Kada ateiname prie kryżkelio, ateiname prie kokių sun­kių patyrimų, eidami siauru keliu, ir nebeżinome ar kreiptis po dešine ar po kaire, mes tuojau turētume sustoti ir pasiklausyti ką jis sako. Kitais żodżiais sakant, mes tuojaus turime kreiptis į Dievo Żodį, ir tada mąstydami apie jo įstatymus ir principus ir iliustracijas nurodančias į tokius keblumus, stengtis pażinti Dievo valią; o lygiai mes turime prašyti jo dvasios vadovystēs ir pasistengti atitaisyti savo mintis prie meilingo, pasiduodančio ir nusitikinčio stovio. Z. ’95-6. R1753:2

Ką reiškia gyventi pagal kūną? Mes atsakome, Tai reiškia gyventi pagal, arba sutikmēje su, ir użganēdinime, nupuolusio żmogaus prigimties palinkimų ir troškimų. Ir tai yra lengviausias dalykas atlikti. Viskas ką mes turime daryti, yra tik pavesti save nepaklusnumui ir mūsų senosios prigimties įtakai bei paliauti kariauti prieš ją. Tuojaus kaip tą padarome, mes jau pradedame plaukti kaip sriovē mūs varo. Laikui bēgant ta jiega ir įtaka pasididina ir darosi sunkiau ir sunkiau atsispirti prieš ją. Z. ’95-8. R1748:3

Mażai kas żino kokią įtaką turi mintys ant żmogaus kūno. Dievas yra taip sutvarkęs mūsų esybes, kad švarios, tinkamos, šventos mintys paprastai turi netiktai pataisančią ir pakelančią proto ir doros įtaką, bet turi taipgi gaivinančios įtakos ant żmogaus fyziško sudējimo. O iš antros pusēs, kiekviena nešvari, prasta, nečysta ir nešventa mintis (panašiai ir nedori darbai), tiesiog gadina netiktai protą bei dorą, bet lygiai pagelbsti vaisintis visokioms ligoms jau ir taip nupuolusioje ir sugedusioje żmonijoje. Z. ’96-180. R2014:6

Kuris tik yra vertas to vardo, "mano żmones," išgirs ir klausys balsą Viešpaties ir išeis iš Babiliono ir "negaus jo plēgų;" kadangi jų paklusnumas išbēgti iš jo tuojaus kaip jie pamato to Babiliono tikrą padētį, bus prirodymu kad jie, niekuomet nebuvo pilname sutikime su jo griekais. O tie kurie pasiliks Babilione, po to kada jau jie matē, šviesoje kuri dabar šviečia, koks jis tikrai yra, ir kokius pamokslus jis mokina, jie bus paskaityti tokiais kurie pritaria jo piktżodżiavimui ir użsitarnauja sau tikrai tas "plēgas" — tiek pat arba ir daugiau uż "kukalių" klasę, Babilione esančią, delto kad jie turi didesnę šviesą. Z. ’00-3. R2553:3

Ateidami į Šventraštį persitikrinti kokia yra Dievo valia, randame kad didysis darbas, kokio Dievas reikalauja iš mūsų, nēra tai darbas apie kitus, bet darbas mumyse, apgalēti, savo kuną, apveikti savę. Todel visi kiti dalykai, k. a., mūsų tarnavimas tikējimo šeimynai, ir mūsų gera darymas visiems żmonēms, naminēse ir użrūbeżinēse misijose, arba kitaip, — yra pagelbingas šitam svarbiausiam darbui viduje mūsų. Nes matome, kad Dievo įkvēptas Apaštalas sako, kad nors mes ir skelbtume kitiems, ir apsakytume Evangeliją iškalbingai, ir nors mes išduotume visus turtus ant penējimo ubagų, arba pastotume kankiniais uż gerus darbus, neturēdami išvystytos meilēs, tos Kristaus ir Tēvo Dvasēs, kaipo apvaldančio principo mūsų gyvenime, vistiek Dievišku żvilgsniu żiūrint, mes butume nieku. Z.’99-4. R2412:1

Netinka mums geisti ir trokšti tokių daiktų, kokių negalime gauti, nors jie ir būtų naudingi. Dievas gerai żino kad mes negalēsime pakelti to išaugštinimo ir garbēs, kurių trokštame. Jis mato daug geriau uż mus, kas mums reikalinga ir naudinga, ir nori kad mes būtume użganēdinti su jo parūpinimais, nebūtume be darbo, bet darbštūs; nebūtume berūpestingi, bet atsargūs; nebūtume beskirtingais, bet pilni tikro ir uolaus troškimo pildyti Dievo valią; vienok kantrūs turēdami nepasisekimus, użsiganēdinę kada esame użmiršti ir apleisti, atsimindami, kad "ir tie tarnauja, kurie stovi ir laukia," ir kad Dievas, savo paskirtoj valandoj, gali nuvesti mūs prie išpildymo jo maloningų tikslų. Z. ’95-11. R1756:5

