Jeigu tvirtai apsaugosime savo mintis, savo protą, tada reikēs mażiau sargų apsaugojimui mūsų darbų ir żodżių. Labiausia turime apsaugoti savo mintis. “Iš širdies pilnumo burna kalba.” Šių żodżių teisingumą ypatingai parodo iš dvasios atgimdytieji, kadangi jie yra palyginamai atviresni savo pasielgimuose ir kalboje, negu kiti żmones. Turēdami tikrą širdį, jie mażiau saugojas savo kalboje, negu prieš jų atgimimo; bet juo labiau reikia jiems atsiminti Apaštalo żodżius: “Jei kas nenusideda savo lūpomis, tas yra tobulas żmogus.” Jok. 3:2. Z. '04-23 R3305:5

Mes neżinome kas geriau tinka mūsų augščiausiai gerovei. Kartais tie daiktai, kurių mes użsigeidżiame ir norime įgyti, manydami kad bus naudingi, gali būti tikrai nenaudingi. Palaiminti, kurie tikējimu perveria visokių tyrimų ir sunkenybių bei keblumų debesius ir żino, kad "Dievas pażįsta savuosius" ir kad jis tvarko taip, kad visi daiktai išvien veikia jiems ant labo. Z. '01-148 R2806:4
    Kantrybēje turime laukti Viešpaties, o nieko nesiklausdami apie jo išminti, nē nesiteiraudami apie meilę ir galybę to, kuriam mes tarnaujame; kantrybēje reikia priimti visus per jo apveizdą skirtus mūsų gyvenimo patyrimus. Z. '01-317 R2888:2

Nekurie klysta melsdamiesi be budējimo; kiti vēl klysta budēdami be maldų; norint użlaikyti saugiausią ir tinkamiausią metodą, reikia, kaip Apaštalas pataria, sujungti į krūvą maldą ir budējimą. Privalome budēti ir apsisaugoti nuo svieto, kūno ir velnio żabangų. Privalome dabotis kad pagavus visokį Dievo Żodżio padrąsinimą, pranašavimų išsipildymą ir tuos żenklus, kurie įrodo Kristaus pribuvimą ir įvykinimą didelēs amżių permainos. Privalome dabotis ant visko kas patvirtintų mūsų tikējimą ištikimumą ir meilę, o pakolei taip dabojame, turime be paliovos melstis. Kaipo Dievo vaikai turime melstis susirinkimuose, melstis namieje, melstis prie stalo; melstis paslēptoje ir privatiškoje vietoje. Z. '01-80 R2775:5

Kaip nē vienas żmogus negali tarnauti dviem viešpačiam, kurių użsiēmimai yra priešingi vienas kitam, ir użganēdinti bei teisingai tarnauti vienam ir kitam; taip ir mes negalime tarnauti Dievui ir teisingumui ir tuo pačiu laiku pamēgti Priešininkui ir tiems, kurie sutinka su anuo "šios nelabos gadynēs" valdonu, kuris yra "kunigaikštis šio svieto." Visi Dievui pasišventę żmones, kurie nori sukrauti turtus danguje ir būti bagotais Dievuje, privalo nejieškoti sau garbēs iš nepasišventusių ir tų, kurie visais savo darbais tarnauja mamonui, saumylumui ir šitam gyvenimui, kurie neaukauja ir nesistengia įeiti į dangaus Karalyste. Z. '00-318 R2717:5

Atsiminkime kad jis, kursai pradējo gerą darbą, neatsimaino, jei tik mūsų širdis pasilieka prie jo, jei tik mūsų tikējimas tebēra aiškus ir tvirtas, jei tik mūsų pasišventimas tebēra pilnas ir tikras, taip, kad nejieškome savo valios, bet leidżiame jo valiai išsipildyti visuose mūsų reikaluose, tada ištikrųjų turēsime pilną tikējimą ir użtikrinimą; nes żinodami kad Dievas neatsimaino, ir żinodami kad mes dar sutinkame su jo priżadais ir sąrangomis, żinosime kad visokia jo maloninga apveizda vis dar yra panaudota mūsų labui. Toksai yra pilnas tikējimas ir użtikrinimas—pilnas nusitikējimas ant Dievo. Z. '00-170 R2643:1

