"Apsisaugok tu, mano siela,
         Dešimts tukstančių kariauja prieš tave;
    Didi pulkai nuodēmių ant taves puola
         Stengias nukreipti nuo laimējimo tave." 
                   Z.'03-119 R3179:1

Krikščionis privalo būti pasirenges gerai daryti visiems żmonems, użmokēdamas pats savo laiku ir savo patogumais—jis visuomet turētų būti gatavas guldyti savo gyvastį uż brolius—jis privalo jieškoti progos paguldyti savo gyvastį diena po dienos, atiduodamas savo laiką Tiesos platinime arba pagelbēdamas broliams visokiu būdų, użsidēti ant saves visus Dievo šarvus, ir išsilaikyti piktoje dienoje. Z.'03-121 R3180:3

Tamsybēs darbais yra tie darbai, kurie neišlaiko pil­niausio ištyrimo; kurie negal būti pagirtinais šviesoje naujosios gadynēs, tada kaip ji bus pilnai įsteigta. Atsiminkime kad prigulime prie naujosios gadynēs, o ne prie senosios, ir todel privalome gyventi sutikmēje su mūsų pilietyste ir priederme, kurią mums skyrē Kunigaikštis šviesybēs, ir stovēti priešais tamsybēs kunigaikščiui, priešais jo darbams ir jo pasielgimams. Z.'03-122 R3181:1

Kiekvienas privalo daboti save kad būtų teisingas, netik doleriuose ir centuose, bet lygiai teisingas apsiēji­me su savo artymais, apsiējime su broliais, ir uż visdaugiau teisingas išpażinime savo Dievo ir savo tikējimo. Taip mes esame mēginami; o tie, kurie labiau myli żmonių malonę, negu Dievo malonę ir kurie per savo nedorybe noringai meluoja, jiems bus atlyginta pagal jų melavimą, jiems bus daleista pagadinti savo amżiną gerovę, ir jie pasirodys neverti tos Karalystēs — ant ko jie tada galēs būti tinkami? Z.'03-122 R3181:3

Malda nēra vientik privilegija, bet yra tikra priedermē. Mūsų Viešpats įrodē kad malda yra būtinai reikalinga krikščionio augimui. Kiekvienas, kuris praranda norą dēkavojimo ir garbinimo bei susiżinojimo su visos mielaširdystēs Tēvu, tas gali būti użtikrintas, kad praranda tikrą sūnystēs dvasę, ir privalo skubiai pasistengti prašalinti tokią użtvarą — svietą, kūną, arba velnią. Kiekvienas naujas prirodymas kad Viešpats nusitiki ant mūsų apreikšdamas mums savo charakterį ir planą, visai neturētų kliudyti mūsų maldoms arba garbinimui bet turētų dar padauginti jas. Jeigu mūsų širdis yra gera żemē, ji tur išduoti gausingą vaisių. Z.'96-161 R2004:6

Ligos arba bile koks nepriimnumas, įgautas per mūsų darbštuma Tiesos tarnavime, yra daleistas mūsų Tūvo, kaipo prirodymas mūsų meilēs ir ištikimumo; todel jeigu mes nebutume paduoti tokiems vargams, arba jie būtų atimti nuo mūsų ūmai, stebuklingu būdu, tada Viešpaties tarnyste nekaštuotų mums jokio pasiaukavimo, ir mes negalētumēm išmēginti savo noringumą kentēti uż teisybę. Vienok, tas tiesa, kad kiekvienas skaudējimas, gēlimas, įżeidimas mūsų asmens arba jausmų, atskyrimas nuo draugystēs ar tiesiog nużudymas uż Teisybe, yra dvasēs liūdyjimu, įrodančiu mūsų ištikimumą. O mūsų Viešpats ir apaštalas Petras pasakē, kad turime linksmintis iš kiekvieno tokio atsitikimo. Z.'96-166 R2007:5

Jeigu neturi karšto noro skelbti tą gerą didżio dżiaugsmo naujieną, tada melskis karštai, ištikimai ir be paliovos, ir pasistenk įgyti norą, ir greitai gausi. Jeigu turi troškimą arba norą ir meilę del platinimo Evangelijos, bet trūksta tau gabumų perstatyti ją, melskis del gabumų, panaudodamas pilniausiai ką turi. Jeigu turi norą ir gabumus, o neturi progos, nešk ir tą dalyką pas Viešpatį maldose kuogreičiausia apsakydamas jam, kad ištikimai panaudojai savo progą, kokią iki šiol turējai. Paskui tēmyk iš kur ateina platesnē proga, o tuo tarpu stverkis uż żemiausios ir mażiausios progos, kada tik ji pasitaikys. Z.'96-163 R2006:3

