Šioje vietoje nēra nurodyta į mūsų pačių pagamintą ramybę, bet į Dievo ramybę, kuri ateina ant mūsų tada kaip mes pripażįstame Dievo galybę, gerybę, ir norą użlaikyti mūs, kaipo vaikus, prie savo dešinēs rankos. Mintys yra tokios, kad šita ramybē nuolatos apsaugoja mus, lygiai kaip koks vartininkas ir kariauja prieš kiekvieną neprietelišką rūpesčių ar baimēs użpuolimą. Ji użlaiko Krikščionio protą tokiame padējime, kad jo širdis turi taiką su Dievu, bei draugystę ir susiżinojimą su juo; ji saugoja jo mintis ir proto gabumus, pamokindama ir įtikrindama jį kaslink dieviškos galybēs, išminties ir meilēs. Z. ’03-8. R3128:6

Żmogus, kuris pritaria neteisybei arba kuris perdeda savo kalboje, tas daug ar maż darko patsai save. O kuris šveičia savo mintis ir vengia perdējimą, ir kas tam lygus, tas tokiame laipsnyje apvalo (čystyja) savo mintis ir visą savo charakterį. Nēra użtektina kad pażįstame teisybēs dalykus. Turime juos bandyti, ir tikrai suprasti iki kokio laipsnio jie yra garbēs verti, ir iškilmingi, nes norint ir Viešpats yra pridenges mūsų papeiktąsias charakteriaus dalis, ir yra priżadējes laikyti jas pridengtomis savo nuopelnu iki galo, vistiek negalime turēti simpatijos su savo nupuolusiu likimu, bet tam priešingai, turime geisti tikros kiltaširdystēs ir augščiausio laipsnio širdies čystumo, mūsų mintyse ir visuose mūsų darbuose link Dievo ir link mūsų artymų. Z. ’03-9. R3129:2

Privalome neleisti savo mintis bēgti ant tokių dalykų, kurie nēra teisingi, ir turime pasistengti pritaikyti šitą teisingumo taisyklę prie visų mūsų minčių, żodżiu ir darbų, ir tuo pačiu laiku turime prisipratinti żiūrēti į savo artymų pasielgimus skirtingu żvilgsniu, ir ant kiek pritinka taip daryti, turime żiūrēti į juos su akimis mielaširdystēs, atleidimo, pasigailējimo ir pagelbējimo. Vienok, negalime peraštriai kritikuoti kiekvieną mintį, kurią mes priimame ir kiekvieną planą, kurį mes bandome įvykinti ir nei jokiu būdu mūsų širdis netur pritarti teisingumo ąnijų perżengimui. Z’03-9. R3129:3

Privalome mylēti ir auginti savyje čystumą iki tokio laipsnio kad nečystumas pasirodytų mums skaudus, nuvarginantis, ir kad geistume tą panaikinti iš savo atminties, o tai galēsime atlikti vientik per nuolatinį mąstymą apie nekaltinamus daiktus, ir per pasistengimą neleisti savo minčiu ant nešvarių daiktų. Turime pażinti tikrą meilingumą, o pażinę, branginti šitą ypatybę. Kada norime mąstyti apie švariausius daiktus, tada būtinai turime pakelti savo mintis tiek augštai, kiek tas yra galima ir sulyg savo išgalējimu stengtis pamatyti kiek nors tobulojo mūsų Dievo ir mūsų Viešpaties Jēzaus Kristaus charakterio meilingumo, ant vieno ar ant kito Jezaus pasekējo, kuris tikrai seka jo pēdų atspaudomis. Z. ’03-9. R3129:3

Daiktai, kurie yra kokios vertēs arba doros – verti kokios nors garbēs – godonēs verti żodżiai ar darbai, arba pasiryżimai bile kurio żmogaus – yra tie, prie kurių mes drąsiai galime pasilikti ir apsvarstyti, o taip darant prie mūsų priauga tokie daiktai ant kurių mes laikome savo mintis, daiktai kuriais maitiname savo naują prigimtį. Taip darydami mes pastosime daugiau ir daugiau permainyti, per atnaujinimą savo minčių, ir per prisiartinimą arčiau ir arčiau prie garbingos lygybēs mūsų Viešpaties, būsime mainomi nuo vienos garbēs ant kitos, colis po colio, żinksnis po żinksnio, biskis po biskio, prabēgant šitam gyvenimui; ir użlaikydami savo mintis tokiame stovyje ir pasilikdami vienybēje su Viešpatimi, mes būsime dalyvūs Pirmojo Prisikēlimo, kuris padarys mūs tobulais ant visados, panašume ir lygybēje Viešpaties. Z. ’03-9. R3129:3

