SKYRIUS VIII. Kiti Įżymųs Typai. Kiemo Stulpai. — Baltos użdangos. — Sidabriniai Ka- bliai. — Durių Stulpai Šventos ir Švenčiausios. —Auk- sinis Stalas. — Auksinis Liktorius. — Antitypiški Ku- nigai kurie mato gilius daiktus ir Levitai, kurie tų nemato. — Auksinis Altorius. — Arka Derējimo Šven- čiausioje. — Daiktai kas joje buvo ir tų żenklinimas. — Malonybēs Sostas. — Du Kerubai. — Kunigas Nesuteptas. — Paslēptinē nuo amżių użdengta.   Apreikštame aprašyme mes hu tikslu apleidom neaiškindami nekuriuos iš tų żingeidżių dalykų, kurie dabar gali buti geriau suprantami tiems, kurie per rupestingą tyrinējimą, įgijo aiškų supratimą apie abelną pleną Šētros, jos tarnystēs ir jos typiško żenklinimo. [128] Baltoji użdanga, użkabinta per tuos stulpus, sudaranti “Kiemą,” gerai pażenklino tą patį išteisinimą arba grynumą. Tokiu budu išteisintieji privalo nuolatai laikyti akyse svieto ("Stovyklos") gryną drobę, perstatančią Kristaus teisingumą kaipo jų użdangą. Sidabriniai kabliai, per ką użdangalas buvo użkabintas ant stulpų, symbolizavo teisybę. Sidabras abelnai perstato teisybę. Todēl tie išteisinti tikētojai, kuriuos perstatē stulpai ant "Kiemo," gal tikrai ir teisingai savinties Kristaus teisingumą apdengiantį visas jų netobulystes. (2 Moż. 27:11-17.) Ir tiktai per teisybēs pagelbą jie gali laikytis prie savo išteisinimo.   Durių Stulpai įējime į "Namus" — "duryse" Šventosios — buvo użdengti pirmaja "Użkaba." Jie buvo visai nepanašųs į stulpus ant "Kiemo" stovinčius, ir perstatē "naujus sutvarus Kristuje" — pasišventusius šventuosius. Skirtumas tarp šitų stulpų ir tų kurie buvo ant "Kiemo" perstato skirtumą stovies tarp išteisintų tikētojų ir pasišventusių tikētojų. Kaip jau matēm kad pasišventimas iki mirties išteisinto żmogaus yra kelias "Šventąją — t. y. perējimas mirties żmogiškosios valios, kuniško proto, pirmiausios użkabos. Šitie stulpai turētų todēl perstatyti tą permainą, ir taip yra; nes jie buvo aptraukti auksu, symbolizuojanti dievišką prigimtį. Jų įsodinimas į varinias pēdas perstatē kokiu budu "mes turime šį turtą [dievišką prigimtį] żemiškuose induose" (2 Kor. 4:7); reiškia kad musų naujoji prigimtis vis dar yra nugruntavota, ir paremta ant musų išteisintos żmogystēs. Atsiminkim kad tai tikrai sutinka su tuo, ką mes randame pażenklinta per "Šventąją," k. a., [129] musų vietą arba stovį kaipo naujų sutvarų, dar neištobulintų. — 2 Moż. 26:37. Stulpai durų "Švenčiausios" buvo vos tik uż "Użkabos," ir perstatē tuos kurie visiškai pereina anapus ( użkabos) kuno, tobulystēje dvasiško stovio. Šitie stulpai buvo taip sustatyti kad pilniausiai pażenklino tą dalyką. Aptraukti auksu, perstatančiu dievišką prigimtį, ir jau nebebuvo įsodinti į varinias pēdas, — ilgiau jau nesirēmē ant żmogiškų sąlygų — bet jie buvo įstatyti į sidabrinias pēdas (į tikrybę, teisybę, tiesą) išrodo, kad ir sako mums, Kaip tik įeisi šioj pusēj użkabos, busi tobulas — tikrai ir teisingai naujas sutvaras. — 2 Moż. 26:32. Auksinis Stalas, ant kurio "Šventojoje" buvo padētos šventosios duonos, perstatē čielą Bażnyčią, įtalpinant Jēzų ir Apaštalus — visus pašvęstuosius Kristuje, kurie tarnauja "prisilaiko prie żodżio gyvasties." (Pil. 2:16.) Didis darbas tikrosios Bażnyčios bēgyje šio amżiaus yra buvęs penēti, padrutinti ir apšviesti visus kurie įstoja į tas sąlyginias dvasiškas išlygas. Kristaus Jaunoji