Jeigu tikrai pasišventēm Dievui, tada visas mūsų teises ir patogumus, kuriuos paaukavome savo — naujų sutvērimų naudai, arba naudai vyro ar vaikų, tēvo ar motinos, draugų arba artimų, arba brolių Kristuje naudai, — Viešpats paskaito kaipo jam darytus; o jeigu tas pats darbas būtų atliktas kitu żvilgsniu, neišteisinto ir Dievui nepasišventusio żmogaus żvilgsniu, arba vēl būtų da­rytas żmogišku būdu, o ne kaipo auka Dievui, — tada mūsų auka nepadarytų mus pasiaukaujančiais kunigais. Z.'03-407. R3266:4

Norint tikrai dirbti Viešpaties darbą, reikia nuolatos ir atsargiai tyrinēti Dievo planus; o antras dalykas yra nuolatas įgērimas jo dvasios; o trečias entuziastiškas uolumas jo darbe ir jo tarnyboje, dirbant sulyg savo geriausio išgalējimo, neatsiżiūrint į tai, kiek tas darbas mums kaštuoja arba kiek mes paaukaujame. Z.’03-164, 165. R3199:2

Kurie tikrai tiki Dievui, tikēs ir jo Żodżiui; o jie tur būti gerai apsipażinę su pirmais mokslo principais; jie privalo turēti jau pastatytus charakteriaus namus iš aukso, ir sidabro, ir iš brangių akmenų, ir privalo vesti toliau tą darbą. Jeigu jie pasiliks ištikimais Dievui, jie galēs atskirti gerą nuo pikto ir tiesą nuo klaidos. Privalome żinoti ką tikime ir kodel tikime, o toliau turime būti drąsus ir be baimēs apsakyti tiesą; nes "jei triūba neišmanomą balsą išduotų, kasgi ant kovos taisytųs?" Z.'03-167. R3200:5

Jeigu nebematome, kad Dievas żiūri į mus ir teisia mus pagal mūsų valia, ir jei pradedame manyti apie save kad mūsų Dievas żiūri į mus kūnišku būdu, tada greit galime įpulti į tamsybę ir suklydimą ir prażudymą drąsos. Verčiau atsiminkime kad mūsų dvase arba valia yra laikoma gyva del jos teisingumo, del to kad ji sutinka su Dievo valia. Todel nebūkime lētais kaslink savo valios arba użmanymų valdančių mūsų gyvenimo pasielgimus, bet atsiminkime kad visas lētumas prives mus prie praradimo dvasios gyvenimo. Visados galime turēti teisingą valią; nes Dievas nepriims per Kristų nē vieno, kuris nebus jam tikrai ištikimas. Z.'03-171. R3203:2

Čia Apaštalas aiškiai parodo kokie dalykai użlaikys mus vienybēje su Dievu ir palaikys mumyse viltį dalyvavimo garbēje Pirmojo Prisikēlimo, matome kad čia reikia marinti kūno darbus — sulaikyti kūniškus patraukimus — paduodant juos ant mirties arba ant nukryżiavojimo, naudojant visus savo gabumus Dievo ir jo šventųjų tarnyboje. Toksai kūno darbų marinimas, toksai kovojimas prieš kūno silpnybes, kitur yra vadinamas "tikējimo kova," Apaštalas rašo apie šią kovą sakydamas kad kūnas kariauja prieš dvase o dvase prieš kūną, nes tuodu yra priešingu vienas kitam, ir bus priešingu iki pabaigai gyvenimo; o jeigu dvase bus visados noringa, ir kariaus prieš kūno silpnybes sulyg geriausio savo išgalējimo, Dievas paskaitys mūsų pergalējimą tobulu, priskaitydamas jam mūsų Išganytojaus nuopelnus. Z'03-172. R3203:5

Čia turime vadą, kuris parodys mums tikrą mūsų širdies stovį, netiktai mūsų kelionēs pradżioje, bet ir jos pabaigoje; bet jeigu esame Dievo dvasios vedami ir einame jos keliu, ir jieškome tų daiktų, kuriuos ji rodo mums — tada esame Dievo vaikais; jis priima ir pasisavina visus, kurie ateina pas Jį per Kristų ir, kurie nusitiki ant jo nupelnytų rūbų vestuvēms, ir kurie pasiliks iki mirties tokiame širdies padējime. Z.’03-173. R3203:6

