SKYRIUS VII. "Peienai Telyčios Šlakstomi ant Nešvariųjų." EBR. 9:13. Ne buvo Suderinimo Dienos Aukos. — Ne buvo tai iš pasekančių aukų uż żm.ones. — Klesa pażenklinta per šitą Auką. — Żemesnysis Kunigas Apaštalas Povilas, kursai liudija ir aiškina Antitypą. — Šlakstymas pelenų del žmonių nuvalymo bus Tukstant-metiniame Amżiuje. — Kokiu budu valymas bus pasiektas.   Vienas vaizdas apginimo Įstatymo Izraēliaus parašytas 4 Moż. 19 sk. pareikalavo papiauti raudoną telyčią [jauną karvę] — nesuteptą ir katra nēra buvus po jungo tarnystēs. Ta ne buvo viena iš aukų uż griekus Suderinimo Dienos, ir ne buvo iš żmonių aukų pasekančių Suderinimo Dienai, — ištikro ta visai nebuvo "Auka," nes nebuvo dalis aukų suteiktų ant Viešpaties altoriaus arba tų kurias kunigai valgē. Ta buvo paaukauta, bet ne tokioje prasmēje, ne tokio je vietoje, kaip aukos ant Kiemo. Net ir nebuvo papiauta per vieną iš kunigų, nē jos kraujas nebuvo imtas į Šventą ir Švenčiausią. Raudonoji Telyčia buvo nugabenta lauko pusēj stovyklos Izraēlio, ir ten buvo papiauta ir sudeginta į pelenųs — kunas, taukai, oda, kraujas ir tt., — tiktai biskį kraujo ēmē kunigas ir šlakstē septynius kartus ties Šētros pryšakinia dalia. Pelenai telyčios nebuvo nešami į Šventąją vietą, bet buvo palikti lauko pusēj Stovyklos, sutraukti kruvą ir matomai priėinami kiekvienam żmogui kuris tik norētų juos panaudoti. Sulig użrašymu Įstatymų, [120] dalis tų pelenų buvo inde sumaišoma vandeniu, ir sauja yzapų pamirkoma į šį maišymą ir šlakstoma ant żmonių drabużių, ant jų budelių, ir tt. del nuvalymo jų nevalumų. Iš to ką męs matēm atsinešantį į aukas Suderinimo Dienos, kurios atšešēlino geresniaisias aukas šio Evangelijos amżiaus (atliktas per Karališką kunigiją, Kristų, Galvą ir Kuną), šita telyčia nieku budu nepriguli prie jų, ir matomai nepażenklino nē vienos iš dabartinio laiko aukų. Lygiu budu ta turi skirtumą iš visų kitų aukų, kurios buvo priimtos ant labo żmonių Izraēlio po Dienos Suderinimo, ir kaip jau matēm tas perstatē apgailestavimą ir sielvartingumą uż griekus Tukstantmetyje, ir jų pilną pasišventimą Viešpačiui. Deginimas telyčios neprigulējo nē prie vienos iš šitų aukų, nes jos visos buvo atliktos per kunigą, Kieme. Mes turime kitur jieškoti antytipą raudonosios Telyčios, nes jei ta norint kokiu budu butų perstačius Kunigu tai del prirodymo šio fakto neatbutinai vienas iš kunigų butų ją papiovęs. Ką tada aukavimas Raudonos Telyčios żenklino? Kokiagi klesa ar asmenįs buvo perstatytos per ją, kurie kentētų lauko pusēj "Stovyklos," ir kokioj e prasmēje jų kentējimai atsineša prie valymo arba šveitimo Dievo żmonių — įtalpinant tuos kurie dar bēgyje Tukstantmetinio amżiaus stosis jo żmonēmis? Mes atsakome kad klesa Dievo žmonių kurie nēra "Karališkosios Kunigijos" kentējo uż teisybę anapus "Stovyklos;" trumpa istorija apie tai ir apie ugningus bandymus kuriuos jie iškentējo, yra paduota per Apaštalą Ebreonų kn. 11 sk. Po surašymo tikējimo nuoveikių daugelių, jis [121] sako apie juos, "Ir ką daugiau sakysiu? Laiko neużtekčiau, kad turēčiau pasakoti apie Gideoną ir Baraką ir Simsoną ir Jēptą ir Dovidą ir Samuēlį ir apie