privalo savę prisirengti. (Apr. 19:7.) Svieto liudijimas dabartiniame amżiuje yra visai antros rankos ir netikētas. Pilnas palaiminimas Dievo paseks "tikru laiku," po Evangelijos amżiaus (tos antitypiškos Suderinimo Dienos su jos aukomis uż griekus) pasibaigimo. Auksinis Liktorius arba liampų pastatas, kuris stovējo ties Auksinio Stalo, ir apšvietē visą "Šventąją," buvo auksinis — visas iškaltas iš vieno šmoto. Tas turējo septynias šakas, iš kurių kożna turējo liampą, ir padarē iš viso septynias liampas — tobulas arba pilnas skaitlius.  Šitas perstatē użbaigtą Bażnyčią, nuo Jēzaus tos Galvos, [130] iki paskutinių narių "mażojo burelio," kurį jis išrenka iš żmonių, kad butų dalininkais dieviškos (aukso) prigimties. Musų Viešpats sako, "Tie septyni liktoriai, kuriuos tu matai, yra septynios bażnyčios" (Apr. 1:20) — ta viena Bażnyčia kurios septyni laipsniai buvo perstatyti per septynius susirinkimus Mażosios Azijos. (Apr. 1:11.) Taip; tas liktorius perstatē visą Bażnyčią Pirmgimusiųjų — ne vardišką, bet tikrą Bażnyčią, kurios vardai yra parašyti danguje — tuos tikrus šviesos nešējus —"Karališka Kunigija." Jo meistriškas padarymas buvo prakilniu — iškarpytas vaisiais ir żiedais, vienas po kito, ir perstatē tikrąją, Bażnyčią puikią ir vaisingą nuo pirmojo iki paskutiniojo. Liampa ant viršaus kożnos šakos buvo migdalo povidale, kurio żenklinimą mes pamatysime tada, kaip apsvarstinēsime Aarono lazdą. Šviesa tose liampose buvo iš alyvų aliejaus, "išmušto" ar išgryninto; ir liampos buvo laikytos visuomet degančios. Šis aliejus pażenklino šventą dvasę, o jo šviesa perstatē šventą apšvietimą — dvasę teisybēs. Ta šviesa atnešē naudą tiktai kunigams, nes nē vienas nē kitas nebuvo leistas ją matyti arba iš jos pasinaudoti. Tokiu budu buvo perstatyta dvase arba protas Dievo duotas del apšvietimo Bażnyčios, gilesniuose daiktuose Dievo, kurie visiškai paslēpti nuo kuniško żmogaus ( Kor. 2:14) , norint jis ir butų tikētojas — apteisintas żmogus (Levitas). Niekas kitas kaip tiktai tikrai pasišventę, ta "Karališkoji Kunigija" yra daleista matyti tą gilesnę šviesą, paslēptą, "Šventojoje." Kunigai (pasišventęs Kunas Kristaus) visuomet galējo įeiti į "Šventąją"; tai yra [131] jų tiesa ir privilegija; del jų tai buvo nuspręsta. (Ebr. 9:6.) Levitų klesa negali matyti ten, todēl kad prieš juos yra użkaba żmogiško proto pertarpinanti juos ir šventus daiktus; ir vienatinas budas tą atstatyti yra, pašvęsti ir paaukauti visiškai żmogiškąją valią, ir prigimtį. Šviesos buvo papuošiamos ir pripildomos kożną rytą ir vakarą per Vyriausį Kunigą — Aarona ir jo sunus, kurie paveldējo jo urēdą. (2 Moż. 27:20, 21; 30:8.) Panašiai musų Vyriausis Kunigas kas dieną pripildo mus daugiau ir daugiau su Kristaus protu, ir nukarpo sankrekas senosios prigimties — reiškia, to knato, per kurį kur šventa dvasia veikia. Antitypiški Kunigai ir Levitai. Mes kartais randamies keblume kodel nekurie religiški żmonēs nemato nieko kito kaip tiktai prigimtus daiktus — negal pażinti gilesnių dvasiškų teisybių Dievo Żodżio? — jie mato atitaisymą prigimto żmogaus, bet negal matyti to dieviško, dangiško pavadinimo? Šiose Šētros lekcijose mes randame išaiškinta kodel taip yra. Jie yra broliai išteisinime, priguli prie "Tikējimo šeimynos," bet nēra broliai Kristuje— nēra pilnai pasišventę, — nēra pasiaukavę. Jie yra Levitais — ant "Kiemo": jie