Jeigu mūsų gyvenimo patyrimai yra labai margi, mes galime ateiti prie išvados, kad Viešpats mato jog yra reikalinga del mūsų augštumas ir gilumas pasisekimų tiek pat kaip ir nepasisekimų, kad tinkamai mūs pamokytų ir padarytų tinkamais del tos augštos vietos, kurią jis yra mums paskyręs ateityje. Todel mokinkimēs, taip kaip darē Apaštalas, viską turēti, o nedaleisti kad tas żemiškas turtingumas nukreiptų mus nuo pasišventimo pażadų; ir mokinkimēs būti stokojime, o vistiek nereikalauti nieko tokio ką Dievo apveizda ir išmintis nenorētų leisti, – būkite patenkintais. Z. ’03-10. R3129:6

Ar esu kuomi akyse Dievo, arba esu nieku, bus nuspręsta sulyg mano meile link jo, jo brolių, jo darbo ir link visos żmonijos, net mano priešų; taigi visa mano vertybē nēra matuojama mano żinojimu, pagarsējimu, arba iškalbumu, bet mano meile. Taigi matome, kad matuodami savo charakterį, pirmiausia turime imti meilę ir paskaityti ją uż svarbiausia bandymo jiega, ištyrimui to kiek arti prie Viešpaties mes tinkamu būdu esame prisiartinę. Kurie yra iš šventos dvasios pradēti, tie visi privalo turēti gerą ūpą. Jokiu kitu būdu negalime geriau apreikšti garbe jo, kursai pašaukē mūs iš tamsos prie savo stebuklingos šviesos, kaip per išrodymą meilēs dvasios, kasdieniniuose gyvenimo reikaluose. Z. ’03-56, 57. R3150:3; R3150:4; R3151:2

Nē vienas iš Kristaus kūne esančių narių negali pasa­kyti kad jam nereikia kito nario; ir nē vienas narys negali sakyti kad jis neturi jokio darbo tame kūne. Po vadovyste mūsų garbingos Galvos, kiekvienas narys, kuris yra pripildytas jo Dvasios, ir trokšta jam tarnauti, ras jame darbą. Kada bus atējes laikas atlyginimo, kas żino kiek naudingumo, kuri turējo Povilas ir Apolosas bus priskaityta nusiżeminusiems, tokiems kokiais buvo Akvilas ir Priscila, kurie įvairiais būdais tarnavo ir padrąsino ir paremdavo gabiausius brolius Viešpaties darbe. Z. ’03-59. R3152:2

Nē vienas Dievo vaikas, netur praleisti šitą piūties, laiką, ir jo brangiasias tarnavimo ir sandarbavimo progas, nesistengdamas pats kas diena augštai nešti karališką veliavą, ir viešai apreikšti šlovę jo kuris pavadino jį iš tamsybēs prie šviesos, arba vēl praleisti laiką nepagelbēdamas ir nesandarbaudamas su kitais, kuriuos Dievas pagal savo norą paskyrē į tokias vietas, kurios turi daugiau atsakomybēs ir progos viešai tarnauti. Z. ’03-59. R3152:3

Nes mes esame padaryti Kristaus dalininkais, jei tik drūtai użlaikome iki galo pradżia mūsų nusitikējimo. Ebr. 3:14.

Jis kurie pażįstate laimējimą savo augštojo pavadinimo, ir kurie stengiatēs bēgti tuom keliu, kuris veda prie ano laimējimo, “apsijuoskite strēnas proto savo;” pasistiprinkite ir nustatykite savo tikslus ir pastangas; atnaujinkite savo apsiēmimą; padarykite dvigubą savo uolumą; atmeskite nuo savęs nereikalingus svietiškus rūpesčius; padidinkite savo darbštumą; ir taip kaip Apaštalas ragina, bēgkite per kantrumą bēgimą jums pastatytą. Bēgkite, ne kaipo tas, kursai orą plaka, bet kaipo tas, kuris turi atsakantį tikslą, ir kuris yra labai pilnas energijos, ir yra pasirįżes użtikrinti savo pavadinimą ir išrinkimą. Z. ’03-54. R3149:3

Faktas, kad galutinas visų dieviškųjų veikimų tikslas, del mūsų ir su mumis, ir galutina visų mums duotų dieviškų pażadų svarba, yra išauklējimas meilēs, kuri yra tikra Dievolygybē, – nes Dievas yra meilē – turētų būti labai aiškus mūsų mintyse. Ir norint išauklēti savyje šitokią meilę, tokioje prasmēje ir tokiame laipsnyje kokį Viešpats yra paskyręs, yra reikalinga kad ta meilē išeitų iš čystos širdies, pilnai sutinkančios su Dievu ir su jo meilēs įstatymais, ir visai priešingos Priešininkui ir jo saumylystēs įstatymams. Z. ’00-360. R2735:1