Atiduoti ant tarnavimo Dievui viską ką mes turime yra išmintingas darbas, vienok tai yra labai mażas dalykas, daug mażesnis uż tą, ką mes norētume duoti jam uż išrodymą mums tokios didelios malonēs. Ir taip turētume jaustis nepaisydami to, kad uż mūsų tokį pasišventimą nebūtų priżadēta nē jokio atlyginimo. Bet żinodami, kad Dievas pridējo prie to didį atlyginimą ir palaimas, turime suprasti, kad atmetimas to pavadinimo būtų apreiškimu neįvertinimo Dieviškos mielaširdystēs, ir priegtam būtų išrodymu silpno supratimo arba nesubrendusio sprendimo, negalinčio išspręsti kiek sveria niekingi ir nykstą laikinai saumylumo smagumai, ir kiek sveria amżinas dżiaugsmas ir palaima ir garbē, kokią Dievas duos. Z. '00-170 R2642:5

Nors šitas nukirtimas yra prilyginimo prasmēs, vienok jis turi svarbią reikšmę.... Jis reiškia netiktai mirtį mūsų valios, bet reiškia taipgi atkirtimą nuo visų kitų galvų, valdżių ir įstatymdavių, ir pripażinimą tik vienos "galvos," kuri yra Jēzus, kurį Dievas paskyrē būti Galva Bażnyčios, kuri yra jo kūnas; jis yra galva visų bażnyčios narių. Tas reiškia nukirtimą netiktai nuo galvų, kokias turi įstaigos ir vyriausybēs, bet reiškia nustojimą turēti savo galvą ir savo valią, o į jos vietą priimti vyriausybę Viešpaties Jēzaus. Čia turime tas pačias mintis kokias paduoda Apaštalas Romiečiams 6:3, kur sakoma kad mes esame apkrikštyti į Kristaus kūną, kaipo narial to kūno; ir per apkrikštyjimą į jo mirtį, per pilną valios pašventimą ir pilną paguldymą savo gyvybēs, pasiliekant ištikimais iki mirties, mes pasiliekame po anos vienos Galvos, kuri yra Kristus. Z. '00-285 R2700:6

Nors šitas prisakymas nebuvo duotas dvasiškam Izraeliui, vienok mes greit galime pamatyti kaip jo dvasia paliečia mus.... Uż savo varda mes priēmēm Kristaus vardą. Šventasis mūsų Galvos vardas priklauso visiems jo kūno nariams. Pagarbintasis Jaunikio vardas priklauso jo sużiedotinei. Kokį atsargumą turētų pabudinti mumyse apmąstymas apie tai, ir kaip tinkamai mes turētume sakyti patys sau: "Turiu dabotis kad aš veltui neminēčiau Viešpaties vardą, kad įvertinčiau jo garbę ir šlovę, ir pażinčiau kokią atsakančią vietą turiu būdamas jo atstovu ir pasiuntiniu šiame sviete. Pasielgsiu rūpestingai, ir stengsiuos kiek galēdamas nepapeikti jo vardą, bet garbinti jį visose savo mintyse, żodżiuose ir darbuose." Z. '04-73 R3331:1

Čia turime didżią ir nepaliautiną kovą; nes naujoji valia nors pergali kūną ir priverčia jį pasiduoti naujam protui, tačiaus tas mirtinas kūnas, kuris tikrenybēje nēra numiręs nuolatos pasitinka svietą ir savo Priešą ir lieka pastiprintas jų, ir jo żemiški norai, rūpesčiai, metodos, besistengimai, kovojimas ir nepasidavimas naujai valiai lieka vēl atgaivintas. Nerasime nē vien šventojo, kursai neturētų tokių patyrimų, ir tokios kovos iš vidaus ir iš viršaus. Šioje kovoje turime pergalēti, nes kitaip negausime augštojo laimējimo. Neżiūrint to, kad Naujas Sutvērimas iš Dievo malonēs ir su jo pagelba paprastai valdo savo mirtiną kūną, vistiek ta kova nesibaigs pakol neateis mirties valanda. Z. '03-424 R3275:2