Su mielu noru privalome apsakyti kitiems linksmą naujieną kurią mes turime; simpatizavimas su dusaujančiais sutvērimais, ir atjautimas jų gyvenimo vargų, turētų paraginti mus apsakyti jiems Dievo priżadus kaslink ateinančios karalijos ir palaimų kokias tame laike gaus visa żmonija. Żmogus, kuris turēdamas tinkamos progos, neapsako kas diena tos linksmos naujienos, parodo kad neturi użtektinai żinojimo arba tikējimo į Dievo apreiškimą, arba turi Dievui nepatinkamą saumylystę, o jeigu jis pasiliks tuose dalykuose, neįstengs pasiekti dalybos priżadētoje Karalystēje. Z.'03-174. R3205:1

Visi turime suprasti, kad reikia ką nors veikti, kada pażinome Dievo mielaširdingus priżadus mums duotus. Kaslink reikalų dabartinojo gyvenimo, jis pażadējo duoti mums reikalingą duoną ir vandenį, vienok neturime manyti kad tie żodżiai mokina mus neatboti tinkamos progos aprūpinti savo kūno reikalus. Toliau jis priżadējo mums dalybą jo ateinančioje Karalystēje; bet mūsų użduotis yra użtikrinti savo pavadinimą ir išrinkimą. Dievas turi użtektinai galybēs ir użtektinai noro išpildyti viską ką jis priżadējo, bet mums ant labo jis reikalauja kad mes išrodytume savo tikējimą darbais — sandarbaudami su juo visokiu tinkamu būdu. Z.'03-175. R3205:4

Klaidingų mokslų skelbējų visuotinoji nuomonē yra, kad nereikia ir kad nēra patartina būti patvirtintiems tikējimu; nes jų supratimu būti patvirtintu reiškia būti fanatiku. O taip daro visi, kurie taip paklydo savo mintyse, kad priima ir tvirtai laikosi to, ko jie nesupranta ir neturi paramos nē Biblijoje nē logikoje. Żmogus, kuris pilname tikējime, pasiremdamas Dievo galybe, priima Dievo Żodį, yra protingas ir dievobaimingas żmogus. Ir tik toks żmogus bus pastatytas ir patvirtintas Tiesoje. Skirtumas tarp tvirto ir tikro Krikščionio ir fanatiko yra tame, kad vienas yra pastatytas ant Tiesos o kitas ant klaidos. Z.'03-199. R3215:2

Sklidinai pripiltas kielikas, einantis per viršu, turi dvigubą reiškimą. Jis yra kielikas linksmybēs ir kielikas vargų, kaip vienas taip ir kitas yra pripiltas. Kuris nori dalyvauti Viešpaties linksmybēje, tas tur dalyvauti ir jo kentējimuose, gerti iš jo kančių kieliko; jei norime viešpatauti su juo, privalome kentēti su juo. Bet mes sakome kad neverti yra šio laiko kentējimai, kada juos palyginame su ateisiančią garbę, kuri bus mums apreikšta, o toks supratimas pagelbsta mums varguose dżiaugtis; nes kaip mes turime daug visokių vargą, taip turime ir daug linksmybēs, taip kad galime sakyti Apaštalo żodżiais: Dżiaugkitēs, ir dar sakau dżiaugkitēs! Z.'03-413. R3270:4

Turime atsiminti kad kiekvienas mūsų turi tik vieną auką; kad šitą auką turime statyti po Dievo akių diena po dienos, tarnaudami jam geriau ir geriau kada tik randame progos. Turime atsiminti kad šita auka, nors ir susideda iš daugelių mażesnių paaukavimų, kurie taip menki kad nepritinka čia apie juos kalbēti arba svarstyti, vienok reikia juos visus użlaikyti kad sudarius tą vieną auką kurią padarēme tada kaip buvome priimti į Dievo šeimyną. Pašvęsdami savo valią, mes atidavēm viską; todel użlaikymas nors mażiausio daikto mūsų gyvenime — pasipriešinimas aukauti tą kas mūsų supratimu būtų patinkamas Dievui — reiškia uzlaikymą tų dalykų, kuriuos pašventēm Dievui. Z.'03-408. R3266:6