Ką turime daryti norēdami pergalēti šitokią tikējimo stoką, ir padauginti savo tikējimą? Mes atsakome kad lygiai kaip apaštalai darē senovēje, taip ir mes: turime melstis, "Viešpatie, padidink mūsų tikējimą." Ir tada, pasielgdami sutikmēje su tą malda, kiekvienas tur auklēti tikējimą savo širdyje: (a) Per neatlaidu pasistiprinimą dieviškais priżadais, per labai gera susipażinima su tais pażadais, kurie randas żodżiuose Tēvo. (b) Kiekvienas tur stengtis daugiau ir daugiau atsiminti kad per tai, kad jis padarē derējimą su Dievu, tie żadējimai yra jo, o savo širdyje ir per savo lūpas jis tur laikyti juos kaipo savo, ateidamas pas Tēva dangiška maldoje ir su dēkavojimu. Jis tnr pasisavinti juos mintyse savo, ir savo pasikalbējime apie šventus daiktus su broliais. Z. ’00-170. R2642:6

Krikščionio minčių paprotįs yra kietai sujungtas su jo dvasišku pasisekimu ir nepasisekimu, o tai apreiškia jo dvasišką stovį; o gerus minties papročius reikia atsar­giai auginti. Sakydami "minties papročius", mes reiškiame normalį stovį, į kurį mintys paprastai sugrįżta, valandoje pasilsējimo. Pakolei esame użsiēmę su tikrais gyvenimo reikalais, neatbūtinai turime atkreipti mūsų protinę energiją prie to darbo, kuriuo esame użsiēmę, nes jeigu mes dirbame ką tik mechaniniu būdu, nesukuopdami visas savo mintis į tą dalyką, tada jokio darbo negalēsime gerai padaryti: vistiek ir šioje vietoje Krikščioniški principai, jeigu jie yra gerai nugruntavoti mūsų charakteryje, mūs sążiningai vadaus. O tada kaip darbas ir var­gai yra atimti ant valandos, tas nugruntavotasis minčių paprotįs turētų greitai sugrįżti į pasilsį Dievuje, kaip kompaso adata grįżta link polio. Z. ’95-250. R1885:5

Kiekvienas Krikščionis turētų pasistengti palikti tin­kamą ir gerą pavyzdį nuoširdaus ir ištikimo pasistengimo kopijuoti Kristų savo kasdieniniame gyvenime, ir darbštaus veikimo jo tarnyboje. Vienok negalime tikētis kad mes šiame gyvenime būsime pavyzdżiai tobulybēs, ir tos moralēs garbēs ir skaistaus šventumo, kurį mes turēsime. Tokį pavyzdį turime vientik Kristuje mūsų Viešpatyje. Taip mąstydamas Povilas niekuomet nepa­sakē, Pasekite mane, arba Pasekite mūs; bet sakē, "Būkite pasekējais mano, lygiai kaip ir aš esu pasekēju Kristaus." — 1 Kor. 11:1. Apaštalas buvo labai puikus modelis nuoširdaus pasistengimo pasiekti tobulybę, vienok ne tokią tobulybę kokia buvo Kristuje; ir tas, ką mes turime kopijuoti, yra jo uolumas ir nuoširdus pasistengimas kopijuoti Kristų ir išpildyti jo valią. Z. ’95-251. R1886:1

Tikroje Dievo tarnyboje prieštaravimai ir persekiojimai yra neišvengtinais dalykais, juos turime pasitikti su protu ir nuoširdumu; o kada jie neatsiekia savo tikslo, tada, po rimtaus persergējimo, ir parodymo ateinančio pavojaus uż tokį pasielgimą; sauvalingas prieštarautojas tur būti paliktas, tegul jis bēga savo keliu, o mes turime kreiptis prie kitų su żinia apie išganymą. Prieštaravimuose, kurie użējo ant mūsų Viešpaties, ir tame kaip jis juos pasitiko, randasi naudingi pamokinimai tiems, kurie yra mēginami panašiu būdu. Z. ’94-368. R1736:6

Negalime żengti nei żingsnio priekyn, jei nepanaudojame šios kantrumo malonēs; ir joki kita malonē dailiau neišgrążina Krikščionišką charakterį kaip ta, ir joki kita nēra tiek pagirta iš svieto kaip ta, ir joki kita tiek nepagarbina visos malonēs Dievą, per kurio Teisybe yra įkvēpta ta malonē. Kantrus mandagumas uoliai stengiasi sustabdyti tvaną żmoginių netobulybių ir silpnybių,  ir besikankindamas stengias atgauti dievišką lygybę: yra negreitas ant supykimo ir pilnas susimylimo: yra greitas pażinti takus tiesos ir teisybēs, ir pasirenges vaikščioti teisybēs keliais: atsimenąs ant savo silpnybių ir turįs sąjausmą su kitais żmonēmis, jų silpnybēse ir netobulybēse. Z. ’93-295. R3090:2

