Lieżuvis turi didesnę įtaką, negu visi kiti į krūvą sdēti kūno nariai; todel Viešpačiui tarnaujantieji Dievo żmones tur labai pasistengti suvaldyti šitą mūsų mirtinojo kūno narį. Kiek kartų buvo tokių atsitikimų kur tik deli meilingi ir pagelbingi żodżiai atmainē visą żmogaus gyvenimą!  Beveik visas tautų likimas buvo paremtas ant jų żodżių.  Tankiai pikti, nemalonūs, ir apšmeiżianti żodżiai padarē daug neteisybēs, atēmē kitam żmogui prigulinčią pagarbą, ir t. t, arba vēl, kaip Apaštalas sako: “użdegē mūsų gyvenimo ratą,” —pabudino rūstybę, vaidą ir neprietelystę apie kurią pirmiau nebuvo atsimenama.  Delto jis ir sako, kad tokis lieżuvis “padega Gehennos” —Antrosios Mirties — “ugnį.” Z.'99-75 R2447:4

Mūsų išmanymu, nē vienas Krikščonis negali nē lšvystyti nē vesti tinkamo gyvenimo, nē pastatyti tokio charakteriaus, kurį Apaštalas vadina “budavotą iš aukso, sidabro, ir brangių akmenų”, jeigu jis nesimels; dar toliau sakysime, kad ir be reguliariškumo maldose, ir manome kad pritinka sakyti, kad ir be atsiklaupimo ant kelių besimeldżiant, nēra galima išauklēti tinkamo charakterio: o tikime kad prityrimai ir tikriausių bei geriausių Dievo vaikų liūdijimai patvirtins tokią mūsų išvadą.. Z.'99-184 R2501:6

Tulas żmogus gerai pasakē: — “Krikščionis pasaulyje yra kaip laivas ant jūrių.  Laivas plaukia saugiai iki kol jūrēs neįsiverżia į laivą.”  Didżiausia šio amżiaus kliūtis Krikščionijoje yra ta, kad ji įleido į savo tarpą svetimuosius, “šios żemēs żmones,” ir pripażino juos Krikščionimis.  Jie pażeidē netiktai Krikščionis, pażemindami jų taisyklę (jų vardą — tų kuriuos paprastai vadiname Krikščionimis), bet ir patys tie “svetimieji” į żedē save, manydami kad jau yra tikrai apsaugoti, ir kad nebereikia jiems jokio prisivertimo, kadangi jie yra gana godojami, ir tankiai lanko tikējimo susirinkimus. Z.'99-203 R2512:4

Nekurie brangūs Dievo vaikai skaudżiai įżeidē savo įtaką Tiesos platinime, tuomi, kad jie išrodē perdaug didelį pasitikējimą savimi ir manymą apie save daugiau, kaip pridera, ypatingai tuomet, kaip jie pasistengē aiškinti Dievo planą kitiems — mokytesniems żmonēms.  Nuolankumas yra labai brangi Krikščionio, doro kiekviename, kuris ją turi.  Nuolankumas yra labai geistinas dalykas ir būtinai reikalingas visiems Tiesos apsakytojams.  Visomis jiegomis ir visokiais tinkamais būdais skelbkime Tiesą; bet visados tai darykime nuolankume ir nusiżeminime; o perstatydami Tiesą klausimų ir atsakyumų formoje, paprastai daugiau laimēsime, negu kitaip darydami. Z.'00-14 R2559:3

Atsimindami tai, visi Dievo vaikai turētų pasitenkinti savo likimu, kokį Dievo apveizda jiems siunčia; privalo būti rambūs, bet tur būti patenkintais, jei viską atliko, ką tik jų rankos paēmē daryti; jie netur būti perdaug susirūpine, susiraukę, neużsiganēdinę, ir netur skųstis apie tai, ką Dievo apveizda daleido ant jų ateiti.  Turbūt kad Dievui pamēgo prirengti ir pritaisyti mūs asmeniškai tokiam tarnavimui.  Turime taipgi atsiminti, kad mes esame nesugebus teisti net patys savo netobulybes, ir todel negalime tinkamai išspręsti kokių prityrimų reikia mūsų tinkamam prirengimui. Z.'00-22 R2562:6