Pasiklauskime kiek iš būsimų Karališkosios Kunigijos narių turi sutepimus, tokius kaip piktybę, apgavystę, veidmainystę, neapykantą ir apkalbējimą? Drąsiai galime sakyti kad visi nusidedame tuose dalykuose, ir turime nors kelias iš tų kūno silpnybių ir kariaujame prieš jas — mūsų kova prasidējo ypatingai tada kada įstojom į kunigyste. Kaip atsargiai privalo kiekvienas pasistengti atmesti tą viską nuo saves! Kaip atsargiai privalo nagrinēti netiktai savo darbus, żodżius ir mintis, bet ir użmanymus, kurie davē pradżią jo mintims, żodżiams ir darbams, idant kiekvienas galētų būti daugiau ir daugiau nučystytas nuo żemiškų sutepimų ir kas dieną būti tinkamesnis Dievo akyvaizdoje. Z.'03-408. R3267:2

Mūsų dangiškasis Tēvas nori kad mes būtume tikrai paklusnūs jo Żodżiui ir nemanytume, kad galime ką nors pataisyti arba vel kad laikas ir aplinkybēs nevēlyja mums klausyti jo Żodżiui. Klausykime ir elgkimēs pagal jo Żodżius sulyg geriausio išgalējimo, nieko nebijodami apie pasekmes, bet tvirtai tikēdami kad mūsų użlaikytojas nesnaudżia nei nemiegta ir yra perišmintingas pasiklysti, ir turi użtektinai jiegų pagelbēti mums kiekviename reikale dabodamas ant mūsų paklusnumo. Z.'03-218, 219. R3224:2

Ką reiškia augti malonēje? Tai reiškia augti ir pastoti tinkamu Dievui per tikrą ir ypatišką susipażinimą ir draugavimą su juo. . . . Negalime augti malonēje jei neaugame żinojime; nes toksai nuolatinis susisiekimas pastatys mus ant tikresnio susipażinimo su Dievu — ge­riau supażindys mus su Dievo planais, ir atidarys mums progą būti jo "sandarbininkais" tų planų išpildime. Jei tada mes mylime ir klausome Dievo ir norime augti jo malonēje ir būti jam patinkamais, kas diena turime tyrinēti jo rašytus Żodżius, o per juos augti żinojime. Z.'03-200. R3215:3

Matom kad Dievas leido blogą į pasaulį kad żmones išmoktų kelias sunkių patyrimų lekcijas ir żinotų koki yra alga uż piktus darbus; matom kad ir ant šventujų yra użleistas blogas, ir tarnauja jų išmēginimui, nušveitimui ir išgrążinimui — prirengimui jų ir prirodymui kad jie yra pergalētojais ir kad jie bus paveldētojais stebētinų dalykų, kuriuos Dievas użlaiko tiems, kurie pasiliks ištikimi iki galo. Z.'03-94. R3168:2

Neużmirškime kad esame "ypatingi żmones", atskirti nuo didelio skaičiaus vardiškų krikščionių, ir atskirti nuo svieto, ir turime augštesnę viltį, geidżiame augštesnių dalykų ir esame apdovanoti tikresniu regējimu ir dieviškų dalykų pażinimu, nes esame pavadinti iš tamsos, kurioje buvome, prie stebuklingos šviesybēs. O jei taip esame atskirti nuo svieto ir nuo krikščionių, turinčių svietišką dvasę, ar keista kad nei vienas jų nesutinka su mumis ir peikia mus bei priešinas mums. Z. '03-164. R3199:2

