Ačiu Dievui uż tai, kad Jo malonē użlaikē mūs, —­"użlaikē nuo puolimo," dar šį metą: — kad tiek daug iš mūsų vis dar esame vienos širdies ir vienos minties, kaslink Jo Żodżio ir Jo tarnybos. Kada mes atsimename, kad priešininkui yra leista użkrēsti "stiprius klajojimus" ant Dievo żmonių, tuo ypatingu tikslu, kad išsijojus tuos, kurie nēra tikrai Jo (2 Tes. 2:10-12); ištikrųjų tai turētų šaukti mūs prie dēkavojimo mūsų Dievui, uż tai kad pradedant kitus metus mes dar turime tvirtą tikējimą: branginame tiesą, ir pilnai sutinkame su visokia Dievo apveizda, kuria Jis użlaikē mūs nuo puolimo. Z. ’03-3. R3125:2

Pradedant naujus metus, kokiagi lekcija mums galētų būti svarbesnē uż šią, kad mes nebeesame patys savo, bet prigulime kitam; kad iš tos prieżasties mes neturime pasistengti sau pamēgti, bet pamēgti Jam, ir ne­sistengti tarnauti sau, bet jam tarnauti; nesistengti klausyti savo valios, bet klausyti Jo valios? Tai reiškia šventumą aiškiausioje ir tikriausioje prasmēje (netiktai atsiskyrimą nuo griekų ir prisiskyrimą prie teisybēs, bet reiškia atsiskyrimą nuo saves ir pasidavimą po Dievo valia, Kristuje). Z. ’97-35. R2099:4

Neżiurint to kokie būtų mūsų prigimti palinkimai ant grieštumo ir pastovumo maldose, mes turime pasisemti savo pamokinimus iš Šventojo Rašto; o pergalēdami savo prigimtus norus, privalome kaipo "mażi vaikai", ir kaipo "brangus vaikai", pritaikyti savo pażvalgas ir pasielgimus prie pamokinimų, kurie ateina iš augšto. Todel visi atsiminkime Jo żodżius: "prašykite (mano vardan) ir gausite, kad jūsų dżiaugsmas būtų pilnas." — Jono 16:24. Dangiškas Tēvas turi savo krautuvēje daugybę malonių, palaimų ir aprūpinimo savo paklusniems ir ištikimiems vaikams, kurie prašo tų dalykų. Z. ’96-162. R2005:5

Laikas yra svarbus elementas visose Dievo sąrangose; todel mes neturime jaustis prigautais kada ant mūsų ateina mēginimas kantrumo, ir ilgai reikia laukti palaimų, kurių mes trokštame. Dievas ēmē laiką suformuoti pasaulį, ir prirengti jį żmogaus gyvenimui; jis ēmē laiką duoti żmonijai reikalingus blogo prityrimus; jis ēmē laiką prirengti Kristaus—żmonijos Atpirkējo—atējimą; jis ēmē laiką prirengimui Bażnyčios dalyvauti jo šlovingame viešpatavime; ir jis pašvęs użtektinai laiko sutvarkymui ir pataisymui visų żmonijos reikalų. Dievas neużmiršo, nors mums ir atrodo kad į mūsų maldas ilgai nēra atsakyta. Tas, kuris daboja ant żvirblio puolimo ir tikrai żino skaitlių plaukų ant mūsų galvos, labai atsargiai daboja mażiausį prašymą ir menkiausį reikalą savo mażiausio vaikučio. Z. ’95-20. R1760:1