Pasitraukimas pirmiausiai gali būti labai mażas iškrypimas iš siaurojo. save paaukavimo kelio—galimai tiktai pasiżiurējimas atgal ir atsidūsimas uż paliktuosius daiktus; lengvas sumażinimas bēgimo, mums paskirto; paskui noras ir pasidavimas użganēdinti nupuolusios prigimties troškimus. Tokiu būdu yra prirengiamas kelias gudrystei Gundytojo, kuris greitai pamato mūsų silpnąsias vietas ir yra gatavas pasinaudoti iš mūsų nupuolimų. Tuojaus jis paduoda mintis svarstyti prigavingas klaidas ir stato po akių patraukiančius viliojimus, kurie išviršaus atrodo teisingi kūniškam protui; ir beveik nesijausdamas, żmogus użmiršta savo "pirmąją meilę" del Viešpaties, ir savo pirmąjį uolumą jo tarnystēje, ir nukrypsta nuo Tiesos ir nuo jos dvasēs, del to kad jis toliaus nebēra vadautas Dievo šventos Dvasios. Z.'95-93 R1799:1

Kad įgijus pergalējimą, turime użsidēti ant savęs netiktai Dievo šarvus, bet turime būti didvyriais kovoje, ir vesti użpuolingą kovą prieš pageidimus akių, kūno, ir gyvenimo pasididżiavimą, ir prieš visus teisybēs ir čystatos priešus. Privalome būti pilni meilēs—tikrai mylēti Viešpatį, tiesą ir teisingumą, nes kitaip negalēsime būti pergalētojais. Viena tik meilē użlaikys mus ištikimais iki mirties ir padarys mūs tinkamais laimēti paveldējimą šventųjų šviesybēje. Kurio širdyje viešpatauja karšta meilē, to širdis yra pilnai atsidavus Dievui, o tas reiškia kad kova jau pusiau laimēta. Bet ir tuomet, pagal Apaštalo (Jūdo 21) żodżius, mes turime laikytis Dievo meilēje, atsargume, maldose ir uolume, o malonē skalsinsis tik pas tokius, kurie turi użtektinai meilēs. Z.'95-93 R1799:4

 Jeigu taip esame nusiieminę ir ištikimi, tik tada Dievas naudoja mus kaipo indus apsakymui savo vardo kitiems. Jei ištuštiname save, tada jis pripila mus savo dvase ir savo tiesa, ir tada galime żengti pirmyn stiprūs Viešpatyje ir Jo galybēs stiprybēje ir atlikti garbēs vertą tarnavimą, kaipo geri kryżiaus kareiviai. Z.'93-7 R1487:5

Nekurie żmones apsigeria troškimu pinigų arba turtų; kiti apsigeria geisdami pelningo użsiēmimo; kiti norēdami gerai apsirēdyti; kiti su muzika; kiti meno darbais; bet mes kaipo Dievo vaikai, kurie pamatēm naują dieną ir didżiuosius Dievo darbus, kurie bus atliekami toje dienoje turime paskandinti savo širdis tame darbe taip kad ir kiti, svietiški żmones, pamatytų mūsų gerus darbus; jie nedaro gerų darbų kadangi jie nēra pabudę kaip mes; jie nemato ateities kaip mes matom, todel jie nesupranta nei mūsų minčių, nei pasielgimų. Z.'03-123 R3181:4

Yra tik vienas kielikas, nors jo sultys susideda iš daugelio vynuogių, taip ir duona yra viena, nors ji ir susideda iš daugelio grūdų. Grūdai negali palaikyti savo asmeniš­kos gyvybēs, kuomet iš jų daroma duona kitiems; vynuogēs negali pasilikti vynuogēmis, kuomet iš jų daroma gyvybēs sultys; taigi čia matome kokiais grażiais żodżiais Apaštalas įrodo, kad Dievo vaikai yra vienos duonos ir vieno kieliko dalininkais. Kitaip negalime pasiekti naujos prigimties, kaip tik per priēmimą Dievo pašaukimo gerti iš to kieliko ir būti laużomi kaipo dalininkai arba nariai tos vienos duonos ir būti palaidoti su juo krikšte jo mirties; tik taip darydami pasieksime su juo prisikēlimo garbę, šlovę, ir nemirtinumą. Z.'01-76 R2772:6

