Beveik kiekvienas patyręs żmogus sutiks jei sakysime kad lieżuvis turi didesnę įtaką uż visus kitus kūno narius, ar tai būtų ant gero ar ant blogo. Patyrimai prirodo, kad didżiuma żmonijos, geriau valdo kitus kūno narius, ne kaip savo lieżuvį. Lieżuvis yra taip veiklus įrankis, kad visokis pasididżiavimas, pyksmas, ir visokie nupuolusio żmogaus palinkimai, stengias jį naudoti kaipo tarną arba pikto nešiotojį. Todēl kiekvieno Krikščionio pareiga yra ta: ypatingai daboti ir išmintingai sergēti šį sąnarį savo kūno, ir laikyti ji paduotą naujam protui Kristuje, kad jis nekliudytų nē sau, nē kitam; bet atpenč, būtų pagelbingas tiems, kurie eina siauru keliu. Z.'97-156 R2156:3

Krikščionis użmiršta użpakalyje palikusius daiktus todēl kad pritinka juos użmiršti, kadangi pats Dievas użmiršta juos ir sako mums, kad atmetē nuo saves visas mūsų netobulybes; kad visos mūsų netobulybēs yra pri­dengtos po jo akių, pridengtos nuopelnu to, kursai mus taip mylējo, kad mirē uż mus, kurį mes mylime ir kuriuo mes nusitikime ir kurio pēdomis stengiamēs vaikščioti, turēdami vienas mażiau, kitas daugiau, įgimtų kūno darkumų. Taip sakydami nemanome patarti lengvai manyti, nepaisyti, arba greit użmiršti nepataisytus nupuolimus ir trūkumus. Juos turime taisyti sulig išgalējimo, ir kasdien prašyti Dievo atleidimo uż visus mūsų nupuolimus. Z.'04-23 R3306:2

Privalome prašyti daugiau ir daugiau malonēs ir išminties ir Dvasios vaisių bei tarnavimo progos Viešpačiui ir broliams, ir didesnēs pagelbos augti labiau ir labiau į panašumą brangiojo Dievo Sūnaus.... Użlaikant save tokiame padējime, kas gali abejoti kad pażadētoji "Dievo ramybē, pereinanti żmogaus supratimą apsaugos" tokias "širdis" ir "mintis." Ta ramybē prašalins daug nelabumo, kuris vargina żmonių širdis. Saumylumas ir ambicija ras mażai vietos tokiose ramybe pripildytose širdyse. Dieviškoji ramybē gali gyventi mūsų širdyse, valdyti jas ir użlaikyti jas nuo visokio sumišimo ir rūpesčio, kokiame randas pasaulis; net ir tuomet būsime ramybēje, kuomet gyvename sunkiose aplinkybēse—net tada kaip pats Priešininkas apsēda mus per savo suvadżiotus veikējus. Z.'04-24 R3306:3

Visas mūsų gyvenimas suteiks mums naudingus mūsų ateičiai pamokinimus, jei tik būsime gatavi priimti juos. Galime sakyti kad żuvavime, kuriuomi użsiimdavo apašta­lai pirm jų pavadinimo, buvo pagelbingos ir naudingos lekcijos visam jų likusiam gyvenimui. Mūsų Viešpats padavē tokias mintis pavadindamas juos. Żvejams reikalinga energija, taktiškumas, tinkamas ēdalas; o pats żvejas tur būti nematomas. Šitie keturi dalykai yra reikalingi dvasiškame żuvavime, į kurį įstoti ir mums davē progos mūsų Viešpats. Turime atsiminti, kad kaip żuvis yra greit nubaidoma, jei ji pamato kad kas nori ją pagauti, taip ir żmonija nenori kad kas ją sugautų—ypatingai tuomet kaip jai nurodo jog gali prarasti savo laisvę: o pasišventimas atrodo tokiu svietui. R'04-26,27 R3308:3