Jei grieštaai atmetame visokius gundymus tada stipame savo chrakterį ne tik tam kartui, bet ir kituose adymuose mes būsime stipresni; ir taip darydami mes lome Priešininko sumanymus, kursai, patèmyjęs mūpastovumą ir grieštumą, gerai żino kad jam nieko nebēs perstatyti tą dalyką tvirto ir pastovaus būdo ogui; bet jeigu mes vieną syk pasiduodame šētono adymams, tada galime tikētis kad mūsų Priešininkas ngsis ir kitą syk pasųlyti mums savo paprastus gunnus, ir tada būsime pavojuje; nes Apaštalas sako, kad nias yra labai buklus prigavikas, ir “mums nēra neomi jo išmislai.”  Tuojau atliktas ir tikras paklusnus Viešpaties Żodżiams ir jo Dvasiai yra vienas ir sauusias būdas “broliams.” Z.'00-30 R2567:3

Jēzus tēmyjo ir elgēsi pagal Dievo paskirtus laikus metodas,  Jis ne eikvojo benaudingai savo gyvenimo, tol, kol jus nesużinojo iš pranašavimų, kad jo laikas jo paduoti save į priešų rankas.  Jis nedarē ilgų maldų gatvių kampų kad żmones girdētų kaip jis meldżiasi, nesistengē tarnauti żmonēms trenksmingu būdų; bet p pranašas pranašavo apie jį jis nē rēkē nē klykavo, jo balsas nebuvo girdētas gatvēse.  (Iza. 42; 2)  Jis rinko sau Dievo skirtą metodą, kuri yra geriausia ir intingiausia, ir kurią pavartodamas Viešpats dabar ka iš żmonių tuląklasę, kurią jis padarys savo saneldējais savo Karalijoje.  Visi, kurie nori bēgti, tegul a taip, kad gautų laimējima; tegul jie tikrai seka pēatspaudomis mūsų Viešpaties, ir būna daugiau ir daugiau pripildyti jo Dvasios. Z.'02-265 R3070:5

Kiekvienas esamojo laiko piūties darbininkas tur gerai tēmyti kokį patarimą Viešpats paduoda šiose eilēse.  Visur, kur tik Viešpaties atstovai atsilanko, tur sekti ramybē, ne vaidas, suklydimas, sumišimas, nē besibarimas.  Tiesa, kad Teisybē yra aštrus kardas, ir kad kiekvienas ją naudodamas użsitrauks ant saves persekiojimus, vienok Tiesa, nors ir iš jos atsirastų prieštaravimai ir atsiskyrimai, padarys tokį įspūį Viešpaties atstovuose, kad jie neišrodys nē jokio rupumo, nemalonumo nē żodżiuose nē darbuose.  Daug dalykų šiandie didina żmonijos negerumus, o visi, kurie priēmē Tiesą, tur priimti ir jos dvasią “kalbēti apie ramybę per Jezų Kristų. Z.'04-108 R3347:6

“Piūtis” tai tinkamas laikas “kviečius” vētyti — sijojimo ir skyrimo laikas.  Tame laike kiekvienas Bażnyčios narys turēs parodyti koks yra jo charakteris.  O tą viską atlikę “tvirtai stovēkite!”  Mēginimai šiame “piūties” laike tur būti panašūs żydų gadynūs—anos vaizdinēs “piūties” — mēginimams.  Vienas tyrimo būdas bus Kristaus Kryżius, kitas — jo čia buvimas, dar kitas — nuolankumas, ir dar kitas — meilē,   Żydai buvo baudżiami delto kad nepażino “ju aplankymo laiko,”  Bet dvigubas pavojus gręsia tiems, kurie vieną kartą pamatē dabartinēs Tiesos šviesą ir po to grįżo atgal į tamsybes.  Toks elgesys parodo jų neištikimumą. Z.'04-297 R3437:4

Turime prajausti dar kitą użpuolimą ant tikrosios bażnyčios (ne ant vardiškųjų  bażnyčių), o tai galimai bus panašus anam, kuriuomi buvo użpultas Jonas Krikštytojas, bųtent, antras ir turbųt pilnas pergalējimas, kurį gaus ana Babilioniškoji moteriškē ir jos mylimasis svietas, ant ištikimųjų kųne esančių Kristaus kųno narių.  Ištikrųjų mes nesistebētume jei tas atsitiktų; nes Dievą mylintiesiems visi dalykai tur išeiti į gerą.  Nes ir taip mes visi turime numirti, kad pasiekus dangišką atlyginimą anoje pusēje użdangos.  Elijo klasē, kuri dar pasiliko šioje pusēje użdangos, turēs bųti, ir bus prašalinta, bet šitas jiems atrodantis pergalējimas, tik paskubins Kristaus Karalijos garbę.  Z.'04-63 R3326:6