Brangus Viešpatie, linksmai mes valgome (prisisaviname sau) nuopelną tavo nesuteptos prigimties, paaukuotos uż mus, mūsų išteisinimui. Linksmai mes geriame iš kieliko tavo kentējimų, matydami kad turime garbingos progos dalyvauti tavo kentējimuose, idant tikru laiku su tavim viešpatautume; norime numirti su tavim, idant amżinoje ateityje galētume gyventi su tavim, bū­ti tau lygūs ir gauti tavo meilę ir tavo garbę, kaipo tavo Jaunoji. Būkime ištikimais padaryme netiktai simbolinio krikšto, bet tikrybēje ir tiesoje. Pašlovintas Viešpatie, mes girdime tavo żodżius: "Ištiesos gersite kieliką ma­no ir būsite krikštyti krikštu mano.” Viešpatie, tu żinai kad patys mes negalime save paaukuoti; tavo malonē yra użtektina mums, nes visai tavo esame, dabar ir ant amżių. Z.'99-51 R2436:5

Mūsų Viešpats turējo savo sunkiuosius patyrimus Getsemanēj, o tie, kurie seka jo pēdomis, tur turēti kiek nors tokių patyrimų, kokius turējo mūsų Viešpats. Todel neużmirškime laukti ir dabotis kada turēsime progos patarnauti "broliams," tiems "mażulyčiams" — silpnesniems Kristaus Kūno nariams. Kiekvienas būkime atsargus, kad nepadidintume apjuokos, kuri neišvengiamai użpuls visus Avinēlio pasekējus, bet verčiau tarkime jiems suraminimo żodį, ir visiems gelbēkime nešti kryżių sunkenybių ir vargų, kurie juos mēgina einant siauru keliu. Taip darydami geriau įrodysime savo Viešpačiui ir savo Galvai kaip mes būtume branginę proga pagelbēti nešti kryżių, einant tuo keliu, kuris veda į Kalvarijos kalną. Z.'99-125 R2473:3

Pilname nusitikējime, brangus mūsų Atpirkējas, atidavē save Tēvui, ir pilnai tikēdamas atidavē savo gyvastį ir visą pašlovintą ateities viltį savo Tēvo galybei ir meilei, tikēdamas kad dangiškas Tēvas duos jam ką buvo żadējes savo Šventuose Żodżiuose. Taip ir mes, kaipo Viešpaties pasekējai, tikējime turime żiūrēti priekyn, o mirties valandoje pavesti visus savo reikalus tam, kursai išrodē savo meilę netik tame kad jis davē savo Sūnų kaipo mūsų Išganytojį, bet visoje mūsų kelionēje jis maloningai aprūpino mus; savo meilę jis išrodē taipgi augštuose ir brangiuose pażadējimuose, kurie vadauja ir stiprina mus ir duoda mums suraminią, ir użtikrinimą. Z.'99-128 R2475:4

Jeigu Viešpats būtų siuntęs mus surasti jam Jaunają, gal būtume surinkę jam keletą tokių, kuriuos jis atmeta kaipo nevertus tos garbēs; taip galētų atsitikti delto kad nepażįstame kito širdies. Taigi żinojimas, kad Dievas pats renka Kristaus sużiedotinę, turētų padaryti mus labai nuolankiais, maloningais ir meilingais prieš visus ir pagelbēti mums tikrai nusitikēti Dievu, ir laukti jo vadovystēs, kada dirbame ir tarnaujame jam, lygiai kaip Samuēlis buvo Dievo vadautas, kuomet patepē Dovidą. Z.'03-223 R3227:1

Dar dabar neżinome kokiu budu atējo Dievo galybē ant Dovido tuomet kaip buvo pateptas, tik żinome kad ji gelbējo jam pasidauginti išmintyje ir kituose dalykuose, ir pagelbējo jam prisirengti ir prisigatavyti użimti Karaliaus vietą del kurios jis buvo pateptas. Ar negalime matyti kad tuomi yra atvaizdintas ir įrodytas Bażnyčios patepimas, kurį ji gauna tada kaip Dievas priima ją? Kaip mūsų patepimas nēra kūniškas patepimas, taip ir mūsų palaimos nēra kūniškomis nei laikinomis; kaipo nauji sutvērimai mes augame malonēje ir żinojime ir meilēje ir kaipo nauji sutvērimai, ateityje, mes būsime padaryti tobuli Pirmame Prisikēlime ir pasisēsime ant sosto su savo Viešpačiu, kuris yra mūsų Mistras ir mūsų Galva. Z.'03-223 R3227:4