Neżiūrint to, kad Apaštalas pataria nenusilpnēti, randame daug tokių Dievo vaikų, kurie pailsta ir kuriems gresia augščiausio laimējimo pralaimējimo pavojus, iš tos prieżasties kad jie nemąsto, netirinēja, nesvarsto, nei neżiūri ant Viešpaties, nei nesistengia pamatyti kokius prieštaravimus jis iškentējo. Jei jie żiūrētų į jo tobulumą ir pastebētų kaip iš jo švietē šviesa tamsoje, o tamsa jos nepriēmē, jie suprastų kad svietas nepriims nei tos šviesos, kuri išeina iš jų. Jei jie pastebētų, kad Viešpats Jēzus kentējo vienat dēl teisybēs, jie greit suprastų jog jų darbai, nors geriausi, yra netobuli, ir tas pagelbētų jiems, kaipo geriems tikējimo kareiviams, iškentēti vargus ir nepailsti geruose darbuose, nei nenusilpnēti prieštaravimuose. Z.'04-38 R3313:5

Tie żodżiai pritaikomi visiems Kristaus mokytiniams: jie nepaliautinai tur mokintis kaip prašalinti veidmainišką būdą, smerkiantį ir trukdantį kitus, pakolei jie nori gauti mielaširdystę nuo kitų. Dievo taisyklē yra tokia, kad mielaširdystę gausime tik tada, jei išrodysime ją kitiems. Kliūtis atrandąs būdas, pasirenges apskūsti ir pasmerkti visus, yra apreiškimas negeros širdies; o nuo to privalo apsisaugoti kiekvienas Dievo vaikas. Dvasiški Izraelitai tur išrodyti mielaširdystę, gerybę, meilę: to Dievas reikalauja iš jų: o neturēdami tokių ypatybių jie negalēs ilgai būti jo vaikais. Z.'04-43 R3316:4,6

Viltis, statyta ant Viešpaties Jēzaus, o neparemta darbais, prilygsta namui statytam ant smilties. Laikas ateis, ir użeis didis mēginimas, ir turinčiam tokią viltį bus blogiau, negu tam, kuris visai neturi vilties. Tada toksai żmogus pamatys kad prisigavo save manydamas kad turēs dalyba Karalystēje. Tam priešingai, kurie stato savo vilties namą per paklusnumą, garbindami Dievą savo širdimis ir lūpomis, o darbais paremdami savo tikējimą, kurių vaisiai liūdija jų draugystei su Dievu—tokie pereis visokias gyvenimo audras, bet nebus pajudinti, nei negriųs, kadangi turi tikrą pamatą. Z.'04-46 R3318:5

Jei leidżiame kūniškiems, saumylingiems, neteisingiems kūno norams valdyti mūsų širdis ir mūsų gyvenimus, tada sējame ant kūno; ir kiekvienas pasekantis sējimas, yra pasekmingesnis ir geriau użtikrinąs pabaigą tokios kelionēs vedančios prie mirties—Antrosios Mirties. O kiekvienas sējimas ant Dvasios, kiekvienas pasipriešinimas kūno norams, saumylumui, ir tt. ir kiekvienas panaudojimas naujos valios, dvasiškuose dalykuose, kurie yra čysti, kurie yra garbingi, kurie yra geri, kurie yra teisingi, reiškia sējimą ant Dvasios, kuris atneš gausingą Dvasios vaisių; o jei nepaliausime taip daryti, pabaigoje savo kelionēs būsime tinkami Dievo priżadams ir surēdymui ir gausime gyvenimą amżiną Karalystēje. Z.'04-57 R3323:5

Visokie patyrimai turētų būti mums naudingi. Jei iš pradżios mes buvome bailūs ir rēkavome iš išgąsčio, vēliau tapome pastiprinti, o gal būt kad pabarimas: "Kodēl bijotēs, mażatikiai?" atsinešē ir į mus; bet kada jau gavome lekciją po lekcijos, tada Viešpats laukia iš mūsų—ir pritinka jam laukti—daugiau tikējimo, daugiau nusitikējimo, daugiau ramybēs, daugiau dżiaugsmo Viešpatyje, daugiau ištikimumo ir įtikējimo kad jis yra su mumis ir rūpinas apie mus, ir turi użtektinai galybēs išgelbēti mus nuo Priešininko ir visokio pikto, o ant galo įvesti mus į ramybēs ir apsaugos uostą—į dangišką Karalystę. Z.'04-60 R3325:1