Dabokimēs, kad mes neštume Kristaus apgēdinimus, taip kaip jis nešē juos, — su apgailestavimu ir maldomis uż pasiklydusius ir pasigadinusius, idant, jeigu galima, Dievas duotų jiems prisivertimą: kad mes nusiżeminimo pilna širdies tvirtybe, laikytume uż garbę, jei galime išrodyti savo pasišventimą Dievui, per iškentējimą sunkenybių kaipo geri kareiviai Kristaus. Jis ne nusigando, nors ir matē żmonijos sugedimą; jis żinojo jog buvo neprietelingame sviete, griekuose surištame, ir labai pasidavusiame po tamsybēs kunigaikščio valdżia, ir todel jis żinojo kad ant jo ateis išgēdinimai, išjuokimai ir persekiojimai, o tai vislab jis iškentējo kantriai, ir jo meilēs pilnoji širdis beveik visai użmiršo jo kentējimus, ir buvo pilna susimylējimo ir meilēs prieš kitus. Z. ’96-83. R1964:5

Krikščionis, skaitydamas savo dienas, neskaito jas skurdżiai, nē su nusiminimu, jis daro tai su blaivumu. Jis skaito dienas, kad jos praeina ir atneša daug palaimų, daug privilegijos ir daug progos "apsakyti šlovę jo, kursai pašaukē mūs iš tamsybēs prie savo stebuklingos šviesybēs," ir gelbēti kitiems jų pilgrimystēje, o savyje išvystyti daugiau ir daugiau charakterį, tinkamą po akių Dievo — pastoti daugiau ir daugiau lygus Dievo brangiausiam Sūnui. Z. ’01-333. R2896:6

Kad vienąsyk kareiviai Kristaus gautų tikrą supratimą, kad apšmeiżimas ir apkalbējimas, yra nugalavinimas kito żmogaus charakteriaus, ir kad visokis išdergimas yra atēmimas kitam żmogui gero vardo: tuojaus kaip jie pamatys šitą dalyką, kiek baisētinas jis yra akyse Dievo; ir kada jie żiūrēs į tą dalyką tikru — dievišku — żvilgsniu, jie pabus ir kaipo nauji sutvērimai, stengsis kiek galēdami apgalēti tokius darbus, paeinančius iš kūno ir velnio. Kiekvienas pasistengs iššluoti iš saves senąjį raugą, neapykantos ir pavydējimo ir ginčių bei neteisybēs ir pikto apkalbējimo kitų, idant jis būtų čystos širdies, lygybē ir panašumas Viešpaties. Z. ’03-425. R3275:5

Pagal šventame Rašte paduotąja regula, išrinktoji Kristaus Bażnyčia turētų būti uż visus švenčiausia, uż visus daugiau išdailinta, uż visus švelniausia, mandagi, ir prilankesne uż visus pasaulio żmones; vienok tas mandagumas, malonumas, ir t. t., tur išeiti iš širdies ir iš įvertinimo Dievo dvasios ir branginimo Tiesos dvasios — meilēs dvasios ir teisybēs dvasios. Jos meilēs darbai netur būti tiktai paviršutiniais apsireiškimais, bet privalo būti tikras ir nuoširdus gerai darymas. Z. ’01-297. R2879:3

Visi Dievui pasišventę żmones turētų pripażinti, kad jie neatējo prie dabartinēs malonēs ir tiesos patys per savo išmintį, ar per išmintį kitų, bet atējo per išmintį ir malonę paties Dievo. Tokias mintis tur turēti visi, kurie tarnauja Dievo Bażnyčiai, kaipo tarnai, kaip kas gali, ir visose vietose, kur jie turi atsakomybę prie Viešpaties del savo vietos tikējimo šeimynoje, jie tur atjausti ir pripażinti savo tarnavimo progą, kaipo Dievo burnos įrankiai. O jeigu jie nepripażįsta, tai reiškia kad jie teisingai neįvertina tų dalykų. Z. ’03-430. R3278:2