niekuomet nepasišventē į kunigus, ant pašventimo savo żmogiškų tie­sų ir privilegijų ir del to negal įeiti į "Šventąją," ir negal matyti tų daiktų, kurie yra parupinti vien tik del kunigiškos klesos. Prigimta "akis nēra regējusi, ausis nēra girdējusi — nei żmogaus širdyje nēra įēję daiktai kuriuos Dievas yra prirengęs tiems, kurie jį Myli. Bet Dievas mums [132] tai yra apreiškęs [kurie per pasišventimą stojomēs "naujais sutvarais," pavadintais tapti "dalininkais dieviškos prigimties,"] per savo dvasę [šviesą tos liampos], nes dvasia išjieško [apreiškia] visus daiktus — taip, net ir gilius [peslēptus] daiktus Dievo." 1 Kor. 2:9. Vardiškoje Bażnyčioje visuomet radosi abi klesos, išteisintų ir pašvęstų klesa — Levitai ir kunigai — tuom tarpu ir veidmainiai. Apaštalo Povilo laiškuose nekurie pamokslai yra parašyti del išteisintos klesos ( Levitų), kurie nēra pilnai pasišventę. Tokiu budu jis rašo pas Galatus, kad "Tie kurie yra Kristaus yra nukryżiavoję kuną jo pageidimais ir norais" (Gal. 5:24.) Išrodo, kad tokiu budu jis išreiškia, kad tiktai keli iš jų sutiko su Evangelijos pavadinimu ant pasiaukavimo — nukryżiavojimo kuno. Panašiai jis rašē pas Romēnus (12:1); "Todel aš meldżiu jųs broliai [tikētojai — išteisinti per tikējimą į Kristų — Levitai], per mylistas Dievo [apreikštas per Kristų musų išteisinime], kad statytumēt savo kunus gyvomis aukomis [kad jus pilnai pasišvęstumēt ir pastotumēt kūnigais], šventomis priimtinomis Dievui." Visi kurie iš širdies išsiżada griekų ir priima Dievo malonę Kristuje, yra dovanai išteisinti per tikējimą į Jēzų — Dievas priima juos ir paskaito uż neturinčius griekų ir šventus; o Dievas yra išsireiškęs, kad jis priims tokias aukas ir jų suteikimus per Kristų, bēgyje šios Suderinimo Dienos (Evangelijos Amżiaus) ir iki tol, kol pilnas paskirtas skaitlius karališkos kunigijos bus użbaigtas. "Dabar yra tas priimtinas laikas, — laikas, kuriame tokie suteikimai bus priimami. Mes jau patēmyjom, kad Dievas priims aukas [133] svieto, ir pasiaukavimas bus visuomet tikruoju pasielgimo budu del visų — atiduoti Viešpačiui savo atpirktąsias esybēs. Bet pasibaigus šitam amżiui nē vienam nebus daleista pasiaukaut ant mirties ir kentējimų — tokios aukos nebebus galimos tuomet kaip jau naujas amżius ir jo tvarka bus įsteigta. Išrodo labai aišku, kad didżioji dalis pirmųjų susirinkimų (bażnyčių, ir dar daugiau šiuolaikiniame svietiškame susimaišyme, dabartinio laiko suklydusiame "Babilione") nebuvo pasišventę ant mirties, ir kaipo pasekmē to, jie nebuvo ta antitypiška "karališkoji kunigija," bet vientik Levitai, atliko tarnystę Šventinyčioje, bet neaukavo. Żiurint atgal ant typos Zokone, mes randame, kad 8,580 Levitų buvo paskirta typiškoje tarnystēje, kuomet tiktai penki kunigai buvo paskirti del typiško aukavimo (4 Moż. 4:46-48; 2 Moż. 28:1.) Galējo buti kad tas kaip ir kiti vaizdai "šešēliai" buvo duoti su tikslu del išguldinējimo palyginimo išteisintų tikētojų su savę paaukavusiais, pasišventusiais. Nors ir dabar vardiškoji Bażnyčia yra skaitoma milijonais, atskyrius veidmainius, ir manomai turint tik vieną gyvą auką iš kożno septyniolikto šimto (nors ir mażiau, vis tiek tai yra teisingas palyginimas pagal typą), išrodo gana aišku, kad Viešpats nepasiklydo sakydamas, kad jų (tos "karališkos kunigijos") kurie gaus karalystę, yra "mażas burelis". (Luk. 