Seni daiktai praējo o vis nauja pastojo tik mūsų mintyse arba valiose. Tikrenybēje visi daiktai persimainys tik tada, kaip šitas mirtinas apsivilks nemirtinumu, o šis pagendąsis bus prikeltas nepagendančiu—šlovēje, galybēje ir kaipo dvasinē esybē. Bet tuo tarpu norēdami būti vertais dalyvauti Pirmame Prisikēlime, iš mūsų reikalaujama, kad išrodytume norą ir troškimą būti tais, kokiais turime būti po Dievo akių; o nieku būdu geriau neprirodysime Viešpačiui ar mums patiems savo gerus norus, nei negalēsime pasirodyti naudingesniais, kaip per rimtą dabojimą savo širdżių ir minčių. Z.'04-25 R3307:4

Matytis kad Dievo tikslu yra parodyti aiškų skirtumą tarp Dievo tarnų ir piktojo tarnų. Privilegija liūdyti apie Dievą ir būti tiesos pasiuntiniais, yra malonē, kurią Dievas użlaikē savo żmonēms. Jis nereikalavo kad piktasis arba kad nupuolusieji demonai, ar pikti żmones būtų linksmosios żinios pranešējais. Dievo żmones privalo rimtai apsvarstyti tą dalyką ir suprasti, kad kuris neįrodo širdies vienybę su Dievu, tokio żmogaus tarnavimas nēra Dievui patinkamas. "Bet Dievo nesibijančiam sako Dievas: Kam tu praneši mano prisakymus ir imi mano derējimą į savo burną? O tečiaus neapkenti paklusnumo ir neapsiimi mano żodżių pildyti?" Psalmas 50:16,17. Z.'04-28 R3309:4

Kalbēdamas apie lelijas mūsų Viešpats norējo parodyti kokius mażus gamtos daiktus turime tyrinēti, svarstyti. Lekcija kokią turime išmokti visuose gyvenimo reikaluose, bus pagelbinga tokiems, kurie żiūri į juos tikruoju żvilgsniu—per tikējimą į Sutvertojį ir per pripażinimą, kad Jis būtinai yra pats šaltinis ir perstatytojas augščiausių ir puikiausių ypatybių, kokias żmogaus protas gali įsivaizduoti, kad Jis yra tobulas Teisingume, tobulas Išmintyje, tobulas Galybēje, ir tobulas Meilēje.... Kuri širdis taip svarsto, ta progresuoja ir auga malonēje, żinojime ir meilēje. O kurio širdis nemąsto apie tokius mażus daiktus, negalēs tikrai įvertinti didesnių daiktų, ir tokiu būdu ji neįstengs tinkamai apsvarstyti apie Dievą ir negalēs suprasti jo planą, ir tokie nepażins tikrai jo būdo. Z.'04-37,38 R3313:2

Šioje gadynēje neturime teisti Dievui pasišventusius żmones pagal jų darbus, bet pagal jų tikējimą; vienok dabar yra reikalingi darbai. Darbais mes įrodome savo tikējimą; o dēkavokime Dievui, kad netobulais darbais pavelyjo mums prirodyti savo tikslų ir valios ištikimumą. ... Jeigu mūsų darbuose Dievas pamatys tikrumą mūsų tikējimo, tokį tikējimą jis priims, o būsime tobuli ir bus mums duota dalyba Karalystēje ir visi brangūs daiktai, kuriuos Dievas użlaikē tiems, kurie jį myli—netiktai żodżiais, bet darbais, kurie stengias savo gyvenimo darbais apreikšti ir prirodyti jam savo meilę. Z.'04-45 R3318:1

