kada jau buvo du padaryti, "Ir Dievas praminē juodu Adomu (żmogumi)", viršininkystē pasiliko su vyriškiu, ir jis tokiu budu buvo padarytas aprupintoju ir użlaikytoju moteriškēs, kaipo dalies savo kuno. (Epez. 5:23,28). Šitas lyties skirtumas nepadaro Adomo netobulu: bet tiktai perdalino jo tobulumą tarp dviejų kunų, kuriems jis vis dar buvo "galva". Šventraštis nurodo, kad pabaigoje, pasibaigimē "atitaisymo laikams", visi (vyriškieji ir moteriškosios) bus sugrąžinti prie tobulo stovio — prie stovio perstatyto Adome pirm to, kaip Jieva buvo nuo jo atskirta. Męs nesuprantame, kad vyrai arba moteriškēs praras savo tobulybę, bet kad kożnas priims kokybēs, kurių jis dabar stokuoja. Jei šita mintis yra teisinga, išrodo, kad tai reiškia kad permieras švelnųmas [115] nekurios moteriškēs ir permierą rupumas nekurių vyrų yra pasekme nupuolimo, ir kad sugrążinimas prie tobulybēs kurioje elementai    tų dviejų genčių bus tobulai sulieti ir suvienyti, yra tobulybēs paveikslas žmonijos Dievo nulemtas. Musų brangus atpirkēj as, tųomet kaip jis buvo "Żmogus Kristus Jēzus," galimai nebuvo nē rupus ir drutas nē lepus. Jame protiškas drutumas ir puikumas żmogystēs susiliejo labai puikiai su garbingu grynumu, švelnumu ir malonumu tikro moteriškumo. Ar jis nebuvo tas tobulasis żmogus, kurisai numirē uż musų padermę ir išpirko abi lytis? Neużmirškime, kad kaip żmogus jis neturējo pagelbininkēs: ar jis todēl negalējo buti savyje tobulas użmokēti pilną palyginimo mokestį uż Adomą (vyrišką moterišką)? Jame abu buvo perstatyti. Jieva ir j os vyras arba "galva", — arba kitaip motina Jieva visai nebutų atpirkta, tai yra mintis, kurios prie šinas visam Šventraščiui. Teisybē, kad Šv. Rašte yra kalbama apie Bażnyčią, kaipo "Jaunąją", vienok tai nereiškia jaunąją "żmogaus Kristaus Jēzaus", bet jaunąją prikelto ir augštai iškelto Kristaus. Kaipo naųji sųtvarai, atgimdyti Dievo dvases ant dvasiškos prigimties, męs esame sużiedoti tam Dvasiškam Jēzui, kurio varde ir garbēje męs dalyvausime. Bażnyčia nēra jaunoji to paaukauto żmogaus Kristaus Jēzaus, bet to pagarbinto Viešpaties Jēzaus, kuris savo antrame atējime prisisavins ją sau. — Rom. 7:4. Kaip bus su vyru ir motere ateinančiame amżiuje taip ir bus su Kristumi ir Bażnyčia — po to kaip jau Bażnyčia bus pagarbinta, visas moteriškumas bus pamestas. — "Męs busime [116] jam lygus" — sąnariai Jo Kuno. "Ir štai yra vardas kuriuomi ji bus (tada) vadinama (jos Viešpaties vardu), Teisybē Jehovos". (Jer. 33:16; 23:6.) Kaipo kunas to didżio Pranašo, kuniga ir karaliaus, Bażnyčia bus dalis to Amżinojo Tēvo arba Gyvasties davējo pasauliui. Izajo 9: 6. Ta pati mintis yra vesta per visą Šventraštį; vyrai kunigiškos eilēs vieni atliko aukavimą, ir kaip matēm, valgē aukas uż perżengimus; ir jie vieni įeidavo į Namus ir ējo uż użkabos. Panašiai, šventosios dvasēs prirengime dēl šios Evangelijos amżiaus — "Jis tikrai davē [vyriškus] apaštalus, ir [vyriškus] pranašus, ir [vyriškus] evangelistus, ir [vyriškus] ganytoj us ir mokytojus, dēl šventųjų padarymo tinkamais veikimui tarnystēs, idant