12:32.) Ir mums atsiminus, kad du iš penkių kunigų buvo išgaišinami Viešpaties, ir pażenklino mirtį*) nerupestingų ir neištikimų [134] kunigų, kurių palyginimą mes randame sekančiai: 3 kunigai ant 8,580 Levitų yra tiktai vienas ant 2,800. __________ *) Kada mes pradedam aiškiau suprasti kokį aukštą stovį tur pasiekti visi kurie kadanors bus daleisti amżinai gyventi, ant kokio laipsnio tas nebutų, ir išrodo kad labai mażą dedą svarbą ant savo išsireiškimų arba stengias pasiekti tobulą meilę kaipo vadovautį principą jų gyvenime, mus traukia prie noro żinoti, ar tie du namai Aarono, kurie buvo išgaišinami Viešpaties, nebuvo su tikslu del pażenklinimo didżiausios dalies pasišventusių ir dvasios atgimdytų, kurie neištesējo tą aukštą širdies taisyklą pareikalauti nuo jų, ir kurie pasekančiai nebus verti nē jokio gyvenimo, bet priešingai, paskęs į išganimą — į Antrąją, Mirtį. __________ Dalykas tame, kad mes matome tikinčiuosius, kurie stengias atmesti grieką, nēra iš savęs darodymu, kad jie yra "kunigais," nes Levitai taip kaip ir kunigai privalo lavinties "apipiaustimą širdies" — "atidējime šalin nevalumus [griekus] kuno." Tas viskas buvo simbolizuotas per praustuvę vandenio ant "Kiemo," kurioje abu kunigai ir Levitai prausdavos. Panašiai ir dvasia nusiżeminimo, mandagumas, labdarystē ir dorybē visuomet nēra żenklu pasišventimo Dievui. Šios kokybēs priguli tobulam prigimtam żmogui (paveikslui Dievo), ir kartais jos iš dalies yra išlikusios gyvos susidaużime żmogaus puolimo. Bet tokie paliudijimai neretai eina uż pilnus prirodymus pasišventimo vardiškose Bażnyčiose. Nors ir mes matytume tikētojus praktikuojančius savę-użsigynimą kokiame gerame darbe politiško arba morališko pataisymo, tas nēra darodymas pasišventimo Dievui, nors ir tas liudytų pasišventimą ant darbo. Pasišventimas Dievui sako, koks nebutų darbas, kur jis nebutų; "Aš mēgstu pildyti tavo valę, mano Dieve"; tavo valia, tavo budu, te buna. Todel pasišventimas Dievui [135] użtikrins ištyrimą jo pliano apreikšto jo żodyje, idant mes galētumēm panaudoti ir buti panaudotais del jo ir jo tarnystēje, sutikmēje su jo prirengtu ir apreikštu plianu. Nesistebēk, todel, kad tiek mażai yra matę garbę ir grożybę vidaus pusēs tų Namų, vien tik kunigai gal tą, matyti. Levitai gal apie tai żinoti tiktai per apsakymą. Jie niekuomet nēra matę tos paslēptos šviesos ir grażybēs; niekuomet nēra valgę "duonos pribuvimo"; niekuomet nēra suteikę priimtiną rukylą ant "Auksinio Altoriaus." Ne: idant jiems gērētis iš to, jie privalo pereiti "Użkabą" — įeiti į visišką pasišventimą Dievui pasiaukavime bēgyje Suderinimo Dienos. Auksinis Altorius "Šventoje" išrodo, kad perstatē "mażąjį burelį," tą pasišventusią Bażnyčią dabartiniame pasiaukavimo padējime.  Nuo šio altoriaus eina aukštyn saldus kvēpalas, priimtinas Dievui per Jēzų Kristų — reiškia noringus patarnavimus kunigų: jų liaupsinimus, jų noringą paklusnumą — visi daiktai ką tik jie daro Dievui ant garbēs. Tie kurie tokiu budu suteikia rukyla priimtina Dievui (1 Pet. 2:5) prisiartina visai arti prie savo Tēvo — arti prie "Użkabos" katra atskiria nuo "Svenčiausios"; ir kada tik jie turi kokį prašymą, jie gal tą pristatyti su rukylomis — "daug rukinimo żolių su maldomis šventųjų. (Apr. 8:3.) Maldos tokių kunigų Dievo yra pasekmingos. Musų Viešpats Jēzus laikē tą rukylą nuolatai degančią, ir