Turime augti meilēje, nes meilē yra didżiausias daiktas; bet pirma negu išvystysime ir išauklēsime savyje meilę, turime išmokti būti teisingais ir ištikimais. Prieżodyje: pirma būk teisingas, paskui duosningas, randasi labai geras patarimas. Todēl Dievo vaikams, Naujam Sutvērimui puolasi nepaliautinai tyrinēti teisingumą ir kas dieną elgtis pagal pamokinimus, kokius jis gauna iš Dievo Żodżio. Kurie padeda tokį tikrą charakterio pamatą ir tada budavoja ant to pamato meilę, tie patirs kad jie żengia pirmyn savo charakterio išlavinime. Jei meilē neturi tikrų teisingumo pamatų, ji yra klaidinga meilē, ir nēra ta per, kuria Viešpats mēgins mūsų, mokytinyste. Z. '04-56,57 R3323:1

Be abejonēs kad Dievas tvarkē ir vadavo kasdieninį gyvenimą ir apsaugojo mus nematoma galybe jau nuo tos valandos, kurioje mes stojomēs Viešpaties pasekējais, kad mes, kaipo Kristaus mokyklos mokiniai, išmoktume nuo jo išvystyti daugiau ir daugiau Šventosios Dvasios vaisiu, o ypatingai daugiau tikējimo. Tikējimas yra taip svarbus dalykas, kad šiame laike mes pilnai negalime suprasti jo svarbumą. Tikējimas yra tas vienas dalykas, kurio Viešpats reikalauja iš savo pasekējų.... Todēl pagal mūsų tikējimą mes galēsime dżiaugtis varguose. Negalime dżiaugtis iš vargų; bet galime dżiaugtis iš supratimo kokį duoda mums tikējimas, būtent iš to, kad mūsų vargas yra lengvas, o daro mums labai augštą ir amżiną svarbią šlovę. Z. '04-59 R3324:5

Šiandien żmones yra użpykę, yra daug prieštaravimo, o mes apsakome jiems Dievo mokslą. Mūsų širdys daug kartų išsigąstų, jei tikējimo akimis nematytume Viešpatį su mumis laivēlyje, jei nepażintume jo didelios galybēs, kurioje jis kalbēs į tmones savo laiku ir savo būdu.... Tečiaus nenusigąskime, jei matome kad prisiartina tamsi valanda, jei audra būtų taip smarki, kad daugelis nusigąstų, imtų rēkauti ir drebēti iš baimēs. Įsimokinkime gerai šio gyvenimo prityrimų lekciją, taip, kad nepritrųktume tikējimo, — kad tamsiausioj valandoj galētume giedoti ir dżiaugtis jame, kuris mus mylējo ir atpirko pats savo brangiu krauju, ir giedoti Możēs ir Avinēlio giesmę. Z. '04-60 R3325:4

Savo ištikimuosius kūdikius Jehova pritraukia taip arti prie savo širdies, kad jie atjaučia jo meilēs šilumą ir jų širdys atsako: "Aš gyvensiu tavo namuose"—tavo apsaugoje—"amżinai." "Ir glausiuos po tavo sparnų; nes tu esi mano nusitikējimas ir drūta pilis [tvirtas bokštas] prieš mano priešininkus; nes tu išgirdai mano apżadus”—mano pasišventimą—"tu gerai apdovanoji tuos, kurie tavo vardo bijosi." (Psalmas 61:5, 4, 6.) Z. '04-75 R3331:6
    "Aš giedosiu apie tavo galybę, ir rytmečiais girsiu tavo malonę: nes tu esi mano apgintoju ir mano prieglauda bēdoje." Psalmas 59:17.

Jei pamatome kad kas iš Dievui pasišventusių żmonių eikvoja savo turtus, pasirodo kad nors jis ir turējo pażangą ir mokinosi pażinti Viešpaties norą, vistiek jam trūksta tos vienos ypatybēs. Branginimas Dievo duotų dovanų, ir godojimas Davējo reiškia rūpestingą priżiūrējimą visko kas ateina mums nuo dangiškojo Tēvo—tiek laikinuose, tiek dvasiškuose dalykuose. Jēzaus prilyginimas parodo, kad jis matuoja mūsų meilę ir pasišventimą tuo, kaip mes naudojame ar eikvojame mums duotus talentus, savo progas, palaimas, kaip kūniškas taip ir dvasiškas, kokias tik dabar turime. Z. '04-77 R3333:3