Pranašus: kurie per tikējimą karalystēs pergalējo, teisybę darē, żadējimą apturējo, liutų nasrus użkimšo, ugnies galybę użgesino, kardo aštrumu išbēgo, iš silpnybēs buvo stiprus padaryti, galingi pastojo kariavime, svetimų kareivių pulkus pergalējo. Moteris savo numirusius vēl prikeltus ēmē: bet kiti buvo kankinami, ne gaudami išvadavimo, kad geresnį prisikēlimą gautų: ir kiti turējo bandymus żiauriu apgēdinimu ir plakimu, taipjau ryšius ir kalēj imus: jie yra akmenimis użmušti, sukapoti, piuklais pusiau piauti, kardu żudyti: jie aplink vaikščiojo avių ir ożkų kailiuose, stokojime, sielvartoje ir budami kankinti, kurių svietas nebuvo vertas." — Ebr. 11:32-38. Čia mes jau turim klesą tinkančią aprašymą apie Raudoną Telyčią — klesą kuri paguldē sąvo gyvastį anapus "Stovyklos;" klesą visokiu budu godonēs vertą, o vienok ne kunigiška klesa. Ta klesa todel kad nebuvo dalis Kuno Vyriausio Kunigo negalējo dalyvauti aukose uż griekus Suderinimo Dienos — ir ji nebuvo įleistą dvasiškiausiąs vietas pażenklintas per Šventą ir Švenčiausią. Nekuriems gali išrodyti keistu, kad mes taip aiškiai sakom, kad šitie senovēs vertieji nebuvo nariais "Karališkos Kunigijos," pakol mes su tokiu pat statumu sakom kad tarnai Dievo šio Evengelijos amżiaus, kurie nēra ištikimesni uż juos yra sąnariais tos "Karališkos Kunigij os." Musų pazityviškumas šiame dalyke yra tikrumas Dievo żodżių, kurie toje pačioje vietoje aprašydami ištikimumą šitų patriarkų išreiškia daug [122] żodżiuose, "Jie visi per tikējimą gerą liudyjimą gavę, neapturējo priżadų [negavo aukščiausių laiminimų], nes Dievas turēj o parupinęs kitus geresnius daiktus dēl musų, kad jie be musų nebutų padaryti tobulais." — Ebr. 11:39, 40. Ir neturētų buti sunku mums suprasti kad nors turējo buti antitypiški Levitai (išteisinti per tikējima ateinančiame suderinime) pirma ne kaip musų Viešpats Jēzus atējo ant svieto, vienok negalējo buti antitypiški kunigai, nes jis buvo ta Galva arba svarbiausis Kunigas, ir visuose tuose daiktuose turējo pirmutinybę, ir suderino uż sutepimus jo "Kuno" ir jo"Namų" pirma negu kas galējo stotis jo broliais ir sąnariais karališkos kunigijos. Musų Viešpats pats pasakē šitą dalyką labai taikiai, ir labai suglaustai parodē skiriamąją liniją tarp ištikimų, kurie buvo pirm jo ir ištikimų, kurie jam turējo pasekti, vaikščiodami jo pēdų antspaudomis ir tapti jo draug-paveldējais. Apie Joną Krikštytojį jis pasakē, "Ištikro, aš jums sakau, Iš tų, kurie yra gimę iš moterų dar nēra iškiles didesnis uż Joną Krikštytojį; neżiurint ant to, tas kuris yra mażiausis Dangaus Karalystēje yra didesniu uż jį." (Matt. 11:11.) Jonas Krikštytojas prigulējo prie tos Raudonos Telyčios klesos, katra kentējo uż "Stovyklos," net iki mirties, bet vienok jis neturējo nieko darbo su dar geresnioms aukoms karališkos kunigijos bēgyje Suderinimo Dienos, kurių taukai ir gyvata pagaminantieji sąnariai buvo aukauti ant Dievo altoriaus ant "Kiemo" ir kurių kraujas buvo nešamas į "Švenčiausią," żenklinanti tuos, kurie stojasi naujais sutvarais Kristuje Jēzuje, nariais jo "Kuno," Bażnyčios — draug- paveldējais su jo visuose daiktuose. [123] Bet