Yra būtinai reikalinga, kad tie, kurie pasiekē stovį tobulos meilēs, būtų tikrai użsiēmę su tarnavimu Viešpačiui, guldytų savo gyvybes uż brolius. Tokie privalo laikyti save netiktai Dievo ir teisingumo principų atstovais, bet tur būti tikrais atstovais tų, kurie yra stiprųs Viešpatyje ir galybēje jo stiprybēs, ir tikējime jo Żodżių, kaipo gatavi ir noringi bei sugebus padrąsinti kitus, kurie bēga šitą kelionę, idant ir jie pasiektų tą didį “atlyginimą.” Z.’01-10. R2755:

Nors ir pyksmas, apsireiškiantis nekentime, piktybēje, barniuose ir nesandaroje, tur būti padētas visai į šalį nuo visų, kurie stengias būti lygūs Dievo brangiausiam Sūnui, vienok supykimas, ateinantis per teisingą rūstavimą ant visokios neteisybēs ir nuodēmēs jos įvairiuose apsireiškimuose yra pritinkamas, ir neatsiżiūrint į tai kad rūstauti galima tik labai atsargiai ir meilingai, rasime tokių atsitikimų, kuriuose būtų neteisinga neturēti ir nepanaudoti teisingos rūstybēs. Z. ’96-279. R2068:5

Tikras kryżiaus kareivis nepapeiks nei nepaniekins silpnąjį, ir tokį, kuris gali lengvai paknupti; to nedarytų nē vyriausias mūsų brolis arba Kapitonas. Bet tam priešingai, jis bus atsargesnis ir pagelbingesnis tam, kuris yra silpnas, nors ir jam labiau mēgsta kada jis randas draugystēje stipresniųjų. Z. ’99-88. R2453:4,5

Kodel šitas vieną talentą turintįs żmogus, buvo išrinktas kaipo iliustracija šiame talentų użkasime? Taip buvo daroma kad parodżius atsakomybę tų, kurie mażiau turi - kad Viešpats nori idant ir mażiausias jam pasišventes żmogus żinotų ir vartotų talentus, kuriuos jis turi, ir kad jis nepaskaitys nekaltais tuos, kurie turi nors mażiausius gabumus tarnavimo jam, jo broliams ir jo tiesai, bet użsigina ir nenaudoja jų. Z. ’01-59. R2765:1

Turēdami “persijuosę strēnas proto [ūmo] savo," ant ilgo, pastovaus, ir tikrai nustatyto pasistengimo, "būkite blaivus"; neišsigąskite iš didżiausio sujudinimo; nesiduokite ištraukti iš saves visą dvasiškąjį gaivumą, o tada tam atsitikus, įpulti į atvēsimą ir drąsos prażudymą; bet rūpestingai apsvarstykite ir pasirengkite ant ilgo ir kantraus nukentējimo visų disciplinų ir tyrimų tikējime ir kantrume, kurie būtinai reikalingi pergalētojams, kad padarius juos vertais tų palaimų, kurios priżadētos "tiems kurie pergalēs." Bēgimas mums statytas nēra atliekamas ūmais, bet per nuolatinį “gerai darymą kantrybēje.” Z. ’03-54. R3149:3

Nekurie Krikščionis turi klaidingas mintis, manydami kad Dievas pataisys visą jų apsiējimo būdą, ir kad Dievo vaikams daugiau nieko nereikia kaip tik pasiduoti po jo ranka: bet Petras jog taip nesako. Jis ragina mus, kad patys save pritaisytume pagal Dievišką pamokinimą. Yra kas nors daroma viduj mūsų ir aplinkui mus, o tie, kurie nieko nedaro, bet sēdi ir nieko neveikia, laukdami kol Viešpats atliks tą darbą stebuklingu budu, labai save prisigauna ir duoda šētonui pasinaudoti iš jų, o jis tą beabejonēs panaudos kad surišus jiems rankas ir kojas ir išmetus juos į tamsiausia tamsybe, su jais gali taip atsitikti, jeigu jie nepasistengs išdirbti savo išganymo su baime ir drebējimu. Z. ’03-55. R3150:1

Dieviška Tiesa nēra kitur niekur randama kaip tik Dievo paskirtose vagose: o tuomis vagomis yra Viešpats, apaštalai ir pranašai. Pasilikti Viešpaties Żodyje, reiškia pasilikti tame moksle, kokį jų įkvēptieji raštai patiekia, ir studijuoti ir mąstyti kuomet skaitome tokius raštus; pilnai nusitikēti ant jų bei ištikimai pasielgti pagal juos. Jeigu taip pasiliksime Viešpaties Żodyje, kaipo uolūs ir tikri jo mokintiniai, tada ištikro "pażinsime Tiesą"; būsime "pastovūs tikējime", ir "būsime gatavi duoti atsakymą apie viltį mumyse esančią," "uoliai kariausirme uż tikējimą vieną kartą paduotą šventiems," "kariausime gerą kovą," "paliūdysime gerąjį išpażinimą" ir tvirtai "panešime vargus kaipo geri kareiviai Jēzaus Kristaus," net ir iki galo mūsų kelionēs. Z. ’03-61. R3153:5