Pasistengkime penēti visus, kurie alksta ir trokšta dvasinio maisto, kuris pastiprino ir atgaivino mūsų širdis. Jei neduosime jiems maisto jie apalps beklaidinēdami ir bejieškodami sau maisto. Mes turime tikrai tą kas reikalinga visai tikējimo šeimynai; be to negali gyventi nē vienas, nei żengti pirmyn; neturēdamas maisto żmogus greit gali prażudyti drąsą. Jeigu turime kiek piniginēs pašalpos siuntinējime gyvenimo duonos, tiems kurie alksta, ir jei pażinome tiesą, tada jau neturime saumylingai eikvoti tuos dalykus patys save użganēdindami. Viską turime pašvęsti Dievui, o per tokį pasišventimą Dievas palaimins kitus ir suteiks dvigubą palaimą mums patiems. Z. '04-78 R3333:6-3334:1

Kaip grażu būtų, kad visi brangūs Dievui pasišventę żmones pażintų vertybę išminties jų pastanguose tarnauti tiesai! Mūsų Viešpats mokino mus būti netiktai išmintin­gais kaipo żalčiai ir be vyliaus kaipo karveliai, bet paliko pavyzdį pats savo gyvenimu, ir kitoje vietoje pasakē savo apaštalams: "Turiu dar daug ką kalbēti, bet dabar nesuprasite mano kalbos." Taip ir mes turime suprasti, kad yra patogus ir nepatogus laikas apsakyti nekurias tiesas, ir yra taipgi išmintingas ir neišmintingas apsakymo būdas. Neużtenka to kad nesakome netiesą; neużtenka to kad kalbame tiesą; turime taipgi dabotis, kad kalbētume tiesą meilēje, o išlavinta meilē panaudos išmintį, kad pasiekus daugiauisia gero. Z. '04-91 R3339:5

Taip sakydami mes išreiškiame pagarbą ir Dieviškos gerybēs įvertinimą, ir parodome jam savo godojimą. Kada siunčiame Dievui savo prašymus, mūsų pirmiausios mintys netur būti saumylingos, nemąstykime pirmiausia apie save ar apie savo brangius prietelius, bet Dievą turēkime pirmoj vietoj visose savo mintyse, tiksluose ir użmanymuose. Neturime prašyti nieko tokio kas neteikla garbēs dangiškojo Tēvo vardui ir nepritinka prašyti nē del saves, nē del savo draugų nieko tokio ko jis neliepē prašyti ir ko jis negalētų pilnai użgirti. Dievo garbinimas yra labai svarbi ypatybē, ir turime saugoti savo širdį, kad nebutume priskaityti prie vardiškų Krikščionių, kurie bus išbraukti iš Avinēlio knygų. Z. '04-118 R3352:2

Mes garbiname mūsų Viešpatį del drąsos kokią jis išrodē vaikščiodamas siauruoju taku. Koksai tvirto būdo żmogus jisai buvo! Niekados jis nemanē grįżti atgal; jis buvo pasiryżęs išpildyti dangiškojo Tēvo valią paaukauda­mas pats save kitų labui. Apaštalai matē pirm saves labai prakilnų didybēs ir nusiżeminimo ir pergalējimo bei tarnavimo pavyzdį.          Turime gerai suprasti kad, jei negersime jo kieliko ir nebūsime panardyti jo mirtyje, negalime būti dalyvūs jo Karalystēs šlovēje. Todel paskaitykime viską nuostoliu ir laikykime lyg purvu, kad gautume sau reikalingus patyrimus. Jei ateina ant mūsų mēginimas, nenusigąskime ir nemangkime keistai apie ugningus mēginimus, kurie mus mēgins, lyg kad kas nepaprasta mums būtų atsitikęs. Tam priešingai, atsiminkime, kad ant to pavadinti esame, kentēti su Viešpačiu, o paskui būti iškeltais į garbę su juo. Z. '04-138,139 R3362:2,5