Ar mano mintyse yra tvirtai nustatyti tiesos ar netiesos principai; ar aš sutinku pilnai su tiesa ir esu grieštai priešingas netiesai, taip kad niekados nepagirsiu netiesos, bet būsiu jos pasmerkēju, net ir tokiame atsitikime kur galēčiau turēti kokią nors naudą iš jos? Ar aš sutinku su teisybe taip, kad negalēsiu pasilikti nesidżiauges iš tiesos ir iš jos pasisekimo, nors tai ir panaikintų nekurias mano pirmiau padarytąsias nuomones, arba pakenktų nekurial mano żemiškai naudai? Dievo meilē apie kurią rašo šioje vietoje Apaštalas, parodydamas kad ją tur turēti visi Dievo żmones, yra tai meilē daug augštesnē uż saumylumą; jis kalba apie tokią meilę, kuri paremta patvirtintais principais, kuriuos diena po dienos turime aiškiau pażinti ir visados pildyti, neżiūrint kiek tai mums kaštuotų. Z. '03-57 R3151:3

Didżiausia sunkenybē su nekuriais Dievo vaikais yra ta, kad jie, nors apsiēmē gerai daryti ir priešintis gundymams, o tačiaus użtektinai nesidarbuoja. Gundytojui atējus, nekurie sako: šią syk manau nepasiduoti. Taip darydami jie patys parodo, kad mūsų Priešas turi kitą progą sugrįżti pas juos. Mūsų Viešpats paliko tikrą pavyzdį: turime nusikratyti gundytojį ant sykio ir ant visados. Turime atsispirti taip tvirtai, kad mūsų Priešui atrodytų jog nēra verta grįżti ir siųlyti tą patį gundymą; "Atstok nuo manes Priešininke: nes noriu garbinti ir tarnauti pačiam Dievui." Z. '04-10 R3299:6

Be tikējimo ir pasitikējimo jo gerybei, jam pačiam ir jo galybei, bei jo išminčiai ir meilei, nebus galima artintis pas Dievą. Tikējimas yra auginamas ir auklējamas dalykas. Tie patys apaštalai, kurie persigando ir šaukē baimēs apimti, kuomet pakilo audra Galilējos jūroje, iš palengvo augo ir stiprinosi tikējime, ir ant galo pasiekē tokį stovį, kad, kaip Raštai sako, galējo pasitikēti Viešpačiu net ir tuomet, kaip jis nebuvo su jais ir kuomet jie neżinojo kur jis buvo. Panašiai ir mūsų kasdieniniai prityrimai turētų išauklēti mumyse pasitikējimą Viešpačiu; ir mes privalome neużmiršti praeities prityrimų ir visų Dievo Żodżio mokinimų, nes tuomi mūsų tikējimas bus įšaknintas ir patvirtintas. Z. '04-89 R3338:5

Todel mūsų prašymuose, mūsų maldose ir mūsų reikalavimuose, kuriuos siunčiame pas Dievą, turime prašyti šventumo; prašykime, kad Dievo šventoji dvašia pripildytų mūsų širdis ir penētų, atgaivintų ir stiprintų mūs dvasišku penu; o kaslink prigimtų daiktų, jis geriau żino kokie daiktai yra naudingi ir tinkami Naujam Sutvērimui. Tą dalyką turime atiduoti ant jo valios: nepatiks jam, jeigu klapatysime jį del tų dalykų, kurių jis nedavē mums; nes jei taip darytume, negalētume girtis nusitikējimu ant jo; bet tam priešingai, būtume pavyzdżiais abejonēs ir išrodytume baimę kad jis użmirš arba nepripażins savo pażadējimo duoti mums reikalingus daiktus. Z. '04-90 R3338:6