pakol šitie senovēs vertieji nēra nē jokioj prasmēj dalis aukos uż griekkus, vienok jie yra sujungti su nuvalymu griekų: jų pelenai (kurie perstatē żinojimą ir atsiminimą jų ištikimo iki mirties), sumaišyti su vandeniu teisybēs, ir šlakstyti su šveičiančiu ir valančiu yzapu, yra naudingi, valu daranti ir pašvenčianti visus kurie nori ateiti pilnoje vienybėje su Dievu, — ir kada "użšlakstomi ant nevalųjų, pašvenčia juos ant nusivalymo kuno." Vienok iš jų pačių šios ištikimumo lekcijos praeities ne butų svarbios del musu, bet vien tik, per aukas uż griekus Suderinimo Dienos ir kada sujungtos su jomis, ant kurių apaštalas taipgi nurodo vadindamas — "krauju jaučįų ir ożlų." Ir netiktai ką mums dabar yra atminimas ir lekcijos ištikimumo senovēs vertų jų (pażenklintu pelenais raudonos telyčios) pašventančia galybē, bet daug platesnioj prasmēj jie pritaikomi ir yra palaiminimu visai svieto żmonijai bēgyje Tukstantmetinio amżiaus. Nes kaip mes jau kitur matēm, kad Dievo parupinimas yra toks kad šitie senovēs vertieji, iš kurių didżiausis yra mażesnis garbēje negu vienas iš mażiausių Karalystēje, vienok jis turēs aukštą vietą ir garbę ir skirtumą toje Karalystēie Dievo, — kaip jos veikējas ir perstatytojas. Nes jie bus "kunigaikščiais ant visos żemēs," veikējai Karalystės, teismų ir palaiminimo pratakomis, del "visų tautų ant żemēs." Tokiu budu pilnumas tų senovēs vertųjų buvo perstatytas surinkime telyčios pelenų, użlaikytų del ateities panaudojimo, reiškia palaikymas tų svarbių patyrimo lekcijų, tikējimo, paklusnumo, użsitikējimo, ir tt., kurie, kada pritaikyti svieto żmonēms, jieškantiems nuvalymo ateinančiame anlżiuje, juos pašvęs ir nuvalys; [124] ne be auku Suderinimo Dienos, bet susijungime su joms ir pasirēmus ant jų. — Ps. 45:16. Deginimas telyčios buvo atliktas kunigui bematant, kursai ēmęs cēdro medį ir yzapo krapylēlę ir raudoną giją ir įmetē tą į vidų degančios telyčios. Yzapas perstatytų valymą arba šveitimą, cēdras arba visuomet żaliuojąs, perstato amżinąją gyvastį, o raudonas perstato kraują Kristaus. Šių trijų įmetimas ugnį parodo, kad negarbē użdēta ant senovēs vertųjų, kurie buvo akmenais użmušti, piuklais perpiauti ir t. t. kųrių svietas nebuvo vertas daleidę jiems per tikējimą priskaityti nuopelną brangaus kraujo, teisybēs nuvalymą, ir dovana amżinos gyvasties; ir rodē kad po mirties jie bus pripażinti uż nuvalytus, išteisintus, priimtus. Żemesnysis-kunigas (ne Aaronas, nes jis perstatē Jēzų) kursai matē, pripażino ir patvirtino sudeginimą telyčios ir ėmęs jo kraują šlakstē ties durimis Šētros, išrodo, kad turējo savo antitypą į tą dalį żemesnį-kunigą, Apaštalą Povilą, kuris su pagelba Dievo (vardas Elizaras reiškia "pagelba iš Dievo") ne tiktai ką parodē mums Suderinimo Dienos aukas uż griekus, bet taipgi savo raštuose jis mums parodo (Ebr. 11) tą, kas mums pagelbsti suprasti, kad Raudonosios Telyčios aukos pażenklino senovēs vertuosius. Ir tokiu budu jis šlakstē jų kraują ties Šētra, parodydamas kad jų gyvastis buvo pilnoje vienybēje ir sutarime su Šētros sąlygoms — vistiek, del tos prieżasties kad jie negyveno laike šio aukšto jo