Pagonų valdonai yra viešpačiais, kurie netarnauja, bet kuriems tarnaujama, bet Jēzaus pasekējų tarpe tur būti visai kitokia tvarka; kuris uż vis daugiau tarnavo, tasai tur gauti uż vis daugiau garbēs. Kaip puiki yra Dievo nustatytoji tvarka! Kaip grażiai kiekvienas teisingai manantis żmogus gali sutikti su Dievo nustatytais principais! Kaip tinkami jie yra ir kaip priešingi svietiškai dvasiai. Tiesa, kad Viešpaties pasekējai, šitokioje, żodżio prasmēje, bus ypatingi żmones, atsiżymēję geruose darbuose, tarnaudami vienas kitam ir darydami gerą visiems żmonēms kaip progos turi. Z. '04-140 R3363:1

Mes tankiai mąstēme kur buvo Petras ir Jonas ir Jokūbas, kodēl jie nebēgo pagelbēti Viešpačiui nešti kryżių? Jeigu ant išgēdinimo pastatytasai Simonas turējo progos pagelbēti Viešpačiui nešti kryżių, įsivaizduokime sau, kad daug Viešpaties brolių kasdien neša prilyginimo prasmēs kryżius, todēl turime progos pagelbēti jiems; o visokį patarnavimą jo ištikimiems pasekējams Viešpats pażadējo paskaityti kaipo jam padarytą.... Kaip anas medinis kryżius nebuvo mūsų Viešpaties sunkiausioji našta, taip ir jo pasekējai turi kryżius, kurių svietas nemato, bet “broliai" turētų pażinti jų naštas. "Kits kito naštas nešio­kite, ir taip išpildysite Kristaus įstatymą." Z. '04-155 R3369:6

Visi, kurie turime kokį nors paskirtą darbą, dirbkime nieko nesibijodami, ir pakol stengiamēs atlikti meiligai ir teisingai kokį nors sunkų darbą, nebijokime żmogaus, bet verčiau bijokimēs Dievo ir pasistengkime jam įtikti.
    Tegul pasaulis kovoja savo kovą: Dievas grażiai patvarkys jų reikalus, taip kad paskiausia sekmē bus garbinga. Todel mes, kurie priklausome prie naujosios tautos, prie naujosios Karalystēs, kuri nēra šio svieto; mes, kurių ginklai neyra kūniški, bet kurie turime dvasios kardą kovokime gerą tikējimo kovą; nusitverkime garbinguosius po mūsų akitų pastatytuosius dalykus, ir użlaikykime netik­tai save, bet pagelbēkime visiems ta pačia dvasia atgimdytiems, tos pačios dangiškosios armijos nariams użsilaikyti ir pasilikti prie to Kūno Galvos, mūsų Išganymo Kapitono. Z. '04-207,205 R3395:4; R3393:5

Šiuose żodżiuose randame didelį suraminimą ir padrąsinimą. Vienok Dievo żmones, būdami ilgą laiką Dievo draugystēje ir lankydami Kristaus mokyklą, tur išmokti kaskart daugiau ir daugiau, ir neprašyti kad Dievas vadautų jų pastangas sulig jų pačių išminties; nepritinka jiems prašyti kad jų valia išsipildytų ant żemēs, taip kaip danguje; verčiau tegul jie apsako Dievui savo sunkenybes, didżias ar mażas; jie tur pripażinti ir pritaikyti sau jo sąjausmą ir meilę, tepti jas ant savo širdies kaip kokį balsamą, ir tikēti jo raminančiam użtikrinimui, įrodančiam kad jis gali ir nori patvarkyti visas aplinkybes taip, kad jos tarnaus naudai tų, kurie pasilieka jame ir iš visos širdies nusitiki ant jo. Z. '04-237 R3409:1