Dievo Bażnyčiai reikia pereiti tokią discipliną ir bandymą ir paskutinį mēginimą ir iškentēti tokias priešingas aplinkybes; nes tam, kursai pergalēs, yra priżadētas didis atlyginimas. Jei norime gauti valdżią su Kristumi, turime tada pasirodyti vertais valdyti su juo; o tai prirodys mūsų ištikimumas Dievui, tikējimas į jo Żodį, noras tarnauti tiesai, kantrus iškentējimas išgēdinimo ir persekiojimų, iki mirties, ir neabejotinas nusitikējimas ant Dievo galybēs ir jo tikslo, atatinkamu laiku išgelbēti ir išaukštinti Bażnyčią. Tokiems ištikimiems Jezaus Kristaus pasekējams yra duota palaiminti suraminimo żodżiai, kuriuos randame 91 Psalmēje. Z. '04-74 R3331:3

Kuris taip sako, tas tur elgtis kaip jis elgēsi; visuose savo apsiējimuose ir geruose darbuose jis tur vengti visokį piktą. Sulig savo išgalējimu jis tur stengtis vaikščioti Jēzaus pēdomis. Taip sakydami nereiškiame kad iš jo yra pareikalauta ir kad jis savo netobulame kūne galēs pasielgti taip tobulai kaip pasielgē jo Viešpats, kuris buvo kaip ant kūno, taip ir kituose atvējuose visaip tobulas. Tie żodżiai tnri tik vieną reikšmę ir sako mums kad turime vaikščioti kaip jis vaikščiojo—eiti tuo pačiu keliu, į tą pačią pusę, prie to paties żenklo ir taisyklēs, kurią jis įsteigē ir pats pripażino. Z. '03-345 R3237:5

Mes neturime progos asmeniškai dasilytēti savo brangaus Atpirkējo, bet turime progą patepti mūsų Viešpaties Jēzaus "brolius" brangiu meilēs tepalu, būtent, išrodyti jiems sąjausmą, dżiaugsmą ir ramybę; ir juo daugiau save išsiżadējimo mums kaštuos toksai tepalas, tuo brangesnis jis bus po akių mūsų Vyresniojo Brolio, kursai pasakē, kad ką tik padarēme vienam iš jo mażiausių brolių, jam padarēme.... Mūsų alabastro skrynutēs yra mūsų širdys, kurios turētų būti pilnos gausingų ir skaniai kvēpančių gerų linkējimų, pilnos malonēs ir meilēs link visų, o ypatingai link Kristaus, mūsų Viešpaties Jēzaus, kursai yra Galva, ir link visų jo kūno narių kurie yra Bażnyčia; o ypatingai turime tepti tuos kojų narius, kurie dabar yra su mumis ir ant kurių mes dabar turime progos išlieti skaniai kvēpančiąją savo meilēs ir atsidavimo mostį vardan Viešpaties, kadangi mes esame jo. Z. '99-78; Z. '00-378; R2448:5; R2744:3

Reiškia kad Dievas prikels tikrus ganytojus ir tikrus mokytojus, kurie "apsaugos sielas jūsų kaipo tie, kurie turēs duoti rokundą." Tiesa, kad tarp jų atsiras ir klai­dingų mokytojų, kurie perkreips Dievo Żodį, ir savo viliojančiais pamokslais. stengsis prigauti jūsų sielas; bet jei Dievo vaikai iš tikros širdies statys savo viltį ant żodżių: "Taip sako Viešpats," ir rūpestingai palygins Dievo Żodżiu visus dalykus; kurie taip darys, tie bus gatavi atskirti tiesą nuo klaidos. O tiems, kurie taip darē, Apaštalas Povilas pataria (Ebr. 13:17) turēti nusitikējimą. Mūsų Viešpats, Tikrasis Ganytojas, rūpinsis apie savo tikrąsias avis. Z. '04-75 R3332:2

Tie żodżiai labai pastiprina Krikščionį ir pagelbsta jam nusitikēti ir suprasti, kad tokioje valandoje, kurioje żemiškos jiegos prieštarauja jam ir kur jis pats negalētų apveikti savo priešus, ir kolei bekariaudamas su savo kūno ir kraujo priešininkais, jis turi kovotl su piktomis dvasiomis augštose vietose—jis kariauja prieš šētoną ir jo tamsybēs tarnus—vienok "didesnis, kursai su mumis, negu visi, kurie yra prieš mus," ir tegul jis żlno kad visi dangiškieji pulkai yra paduoti po Dievo valios ir gali būti panaudoti mūsų apgynimui sulig Dieviškos išminties. Z. '97-120 R2140:6