Šios gadynēs persekiojimai yra labiau išdailinti, negu pirma buvo. Dievui ištikimi šios gadynēs żmones nēra użmušami tikrais akmenimis, ir nēra šaudomi tikromis vilyčiomis, ir neyra tiesiog żmonių papjaunami; bet vistiek piktasis šauna savo vilyčias į teisingąjį żimogų, o jo vilyčiomis yra "pikti żodżiai," ir daugel del savo ištikimumo yra baudżiami, apšmeiżami ir atskirti nuo draugysčių — "nużudyti del Jēzaus liūdijimo." Tegul jie visi atsimena Stapono, pirmojo Krikščioniško kankintinio. Tegul jie duoda savo liūdijimą linksmu veidu, lygiai kaip jis. Tegul jie mato Jēzų tikējimo akimis sēdinti po dešine majestato augštybēje, kaipo savo Użtarējį ir Išganytojį. Tegul bus jų żodżiai, kaip buvo Sta­pono, kad pritiktų jiems żodżiai, kurie pritiko Staponui: "pilnas malonēs ir galybēs" ir "pripildytas Dvase Šventąja." Z.'97-57. R2109:6

Mūsų atilsis Viešpatyje bus pilnas jeigu mūsų tikē­jimas į jį bus pilnas. Kuris pilnai tiki pilnai atsiilsta; kuris išdalies tiki, išdalies atsiilsta. Tikrasis dvasiško Izraēlito stovis yra jo pilnas atilsis — użlaikymas tikrai Dievo duotos Sabatos, savo esamo laiko darbuose — dirbant ir laukiant kito, tikresnio atilsio, tikrai tobulo atilsio ištobulintame stovyje, butent to atilsio, kuris pasilieka Dievo żmonēms. "Taigi pasistengkime įeiti į aną atilsį (Sabatą), kad kas nenupultų, eidamas tuo pačiu netikējimo pavyzdżiu" (kuris nupuldē Izraelį pagal kūno.) —Ebr. 4:9-11. Z.’99-253. R2534:5

Nieku būdu neprivalome neatboti principų; vienok savo laisvēs ir savo asmeniškų teisių galime neatboti, jei tuomi galime pagelbēti kitiems ir įtikti Dievui. Apaštalas buvo gatavas dēti visas pastangas apgynime principų (Gal. 2:5, 11), o paaukavime savo żemiškų teisių ir savo laisvēs ant labo Kristaus ir jo Bażnyčios, matytis kad Apaštalas Povilas buvo antras nuo mūsų Viešpaties Jēzaus, jame turime grażų pavyzdį visai Bażnyčiai. Z.­'97-75. R2119:2

Tas nereiškia kad jie yra "ypatingi żmones" apsirēdime, arba pasielgimuose, arba kalboje, arba kokiame neprotingame ir paikame savotiškume; bet ypatingi tame kad jie yra atskirti nuo svieto ir nuo svietiškos dvasios. Skirtingi todel kad jie turi Dvase Kristaus, dvase pilno pasišventimo Dievui ir atsiskyrimo nuo svieto ir nuo jo saumylingų tikslų ir siekimų. Ypatingi żmones tame kad jie pripażysta Šventąjį Raštą kaipo Dievo Żodį ir laiko jį uż savo vienatiną įstatymą. Ypatingi tame, kad jie atmeta pasaulio išmintį, jei ji nesutinka su Dievo Żodżiu. Ypatingi tame, kad yra ant svieto, bet nēra svieto. Ypatingi tame kad jie turi aiškų tikējimą ir stropiai elgias pagal jų tikējimą. Ypatingi tame kad jie aukauja save ir nepripażysta savo valios, bet elgias pagal norą savo Karaliaus. Ypatingi tame kad jie pażysta Tiesą ir gali duoti paaiškinimą apie viltį, kurią jie turi, pakol kiti krikščionis yra pilni abējojimo ir klaidų. Z.'97-95. R2128:

Pritinka mums visiems atsiminti, kad visi šventosios Dvasios vaisiai ir visos pażangos dieviškų dalykų pażinime, kurias jau pasiekēme, ir kurios gelbsta mums prisiartinti prie Dievo ir prie jo šventumo, tapo atsiektos tirinējant Šventraštį — Senąjį ir Naująjį Testamentą ir mūsų Viešpaties ir jo įkvēptųjų apaštalų żodżius; ir żinokime kad niekad mums nereikēs eiti pas kitus šaltinius ir jieškoti tikrosios išminties, kuri prirengtų mus ant pażadēto išganymo. Z.'97-170. R2166:2