galējo sakyti, "Aš żinau kad tu mane visuomet išklausai." (Jono 11:42.) Panašiai ir żemesnieji kunigai, "sąnariai jo kuno," bus visuomet išklausyti jei jie nuolatai suteiks rukyla teisingumo, meilēs ir paklusnumo Dievui: ir nē vienas te [136] nemano, kad jo pareikalavimai bus pripażinti jeigu jis tokiu budu nepildo savo derējimo — "Jei jųs pasiliksite manyje ir mano żodżiai [pamokinimai] pasiliekta  jumyse, jųs prašysite ko norite ir tas bus jums duota". (Jono 15:7.) Reikalas aiškaus supratimo Kristaus pamokinimų kaipo vadovo musų pareikalavimuose ir laukimuose, kad mes "neprašytumēm negerai" ir nesutikmēj su plianu Dievo, yra aiškiai parodytas per šitą Šventraščio vietą — bet retai patēmyta. Per apsvarstymą pirmesniųjų typų, mes dasiżinojom kąnors apie garbę "Švenčiausios" (to tobulo dieviško stovio), ne prieinamo nē vienam żmogui (1 Tim. 6:16), bet į kurią ant pabaigos įeis "nauji sutvarai Kristuje Jēzuje" dalininkai dieviškos prigimties, tada kaip rukylos aukavimai ant labo visam kunui, "Karališkai Kunigijai, bus użbaigti; tada pirm jų eis debesįs kvēpiančių rukylų pas Dievą, ir jie gyvens anapus "Użkabos", todel kad buvo priimtinųs Dievui per Jēzų Kristų, jųjų Viešpatį. Vidaus Pusē Švenčiausios. Arka Derējimo arba "Arka Liudijimo" buvo tas vienintēlis rakandas Švenčiausioje. (Żiurēk Ebr. 9:2-4.) Jo vardas paduoda mintį, kad tas išaiškino įkunijimą Jehovos pliano, kurį jis buvo nulēmęs savyje, pirma negu jis ką pradējo tverti, — pirma ne kaip mażiausi dalis išsivystymo jo pliano prasidējo. Tas perstatē amżinąjį tikslą Dievo — jo pirm paskirtą prirengimą bagotumo jo malonēs del żmonijos Kristuje (Galvoje ir kune) — tos "paslēptosios paslapties."*) Todel tame [137] yra perstatytas Kristus Jēzus ir jo Jaunoji, "mażasis burelis," kurie bus dalininkais dieviškos prigimties ir pripildyti su galybe ir didżia garbe — su tuo laimējimu musų aukštojo pavadinimo — tą garbę, katra buvo żadēta musų Viešpačiui ir visiems sąnariams jo Kuno. * ) Żiurēk "Dieviškame Pliane Amżių, Skyrius 5-tas. Kaip jau pirmiaus pażenklinom, kad ta buvo tiesakertē skrynia aptraukta auksu, perstatančia dievišką prigimtį duota pagarbintai Bażnyčiai. Toje skrynēje radosi dvi Toblyčios Zokono (5 Moż. 31:26), Aarono Lazda, katra żaliavo (4 Moż. 17:8), ir Auksinis Bliudas Mannos (2 Moż. 16:32). Zokonas parodē kokiu budu Kristus išpildys visus pareikalavimus Dievo tobulo Zokono, ir tą kad tikra valdżia jam bus duota kaipo tam Zokono — išpildytojui. Teisybē Zokono buvo tikrai išpildyta musų Galvoje, ir taipgi prirokuojančiai yra išpildyta visuose naujuose sutvaruose Kristuje, "kurie nevaikščioja pagal kuną, bet pagal dvasę," reiškia, tuose kurie vaikščioja paklusnume naujo proto. (Rom. 8:1.) Silpnybēs senosios prigimties, kurias mes dieniskai nukryżiavojame, kurios jau buvo apdengtos per musų išpirkimo mokestį, nēra prirokuotos naujam sutvarui — jeigu  tik  jis pasiliekta Kristuje. Parašymas żodżių "teisybē Zokono yra išpildyta mumise," reiškia, kad pabaiga musų kelionēs (tobulystē) yra mums priskaityta, nes mes vejamēs arba norime patikti tą tikrą tobulystę, kurią kad pasieksme, bus stovis "Švenčiausios," pażenklintas per Arką Derējimo. Daiktai, Kurie buvo Arkoje. [138] "Aarono Lazda kuri żaliavo", parodē tą išrinktąjį charakterį viso Kuno Kristaus, kaipo narių tos "Karališkos Kunigijos." Skaitant 17 skyrių 4-tos