Visi Dievui pasišventę tarnai, kurie atidavē savo gyvybes ant aukos tada kaip stojosi Avinelio pasekējais; jeigu jie visados atsimintų ką reiškia jų pasišventimas, jie būtų gatavi użbaigti savo kelionę bile kurioj valandoj pagal Dievo pasimēgimą ir leidimą. Dievui pasišventę żmones, prigulinti prie Elijo klasēs, turētų atsiminti kad nē plaukas negali nukristi nuo jų galvos be dangiškojo Tēvo żinios ir be jo leidimo ir jų širdies pastova tur būti tokia, kokią išrodē mūsų brangus Viešpats—Galva Elijo kūno—"Ar negersiu to kieliko, kurį man davē Tēvas?" Jų širdies kalba privalo būti tokią, kokią išreiškē poētas:
    "Użteks man to ką turiu aš,
    Nes Dievo ranka mane ves.”
    Z. '04-237` `R3408:5`

Mūsų pasiuntinystē yra surasti nusiżeminusius ir gailestaujančius, kurie gailestauja uż savo netobulybes ir silpnybes ir, kurie jieško prieglaudos ir išgelbējimo. Viena mūsų pasiuntinystēs is dalis yra siusti juos pas Dievo Avinēlį, kursai nuneša pasaulio nuodēmes ir parodyti jiems prisikēlimo skaistumą uż mirties pelenus ir tas grażybes, kokias Viešpats priżadējo atsiųsti vieton nuliūdimo, apsivylimo, sielvartos ir vargų, kokius šiame laike turime iškentēti. Mūsų pareiga yra apsakyti jiems kad "ryto metu ateina dżiaugsmas," ir gelbēti jiems atsikelti ir tuojaus apsirēdyti garbinimo rūbais ir pradēti gyventi naują gyvenimą, su "naują giesmę jų burnoje, kad giedotų apie Dievo malonę." Z. '04-295 R3436:1

Būkime użtikrinti, kad tie, kurie Viešpaties ir tiesos labui su dżiaugsmu iškentēs didżiausį išgēdinimą, didżiausią panieką, didżiausius mēginimus ir persekiojimus, šiame esamojo laiko gyvenime, ir kurie kentēdami patyrimus, panašius tiems kokius turējo mūsų Viešpats palikdamas mums pavyzdį, įrodys savo ištikimumą save paaukaudami, tie ateityje gaus labai didį atlyginimą; su jais bus taip, kaip Apaštalas pasakē: "żvaigżdē pereiną żvaigżdę garbēje." Z. '01-55 R2762:4

"Negalite tarnauti Dievui ir mamonui." Prityrimai ir patēmyjimai patvirtina šį pareiškimą; delto ir teko pastebēti kad paprastai żmones skiriasi į dvi dali: vieni yra karšti dvasiškuose dalykuose, kiti vēl atšalę. . . . "Pirmiausia [labiausia] mes turime jieškoti Dievo karalystēs." Jos jieškojimas turētų būti svarbiausiu mūsų użsiēmimu, kuriam turētume pašvęsti visą mūsų laiką, apmąstymą, apsvarstymą, energiją, įtaką ir viską ką tik turime; šio laikino gyvenimo reikalus Dievas priżadējo aprūpinti; o mūsų uolumas ir meilē bus pażįstami iš to, kiek iš savo daiktų mes noringai aukaujame norēdami gauti dangiškuosius daiktus. Z. '01-61 R2765:5

Kurie ragavo Dievo malonę, kurie żino kad jo malonē yra geresnē negu gyvastis ir kurie linksmai padējo ant altoriaus kiekvieną żemišką gerą daiktą, o kartu ir savo viltį ir troškimus: tokie linksmai apsako kitiems šią linksmą naujieną; jie mēgsta apsakyti garbę to, kurs ištraukē juos iš tamsybēs, prie savo stebuklingos šviesybēs. Dievo pamokslai yra pergeri ir negalima użsilaikyti neapsakius juos; todel apsakytojų nereikia samdyti, jie linksmai apsako juos; bet uż tokią Dievo malonę, kurį suteikē jiems tokios garbingos progos, reikēs ką nors mokēti: uż ją bus mokama vargais, pinigais, praradimu żemiškų draugų, pasistengimu, ir galimai reikēs sutraukti nekuriuos żemiškus ryšius; gali būti, kad reikēs nešti svieto ir bażnytizmo neapykantą. Z. '01-246 R2852:4