Budēkime rūpestingai dabodami ant pamokinimų, kokius davē mums Viešpats mūsų Dievas, patardamas kaip atlikti jam patinkamą tarnavimą. Sergēkime save ir pasistengkime vaikščioti tikrai tuo keliu, kuriuo vaikščiojo mūsų didis Vyriausias Kunigas. Būkime neapsigērę niekingais pasaulio dalykais; bet dżiaugkimēs ir linksminkimēs Viešpatyje, neturēdami tokių rūpesčių, kokius turi tie, kurie nepażysta nē dangiškojo Tēvo charakterio, nē jo plano; galime būti negirtais ir tuomi, kad įvertiname esamojo laiko progas ir privilegijas, kokias turime Viešpaties tarnyboje, būtent tuomi, kad nepraleidżiame savo progų ir privilegijų nieko apie tai nesirūpindami ir nieko nemąstydami; jei taip darytume, tai paskui turētume gailētis. Z. '02-239 R3056:5

Apaštalas nereiškē kad tai turime daryti tobulai, nereikalaudami Kristaus teisingumo, mūsų nusidējimų apdengimui ir mūsų kasdieninių netobulybių atpildymui; bet jeigu tą pridedame prie savo tikējimo, laikydami ant saves Kristaus nuopelnus, ir auginame savyje tas savybes sulig kiekvieno żmogaus išgalējimo, tada niekad nepulsime. Nors ir darēme viską, ką galējome, vistiek mes dar esame netinkamais tarnais ir nedrystame nusitikēti patys ant savo teisingumo, bet reikalaujame tų rūbų, kurie per tikējimą yra Kristuje; o "pridēdami visokį rūpestį," mes tinkamai išdirbsime savo išganymą per baime ir drebējimą, żinodami kad Kristaus teisingumas duodamas tik tokiems, kurie trokšta atmesti nuo saves nuodēmę ir vyti "šventumą, be kurio nē vienas Dievo nematys." Z. '97-148 R2155:6

Be abejonēs visi tankiai nori, kad visokie mēginimai greit pereitų, o būtume priimti ir gautume vietą su pergalētojais. Atsiminkime kad kantrumas, tikējimas ir nusitikējimas tur šveisti mūsų širdis, ir tuomi padaryti mus tinkamais, noringais ir paklusniais Viešpačiui. Lai įvyksta ant mūsų tas gerasis darbas. Jeigu mūsų ištyrimas parnešē mums naudingus pamokinimus, tokius, kurie pastiprina mūsų charakterį ir patvirtina mus tiesoje ir teisingume, supażindina mus su mūsų silpnybēmis ir pamokina mus kaip apsisaugoti nuo pavojaus, tada dżiaugkimēs. Jeigu ir negalime pilnai pergalēti, vistiek turēsime naudą, jei kovosime. Charakterio pastiprinimą rasime net ir tokiuose atsitikimuose, kur visai pralaimējome; nes mūsų karštas noras ir pasiryżimas gerai daryti sukietēs, ir besimelsdami po Viešpaties akių, gausime širdies nużeminimą. Z. '02-133 R3001:5

Gali būti kad ir atšalę ir negreiti żmones turi nekurias geras ypatybes; vienok tie, kurie ragavo kad Viešpats yra meilingas, neras vietos atšalimui ir lētumui. Nes meilē, kuri użsidegē jų širdyje, pagamins juose tą suēdanti uolumą arba karštį. Taip buvo su mūsų Viešpačiu Jēzumi, ir ta buvo viena prieżastis kodel Tēvas mylējo jį. Tegul visi, kurie nori būti Dievui patinkamais, pripildo save su tąja pačia dvasia ir su tuo pačiu karšta noru użlaikyti teisingumą ir tiesą; o tasai uolumas tur sudeginti juos kaipo aukas ant Viešpaties altoriaus. Taip darydami jie bus patinkamais ir pamēgstančiais Dievui per mūsų Viešpatį Jēzų. Z.'98-112 R2289:3