Atrodo kad augščiau privestieji żodżiai ragina kiekvieną protingą krikščionį melstis, ir bekalbant šitą įkvēptąmaldą, prašyti nuvalymo nuo neżinomų nuodēmių, kad tuomi żmogus būtų apsaugotas nuo pasididżiavimo, nuodēmēs: o taip nuoširdżiai besimeldżiant, jis bus apsaugotas nuo to, iš ko nuodēmē prasideda ir galēs użlaikyti savo širdį čstame padējime — nepaliautinai prisiartindamas prie malonēs šaltinio, kiekviename reikale.  Żmogus, kuris bando vesti šventą gyvenimą ir nori būti arti prie Dievo, o saugojas tik nuo iš viršaus apsireiškiančių arba pasididżiuojančių, nuodēmių, nepripażindamas nematomąją nuodēmēs pradżią savo mintyse, bando atlikti gerą darbą,bet daro labai neišmintingu ir neprotingu būdu.  Z.'98-22 R2249:1

Jeigu mes, kaipo krikščionys, visuomet atsimintumēm šituos Apaštalo żodżius, jie būtų labai pagelbingi mums, kaipo naujiems sutvērimams, kovoti prieš nedorus ir żemos rūsies patraukimus senosios prigimties, kurią mes skaitome uż numirusią.  Apsštalas sako, kad “mūsų pilietystē yra danguje.”
    Nors gyvename šiame pasaulyje, tač iaus prie jo neprigulime, bet savo pavaldinystę ir ištikimumą mes pašventēme dangiškai Karalijai. . . . O dabar, żinodami kad esame paskiriti paveldēti aną Karaliją, pakol dar tebegyvename ateivių ir svetimų jų tarpe, kaipo Viešpaties atstovai ir pasiuntiniai, mes turime pażinti kokią garbę ir catacombę turi mūsų vieta ir visados atsiminti Apaštalo żodżius: “Ką tik darote żodżiais ar darbais, vis darykite vardan Viešpaties Jezaus.” Z.'04-72 R3330:2

Nors ir švelniausiai kalbēsime, vistiek tiesa yra į visas puses ketančiu kardu, kuris, pagal mūsų Viešpaties pranašavimo żodį, dażnai sukelia tēvus prieš vaikus, o viakus prieš tēvus, delto kad tamsybē neapkenčia šviesybēs ir priešinas jai kaip tik galēdama.  Turēdami akyse Viešpaties pamokslus, kurie liečia šitą dalyką ir atsimindami, kad nors ir geirausiai pasistengdami galime pasiklysti kalbēdami, suprasime kad kiekvieno norinčio ištikimai tarnauti tiesai pareiga, yra apsisaugoti nuo nesusipratimų; reikia aiškiai pareikšti kad mes nedalyvaujame nei neplatiname jokios anarkijos; bet tam priešingai, stovime uż tiesą ir uż teisingus įstatymus —uż Dievo įstatymus. Z.'03-13 R3131:3,5

Manome kad šitie żodżiai reiškia, jog tie krigščionys, kurie turi daugiau išmanymo ir daugiau supratimo, privalo išrodyti simpatiją ir kantrumą ne tik silpniems ir drąsos neturintiems, bet visiems żmonēms; net ir tiems, kurie turi perdaug drąsos ir stengias użbēgti kitam uż akių. . . . Augimas żinojime pagelbēs mums augti kantrume; ir juo tikriau mes įvertiname dangiškojo Tēvo kantrumą kurį mums išrodē, tuo didesnę gauname pagelbą sau panaudoti tą principą begyvendami su kitais. . . Żinojimas, kad iš savo malonēs dangiškas Tēvas pašaukē visus, turētų paraginti mus prie ypatingo atsargumo tame, kaip mes sandarbaujame su Dievu mūsų pašaukime, kad būtume visokiu būdu pagelbingi kitiems, kurie, kaip ir mes, stengias viakščiota siauru keliu ir eiti pēdomis mūsų Viešpaties. Z.'03-24 R3136:3