Teisingasis takas vis dar yra "siauras takas", — nu­siżeminimo saves ir użsigynimo saves — takas nusiżeminimo ir nuolankumo: ir reikēs mums tiek pat, o gal ir da daugiau, pastangų ir malonēs šiuose metuose vaikščioti ant jo, kiek reikējo pereitais metais; nes juo daugiau mes paaugame malonēje ir żinojime, tuo didesni bus mūsų gundymai ant pasigyrimo, ant pasipūtimo, ant galvotumo, ant augšto apie save manymo; ir juo augščiau mes pakilsime tikējime ir viltyje ir meilēje ir darbštume tarnaudami Viešpačiui Dievui, tuo daugiau didysis priešas użstos mums żengimą priekyn, ir tuo labiau jo špiegai apšmeiš mūs ir piktai kalbēs, ir paprastai stengsis mūs įżeisti. Z. ’95-3. R1751:3

Mes, kurie turime privilegiją pasilikti iki šito malonēs ir palaimų bei apšvietos laiko, duokime garbę Die­vui, ir dabokime kad išrodytume savyje meilingąjį pobūdį apaštalo Jono, ir tokią energiją ir uolumą, kokią jis turējo; atsiminkime kad jis buvo vadinamas netik mieliausiu mokytiniu, bet del savo karšto uolumo, buvo paskaitytas kaipo brolis, Boarnegeso — sūnaus perkūno. Būkime ir mes pilni energijos, pilni meilēs pagimdyto pasiaukavimo, kad garbintume Dievą mūsų kūnuose ir dvasioje, kuri yra Dievo. Z. ’01-151. R2808:5

Įsimokinkime gerai šitą lekciją: pabarti kitus labai mandagiai, labai atsargiai, meilingai: geriau tik biski paminēdami, negu išduodami tiesiog visą jų prasikaltimų rokundą: geriaus pasiteiraudami kokiame padējime dabar randasi širdis nusidējusio, negu kad atsimindami koki ji buvo pirmesniame padējime, kuriame klaida buvo padaryta. Turime mażiau rūpintis apie nubaudimą uż jo prasikaltimus, o daugiau rūpintis apie sugrążinimą pasiklydusio, kursai eina netikru keliu. Neturime bandyti teisti ir bausti vienas kitą uż jų klaidas, bet geriau atsiminti kad viskas yra rankose Dievo; nē jokiu būdu neturime bandyti keršyti kits kitam arba išduoti bausmę sau ar kitam atiduodami użmokestį uż piktą. Z.’01-150. R2807:6

Jeigu randame kad per stoka tikējimo ar per silpnumą kūno, esame pradēję eiti netikru keliu, priešingu Dievo valiai ir mūsų augščiausiai gerovei, tuojau turime pasistengti ateiti atgal tomis pačiomis pēdomis, ir paduoti savo kelius Viešpačiui Dievui. Turime altorių, pašventintą brangiu krauju Kristaus, daug augštesnį uż aną, kurį Abraomas pašventino per kraują żenklinimą turinčių galvijų; todel Apaštalas skatina mūs, "Priżengkime drąsiai [pilni drąsos, pilni pasitikējimo] prie malonēs sosto, kad gautume mielaširdystę ir malonę, pagelbstančią mums kiekviename reikale." — Ebr. 4:16. Z. ’01-233. R2848:3

Rasime daug pagelbos savo nupuolusiai ir silpnai prigimčiai, kada pilnas pasišventimas, aiškiu ir suprantamu būdu, bus atliktas; pasišventimas reiškia pilną atidavimą Dievui visų mūsų jiegų ir gabumų, kaip proto taip kūno. Kursai żiūri į savo pasišventimą ir atsidavimą Dievui, tokiu teisingu żvilgsniu, ir susiprątes įstoja į Viešpaties kariumenę, tas išpażysta, kad jis nieko daugiau neturi ko duoti Dievui, todel visa jo valios kova, kokią jis turējo, pasibaigē tada, kada jis ištarē: "aš ir mano namai, tarnausime Dievui." Todel matome kiek svarbu yra visiems jo kareiviams żinoti, kad laikas tos kovos yra iki jų mirties, ir nepritinka nē mąstyti nē svarstyti apie atsitraukimą nuo jos ir atsilsējimą nors vieną valandą, ir nebekovojimą tos geros tikējimo kovos. Z. ’03-421. R3273:4