Kuris tik paniekina Dievo prisakymus, liečiančius "piktus spējimus", audżia pats sau tinklą, nors ir kaip "atsargiai" jis nepasielgtų kituose dalykuose; nes kurio širdis yra apvaisinta abejojimu ir špiegyste apie savo artymus, tas yra beveik gatavai pasirengęs abejoti patį Dievą: šitokią kartumo ir pyksmo dvase kovoja prieš Dievo dvase, prieš meilēs dvase. Viena arba kita gaus viršu toje kovoje. Tokia negera dvase privalo būti išvaryta, jei ne, tai ji subjaurins naująjį sutvērimą taip, kad jis turēs būti "atmestas". Antra vertus, jeigu nąujoji prigimtis, kaipo ta "pergalētoja," ima viršu, būtent tokiu būdu: jeigu pikti spējimai yra apgalēti, reiškia kad jau puse kovos prieš dabartines sunkenybes ir apsēdimus yra pasiekta. Z. ’98-84. R3594:2

Visus mūsų żodżius Dievas priima kaipo parodymą mūsų širdies. Jei mūsų żodżiai yra maištingi, arba neištikimi arba niekingi, tušti, nemielūs, nedēkingi, nešventi arba nešvarūs, pagal juos yra teista mūsų širdis, ant tokių pamatų kad, "Kuomi širdis pilna, tą burna kalba." Būdami netobulomis esybēmis mes neišgalēsime būti pil­nai tobulais żodżiuose ir darbuose. Neatsiżiūrint į mūsų geriausias pastangas, mes kartais klystame kaip żodżiuose, taip ir darbuose, vienok turime labai ištikimai pasistengti tobulai valdyti mūsų żodżius ir darbus. Z. ’96-32. R1938:1

Mūsų bandymu yra paklusnumas. Ant kiek mes użlaikome Dievo Żodżius, ant tiek Dievo meilē yra ištobulinta mumyse; nes jeigu esame priēmę Kristaus protą, priēmę šventąją dvasę, Dievo dvasę, tai ji veiks mumyse taip, kad turēsime ir norą ir išpildymą to, kas jam pa­tinka — ant tiek ant kiek tai yra galima. Ir tas išgalējimas išpildyti jo norą tur kasmet padidēti. Neatsiżiūrint į tai, kad mes nesitikime pasiekti tobulybēs, kol nebūsime "perkeisti" ir iki kol negausime savo naujųjų kūnų prisikēlime, vistiek visą tą laiką privalome laikytis arti prie Viešpaties susiżinodami su juo dvasēje, ir mintimis pasilikti jo draugystēje. Z. ’97-312. R2236:5

 vistiek tai gal būti tiktai tuščias pasigyrimas jeigu jo neperleistume per išmēginančias aplinkybes, kurios išvystytų mumyse tokį tikējimą ir tokį nusitikējimą, kuris użlaikytų mūs arti prie Dievo, ir gelbētų mums nusitikēti ant dieviškos apveizdos, net tamsiausioje valandoje. Z. ’01-314. R2886:3

Kurie nešioja šitą jungą, tie turi Dievo Żodżio użtikrinimą, kad visi daiktai išvien veikia jiems ant labo, kad juo sunkesnē našta yra użdēta ant jų, tuo didesnē bus jų palaima ir atlyginimas ateityje; juo sunkesni yra jų pa­tyrimai šiame laike, tuo šviesesnē bus jų garbē, ir šviesesnis bus jų charakteris, ir tuo labiaus jie bus pertikrinti apie jų pritaikymą ir nušveitimą del dangiškos Karalystēs. Żiūrint šitokiu būdu, kiekviena našta yra ne sunki; todel kad suprantame kokį jungą turime ir jis yra visai lengvas ir pritinkamas: o dar daugiau, jis yra nesunkus todel kad mūsų Viešpats mums gelbsta. Z. ’00-137. R2625:5

Ta Karalystē yra paskirta vientik tokiems, kurie iš Dievo malonēs, pastos savo širdyje lygūs Viešpačiui Jezui, tame kad jie mylēs Viešpatį Dievą iš visos širdies, iš visos sielos, ir galēs pasakyti, "Ne mano valia, bet Tavo valia, lai buna, O Dieve." Joks kitas padējimas kaip tas, kad mes esame pilnai paklusnūs Viešpačiui, negalēs padaryti mus tinkamais tai Karalystei; nes joks kitas pedējimas neperstato pilną pasidavimą ir pilną meilę link Dievo. Ir neużmirškime to, kad visus dangiškuosius daiktus, kuriuos "akis nēra mačiusi, nē ausis girdējus, ir kurie nēra jēję į żmogaus širdį," Dievas prirengē tiems, kurie jį myli daugiau uż viską. Z. ’98-40. R2258:2