Turēdami su Devu sutinkančias širdis, pilnai pašvęstas pildyti jo valią, Dievui atsidavę żmones prašo jo palaimų pradēdami kiekvieną dieną, o dēkavoja jam pabaigoje keikvienos dienos, ir visuose gyvenimo reikaluose stengias atsiminti kad pašventē Dievui viską o tikējime jieško jo pašalpos visuose gyvenimo reikaluose; ir sulyg svarbos jų użsiēmimo, tikējime jie pripażysta.  Dievo apveizdą visuose gyvenimo reikaluose ir todel dekavoja uż viską.  Tokia yra Dievo valia liečianti mus; toks yra jo noras,—kad mes gyventume pripażindami jį ir garbindami uż jo palaimas; jis nori kad mes taip darytume, nes taip darydami turēsime didżiausių pażangų vaikščiodami siauruoju keliu ir gausime didżiausią pašalpą savo pašaukimo ir išrinkimo użtvirtinimui. Z.'03-25 R3136:6

Viešpaties Dvasia, kurią jo żmones turi, prilygsta “šventos meilēs liepsnai,”—karštai meilei, mylinčiai Dievą ir jo darbą: šitą liepsną użdegē kiekvieno pasišventusio żmogaus širdie Dievo pamokslai: — tas atsitiko tuomet kaip mes tapome šventosios dvasios atgimdyti; taigi visa bażnyčia  yra tos Dvasios vadaujama,  Ant kiek bażnyčia auga żinojime ir meilēje ir kiečiau susidraugauja su Dievu, ant tiek šita “šventosios meilēs liepsna” bus svieto šviesybē — miestas ant kalno pastatytas, kuris negali pasislēpti. Z.'03-25 R3137:2

Nors Dievui pasišiveventę żmones labai mylētų ir gerbtų pranašavimus arba publikos išguldymus, vistiek jie tur pasistengti ištirti ir išmēginti juos: jų pareiga yra datirti viską k a  jie girdējo, jie tur svarstyti ir tyrinēti ar tie dalykai buvo tinkamai paremti Šventu Raštu, arba buvo tik svajojimai ir klaidaprotavimai.  Jie tur ištirti ką jie girdi ir stengtis palaikyti viską kas sutinka su Dievo Żodżiu ir kas sitoinka su Šventąja Dvasia; o tur grieštai atmesti viską kas neišlaiko šitokio išmēginimo. Z.'03-26 R3137:4

Apaštalas pataria vengti ir atmesti nuo saves visokį piktą, neatsiżiūrint ar tai turētų gerą ar piktą išvaizdą.  Użsiturēti nuo viso kas atrodo piktu, reiškia visai ką kitą, nepanašų tam, ką Apaštalas norējo šiais żodżiais pareikšti; vienok kaip vienos taip ir kitos mintys turi gerus pamatus.  Ištikro kad turime użsiturēti nuo visokio pikto, neatsiżiūrint kaip jis atrodo arba po kokia priedanga jis yra, ir kartais turime vengti net gerus darbus iš kurių galētų iškilti nesusipratimai ir mūsų draugai arba artymai galētų paskaityti juos uż piktus darbus.  Dvase sveiko proto mokina mus netiktai atmesti visokį piktą, bet vengti viską, kas tik atrodo piktu, kad mūsų įtaka Viešpatyje ir Tiesoje būtų didesnē. Z.'03-26 R3137:5

Yra verta elgtis pagal Apaštalas, palikta metoda.  Kiekvienas protingas żmogus nenusitiki naujiemsiems daiktams, bet verčiau sako kad visi vertybę turintiji daiktai jau senai buvo.  Kaip Apaštalas, taip ir mes, turime ppasistengti parodyti żmonēms, kad tikroji evangelija nēra nei joks naujas mokslas, bet tikriau, senas; nēra tai nauja evangelija, bet sena — at, kuri buvo apsakoma Abraomui, kurią apsakē mūsų Viešpats Jezus ir visi jo apaštalai.  Jeigu mes parodome šio amżiaus klaidas, kurios prasidējo “tamsuose vidur-amżiuose,” tada lygiai turime parodyti ir tą kad mes neskelbiame jokios naujos teorijos, kuri galētų būti tiek pat klaidinga, bet kad atmetēme vidur-amżių klaidas ir sugryżome prie pirmųjų principų ir įstatų bei evangelijos pamokslų, kuriuos skelbē mūsų Viešpats ir jo apaštalai. Z.'03-29 R3139:4