pavadinimo, jie neturi tiesos tapti sąnariais Kuno to didżio Vyriausio Kunigo, karališkosios kunigi jos. Todēl kad raudonoji telyčia niekuomet nebuvo [125] buvusi po jungu, perstatē klesą išteisintų ypatų — paliuosuotų nuo Zokono Derējimo. Nors ir didżioji dalis senovēs vertųjų buvo gimę po Zokono Derējimo, ir todel teisingai paduota po jo sąlygų ir jo pasmerkimų del netobulumų kuno, vienok mes matom kad Dievas išteisino juos per tikējimą, kaipo vaikus ištikimo Abrahomo. Šitas yra pilnai paremtas ir patvirtintas per Apaštalą, jo pasakime "jie visi gavo gerą liudij imo per tikējimą" — nusprendimą gerai atliktą, gavo liudijimą kad jie patiko Dievui, ir kad jis yra parupinęs dēl jų palaiminimus pagal savo żadējimą — nors ir tie palaiminimai negalėjo buti duoti jiems tuom laiku, bet jie turējo laukti ir apturēti tuos per dvasiškąją sēklą Abrahomo — per Kristų. Faktas kodēl šita auka turējo buti karve o ne jautukas tarnavo atskirti ją nuo didżiosios aukos Suderinimo Dienos, kurioje vien tik jautukas galējo buti. O faktas kad ta karvē turējo buti raudona išrodo, kad tie senovēs vertiej i nebuvo be griekų ir todēl Dievo priimti pirma negu aukos Suderinimo Dienos atsibuvo, bet kad jie buvo "griešnųs lygiai  kaip ir kiti." Kitais żodżiais sakant, jų nuvalymas arba išteisinimas per tikējimą buvo pażenklintas. Valymas, del kurio raudonos karvēs pelenai buvo prisakyti vartoti, buvo ypatingos rušies; butent, ypatingai del tų kurie buvo dasilytēję su mirčia. Išrodo kad tai żenklintų, kad telyčios pelenai nebuvo paskirti idant atimtų żmogaus prasikaltimus — visai ne, jo morališki prasikaltimai galējo buti nuvalomi vien tik per nuopelną aukos Suderinimo Dienos. Nuvalymas susitepimų kurie atējo per dasilytējimą prie numirusių, [126] išrodo bemokinąs, kad šis valymas, įgytas per patyrimus senovēs vertųjų, bus ypatingai pritaikytas prie visos żmonijos bēgyje Tukstantmetinio amżiaus, kada żmonija norēs prašalinti visus sutepimus Adomiškos mirties — jieškos ir stengsis pasiekti żmogišką tobulumą. Visos netobulystēs nupuolusio padējimo, yra visuomet sujungtos su mirtimi; visos kuno sudējimo silpnybēs ir darkumai įgyti per paveldējimą yra susidurią su mirtimi; viso to nuvalymui buvo vartojami Raudonos Telyčios pelenai, visų tų, kurie stosis Dievo żmonizmis. Kaip pelenai raudonosios telyčios buvo supilti švarioje vietoje taip ir pasekmēs skaudżių patyrimų senovēs vertųjų bus krautuve palaimos, bus pamokytoju ir gelbētoju, kada jie bus padaryti pavaldinių "kunigaikščiais" toje Karalystēje, jie bus pagelbētojais atitaisymo darbe. Kiekvienas kuriam griekai atleisti, jeigu norēs tobulai nusišveisti, turēs netiktai ką nusiplauti savę vandeniu (teisybēs), bet taipgi turēs elgtis pagal pamokinimus tų "kunigaikščių", šitie pamokinimai buvo pażenklinti per šlakstymą pelenų telyčios, kurie perstatē svarbias lekcijas tikējimo ir paklusnumo, kurias ta klesa išmoks per patyrimus. — 2   Moż. 12:22; 3 Moż. 14:4, 49; Ps. 51:8; Ebr. 9:19.   Table of Contents - Preface - Chapter 1 - Chapter 2 - Chapter 3 -  Chapter 4 - Chapter 5 - Chapter 6 - Chapter 7 - Chapter 8 -  Index Return to Lithuanian Home Page