Šiame neprietelingame sviete gausime tik apjuokos kokią kentējo mūsų Viešpats, nes tarnas nēra didesni uż savo valdovą. Svietas, kūnas, ir velnias, tie trys yra priešingi mūsų kelionei: su jais turime kovą iš vidau o baimę iš lauko pusēs, nes daug ugningų vilyčių yra tai komą į teisųji. Dabar pasiklauskime kaip galime sau giai išlaikyti savo sielą, kuomet ateina sunkūs bandymai. Ar neturime tylume laukti ir daboti kur Dievas mus ve da, jieškoti jo valios pirma ne kaip paliečiame bile ko kius dalykus, kurie paskui gali pasirodyti persunkiais. Todel Psalmistas paduoda šitokias mintis: "Aš tylējau aš użsilaikiau ramei, net geruose dalykuose" (net neda riau nē nesakiau to, kas mano akims atrodē geru dalyku). Z.'96-31 R1937:4

Todel pirmiausia turime daboti savo širdį, żiūrēti kad jos palinkimai ir pasielgimai būtų paduoti po valia dieviškos malonēs; kad visi tiesos ir teisingumo principai turētų vietos mūsų širdyje; kad teisybē, mielaširdystē labdaringumas, broliškas malonumas, mandagumas, meilē, tikējimas, romumas, susilaikymas, augščiausias Dievo ir Kristaus godojimas ir karštas mylējimas visokios šventumo skaistybēs, būtų tvirtai nustatytas ir valdytų visus mūsų gyvenimo pasielgimus. Jei żmogus turēs tuos principus savo širdyje tvirtai nustatytus, tada iš gero širdies iżdo kalbēs teisingus mandagumo, išminties ir malonēs żodżius. Z.'96-30 R1937:2

Nereiškia kad Dievo żmones tur patenkinti save paprastojo kasdieninio gyvenimo eisena, namieje arba darbe ir pasakyti: "Dievas priima mano darbą lygiai kaip kad būčiau davęs jam ką nors kitokiu, tinkamesniu būdu; tie żodżiai reiškia kad kiekvienas żmogus, ištikimai tarnaudamas dieną po dienos rūpestingai perżiūrētų savo, żemiškus reikalus ir priedermes, ir tyrinētų kaip pritinkamai surastį valandą arba dieną, kurią galētume pašvęsti dvasiškai naudai sau arba kitiems. Tik pasišventusi širdis pasiaukaujančio kunigo, bus gatava sverti savo greitai bēgančias valandas ir kiek galima naudoti jas savo Tēvo dalykuose. Z.'03-407 R3266:2

Gundymo valandoje turime siųsti savo širdis pas Viešpatį ir pilnai nusitikēti jam bei pripażinti jo meilę, jo išmintį, ir pilnai tikēti kad jis gali gelbēti ir kad jis daro taip, kad visi daiktai išvien veikia naudai tų, kurie myli jį. Jei tokiame reikale prašysime Dievo pagelbos, tada ištikro gausime jo patarimą ir pagelbą teisingai pasielgti; kalbēti tiesą vaikščioti čystume ir meilēje, taip turime pergalēti kas valandą, kas dieną, ir iki mirties turime būti pergalētojais. Z.'98-23 R2249:5

Jei kasdien išpildome Krikščionio pareigas ir atsargei dabojame savo pasielgimus, o surandame, kad mūsų żodżiai kokiu nors būdu parneše negarbę Dievui, atsiminkime kad vardan mūsų, użstotojo, galime prisiartinti prie malonēs sosto, ir išreikšti savo dangiškam Tēvui pripażinimą savo įvykusios klaidos, ir tikrą gailestavimą neištesējimo garbinti jo vardą ir jo darbą, użsilaikant šventai savo pasielgime, ir su nusiżeminimu melsti kad tas nusidējimas nebūtų mums priskaitytas, bet kad būtų išgesintas jo maloningąja apveizda, mūsų nušveitimui, per Kristų, nusiżeminime išpażindami jam kad Jēzaus brangiame kraujuje yra visas mūsų nusitikējimas ir viltis. Taip turime išduotį rokundą uż kiekvieną tuščią żodį; o del mūsų atgailos żodżių ir tikējimo į Kristaus kraują, jis priskaitys mums savo nuopelną, ir mūsų nusidējimai bus atleisti. Z.'96-32 R1938:3