Dvasiškasis Izraelius arba Dievo żmones darys gerai jeigu visados atsimins kad pirmiausią vietą jie tur duoti savo dvasiškai gerovei; savo laikinus reikalus turime tvarkyti sulgyg amżinosios gerovēs — visada atsimindami dvasišką augimą, išsilavinimą ir pasisekimą; visada turime rūpintis apie gerbuvį ir įtaką, kokią paliekame savo vaikams.  Dievo vaikai netur pasiduoti minties padavimams, kurie nuvestų juos ir jų šeimynas į neprilankias aplinkybes; jie tur labai priešintis tokiems minties padavimams;  jie privalo draugauti su Dievo żmonēmis, neżiūrint to, kad taip darydami jie gaus mażiau smagumų ir mażiau šio gyvenimo perteklių. Z.'02-350 R3110:6

Ar nevisi mes turime turēti Viešpaties dvasią, kurią šitie jo żodżiai įrodo?  Tikrieji Dievo šventieji neturi patys savo reikalų arba dalykų, nes jie viskąatidavē Dievui jų pasišventimo valandoje.  Savo reikalus jie veda kaipo Dievo turtų globējai, nesistengdami sukrauti turtų prieš mirti, kad po mirties pavedus juos savo vaikams ar artymams jų įsiżeidimui.  Šitie globējai privalo naudoti juos savo gyvenime sulyg geriausio savo išmanymo; nes mirtyje baigiasi jų użduotis ir ateina laikas išduoti rokundą. Z.'03-53 R3148:5

Kaip meilē yra puikiausia ir didżiausia, taip ji yra ir kantriausia ypatybē, . . . Ar nepraeis visai tikējimas, tuomet kaip tikrai matysime ir żinosime?  Ir ar nepraeis viltis, tuomet kaip pasieksime galą savo nusitikējimo ir pilnai apturēsime dangiškojo Tēvo pażadējimus?  Vienok, meilē nepraeis; kaip ji neturējo pradżios, taip neturēs nei pabaigos.  Dievas yra meilē, o jam beesant be pradżios, meilē yra be pradżios; nes iš meilēs susidaro Dievo charakteris, jo būdas; ir kaip jis pats użsilaiko amżinai, taip ir meilē użsilaikys amżinai. Z.'03-58 R3151:5

Svarstydami šitą puikų pareiškimąare išreiškianti mūsų Viešpaties jausmus liečiančius jo bażnyčią, galime pastebēti kaip šlovinga yra šventoji Dievo šeimynos vienybē.  Ji turi vienaą tikslą, vieną nusitikējima, vienąsimpatiją, vieną meilę, vienokią garbę ir vienybę bendruose turtuose.  Mūsų Viešpats pasakē, kad tokią vienybę turējo jis ir jo Tēvas, o jo mokytiniams tai buvo tik būsimo dalyku; todel mes visi esame mokinti kelti augštyn savo širdis ir uoliai pasistengti laimēti tuos dalykus. Z.'03-77 R3160:3

Turime viltį kad greit gausime prisikēlimo permainą ir būsime padaryti lygūs brangiam savo Išganytojui ir matysime jį kaip jus yra ir dalyvausime jo šlovēje didelioje “epifanijoje” arba Dievo sūnų prašvitime Karalijos garbēje; tegul ta viltis użdega mūsų sirdyse karštą norą ir lai ji paliuosuoja mūsų lūpas ir pastiprina mus kiekviename reikale, pareigoje ir progoje — tarnauti mūsų Viešpačiui ir tikējimo šeimynai.  Jei šita viltis buvo inkaru Dievo żmonēms bēgyje daugelių šimtmečių kiek daugiau tai turētų reikšti mums, kurie gyvename jo čia esumo laike ir laukiame jo “apokalipsis” —apsireiškimą Karalijos šlovēje! Z.'03-151 R3193:6