butų pabudavotas Pateptasis". (Epez. 4:11,12, Dioglott.) Kaip viršui paduota, żodis vyriškus turējo apsireikšti lietuviškoj kalboj, taip kaip yra Graikiškame tekste; nes Viešpaties paskyrimai ir Apaštalų Aprašymas su tuo sutinka. "Aš nevelijų [Bażnyčioje] moteriškei mokinti arba turēti valdżią ant vyro," aiškiai sako Apaštalas. (1 Tim. 2:12.) Šitas iliustruoja dabartinę giminystę Kristaus ir Bażnyčios, katra kaip mes suprantame ateis prie galo su pasibaigimu šio amżiaus, kada pergalētojai bus pagarbinti ir padaryti tikrai vienu su Viešpatimi — kaipo jo "broliai." Tas vienok nereiškia kad seserįs Bażnyčioje ne "stato savo kunus gyvomis aukomis, šventomis ir priimtinomis Dievui" lygiai kaip kiti, ir ne atliekta svarbaus "tarnavimo darbo" Bażnyčioje, kaipo nariai tos "karališkos kunigijos;" jos lygiai tinka Viešpačiui, nes tikrai, visi gimties skirtumai, išżiura ir padējimai nēra pripażinti, [117] prašalinti, ir jų Dievas nemato nuo to laiko, kada mes stojamēs "naujais sutvarais Kristuje Jēzuje" (2 Kor. 5:17; Gal. 3:28); bet typas, pavidalas ir lekcija tur pasilikti, ir dēl tos prieżasties skirtumas yra taip nepalankiai użlaikytas ypatingose ir svarbiausiose dalyse tarnystēs Bażnyčios Kristaus. Bet, priešininkas visuomet stengēsi żmogų valdyti religiškai per mylējimą ir godojimą moterų; — ir nuo čia išeina išaukštinimas Mergelēs Marijos ant dievaitēs rēdo ir garbinimo tarp Katalikų. Nuo čia senovēs Egypčionįs turējo Isis uż dievaitę ir vēlesniais laikais Apaštalo Bovilo, Diana bųvo dievaitē Epeziečių. Ar dar ir dabar šētonas ne veikia tą patį per moterę, ką jis veikē Edenēs [Rojaus] Darże? Ar nēra moterįs jo svarbiausiais mediumais Spiritizme ir jo svarbiausiais apaštalais ir pranašais Tēosofijoje ir Krikščionių Żinystēje? O šētono priēmimas moterių uż savo įrankius neatnešē joms naųdą. Bet priešingai, moteris sto vi ant augštesnio draugijinio ir protiško laipsnio, ir yra geriausiai mylētos dēl jų tikros moterystēs, tose šalyse, kur Biblijos taisyklingumas yra pripażintas ir laikytas, ir tų kurie su atyda paseka Šventraščio taisyklingumą. BARSTYKITE SEKLAS MALONES. Meilųs żodżiai kaštuos tau nedaug Keliaujant ant gyvenimo kalno Bet padaro pavargusį ir silpną Stipresni, drąsesni ant kovos. Ar tu rokuoji tik nieku? Kuomi yra żemej saulē ir lietus? Nebuvo dar malonus żodis be vertēs, Nebuvo dar tas veltui sakytas. Kad gyvenimo rupesčių daug yra, Ir to naštos persunkios pastoja Dēl tų, kurie šalyj tavęs keliauja Jei myli juos, sakyk jiems teip, Ką tu rokuoji teip mażos vertēs Tas turi daug spēkų galingų Ir po linksmo saulēs pavēsio Širdis żydēs lygiai żiedų Teip, vaikščiojant gyvenimo kalna. Barstykim ant viso to kelio Malonius żodżius, kurie kaip saulē Żibēs tamsoj ir debesuotoj dienoj Ne pavydēk mielų żodżių broli mano, Keliaujant gyvenimo amżiaus savo, Tiems, kurie keliauja su tavim Jei myli juos, sakyk jiems teip.   Table of Contents - Preface - Chapter 1 - Chapter 2 - Chapter 3 -  Chapter 4 - Chapter 5 - Chapter 6 - Chapter 7 - Chapter 8 -  Index Return to Lithuanian Home Page