kn. Możiešiaus yra matoma, kad Aarono Lazda kuri żaliavo yra Jehovos priēmimas Aarono ir sunų — tos typiškos kunigijos, perstatytojų Kristaus ir Bażnyčios — kaipo tų, kurie galēs atlikti urēdą tarpininko. Ta lazda, todel perstatē priimtinumą "Karališkosios Kunigijos" — Kristaus, Galvos ir Kuno. Lazda Żaliavo ir išdavē migdalus. Ypatingumas apie migdalus medżio yra tas, kad vaisiųbumburai pasirodo pirma negu lapai. Panašiai yra su "Karališka Kunigija": jie pasiaukauja arba pradeda vaisių nešti pirma net kaip lapai išsireiškimo pasirodo. Auksinis Bliudas Mannos perstatē nemarumą ir rodē kad tai yra savastis Dievo duota Kristui. Beabejonēs musų Viešpats Jēzus nurodo ant to kada jis sako: "Tam kuris pergalēs aš duosiu valgyti iš paslēptosios mannos." — Apr. 2:17. Manna buvo ta duona, katra atējo iš dangaus ir użlaikē gyvastį Iraēlitų. Ji perstatē tą gyvąją duoną, Dievo aprupinta visai żmonijai per Kristų. Bet kaip Izraēlitai turējo susirinkti kożną dieną šitą parupintą manną, arba kitaip badauti, taip ir svietui bus reikalinga visuomet susijieškoti aprupinimus gyvasties ir malonēs jei jie norēs gyventi ant amżių. Bet del tų kurie stojasi Kristaus draug-paveldētojais, sąnariais to Pateptojo Kuno, Dievas suteikia ypatingą manną, tą pačią, o vienok skirtingą nuo tos, kurią jis duoda kitiems — tą "paslēptąją manną." Skirtumas mannos tame bliude [139] buvo tas, kad ji buvo "nesugendanti"; ir todel gerai perstatē tą nemirštantį, nepagendantį stovį pażadētą visiems nariams tos "Sēklos" — kuri yra Bażnyčia. Manna arba gyvasties parupintojas su kuriuo Izraēlitai penējosi nebuvo nepagendanti, ir todel turējo buti surinkta kas diena. Panašiai ir visi paklusnųs żmonēs, kurie bus pabaigoje pripażinti uż tikrus Izraēlitus, bus aprupinti su amżina gyvata, bet sąlyginia gyvata, kurią reikia aprupinti ir atnaujinti; pakol "mażasis burelis," reiškia tie, kurie dabar tokiuose nemalonumo aplinkybēse yra ištikimais "Pergalētojais", bus duota nepagendanti dalis — nemarumas. — Apr. 2:17. Todel čia toje Arkoje, buvo perstatyta gar­bē, katra turēs buti apreikšta Kristuje: lazda kurioji żaliavo, perstato Dievo išrinktą kunigiją; toblyčios Zokono, perstato teisingą Teisdarį; nesugendanti manna auksiniame bliude, perstato nemarumą arba dievišką prigimtį. Viršus Arkos buvo vadinamas "Malonēs Sostas" — plota gryno aukso, ant jos abiejų galų buvo iš to paties šmoto padaryti du kerubai, su iškeltais sparnais lyg kad tuojaus lēktų, jų veidai żiurējo į vidurį tos plotos ant kurios jie stovējo. Tarpe kerubų ant "Malonēs Sosto" apsireiškia šviesi  šviesybē perstatydama Jehovos pribuvimą. Taip kaip Arka perstatē Kristų, taip "Malonēs Sostas" Garbēs — šviesą, o abu kerubu išvien perstatē Jehovą Dievą — "Galva Kristaus yra Dievas." (1 Kor. 11:3.) Kaip su Kristum, taip ir su Jehova, jie abu yra perstatyti daiktais, kurie išaukština ypatybes jų charakteriaus. Šviesa, kuri buvo vadinama "Šekinah garbē", [140] perstatē patį Jehovą kaipo šviesybę visų erdvių, taip kaip ir Kristaus yra šviesybe svieto. Šitas dalykas yra tvirtai paremtas Šventu Raštu. "Tu kursai gyveni tarp Kerubų, pasirodyk." — Ps. 80:2; 1 Sam. 4:4; 2 Sam. 6:2; Izajo. 