Kaip krikščionims nepritinka sakyti visiems prastiems żmonēms apie jų stoką skaistybēs, taip lygiai nepritinka jiems pabarti visus negerai darančius, kuriuos jie pamatē ant gatvēs. . . . Mandagumas visados yra krikščionio charakteriaus dalimi.  Svietiški żmones gali naudoti mandagumą kaipo priedangą bet krikščionims jis turi būti netiktai forniras, bet tikras jų širdies jausmų išreiškimas ir tai tokios širdies, kuri išauklēta meilēs dvasioje—tikroje meilēje.  Meilē padaro żmogų meilingu, kantru, mandagiu, ir tt. net ir tokiame atsitikime, kur atrodytų kad reikai išrodyti nepaklusnumą, meilēs pilnas żmogus nebus groitas tarti nemalonų żodį, bet stengsis kiek galēdamas vengti visą nemalonumą. Z.'03-153 R3194:2

Sakydamas šituos żodżius, Apoštalas nereiškē, kad turime neatboti savo, ar kitų, to paties kūno narių, silpnybių.  Privalome kariauti prieš visas kūno silpnybes.  Todel Naujas Sutvērimas dażnai turēs didżią kovą su anais priešais; neżiūrint to, turime aiškiai atskirti Naują Sutvērimą nuo jo mirtino kūno silpnybių ir mylēti brolį simpatiška meile; gali atsirasti reikalas pabarti jį uż jo klaidas ir pagraudenti tokį brolį, dēl labo jo ir viso susirinkimo.  Aiškindamas kaip mes turime atskirti tas dvi klasi vieną nuo kitos, Apaštalas sako kad neatgimdytieji geidżia kūniškų, o atgimdytieji geidżia to kas yra Dvasios. Z.'03-170 R3202:3

Tie żodżiai nereiškia, kad mes turime perżengti proto ir mandagumo įstatymus ir prispirti tą gerą naujieną kitiems, nepatogiame ir netinkamame jiems laike; verčiau tai reiškia, kad privalome turēti tokią tiesos meilę, tokį didį norą tarnauti Jam, kad būtume pasirengę priimti kiekvieną jos apsakymo progą, nepaisydami kiek nepatogų tai būtų mums patiems.  Tiesos apsakymas yra svarbiausias mūsų gyvenimo dalykas; visa mūsų gyvbē tur būti Jam pavesta, todel turime nepraleisti nē jokios tarnavimo progos. Z.'03-189 R3211:2

Išsimokinkime gerai melstis, gerai dirbti ir turēti gerą viltį; norēdami tai atsiekti turime būti greitais klausyti, o lētais kalbēti; greitais klausyti Dievo Żodżio ir elgtis sulig tuo, ką jau išmokome ir pasiduoti jo mokinimo metodoms, kuriomis jis mus vadauja ir laimina.  Nesiskubinkime apsakyti jam savo norą; bet uoliai pasistengkime išauklēti savyje tokį Krikščionišką charakterį, kuris neikad neleistų mums użganēdinti savo norus, bet būtų noringas daryti tik dangiškojo Tēvo valią. Z.'03-204 R3217:6

Tie żodżiai turētų pritikti ne tiktai anam Pateptam Dievo Sūnui, kuris buvo galva ir pečiais augštesnis uż kitus ir buvo “puikiausias iš dešimts, tūkstančių, ir visas grażus,” bet iš laipsnio jie atsineša į tuos, kurie kietai susidraugavo su Kristaus kūno nariais jau šiame gyvenime—pirma, negu jis yra pripażintas visų kaipo Karalius viso pasaulio—jie visi turētų pripażinti tinkamumą ir skaistumą pobūdyje tų, kuriuos Dievas išrinko ir pastatē į garbingas vietas, tvarkyti żmonijos reikalus.  Jie turētų pażinti tuos, kurie buvo su Jēzumi ir pamatyti jų širdies platumą, jų doros prakilnumą ir patēmyti juose dvase sveiko protavimo. Z.'03-206 R3218:6

 “Štai mūsų Dievas, kurį garbiname.”  Jie ne tiktai išpażino Dievą ir garbino jį, bet stengēsi kaip galēdami tarnauti jam. . . .  Ir mes, brangūs broliai, kaipo anie trįs Ebrajai, nutarkime garbinti tik vieną Dievą ir tarnauti tik jam vienam; negarbinkime ir netarnaukime jokiai sektai, nē jos apeigoms, nē mamonui, kursai gundo mus savo prielankumais, nē godui, nē savo draugams, nei sau.  Dievas “jieško tokių kurie garbina jį dvasioje ir tiesoje,” tuos żodżius pasakē mūsų Viešpats ir vadautojas. Z.'99-172 R2496:6