37:16. Żmogysta negali prieiti Jehovos pribuvima: ir todel tas karališkas kunigas, Galva ir Kunas, kurį Aaronas perstatē, tur tapti Naujais Sutvarais, "dalininkais dieviškos prigimties" (kada jau yra nukryżevoję ir palaidoję żmogiškąjį), pirma negu jie gal pasirodyti prie tokios aukštos garbēs. Ta aukso plota vadinama "Malonēs Sostas" (arba tikriau Suderinimo vieta, todel kad kunigas ant jos šlakstē kraują aukų, kuris suderino arba użganēdino pareikalavimus dieviškos teisybēs) perstatē pačius pamatus Jehovos charakteriaus — teisybēs. Dievo sostas yra paremtas arba pastatytas ant Teisybēs. "Teisybē ir teisingumas yra pamatas tavo sosto." — Ps. 89:15; Jobo 36:17; 37:23; Izajo. 56:1; Apr. 15:3. Apaštalas Povilas vartoja Graikų żodį (hilasterion) iš kurio versta Malonēs Sostas arba Suderinimo vieta, nurodydamas ant musų Viešpaties Jēzaus, — Kurį Dievas pastatē kad butų Malonēs Sostu*) [arba Suderinimu] .... del apsakymo jo teisybēs, kad jis butų teisingu ir teisingais padarytų tuos, kurie tiki į Jēzų." (Rom. 3:25, 26.) Mintis čionai paduota sutinka su musų išaiškinimu. Teisybē, Išmintis, Meilē ir Galybē yra [141] paties Dievo lygiai kaip ir plianas pagal kurį šios ypatybēs sandarbiauja żmonių išganyme: bet Dievui patiko kad jo mylimame Sunuje, musų Viešpatyje Jēzuje, visa jo pilnybē gyventų ir butų perstatyta per jį żmonijai. Tokiu budu typoje Vyriausis Kunigas, išeidamas iš Švenčiausios, aiškiausiai perstato Jehovos Teisybę, Išmintį, Meilę ir Galybę — reiškia jis tikrai perstatē żmonēms dievišką susimylimą, atleidimą, nuraminimą. Nors ir dieviškoji ēsybē yra użdengta, paslēpta kad żmones nematytų, vienok jo dieviškos ypatybēs bus atidengtos visiems żmonēms per musų didį Vyriausį Kunigą, kursai lygiai kaip tas Malonēs Sostas pabaigoje šio amżiaus prisiartins prie visos żmonijos ir duos visiems suprasti bagotumą Dievo malonēs. *) Żodis "Malonēs Sostas" šiame tekste yra verstas malonēs krasē viename vertime o kitame "Suvienijimas" (sujiednojimas). Żodis hilasmos, reiškia użganēdinimas, ir tinkamai yra išverstas "Suderinimas" 1 Jono 2:2 ir 4:10. Du Kerubai perstato kitus du elementu Jehovos charakteriaus, kaip parodyta jo Żodyje, butent, dievišką Meilę ir Galybę. Šitos ypatybēs, k. a. Teisybē, pamatinis principas, ir Meilē ir Galybē tos pačios vertēs ar kokybēs, yra tobuloje vienybēje. Jie visi yra iš vieno šmoto padaryti: yra tikrai vienu.  Nē Meilē nē Galybē negal buti vartota pirma negu Teisybē yra pilnai użganēdinta. Tada jie lekia pagelbēti, pakelti ir palaiminti, jie buvo sparnus ištiesę, gatavai belaukią ir żiurējo ant "Malonēs Sosto," ant Teisybēs, kad matytų kada kilti. Kada Vyriausis Kunigas atējo su krauju aukų Suderinimo, jis nešlakstē kraują ant Kerubų. Todel, kad nē dieviška Galybē nē dieviška Meilē neprigulmingai nepareikalavo tų aukų; del tos prieżasties Viriausiam Kunigui nereikējo šlakstyti Kerubus. Ta yra Teisybēs kokybe arba ypatybē Dievo kuri nieku budu nenuvalys prasikaltēlį, [142] nes Teisybē pasakē, "Alga uż grieką yra mirtis." Delto, jeigu Vyriausis Kunigas nori duoti atpirkimą uż griešnuosius, tai reiškia jis privalo Teisybei mokēti. Nuo čia yra tinkama apeiga šlakstymo kraujo  ant "Malonēs Sosto — tos Suderinimo vietos. Meilē yra prieżastis visam atpirkimo plianui. Tai buvo todel, kad Dievas taip numylējo żmoniją, kad jis siuntē savo viengimusį Sunų atpirkti użmokēdamas Teisybei atpirkimo mokestį. Teip matom kad meilē yra pasistengusi parupinti atpirkimą, jau nuo to laiko, kaip griekas įējo į svietą; taip, net ir "pirma negu svieto gruntas dētas". — 1 Pet. 1:20. "Meilē pirmiausiai pramanē budą, Išgelbēti maištingąjį żmogų." Kaip jau aukos (jautukas ir ożys) Suderinimo Dienos bus atliktos, Meilē matys išeigą to pliano. Kada jau kraujas yra użšlakstytas Teisybē šaukia, Jau gana; jau atlikta! Tada ateina valanda kada meilē ir Galybē gal veikti, ir tuojaus jie lekia laiminti atpirktąją padermę. Kada jau Teisybē yra użganēdinta, Galybē pradeda savo pasiuntinystę, katra yra sujungta su Meilēs pa- siuntinyste ir vartoją patį veikēją — Kristų, tą Arką arba tvirtą padētuvę dieviškų mylistų. Giminystē ir vienybē tos dieviškos šeimynos, Sunaus ir Jaunosios, kurią Arka perstatē, yra sutikime ir vienybēje su tuo Tēvu, kurią Dangtis Malonēs Sosto perstatē, kuris buvo dangtis arba galva tos. Kaip galva visos Bażnyčios yra Kristus Jēzus, taip galva to čielo Kristaus yra Dievas. (1 Kor. 11:3.) Čia yra ta vienybē dēl kurios Jēzus, meldēsi, sakydamas, "Aš nesimeldżiu [143] uż svietą, bet uż tuos kuriuos man davei" — "kad jie visi butų vienu; taip kaip tu Tēve, esi manyje, ir aš tavyje, kad ir jie butų vienu mumyse, kad svietas (tada) tikētų." — Jono 17:9, 21. Kunigas nesuteptas. Taipgi yra aišku, kad bile kuris narįs kunigijos jeigu turējo kokią ydą ant akies, rankos, nosies, kojos, arba ant bile kokios dalies kuno; negalējo pildyti Kunigo urēdą (Vyriausio Kunigo); ir żmogus, kuris turējo priedinį pirštą ant rankos arba kojos, teipgi nebuvo tinkamas. Čia mums duoda żinoti, kad kiekvienas sąnarįs pagarbinto Kuno Kristaus bus pilnas — nieko nestokojąs; ir kad tame "mażame burelyje" ne bus nē vienas per daug arba vienas per mażai, bet tikrai pilnas tas pirmżinotas ir išanksto paskirtas skaitlius. Kada jau Kunas Kristaus bus użbaigtas, nebebus tolesnių priedų — perpilnumų. Todēl visi, kurie yra "pavadinti" to "augštu pavadinimu” kad taptų ypatingais sąnariais Kuno Kristaus, ir yra priēmę tą pavadinimą, privalo nuoširdżiai stengtis użtikrinti savo pavadinimą ir išrinkimą (kaipo sąnariai "mażojo burelio" ir teip bēgti, kad gautų laimējimą. Jeigu kas bus berupestingas ir praleis laimējimą, kitas tą gaus jo vietoje, nes tas Kunas bus pilnas; jam netruks nē vieno sąnario, ir nē vieno nebus perdaug. Dabokis, "idant niekas neatimtų tavo vainiką". — Apr. 3:11. "Paslēptinē, kuri buvo Użdengta nuo Amżių  ir nuo giminių”. --Kol. 1:2 6.-- Nekuriems [144] tai buvo nustebinančiu dalyku, kad garbē ir puikumas tų Namų — jo auksinēs sienos ir puikųs iškarpymai rakandų, ir jo użkabos įstabaus darbo — buvo tiek visiškai użdengtos ir paslēptos, kad żmonēs neregētų; net ir saulēs šviesa nebuvo įleista į vidų — jo vienatinē šviesa buvo Liktorius Šventoje o Šekinah garbē Švenčiausioje. Bet tas tobulai prisilaiko prie lekcijų, kuriąs męs apturējome nuo tų Namų tarnystēs. Kaip Dievas typoje użdengē ir paslēpē, garbē po użdangų ir šiurkštų, nepermatomų kailių; taip ir garbē ir puikumas dvasiškų daiktų yra matoma tiktai tiems, kurie įstoja pasišventusiųjų stovį — tai "Karališkai Kunigijai". Šitie įstoja į paslēptą bet garbingą padējimą, kurio svietas ir visi tik kurie yra lauko pusēj negali apiprekiuoti. Jų garbēs pilnoji viltis ir jų buvįs kaipo "naujų sutvarų" yra paslēpta nuo jų draug żmonių.   Table of Contents - Preface - Chapter 1 - Chapter 2 - Chapter 3 -  Chapter 4 - Chapter 5 - Chapter 6 - Chapter 7 - Chapter 8 -  Index Return to Lithuanian Home Page